Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko, Prezidento Rolando Pakso kalba partijos tarybos posėdyje 2008 m. birželio 29 dieną
Kokia situacija Lietuvoje šiandien – akivaizdu. Aš tiesiog norėčiau pasvarstyti, kur ji gali nuvesti valstybę netolimoje ateityje. Pradėsiu nuo vieno autoriaus, kurio mūsų politikai nelabai drįsta cituoti.
„Dažnai įvairiose tautose vyksta tokie patys įvykiai. Kas tyrinėja dabarties ir senovės įvykius, tas lengvai pastebi, kad visos valstybės ir visos tautos visada gyveno ir dabar tebegyvena tais pačiais siekiais ir tomis pačiomis aistromis. Vadinasi, kas atidžiai ištirs praeities įvykius, tas lengvai gali numatyti būsimus įvykius bet kurioje respublikoje ir imtis tokių priemonių, kokiomis naudotasi senovėje, arba, nerasdamas tokių praeityje, gali sugalvoti naujas, remdamasis įvykių panašumu. Kadangi į šiuos sumetimus neatsižvelgiama arba skaitytojai jų nesupranta, arba jei supranta, jie nežinomi valdovams, užtat visais laikais kartojasi tos pačios negerovės.“
Tai citata iš Nikola Makiavelio raštų. Jo veikalo vertę sudaro tai, kad čia maždaug dviejų tūkstančių metų istoriniai įvykiai surūšiuoti pagal vieną požymį – pagal valdovų ar respublikų vyriausybių įsakymus ir sprendimus. Pasirodo, nesvarbu, ar įvykis vyko tūkstantį metų anksčiau ar vėliau, vienodi įsakymai ir sprendimai duodavo tą patį rezultatą. Taip yra dėl to, kad žmonių siekiai, norai aistros ir tikslai visada yra tie patys. Kinta tik įrankiai, kuriais naudojamasi jiems pasiekti. Todėl N. Makiavelis ir sako, kad iš istorijos galima pasimokyti: žinant praeitį, galima numatyti, kokių pasekmių atneš vienas ar kitas vyriausybės sprendimas.
Trumpas eskursas į tikrus praeities įvykius. Pilypas Makedonietis, garsiojo Aleksandro Makedoniečio tėvas be mūšių užėmė vieną po kito visus graikų miestus. Tuo metu juos valdė aristokratija, kuri sudarė tik menką dalį visų miestų gyventojų. Pilypas aristokratams pasiūlė daug aukso, kad šie į savo miestus įsileistų makedoniečių kariuomenę, laiduodamas miestų valdantiesiems neardyti nusistovėjusios tvarkos. Aristokratai susigundė. Paėmęs paskutinį graikų miestą, Pilypas pakeitė taktiką. Jis visiems graikų vergams davė laisvę mainais už įstojimą į jo kariuomenę ir konfiskavo aristokratų turtą, kurio dalį pasiėmė sau, o dalį atidavė tiems patiems kariams. Taip jis be karo ir mūšių pavergė visą Graikiją. Be to, pačių graikų padedamas, sukūrė ir galingą kariuomenę, su kuria vėliau Aleksandras Makedonietis užkariavo milžiniškus pasaulio plotus.
Dar vienas pavyzdys. Apie bendrą lenkų ir lietuvių valstybę Žečpospolitą. „1773 m. balandžio 19 d. Seimas susirinko Varšuvoje. Didesnė atstovų dalis buvo svetimų valstybių papirkta, kai kurie net gaudavo nuolatines algas. Vadovauti veržėsi Adomas Poninskis, iš rusų gaudavęs dideles sumas pinigų… 1773 m. rugsėjo mėnesį Seimas patvirtino padalijimo aktą. Vidaus tvarkos neliečiamybę garantavo trys kaimyninės galybės – Austrija, Prūsija ir Rusija.“ Tai citata iš V. Daugirdaitės – Sruogienės veikalo „Lietuvos istorija, 1987 metais išleisto Amerikoje.
Taigi, aštuoniolikto amžiaus Žečpospolitos seimūnai už kyšius atidavė pusę savo valstybės. Taip Žečpospolita buvo padalinta pirmą kartą. Po to dar du kartus pardavė savo valstybę – taip rusai ir prūsai nupirko bajorų Žečpospolitą. Po to, kai įsiviešpatavo nupirktoje žemėje, ėmė atiminėti iš bajorų dvarus ir atidavinėti savo karininkams. Ką laimėjo bajorai, už kyšius parduodami Žečpospolitą? Už gautus pinigus jie statėsi ir puošė dvarus, lėbavo ir apleido visus valstybinius reikalus. Įsismaginę pardavė valstybę. Ar jūs nematote šios situacijos ir šiandienos Lietuvos gyvenimo panašumo?
Graikų aristokratai ir Žečpospolitos bajorai elgėsi taip pat – paėmę kyšius, į savo valstybę įsileido svetimšalius. Garantuodami vidaus tvarkos neliečiamybę, svetimšaliai iš tiesų garantavo betvarkę šalyje. Žečpospolitos padalinimas įvyko praėjus daugiau kaip dviems šimtmečiams po N. Makiavelio mirties, o Pilypas Makedonietis graikų miestus pirko beveik prieš du tūkstančius metų, tačiau, nepaisant laiko skirtumo, šie atvejai iliustruoja, kad vienodi sprendimai, nepaisant laiko skirtumo, duoda vienodą rezultatą. Ar neatsitiks taip, kad šiandieninio Lietuvos gyvenimo situacija po keliasdešimties metų netaps trečiu pavyzdžiu?
Valstybė susideda iš trijų dalykų: jos sukūrimo, jos galios stiprinimo ir išplėtimo bei kultūros toje valstybėje kūrimo. Valstybės kūrimui reikia pasišventusių, nesavanaudiškų žmonių. 1918 metais nepriklausomą valstybę atkūrę Lietuvos Tarybos nariai galėjo ramiai tarnauti, rusams, lenkams, vokiečiams ar dar kam nors ir iš to gal būtų daug turto uždirbę, tačiau stojo į kovą už Lietuvos valstybės atkūrimą ir laimėjo.
Senovės Lietuviai labai sumaniai stiprino Lietuvą ir išplėtė ją taip, kad nei maskoliai, nei totoriai, nei visa Europa kryžiaus žygiais ir karais nepajėgė lietuvių įveikti. Ši galybė laikėsi tol, kol vadovaujantis elitas – bajorai – laikėsi nuostatos valstybę plėsti ir stiprinti. Kai bajorai pradėjo vaikytis malonumų, imti kyšius iš kitų valstybių vadovų, Lietuvos galia sumenko.
Nė vienoje valstybėje kultūra neatsiranda iš nieko. Stipri valstybė turi ir stiprią kultūrą. Dar Andre Morua sakė: „Kultūra, neremiama jėgos, greitai nustoja gyvavusi. Vienintelė jėga, kuri gali remti kultūrą – tai valstybė“. Senovės lietuviai turėjo savo kultūrą, nesiskolino jos nei iš maskolių, nei iš totorių, nei iš kryžiuočių. Faktas, kad lietuviai sugebėjo sukurti galingą karinę jėgą ir didelę valstybę įrodo, kad lietuvių kultūra buvo ne prastesnė už visų kaimyninių valstybių kultūras. Lietuvių tautos nuopuolis prasidėjo nuo savo kultūros atsižadėjimo.
Taigi valstybės sukūrimas, jos galios stiprinimas ir jos kultūros kūrimas. Valstybė Lietuvoje sukurta. Tačiau ką galima kalbėti apie valstybės stiprėjimą, kai šalį masiškai palieka žmonės, joje kasmet mažėja gyventojų. Šalį palieka jaunimas. Lieka gyventi tik seniai. Kas bus, kai jie išmirs? Tai didžiulė nelaimė – valstybė tiesiog akyse nyksta. Ar galima pavadinti valstybės stiprėjimu, kai šalies turtai ir kariuomenė naudojama kitų valstybių galios didinimui, o mes patys iš to turime tik nuostolius? Ar galima vadinti valstybės stiprinimu, kai šalies vadovai biudžeto skyles lopo kaulydami dotacijų iš Europos Sąjungos, o savo šalies ūkio augimu visiškai nesirūpina, vykdo vien tik Europos Sąjungos nurodymus ir įsakymus.
Sovietų kariuomenę iš Lietuvos išvijome patys, o ne NATO ar ES. Ir vieni, ir kiti reikalavo, kad nepriklausomybę atšauktume (reikalavo nepriklausomybės moratoriumo). Prisiminkime H. Kolį ir F. Miteraną. Ko jie reikalavo?; „Skelbkite nepriklausomybės moratoriumą. Tik nepakenkite Gorbačiovui“. Mes tų vakariečių reikalavimų nepaisėme. Neliko Gorbačiovo, neliko TSRS, neliko Lietuvoje ir sovietų kariuomenės.
Tačiau užsienis greitai rado būdą, kaip neutralizuoti Lietuvos nepriklausomybę. Iš pradžių nupirko landsbergiečius, o po to – ir brazauskininkus. Nepriklausoma Lietuva virto užsienio marionete. Tas landsbergiečių ir brazauskininkų durnių laivas kartoja bajorų veiksmus. Ir pasekmės bus tokios pat. Jau dabar pasigirsta balsų, kad po penkiasdešimties metų Lietuvoje lietuviškai jau niekas nekalbės. Nes lietuvių jau nebus. Dabar lietuviai vėl prievartaujami būti internacionalistais ir globalistais. Jei žmonėms skiepijami tokie dalykai, o tėvynės meilė smerkiama, vadinasi, šalis nėra laisva, nes globalizmas ir internacionalizmas yra visų rūšių pavergėjų ginklas laisvei slopinti.
Padėti galima pataisyti. Bet tam reikia paimti valdžią. Bet valdžia mums neturi būti tikslas. Tikslas turi būti toks didelis, kad jam įgyvendinti reikėtų daug laiko, daug darbo ir didelių pastangų. Tuomet valdžios turėjimas bus nesavitikslis, o tik priemonė didžiajam tikslui siekti. O jis yra atsakinga, įtakinga, turtinga, galinga gerovės valstybė. Turint didįjį tikslą, paėmus valdžią iš karto kyla poreikis kurti kitas priemones tikslui siekti, tai yra, stiprinti valstybę. Pirmoji priemonė yra šalies ūkinės galios didinimas, o norint sugrąžinti į užsienį duonos užsidirbti išvykusius lietuvius, ji yra vienintelė. Ir dar – būtina tikėti, kad didysis tikslas yra pasiekiamas.Tikėjimas leidžia kurti priemones tam tikslui siekti. Dar tas pats Andre Morua sakė: „Būtina karštai tikėti idėjomis ir gyvenimo būdu, už kuriuos kovoji. Būtent tikėjimas sukuria armijas ir netgi ginklus“.
Siekti svarbiausio tikslo mums niekas nepadės. Ar kas nors padėjo Japonijai, Amerikai, Didžiajai Britanijai devynioliktajame amžiuje sukurti galingą pramonę? Ar dabar padeda Kinijai, Indijai? Matome, kaip dabartiniai galiūnai tik iš visų jėgų stengiasi sutrukdyti, neleisti jiems susikurti gerovę. Taip buvo visais laikais. Taip yra ir dabar.
Gali kilti klausimas: kodėl aš apie tai kalbu. Kalbu todėl, kad norint dalyvauti politikoje, būtina žinoti tikrąją padėti, tikruosius galiūnų ir kaimynų siekius, bet nesivadovauti visokių rūšių ir spalvų internacionalistų demagoginiais išvedžiojimais ir jų teorijomis.
