Valdas Adamkus “įjungė atbulinį” – dar prieš savaitę griežtai kritikavęs Valstybės saugumo departamento vadovo, buvusio KGB rezervo karininko Arvydo Pociaus veiksmus dėl “neadekvačių priemonių” prieš žiniasklaidą, Prezidentas savo toną dėl saugumo išpuolių prieš spaudos laisvę pakeitė. O žiniasklaidos paklaustas, ar po tokių įvykių vis dar pasitiki VSD vadovu, Prezidentas susinervino ir, kiek pakėlęs toną, liepė neuždavinėti provokuojančių klausimų.
“Ar jūs žinot, kur aš stoviu?” – retoriškai paklausė Valdas Adamkus. Paklausė kaip žmogus, esantis neviltyje, užspeistas į kampą ir neturintis jokios veiksmų ir judėjimo laisvės.
Ta nevilties gaida, nuskambėjusi Prezidento klausime, privertė susimąstyti: o ką Prezidentas tuo norėjo pasakyti? Ir ką reiškia šitas desperatiškas “ar jūs žinot, kur aš stoviu?”
Taigi KUR STOVI mūsų Prezidentas?
Akivaizdu, kad turbūt ant bedugnės krašto, jei, rodos, visai paprastas klausimas – ar jūs pasitikite VSD vadovu? – išmušė Prezidentą iš vėžių.
Ir iš tiesų – nervintis yra dėl ko, nes prieš tai buvusio Prezidento Rolando Pakso užmojis pakeisti tuometinį VSD vadovą Mečį Laurinkų baigėsi R.Pakso apkalta.
Buvęs KGB rezervistas Arvydas Pocius – Mečio Laurinkaus rekomenduotas. Buvusį KGB rezervo karinininką Arvydą Pocių į šias pareigas paskyrė laikinasis Prezidentas Artūras Paulauskas. Taigi ir taip vadinamasis A.Pociaus “šeimininkas” yra ponas Paulauskas – ne Adamkus. Ir todėl tik pabandyk pareikšti nepasitikėjimą Artūro Paulausko “pastatytu” VSD vadovu – tai gali kainuoti Prezidento postą…
Štai todėl ir skamba desperatiškas Prezidento “Ar jūs žinot, kur aš stoviu?”…
Gaila, labai gaila, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus negali tiesiai šviesiai pasakyti, kad jis nepasitiki VSD vadovu A.Pociumi, nes Prezidentas KAŽKUR STOVI. O ten jis atsistojo vien dėlto, kad dar 1997 metais, ateidamas į LR Prezidento postą, jis peržengė Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes ji – “ne šventa karvė”. Tai reiškia, kad iki Prezidento rinkimų jis negyveno trejus metus Lietuvoje, kaip to reikalauja LR Konstitucija. O būdamas Prezidentu jis ten atsistojo, kai išimties tvarka suteikė LR pilietybes asmenims, nenusipelniusiems Lietuvai, o taip pat tiesiog mažiems vaikams…
Taigi Prezidentas STOVI. Stovi ties apkaltos bedugne, ir todėl buvęs KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius, kurį į VSD generalinio direktoriaus postą paskyrė Artūras Paulauskas, speičiamas parlamentarų į kampą dėl atsistatydinimo, nors ir raudonuodamas, nors ir mikčiodamas gali lyg užstrigusi plokštelė vis kartoti: “Atsistatydinti nežadu”.
O turėtų. Ir ne tik turėtų, o jau turėjo. Nes normalioje valstybėje normalios saugumo tarnybos vadovas po šitokių “prisigrybavimų” jau seniai būtų atsistatydinęs.
Tačiau Lietuva – jokiu būdu ne normali valstybė, ir todėl “prisigrybavusiam” saugumo vadovui demokratinėms valstybėms priimtinos žaidimo taisyklės čia negalioja. O ir kodėl jos turėtų galioti, jei čia taisykles nustato ne šalies pasirinktas “demokratijos modelis” ir normaliame pasaulyje suprantamas “demokratijos” supratimas, o siauri vienos politinės grupuotės interesai. Grupuotės, prarandančios savo įtaką ir desperatiškai, bet kokiomis priemonėmis bandančios išsilaikyti.
Aišku, Arvydas Pocius tai neigia. Arvydas Pocius tikina “saugąs valstybės paslaptį”. Tačiau ar gali Pocius apie tuos įvykius pasakyti tiesą, jei jis – tiesiog apsigimęs melagis, nes jau yra nutvertas meluojant iš garbingos Seimo tribūnos. “Su KGB ar su KGB rezervu aš nesu susijęs”, – prisiekinėjo Arvydas Pocius prieš patvirtinant jį VSD vadovu. Deja, vėliau paaiškėjo, kad Arvydas Pocius su KGB iš tiesų yra susijęs – nes, pasirodo, buvo KGB rezerve…
Tiesa, Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas kažkada “pajuokavo”, kad “buvusių KGB nėra”…
Taigi Lietuva, 50 metų buvusi prispausta po kietu KGB padu, net ir po nepriklausomybės atstatymo iš KGB gniaužtų neišsivadavo – Lietuvos saugumo struktūrai vadovauja buvęs KGB rezervo karininkas, kurio instrukcijose, savaime suprantama, jokių nurodymų, kaip elgtis su laisvu žodžiu, nebuvo, o ir sovietmečiu vykusiuose apmokymuose apie spaudos laisvę nebuvo nė kalbos. Todėl iš kur vargšui KGB rezervo karininkui reikia žinoti, ką reiškia “adekvačios” ar “neadekvačios” priemonės laisvo žodžio atžvilgiu?
Jei nežino, vadinasi, reikia pamokyti. Gal kokioje nors amerikiečių įsteigtoje generolo Maršalo mokykloje Vokietijoje, kur tokius postkomunistinių valstybių struktūrų vadovus, koks yra ir buvęs KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius, tokie žurnalistai kaip šio laikraščio vyr.redaktorė savo klausimais verčia ir raudonuoti, ir prakaituoti, t.y. moko bendrauti su laisva žiniasklaida – kaip kad yra buvę toje mokykloje, kai šio laikraščio vyr.redaktorė savo klausimais užspeitė į kampą Rumunijos generolą. Štai ten tokie buvę homo sovieticus labai greitai savo kailiu pajaučia, ką reiškia laisvas žodis ir kaip bendrauti su laisva žiniasklaida.
Visiškai ne prošal būtų į tokią mokyklą nusiųsti ir VSD atstovą spaudai Vytautą Makauską, kurio pasipūtimas, arogancija ir nesiskaitymas su žurnalistais jau seniai peržengė bet kokias etikos, elementariausio padorumo ir kitokias ribas. Beje, šitas pasipūtėlis į VSD atkeliavo irgi iš po Artūro Paulausko sparnelio…
Taigi Valdo Adamkaus klausimą “ar žinot, kur aš stoviu?” būtų galima peradresuoti Arvydui Pociui: “Ar žinai, kur tu stovi?” Nes neaišku, kiek dabar prireiks laiko, kad Lietuva, pasaulio akyse per vieną dieną tapusi “Baltarusija-2”, vėl atgautų savo autoritetą.
O iš kitos pusės žiūrint, galima pasvarstyti: ar KGB rezervistas, į VSD vadovo vietą “pastatytas” buvusio LKP CK administracinių organų priežiūros instruktoriaus, galėtų ir sugebėtų elgtis KITAIP?
Vargu bau…
Taigi panašu, kad Lietuvoje ne tik Prezidentas atsidūręs ant bedugnės krašto – ant jos krašto atsidūrusi ir pati valstybė.
