Tai – Airija. Nedaug didesnė už Lietuvą – mažytė valstybė už Anglijos, sala Atlanto vandenyne. Ten gyvenančių ir dirbančių vaikų aplankyti skridau maršrutu Vilnius-Londonas-Korkas.
Įspūdinga kelionė
Nusileidus Londone, penkias valandas teko laukti kito lėktuvo skrydžio į antrą pagal dydį Airijos miestą Korką. Turėjau galimybę ir laiko stebėti aerouosto salėje iš viso pasaulio migruojančių žmonių srautus. Pirmiausia, kas nebūdinga Lietuvoje, gausus dirbančių juo-daodžių personalas. Jie visi puikiai kalba angliškai, jaučiasi laisvi ir nevaržomi baltojo žmogaus dėmesio.
Buvo tuomet rugpjūčio pabaiga, visi TV kanalai ir radijo stotys skelbė apie galimus teroristų mėginimus į lėktuvus įsinešti skysčių pavidalo sprogmenis. Be to, artinosi istorinė rugpjūčio 11 -oji – JAV dvynių susprogdinimo sukaktis. Londono aerouosto neužmatomo dydžio laukiamosiose salėse buvo ramu, bet ore tvyrojo nematoma įtampa. Buvo uždrausta naudotis rankiniu bagažu. Bagažas, kurį atidaviau į lėktuvą – iki smulkmenos patikrintas. Keleiviai nuo galvos iki kojų stebimi, čiupinėjami. Batai peršviesti ir basom pėdom pereita per specialų patikrinimą. Žingsnis po žingsnelio, slenkant žmonių minioje iki paskutinės salės, iš kurios – išėjimas link lėktuvo trapo. Pareikalauta atiduoti aštrius daiktus. Įdomus vaizdas: po reikalaujančio darbuotojo kojomis augo cigarečių žiebtuvėlių gal jau metro dydžio krūva. Salėse esančiose šiukšlių dėžėse pilna įvairių vertingų daiktų, kurių neleista įsinešti į lėktuvą.
Vaizdai ir emocijos Airijos žemėje
Valanda skrydžio, ir lėktuvo ratai jau bėga Korko aerouosto nusileidimo takais. Naktis. Siaurais keleliais, kaimų vietovėmis, mašina važiuojame į patį vakarinį kampelį, kur gyvena ir dirba dukros ir sūnaus šeimos.
Pro pravertą mašinos langelį jaučiamas ne itin malonus kvapas, kai kuriose kelio atkarpose – tiesiog dvokiantis. Vaikai paaiškina:naktimis airiai laisto iš cisternų srutas, atvežamas traktoriais. Taip tręšiami laukai. Šitą darbą jie visuomet atlieka naktimis, tad ryte pravažiuojantys žmonės to kvapo nejaučia – srutas jau būna sugėrusi žemė.
Anksti ryte žavėjausi šios akmeninės salos gamta. Prisiminiau, kaip mokykloje, per geografijos pamokas, lazdele žemėlapyje ieškojome vietos, kur yra Atlanto vandenynas. Dabar jis – didžiulis, riaumojantis, putojančiais purslais, mėliu susiliejęs su virš kalnų kabančiais debesimis ir dangaus mėlyne – tyvuliavo už kelių šimtų metrų. Vandenyno pakrantės – kalnai. Toliau, kur pažvelgsi, nedideli lopinėliai ūkininkų laukų, ganyklos. 0 visa kita – kalnų akmeniniai masyvai.
Visa Airija – lyg karšinama senelė – pasodinta ant akmens, kur akmenys neleidžia kojomis atsiremti į giliai dirbamą žemę. Tik kur ne kur šimtmečiai suformavo žemės paklodes, vietomis siekiančias pusę ar per visą kastuvo gylį. Toliau, kiek bekastum, giliau įdirbti žemės neįmanoma – jos nėra.
Žvelgiant į akimis neaprėpiamus kalnynus, visur dominuoja pilka spalva. Tik jų papėdėje lyg lotoso žiedeliai iš toli matyti airių trobelės.
Gyvulininkystė-žemdirbystė
Ten, kur Atlanto vėjai atnešė žemės smiltelę, stiebiasi šiurkšti žolė, žydi dviejų rūšių viržiai, auga krūmai, medeliai.
Kalnų augmenija primena tundrą. Ir ta tundra pilna baltų taškelių, tai – kalnuose besiganančios ir gyvenančios baltos, ilgavilnės, geros veislės avys.
Priėjus kiek arčiau besiganančios bandos, matyti ryškiais raudonais, mėlynais ir kitų spalvų dažais pažymėtos jų nugaros. Tai – kiekvieno savininko skiriamieji ženklai. Tas, katras sugauna nors ir ne savo avį ir ją nukerpa, vilną sąžiningai atiduoda tikrajam savininkui.
Besiganydamos laukinėje gamtoje, avys neleidžia jai užaugti krūmokšniais, ją patręšia. Jų vilna – švari, lietaus ir rūkų išprausta. Avys gamtoje gyvena visus metus. Nes žiemos ir vilkų nėra, tad ilgavilnėms tvartai nereikalingi.
Ūkininkų, kurie turi karvių fermas, ganyklos visur suskirstytos laukeliais. Visur įrengtos automatinės girdyklos ir elektriniai piemenys. Nuganius vieną lauką, gyvuliai pervaromi | kitą. Nuganyta pieva tuoj patręšiama. Esant šiltam klimatui ir pakankamai kritulių, po 10 dienų pieva vėl atželia. Tuomet žolė nupjaunama silosui ir vėl tręšiama.
Lankiausi sūnaus šeimininkų airių karvių fermoje. Patys jie gyvena toli, gal už 10 km. Į fermą ryte ir vakare atvažiuoja mašina. Fermoje per dieną nėra nė vieno žmogaus. Pati ferma – apie 20 metrų nuo judrios kelio magistralės. Telyčios laikomos tvarte, šeriamos šiaudais ir kombinuotaisiais pašarais. Pagalbinės patalpos prikrautos jvairios technikos. Sandėliai atviri, be durų, pilni prikrauti grūdų, miltų, kombinuotųjų pašarų. Pieno bloko kambarys taip pat nerakinamas. Atvirame, tik kartelėmis užkaltame tvartelyje lakstė maži veršiukai. Dar kartą įsitikinau – Airija – ne vagių kraštas.
Kieme voliojosi negyvų žiurkių liekanos. Jų nespėja sudoroti net trys čia laikomos katės. Beje, žiurkių saloje labai daug, neretai jas pamatysi perbėgant kelią.
Pieno bloko kambaryje – paprastos betonuotos grindys. Sienos – kažkada dažytos, tamsios, pajuodusios nuo pelėsių. Mintis apie išklijuotas plyteles nuo lubų iki grindų (kaip tai reikalaujama Lietuvoje) airiams neateina net į galvą. Airiai – tokie žmonės, kad jiems estetika – nulio vietoje. Vinį kalė – ji sulinko – ir tegu. Kas lūžo – sulūžo, krito – nukrito. Puvo medis -supuvo. Nieko tragiško – išdygs naujas.
Iš gyvulių daugiausia augina avis ir raguočius. Važiuojant keliais, laukuose matyti didelės bandos juodmargių. Gal kiek mažiau arklių, nors yra privatūs žirgynai, populiarus žirgų sportas. Vykstant lenktynėms, stadionai pilni žiūrovų.
Vakarinėje Airijoje gyvena vokiečių kilmės milijonierius, kurio verslas – viešbučiai, veisliniai buliai, žirgai. Viešbučiai – ant vandenyno kranto, pro langus matyti ruoniai.
Buliai ir ristūnai, išpuoselėti ir prižiūrėti, kasmet dalyvauja pasaulinėse parodose ir pelno medalius. 0 milijonierius – turtus. Jo fermose, viešbučiuose sunkų juodą darbą dirba emigrantai. Tarp jų – ir lietuviai. Už vienos valandos darbą – aštuoni eurai. Viešbučių – kelios dešimtys. Nuosavos žemės šimtai hektarų.
Kas auga ir žydi ant akmenėlio
Neturėjau galimybės pamatyti visos šalies, išskyrus vakarinę dalį. Lietuviai pasakojo, kad į šiaurę nuo Dublino daugiau lygumų.
Į Lietuvą parsivežiau vaikų šeimininkės airės dovanotą lėkštę su simboliu-piešiniu – raudonojo bilo žaliu lapu. Teko matyti žydinčius dobilų kerelius. Iš kur tas airių simbolis – dobilo lapas? Gal kaip lietuviška rūta? Darželiuose jų beveik nematyti, o simbolis išliko.
Airijoje savaime auga, žydi Lietuvoje auginamos kambarinės gėlės – fuksijos, mūsų vadinamos „lenkų ašara”. Vienodos – raudonos – spalvos. Žydi gausiai. Augalai netręšiami, neprižiūrimi – juos globoja tik laukinė gamta. Vietomis krūmynai aukšti – A. Sabonio ūgio.
Kita gėlė, kuri auga mūsų darželiuose – montbretė. Šių neaukštų svogūninių gėlių kerelių žiedai šviečia oranžine degančios žvakės spalva. Gėlių tokia gausa – dalgiais gali šienauti.
Žolės žalumos atspalvių airiai įvardija apie 40 rūšių. Šitas žydinčių gėlių spektras sudaro žydinčios žemės kilimą. Tik vėlai rudenį lapuočiai, taip pat ir fuksijos, numeta lapus ir paskutinius žiedus. Pati žemiausia oro temperatūra – nulinė. Per kelis dešimtmečius pasitaiko ir viena kita ore sklandanti snaigė, bet ji, dar nepasiekusi žemės, ištirpsta.
Vasario mėnesį gamta vėl atgyja. Sulapoja medžiai, miškų paklotėse, laukuose, kalnuose pražysta kitos sulaukėjusios gėlės – geltonieji narcizai. Nuo jų pavasarinio žydėjimo geltonuoja visa Airija.
Štai tuomet lietuviams-emigrantams prasideda nauji, papildomi darbai viešbučių teritorijose. Dešimtyse hektarų vejos sparčiai auga žolė. Vasarį ji pjaunama kas savaitę.
Klajodama po Atlanto pakrantes, kalnus ir plokščiakalnius, lygumas, pievas ir miškus, braidydama po žydinčius gėlynus, labai greitai pasigedau vieno mažo padarėlio – bitelės. Jų ten nebuvo nė vienos… Be bičių ir kitų vabalėlių dūzgesio egzotiška gamta atrodė be gyvybės pulso – tarsi mirusi. 0 šitiek žydėjo viržiai!
Keliai, žmonės, mašinos
Tokių siaurų, vingiuotų, kas dešimt metrų išnyrančių staigių posūkių keliais niekur niekada neteko važinėti. Pasakiau pati sau: Airijos keliais, miestų gatvėmis važinėjančias transporto priemones vairuoja ne vairuotojai, bet tikslūs juvelyrai. Jie penkių centimetrų tikslumu prasilenkia nekliudydami vienas kito. 0 prasilenkti esi priverstas visur – ir kaime, ir miestuose.
Atsikišę veidrodėliai per žvirblio akį pražybčioja neužkliudę. Tą mašiną praleidus, priešais atslenka kita. Namai sujungti išvien, tad kol neprivažiuosi kitos gatvės, nesustosi, neišsuksi. Esi užblokuotas keturių eilių kamštyje.
Kartais, įvažiavus į kitą gatvę, vairuotojai posūkyje palaukia, nes pamato priešais atvažiuojančią transporto priemonę. Duoda kelią. Už tai tas, kurį praleidai, padėkoja. Padėkos ženklas – iškelta ranka. Tai įprasta būtinybė. Šiuo mostu airiai atiduoda pagarbą ir pėsčiajam. Airijoje – tai mandagumo, etiketo išraiška.
Kita keistenybė lietuviškam protui – niekur nepamatysi kelių policijos mašinų. Tokie „cirkai”, kaip Skuode, kai jie, užsimaskavę, baudomis auklėja kelių pažeidėjus, ten nesuprantami. Bet užtenka nors menkiausio pažeidimo ar autoįvykio, „angelai sargai”, vietinių vadinami “gardais”, per dešimt minučių nusileidžia kaip skraidančios lėkštės iš dangaus. Jų nereikia ieškoti ar laukti.
Dvi savaites išvažinėjome gyvenviečių keliais, bet niekur neteko pamatyti nė vienos policijos mašinos. Vairuotojams, viršijantiems greitį – ypatingai didelės baudos. Todėl jie stengiasi pinigų be reikalo nemėtyti. Palyginus su plačiais Lietuvos keliais, Airijoje avaringumas gerokai mažesnis. Pagrindinių kelių magistralėse -stebėjimo kameros. Pažeidus eismo taisykles, į namus atsiunčiamas pranešimas, kuriame – solidi eurų suma baudos. Nors policininko nė akyse nebūsi matęs.
Jeigu miesto gatvėse dar gali prasilenkti pro stovinčią ar važiuojančią mašiną, kaimo kelyje prasilenkti nėra kur. Abipus siauro kelelio – aukštos, iš akmenų sukrautos, sienos, apaugusios gebenėmis, gervuogėmis, fuksijomis ir kita augmenija. Kelkraščių, griovių iš viso nėra. 0 dažnai pažįstami airiai, susilyginus priešpriešiais jų mašinoms, būtinai sustoja ir, sėdėdami savo mašinose, atsidarę langus šnekasi tiek, kiek jiems reikia. Eismo ir vairo padėtis leidžia jiems šnekėtis patogiai, 5 cm atstumu. O paskui važiuojantis lietuvis yra priverstas sustoti ir kantriai laukti, kol pokalbį baigs salos gyventojai. Airijoje nekantrumo išprovokuotų signalų nėra ir negali būti. Lietuvis privalo gerbti permainingą, nepastovų airių elgesį ir būdą.
Tarp lietuvių populiari tiksliai sugalvota patarlė: airių charakteris – kaip ir oras. Nepastovus, permainingas.
Dar viena keistenybė, nebūdinga Lietuvoje – labai mažai degalinių, o ir esančios naktį nedirba. Jeigu kelionėje iš anksto nepasirūpinai degalais, esi prapuolęs. Pagalbos nesulauksi.
Lankiausi gražiame kurortiniame Schull miestelyje, kurio dydis prilygsta mūsų Palangai. Ten degalinės taip pat nebuvo. O miestelis, gausiai lankomas turistų, yra didžiulė milijonierių jachtų prieplauka, kur degalai visiems reikalingi kaip oras. Airiams šita problema nereikšminė.
Mašinos visų vietinių – naujos. Nusipirkęs automobilį, pravažinėjęs apie penkerius metus, turi galimybę jį pasikeisti. Tiesiog nuvažiavus į tą įmonę, kur mašina pirkta, už ją išmokama pinigų suma, įvertinant mašinos techninę būklę. Sumokėjus tam tikrus procentus, airis išvažiuoja pro gamyklos vartus nauja žvilgančia mašina. Nei vargo, nei remonto.
Namai ir buitis
Valdant anglams, airiai kantriai kentė priespaudą, buvo beteisiai, pažeminti. Tuo laikotarpiu, prieš šimtmečius, kaimuose statytos trobelės buvo mažyčiais siaurais langeliais, nes anglai už didelius langus reikalaudavo mokėti mokesčius. Kita versija – šilumos ekonomija, nes Atlanto vėjas per didelius langus „vaikšto” kiaurai.
Iš to laikmečio ir keliai siauri, nes buvo važinėjama tik arkliais -nebuvo mašinų, elektros. Trobelės kaimuose – iš vietos kalnų akmens, kurio sandara – prieš milijardus metų sustingusi lava. Kalnus lengva kasti specialia technika – akmuo trupa sluoksniais, kaip pjaustomos duonos riekės. Išmūrytos akmeninės sienos padengiamos išorės ir vidaus tinko sluoksniu. Iš lauko pusės visų žmonių nameliai dažomi balta, gelsva ar kremine spalva. Stogai dengti ta pačia naujoviška danga, kaip ir Lietuvoje, tik niekur nemačiau raudonos spalvos stogų. Jų spalva vienoda – pilkšvai rudo atspalvio, primenančio kalnų spalvą, tad labai derinasi kalnų fone.
Miestuose dabar vyksta sparčios statybos. Įrengti namai išnuomojami emigrantams. Namai nedideli, daugiausia dviejų aukštų. Tokių pilių – bažnyčių, kaip sau statosi turtingi lietuvaičiai – nėra. Prie namų – prižiūrimas žolynėlis, kuklus gėlynas. Ir miestuose, ir kaimuose išpuoselėtų, pavyzdingų, gėlėse skendinčių sodybų neteko matyti.
Pervažiavusi visą vakarinę Airiją iki Dublino, pastebėjau tik du nedidelius airių daržus prie namų. Juose augo kopūstai, svogūnai, peraugusios salotos ir piktžolės. Niekur nė vieno šiltnamio. Trečią daržą mačiau savo vaikų – lietuvišką. Šeimininkai jiems davė vieno aro žemės lopinėlį, tad jie, nieko nelaukę, nusirinko akmenis ir per pusę kastuvo gylio susikasė žemę. Tame jų darže augo bulvės, morkos, cukinijos, kopūstai, svogūnai, agurkai, braškės, žemuogės, petražolės, krapai.
Išleisdama j svetimą šalį, vaikams daviau tokios veislės braškių daigų, kur uogos noksta ištisus metus. Sakiau: nors vazonėlyje užsiauginsit vaikui lietuvišką uogelę. Tomis jų braškėmis, žemuogėmis, ypač krapais labai stebisi airiai. Šeimininkė, eidama pro šalį, nusiskina krapų šakelę, uosto (tas kvapas, matyt, patinka), bet sako nežinanti, ką su tais krapais daryti.
Nebuvo šeimininkai valgę nei varškės, nei burokėlių sriubos. Turėdami karvių fermą, stebėjosi, kad iš pieno galima padaryti varškę, sūrį. Burokėlių sriubą (lietuvišką, su pupelėmis), labai gyrė, nešė net senai 80-ies metų mamai paragauti. Pavaišinau lietuviškais žagarėliais – sakė, nieko panašaus neragavę. Pripažįsta, kad mūsų moterys – gabios šeimininkės. Tokių darbų, kai lietuvės konservuoja, ruošia žiemai grybų, daržovių mišraines, ten net minties nėra tokį vargą vargti. Maitinasi pusfabrikačiais, įvežtomis daržovėmis, vaisiais.
Kaimų gyventojai nelaiko nė vieno gyvulio ar paukščio, o tuo labiau daržo. Tad laisvo laiko lieka labai daug. Pramogoms, kelionėms, poilsiui.
Ištisos šeimos savaitgaliais praleidžia pabuose. Gerdami savo mėgstamą, gal tik 4 laipsnių alų, iki giliausių išnaktų airiai išraudę kiloja didelius bokalus. Ten pat žaidžiamas bilijardas. Lietuviams nesuprantama, kad būdami visapusiškai materialiai apsirūpinę, jie gyvenimo laiką švaisto tuose pabuose. Tačiau girtų, nusigėrusių niekur nepamatysi. Jeigu kur teks sutikti neblaivų žmogų, jis nebus airis. Nusikaltimus, vagystes, muštynes sukelia tik emigrantai – lietuviai, latviai, rusai, lenkai ir kt.
Namuose įrengtos priešgaisrinės signalizacijos. T. y verdant ar kepant virtuvėje, pasklidus nors nedideliam dūmų kvapui, sutilindžiuoja varpelis. Taip gaisro atveju airiai šio garso būtų pažadinti net iš miego.
Kitas būdas, kaip patalpose išvengti dujų baliono sprogimo, -jis laikomas lauke. Ties dujine virykle sienoje išgręžta skylė – dujos gumine žarna patenka į viryklę. Atsukami tik degikliai. Gaisro atveju lauke nupjaunama žarna ir balionas numetamas tolyn. Tokia versija galima tik Airijoje. Lietuvoje tas lauke, prie namo sienos, dujų balionas būtų pavogtas pačią pirmąją parą. Be to, esant minusinei temperatūrai, užšaltų dujos.
Medicininė pagalba
Pirmas atvejis, kai sūnaus šeimai, gyvenančiai kaimo vietovėje, prireikė medikų pagalbos – paskiepyti mažąją Ugnelę. Išlaukusiems prie gydytojo kabineto pusę dienos su pusantrų metų mergyte, jiems pasakyta, kad nepaskiepys. Atseit, nepriklauso. Nurodyta kito miestelio gydymo įstaiga. Ten kitą dieną vėl ilgai išlaukus – grąžinti atgal. Taip jie būtų mulkinami dar nežinia kiek, bet sūnus griežtai atsisakė išeiti iš kabineto, kol nepaskiepys vaiko. Tik tuomet nuoširdžiai atsiprašė ir paskiepijo.
Šokiruoti buvo ir skiepų kabineto aplinkos. Medikai nevilkėjo chalatų. Gydytoją nuo seselės galėjai atskirti tik tuo, kad jam ant kaklo kabojo fonendoskopas. Šaldytuve išvien su skiepų vakcinomis, medikamentais laikomas ir darbuotojų maistas. Vaiką skiepijo gydytojas, neišklausęs širdies tonų, plaučių, nepasiteiravęs apie mažosios pacientės sveikatos būklę. (Visa tai nuoširdžiai, kruopščiai atlieka Skuodo pediatrai, – aut. past.). Slaugytoja tik tvarkė dokumentus.
Kitą akistatą su medikais privertė nelaimė – dirbdamas fabrike, sūnus susižeidė pirštą – užkrito 400 kg sveriančios metalinės durys. Skubiai nuvežtam į artimiausio miestelio gydymo įstaigą buvo pasakyta:
– Jums pasisekė, po pusės valandos būtume užsidarę dviejų valandų pietų pertraukai.
Įsivaizduokite, kad mūsų Skuodo visi medicinos darbuotojai poliklinikoje bei ligoninėje pietautų sau ramiausiai dvi valandas! Kiekvienoje tarpuvartėje žmonės apie tai tik ir kalbėtų. Airijoje apie tai niekas nekalba ir nesistebi. Taip priimta, ir jokių emocijų.
Sūnui buvo suteikta tik pirmoji pagalba: nuskausminta, sustabdytas kraujavimas, subintuota. Daktaras, kurio tautybė – afrikietis, telefonu užregistravo operacijai po dviejų parų garsioje Korko miesto chirurgijos klinikoje. Per tas dvi laukimo paras ranka sutino, dieną naktį kamavo skausmas. Nuvykus į garsią kliniką sutartą valandą, nebuvo priimtas. Gydytojas pasiteisino nespėjantis, nes „klipatų” subintuotom rankom ir kojom esąs pilnas koridorius.
Pagaliau, kai sulaukė savo valandos, pasijautė kaip tuose užsienio filmuose: vežamas ratukais, apsuptas būrio medikų, jų dėmesio ir t. t.
Operacija padaryta puikiai. Ranka sugijo, liko tik nežymus randas. Po kiek laiko atėjo vokas su tokio turinio laišku: toks ir toks ligonis klinikai neskolingas. Darbas legalus, nelaimė įvyko darbe.
Šitokio turinio vokų Lietuvoje iš gydymo įstaigų turbūt niekas negauna. Pasidomėjau, kiek uždirba slaugytojos Airijoje – jų alga per metus vidutiniškai 30 tūkstančių eurų. Už šitokią sumą ji pajėgi išlaikyti keturių asmenų šeimą, namus ir mašiną. Dar lieka ir pramogoms. Iš vyro atlyginimo, kuris siekia, 40 tūkstančių eurų per metus – švaistyk į kairę ir į dešinę. 0 kiek tų tūkstančių gali sutaupyti per penkerius ar daugiau metų… Airiai „apaugę pinigais”, kaip ir jų kalnų akmenys kerpėmis. Todėl ir nereikia jiems žlugdyti save buityje: auginti gyvulius, ravėti daržus. Jie gyvena savo malonumui. Ir tai ne valdininkija, o paprasti darbo žmonės.
Emigrantų dalia
Palikdama svetingą Airiją, supratau: ten dirbti ir gyventi gali labai darbštūs, stiprūs morališkai ir fiziškai žmonės.
Nemokėdamas anglų kalbos ir nevairuodamas nuosavos mašinos, kurios vairas dešinėje pusėje, o eismas – priešingai, esi niekas.
Gamykla, kurioje dirba mano vaikų šeimos, toli kalnuose nuo gyvenamų vietovių. Triukšmas, dulkės, kenksmingos sąlygos, stovimas darbas. Šefas, kuris žmogaus nemato, bet visur akyse jam vaidenasi eurų pakuotės, reikalauja tempo. Chemikas – kokybės. Norėdamas išlaikyti tempą, sunkiai pasieksi kokybės, nes produkcija turi iki tam tikro proceso apdžiūti. Tik logiškai mąstydamas, gali laviruoti tarp milijonieriaus savininko ir darbo kokybės tikrintojų reikalavimų.
Po darbo – viršvalandžiai. Valanda – dešimt eurų. Nenori, gali nedirbti. Todėl juos skiria tiems, kurie pajėgūs dirbti ir užsidirbti. Kitiems net nepasiūlo. Atidirbęs viršvalandžius, darbo dar gali parsivežti į namus, bet jį padaryti turėsi tą patį vakarą, pridurdamas gerą gabalą nakties. Ryte privalai padarytą produkciją pristatyti į gamyklą. Savaitgaliais darbo gali susirasti pas ūkininkus – rinkti jų laukuose akmenis ar dirbti viešbučiuose. Atstumai tarp įvairių darbų vietų dideli, todėl mašina reikalinga kaip oras ir būtinai apdrausta brangiu airišku draudimu.
Visi jie dirba negailėdami savęs, be poilsio. Bet kažkodėl milijonieriais nė vienas emigrantas per metus netampa – ne taip, kaip jais tampama Lietuvos Seime.
Lietuvoje lyg mielinis pyragas kyla kainos. Jeigu anksčiau šeima, išdirbusi užsienyje metus, galėjo įsigyti butą Klaipėdoje, dabar, apvalėjant kainoms, ar beužteks ir penkerių?
0 vis dėlto, jeigu tiek galėtų užsidirbti Lietuvoje, niekas iš jos neišvažiuotų. Kad bent kam čia, Marijos žemėje, rūpėtų darbo žmogus, norintis tiek nedaug – nuosavo stogo virš savo šeimos.
Visi emigrantai žino saloje populiarią taisyklę: Airijoje valdžia dirba žmonėms, Lietuvoje – sau.
Laukdama lėktuvo skrydžio Dublinas-Palanga, susipažinau su dviem protingais jaunuoliais. Vienas jų mokosi Klaipėdoje, kolegijos studentas. Padirbėjęs Dubline tris mėnesius statybose pagalbiniu darbininku, grįžo tęsti mokslų. Sakė, esąs laimingas, užsidirbęs pinigų užsimokėti už mokslą.
Kitas jaunuolis – abiturientas iš Naujosios Akmenės. Pakviestas šiaurės Airijoje gyvenančios tetos, dirbęs daržovių fabrike. Tris mėnesius diena iš dienos valęs svogūnus – po kelis maišus per dieną. Šalia jo dirbęs airis valęs morkas, kopūstus. Esi emigrantas, žinok savo vietą. Už darbą gavęs mažiau, nei kiti darbininkai, nes nepilnametis.
Sakau, kaip atlaikė, vaikeli, tavo akys?
– Kentėjau, kentėjau, pripratau. Užtat užsidirbau pinigėlių, nes N. Akmenėje sunku su darbais, padėsiu tėvams.
Jau buvo įsibėgėjęs rugsėjis -mokslo metų pradžia, todėl abiejų paklausiau – kaip mokslai? Juk jie beveik pusę mėnesio atsilikę nuo mokslo programos…
– Mokslai palauks, pasivysime. Negali pagalvojęs išskristi į Lietuvą, turi kažką paaukoti, norėdamas užsidirbti, – samprotavo vaikinukai.
Mums bediskutuojant, nusileido lėktuvas Palanga-Dublinas. Didelė minia jaunų žmonių pripildė Dublino aerouosto salę atsiimti bagažų.
– Lietuviai atskrido, – abu lyg susitarę su ilgesio gaidele prabilo mano pašnekovai.
Atskrido… Gal grįžo iš trumpų atostogų, paviešėję tėvų namuose, o gal pirmą kartą palikę namus ir šeimas kojomis palytėjo svetimą žemę?
Kad bent vienas Seime sėdintis matytų, kokie laineriai atskraidina šimtų šimtus mūsų tautiečių iš Rygos, Vilniaus, Palangos aerouostų! Kokie srautai jų išsilaipina Anglijos, Airijos ir Skandinavijos šalių žemėse. Kai visa tai pamatai, tas minias jaunuolių, lipančių lėktuvų trapais svetimame krašte, gali drąsiai su skausmu, dejone, ilgesiu pasakyti:
– Išvažiuoja Lietuva iš Lietuvos…
…Laiškus su žodeliu ant voko – IRELAND rašau ne aš viena -rašo visos Lietuvos motinos. Kad jie, mūsų artimi, brangūs ir mylimi žinotų – jie laukiami, palaikomi, mylimi. Kad ten, svečioje šalyje, rankoje laikydami namų šiluma dvelkiantį laiškelį, žinotų: yra namai, yra kažkur toli Tėvynė.
Stasė JURGILEVIČIENĖ
