Giedrė Gorienė
„Na, kiek gi galima? Vis apie tą Kauną ir Kauną! Nejaugi Lietuvoje jau nėra apie ką daugiau ir rašyti? Na, nužudė kažkokį ten teisėją, ir ką? Žmogžudystės juk kiekvieną dieną pasitaiko,“ – išrėžė nepasitenkinimą „Karštu komentaru“ į redakciją paskambinęs vyriškis.
„Jei nesuprantat Kauno įvykių svarbos, tuomet iki „Karšto komentaro“ dar nepriaugot“, – atsakiau jam tokiu pat tonu, kokiu kalbėjo jis. Nes paprastos buitinės žmogžudystės, kai kažkas prisigėręs kokį sugėrovą dėl lašelio degtinės nudūrė, ir pedofilija kaltinto teisėjo žmogžudystės jokiu būdu palyginti negalima. Kadangi pirmas atvejis – gana įprastas, eilinis, ir prokuratūra tokias bylas per savaitę ištiria. Tuo tarpu antras atvejis – netipinis, rezonansinis, ir tai – ne šiaip eilinė žmogžudystė. Tai – jau susidūrimas su sistema. Lietuvos valstybingumą griaunančia sistema, o kokia ji galinga ir grėsminga, parodė pastarojo mėnesio įvykiai.
„Tupiniai“ yra raktas į „Svainijos“ bylą“, – 2002 metų vasarą man į ausį sušnabždėjo vienas iš policijos ir„tulpinių“ „darbo plano“ kuratorių – buvęs Panevėžio „organizuotų nusikaltimų“ vyr.komisaras B.Kuzma.
Tuo tarpu teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymas – raktas į aukštų pedofilų tinklą. Mat, kaip „Karštam komentarui“ sakė buvęs slaptųjų tarnybų agentas Kęstutis Vilkauskas, teisėjas Jonas Furmanavičius dalyvaudavo įvairiuose „vakarėliuose“, kur su mažamečiais ir mažametėmis linksmindavosi aukšti pareigūnai. „Keletą slapta padarytų įrašų jis perdavė man, o aš turėjau perduoti saugumui“, – „Karštam komentarui“ pasakojo K.Vilkauskas.
Tačiau apie tai, kokį gyvenimą gyveno teisėjas Jonas Furmanavičius po to, kai nusivilkdavo teisėjo mantiją, viešai stengiamasi negvildenti. Priešingai – iš paskutiniųjų ir, kaip rusai sako, „čerez niemogu“ („per negaliu“) stengiamasi išplauti teisėjo Jono Furmanavičiaus pedofilijos skandalu supurvintą mundurą, bandant visuomenę įtikinti, kad teisėjas Jonas Furmanavičius ir pedofilija įtariamas Andrius Ūsas nebuvo pažįstami, neturėjo nieko bendro, netvirkino Drąsiaus Kedžio dukters, todėl teisėjas esą buvo „nušautas per klaidą“ (beje, iki šiol taip ir neišaiškinta, dėl ko buvo nušautas prokuroras G.Sereika – jį padarė „šventuoju“ (kaip kad dabar daromas teisėjas J.Furmanavičius), atidengė paminklinę lentą, žudiką „pamylėjo“ – skyrė tik 11 metų nelaisvės, ir – „galai į vandenį“).
Dar daugiau – visos šios pedofilų klanui nemalonios istorijos kaltininke ir brolio bendrininke siekiama padaryti Kauno apygardos teismo teisėją Neringą Venckienę. Prokuratūros pasiuntiniai jau laksto po Seimo frakcijas, bandydami prasiuostyti, ką apie tokius užmojus mano Seimo nariai. Nes tik būdama tikra, kad imunitetas iš teisėjos Neringos Venckienės bus atimtas, Generalinė prokuratūra žengs tokį žingsnį susidorojimo su Drąsiaus Kedžio seserimi link.
Galbūt. Galbūt kas nors ir galėjo patikėti tomis pasakomis, kurias, bandydamas išplauti teisėjo Jono Furmanavičiaus mundurą, seka „Lietuvos rytas“, bet aš – tikrai ne. Nes, kaip labai teisingai pasakė vienas signataras, „jeigu jau parašė „Lietuvos rytas“, tai žinokit, kad viskas yra atvirkščiai“. Mat ne kiekvieno laikraščio žurnalistai „rašo straipsnius“ VSD generalinio direktoriaus kabinete iki 2 val. ryto. O šitame laikraštyje tai normalu – turiu omenyje Vytauto Pociūno bylą ir šmeižtą „Lietuvos ryte“ jo atžvilgiu po šio dienraščio žurnalistės pasisvečiavimo iki paryčių VSD…
Kalbant apie teisėjo Jono Furmanavičiaus munduro skalbimą, situacija vėlgi analogiška – tik šį kartą purvas ir pamazgos pilamos ant Drąsiaus Kedžio sesers – teisėjos Neringos Venckienės, o Jonui Furmanavičiui net „gyvenimo draugė“ buvo surasta (kaip vėliau paaiškėjo, už atlygį). Andrius Ūsas daromas nepriekaištingos reputacijos politiku ir verslininku, Drąsiaus Kedžio dukrelės mama Laima Stankūnaitė – pavyzdinga motina. O galiausiai „Lietuvos rytas“ „surado“ net kitą Furmanavičių – teisėjo Furmanavičiaus bendrapavardį (ar vėliau nepaaiškės, kad irgi už atlygį?), kuris esą ir buvo užsiregistravęs viešbutyje „Baltos burės“ su Ūsu, kur, pasak Drąsiaus Kedžio ir jo dukrelės pasakojimų, mergaitė ir buvo tvirkinama. Netrukus, galima spėti, bus surastas ir kitas Ūsas – pedofilija įtariamo Andriaus Ūso bendrapavardis. Ir pedofilijos byloje bus padėtas taškas – jokios pedofilijos, galima spėti, mergaitės atžvilgiu rasta nebus…
Būtent tokio scenarijaus norėtų saugumo mafijos už virvučių tampomas pedofilų klanas, nes pedofilijos biznis – tai didžiuliai pinigai. Sako, vaikų biznis – antroje vietoje. Po narkotikų… O neturėdamas „stogo“ struktūrose, šituo bizniu neužsiminėsi – tiesiog niekas tau tuo verstis neleis.
Tačiau grįžtant prie teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo ir bandymo šią žmogžudystę „pririšti“ tai prie Drąsiaus Kedžio, tai prie „daktarų“ („Lietuvos rytas“, televizijos laida „Abipus sienos“), norėčiau priminti, ką toje pačioje „Abipus sienos“ televizijos laidoje pasakė vienas ekskomisaras: „daktarai“ taip suplanuoti yra per durni, tai panašiau į spec.tarnybas…
Spec.tarnybos. Būtent tokią versiją kėlė „Karštas komentaras“ nuo pat Kauno įvykių pradžios, nes kaip suksi, kaip nesuksi, kol kas visi keliai veda į vieną – Vytenio g.1, kur įsikūręs mūsų VSD. Juoba kad ir kai kurie žurnalistai, bandantys nukreipti Kauno įvykius pedofilų klanui naudinga linkme, yra labai tampriai susiję su VSD. O vienas – net buvęs VSD darbuotojas, vėliau dirbęs tai žurnalistu, tai VSD priedanginėse firmose…
Kai pas mane į redakciją buvo atvažiavę televizijos laidos „Akistata“ darbuotojai filmuoti laidos, klausė, ką aš manau apie Kauno teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymą. Atsakiau, kad, mano manymu, Kiesų žmogžudystės ir teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo scenarijaus autorius – vienas ir tas pats. Nes ne tik braižas tas pats –„piarinė“ kampanija „Lietuvos ryte“ irgi tokia pati. O jei ir šiuo atveju bus kartojama Kiesų nužudymo išaiškinimo schema, tai po legendos, kurios reikia struktūroms sukūrimo, bus rasti teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikai, tiksliau – vienas žudikas (nes kažką reikia pasodinti į kalėjimą – „atsižymėti“ prieš visuomenę, kaip nuostabiai prokuratūra išaiškina rezonansines žmogžudystes), o kito – kūnas (jį turėtų rasti maždaug po pusantrų ar dviejų metų, kad būtų sunku nustatyti tapatybę), apie kurio iškasimą ir tapatybės nustatymą „Lietuvos rytas“ praneš pirmiau, negu patys prokurorai tą kūną suras, iškas ir tapatybę nustatys.
Nes – Kiesų nužudymo atveju kaip tik būtent taip ir buvo: pirmiausia „Lietuvos ryto“ pirmame puslapyje buvo išspausdintas straipsnis „Šiurpus radinys – trys lavonai be galvų“, po kurio pavadinimu virš G.Kiesaus, V.Kiesaus ir A.Galmino nuotraukų didelėmis raidėmis parašyta: „Manoma, kad rasti pagrobtų G.Kiesaus ir jo bendrakeleivių kūnai“.
Iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodytų puiku, jeigu … ne vienas „bet“: šis straipsnis pasirodė keliomis dienos anksčiau, nei prokurorai rado, atkasė kūnus ir iš tiesų pamatė, kad jie – be galvų. O kol buvo nustatyta tapatybė, užtruko dar keletas dienų…
Taigi kyla pagrįstas klausimas: iš kur „Lietuvos rytas“ anksčiau už prokurorus sužinojo, kad „rasti Kiesų kūnai“ ir kad jie – „be galvų“, nors tie kūnai dar ramiai sau žemėje dūlėjo?
Atsakymas turbūt gali slypėti vėlgi tame pačiame interviu su slaptųjų tarnybų agentu Kęstučiu Vilkausku: „Žinau, kad Kiesų nužudyti užsakė saugumas“.
Štai tada ir galima suprasti, kodėl „Lietuvos rytas“ „atranda“, „iškasa“ ir „randa be galvų“ Kiesų kūnus kur kas anksčiau, nei realybėje jie surandami ir iškasami, ir kodėl bandoma užčiaupti visus bei siekiama susidoroti su tais, kurie kelia pavojų šių šiurpių žmogžudysčių „scenarijaus autoriams“ – savo juodiems darbams pridengti reikalinga tik sistemai tarnaujanti žiniasklaida, kuri ir pridengia tai, ką mes šiandien vadiname „pro-oligarchiniu“, „pedofiliniu“ klanu.
„Šitoje byloje mes susidūrėme su sistema“, – atsisveikindama po duoto interviu „Karštam komentarui“ pasakė Drąsiaus Kedžio sesuo Neringa Venckienė…
2009-11-11
