Sveiki gyvi, mielieji, maži ir dideli, smagu visus matyti, pasveikinti ir energingai pasikalbėti.
Šiandien mūsų kalba apie 16-osios Vyriausybės programą, kurią parengėm ir pristatom, gali būti labai paprasta ir aiški.
Išties daug pasiekėme kartu. Kartu sukursime ir solidarią gerovę. Nesustokime! Ir tai yra viskas, kas pasakyta mūsų išsamioje programoje. Turiu pasakyti iš anksto, kad džiaugiuosi tokia programa, ją tikrai labai kruopščiai rengė ir ministrai, ir Seimo nariai, ir mūsų partijos komitetų vadovai. Sakyčiau, beveik sąmoningai mes neskubėjom su programos pateikimu ir ją tvirtinam dabar, rugsėjo 22 d., ir to pasekmė yra tai, kad susidomėjimas, kokią gi programą rengia Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, viešojoj erdvėj tikrai yra pakankamai didelis, nepaisant to, kad televizijos kamerų mes nelabai čia ir matome. Irgi, matyt, rinkimų kampanijos rezultatas.
Ateidamas čia ir galvodamas, kaip ir kuriuo pjūviu, kuriuo aspektu pradėti programos pristatymą, beveik atsitiktinai bevartydamas internetą ir mąstydamas surinkau paprastą skaičių – 2008-ieji, rugsėjo 22-oji.
Ir ką gi pamačiau. Visagalis „google“, visagalis internetas pirmąja nuoroda parodė 2008 m. rugsėjo 22 d. „Veido“ žurnalo numerį, išleistą lygiai prieš 4 metus. Viršelyje užrašas – dramatiškas ir skambantis taip: „Ar mus nuplaus pasaulinės finansų krizės banga?“. Nes savaitę iki to, rugsėjo 15-ąją, subyrėjo ketvirtasis pagal dydį JAV bankas „Lemon brothers“. Žinote, taip prasidėjo visa pasaulinė krizė. Po mėnesio mes laimėjome rinkimus, pamenate mūsų sąrašo numerį 5, su 5 numeriu mes laimėjome rinkimu. Ką padarysi, kad vėl 5 numerį ištraukėm. Ir vėl teks, matyt, elgtis taip pat, kaip prieš 4 metus.
Taigi, prieš 4 metus laimėjome Seimo rinkimus ir prisiėmėme didžiausią atsakomybės naštą. Šią atsakomybės naštą nešėme garbingai ir tikrai galima drąsiai žiūrėt rinkėjams į akis, o svarbiausia – sau, į savo sąžinės akis. Tikrai padarėme daug, padarėme kiek galėjome, gal ne tiek, kiek norėjome.
Be abejo, per tuos 4 metus buvo visko. Po to „Veido“ žurnalo su dramatišku klausimu, ar mus nuplaus pasaulinės finansų krizės banga, tikrai buvo visko, banga buvo didesnė nei tada galėjo nupaišyti „Veido“ žurnalas. Ir šiandien galime labai drąsiai atsakyti: mūsų pasaulinė krizės banga nenuplovė. Kai kuriuos Europoje labai stipriai paplovė, ypač arčiau Viduržiemio jūros. Gal ten bangos aštresnės ar daugiau pagundų išlaidauti sukeliančios? Mūsų nenuplovė.
Per šituos 4 metus buvo ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, buvo klaidų, be abejo, bet ir tokių sprendimų, kuriuos aptarti šiandien mus kviečia į „Davoso“ forumą.
Ilgai užsitęsusi ir Europoje vis dar tebesitęsianti krizė visus, ir politikus, ir žmones, tikrai nemenkai išvargino, todėl gal ir dėl to visi tapo šiek tiek nervingesni, radikalesni, labiau norintys lengvo gyvenimo, populistinių pažadų. Visa tai suprantame, bet esame tie, kurie nesiūlome labai lengvų vitaminų ar kitokių skanių vaistų.
Per tuos 4 metus šalia visų problemų buvo ir gerų dalykų. Štai mums su žmona Rasa, su močiute Rasa, gimė du anūkai – Elzė ir Vytis. Mes tuo labai džiaugiamės. Olimpiadoje aukso medalius laimėjo dvi jaunos ir gražios lietuvaitės, ekonomika atsigauna sparčiausiais tempais Europoje. Ir net Antanas Matulas, štai čia, salės vidury, šypsosi. Kas yra labai malonu.
Išties šiandien susirinkome čia tam, kad apžvelgtume nuveiktus darbus ir sutartume dėl būsimų darbų. Pateikiame išsamią, 191 puslapių, ir labai konkrečią savo rinkimų programą. Patikėkit, ji tikrai skiriasi nuo kitų partijų programų, kurias tenka analizuoti ir lyginti. Ji skiriasi tuo, kad joje nėra nei krislelio populizmo ir nėra kitų partijų programoms būdingo išskirtinio bendrybių skyriaus, kaip visi mėgsta kalbėti – steigsime naujas darbo vietas, rūpinsimės smulkiu ir vidutiniu verslu, stengsimės dėl pensininkų ir taip toliau, ir taip toliau. Mes programoje atsakome į klausimus: ką paveldėjom, ką padarėme per tuos 4 metus, gavę tokį paveldą, ir ką padarysime. O svarbiausia – kaip tai padarysime, duodami labai aiškius receptus, aiškius veiksmų planus. Be abejo, mūsų programa gimsta iš 15-osios Vyriausybės patirties ir yra ambicinga tęsti tai, kas yra svarbiausia.
Taip pat noriu pabrėžti, kad tai yra konkreti programa, kurioje nėra bendrybių ir populizmo. Mūsų programa – tai konkretus sąvadas, kur esame šiandien ir ką reikia daryti. Tai pamatas naujos Vyriausybės darbui, naujos Vyriausybės darbų programai, todėl mes savo partijos rinkimų programą taip kukliai ir pavadinome: „16-osios Vyriausybės programa“. Mūsų programa – tai darbai, kuriuos bus būtina tęsti, ir kartu tai tąsa mūsų pastangų per pastaruosius keliolika metų kurti ir realizuoti šalies ilgalaikį strateginį planą, kurį drįstu pavadinti mūsų šalies konservatyviosios modernizacijos planu.
Šiuos 4 sudėtingus metus mes atlaikėme todėl, kad 2008 m., pamenate, mes sakėme, kad turime labai aiškų planą. Ir išties, turėdami išsamiausią rinkimų programą, mes per šiuos 4 sudėtingus metus galėjome daug padaryti. Labai tvirtai laikėmės 2008 metais patvirtinto plano. Mūsų aiškus planas irgi gimė ne tuščioje vietoje. Noriu priminti, kad jau nuo 2000-ųjų mes daug dėmesio skyrėm iš tikrųjų labai išsamiai analizei: kas mes patys esame, – pamenat tokį dokumentą – mūsų „Tapatybės strategiją“? Atsakėm, kas mes esam ir kuo norime būti kaip partija. Vėliau, 2004 metais, gimė programinis dokumentas, kuriame brėžėme labai aiškias kryptis į stiprią valstybę, stiprią ekonomiką, stiprią visuomenę, besiremiančią į stiprią šeimą ir stiprią bendruomenę. Dokumente „Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva“, skelbtą 2004 metais, mes labai aiškiai nubrėžėme ir tuos pamatinius konservatyviosios modernizacijos principus. Pakeliui, 2007 metais, paskelbėme, sakyčiau, labai svarbų doktrininį dokumentą – Rusijos sulaikymo strategiją, kuris nubrėžė svarbiausius darbus keliems dešimtmečiams į priekį ir įtvirtino nepriklausomybę, taip pat ir energetikoje bei žiniasklaidoje. Tuo pat metu, atrodo, jau 2003 metais, buvome pirmieji, kurie su dviejų vaikų programa, garsiąja 2V programa, pakvietėme už žygį į šeimą, kuris po to virto ir Nacionaline šeimos strategija, ir daugeliu kitų dalykų. Taip štai dirbdami ir būdami turbūt vienintele partija, kuri rūpinasi ir konceptualiu valstybės kūrybos pamatu, ir savo rankomis kaupdami kasdienių darbų ir kasdienės kūrybos patirtį, atėjome būtent į štai šią 16-osios Vyriausybės programą.
Kaip jau sakiau, rengė programą daugelis. Atleiskit, jei atidžiau skaitydami matysite, kad šiek tiek skiriasi atskirų skyrių forma, bet svarbiausia, kad per visą programą moto išlieka tas pats – mes buvome pajėgūs suvaldyti krizę, todėl esame pajėgūs sukurti ir solidarią gerovę. Nesustokime! Todėl patys sau sakom labai paprastai: nesustokim eiti į priekį rūpindamiesi dviem svarbiausiais dalykais – tai svarbiausių darbų tęstinumu ir šalies konservatyviąja modernizacija.
Bent jau vienas dalykas, reikalaujantis absoliutaus įsipareigojimo tęstinumui, tai šalies finansų sistemos stabilumas. Atsimename, kiek daug turėjome dėti pastangų, kad 2008 metų pabaigoje, 2009 metais užtikrintume lito stabilumą, o tuo pačiu – pensijų mokėjimą laiku. Tokie buvo iššūkiai ir tokios buvo problemos. Tai, ką paveldėjome iš Gedimino Kirkilo Vyriausybės –valstybė buvo visiškai neparengta globaliai krizei – mus vertė elgtis labai ryžtingai, nekreipiant dėmesio ir į populiarumo reitingus ir nekreipiant dėmesio į nuolatinę destruktyvią opozicijos laikyseną. Ir mums pavyko. Vėlgi prisimenant tą „Veido“ žurnalo viršelį su klausimu, ar mus nuplaus pasaulio krizės banga, mes galim atsakyti labai paprastai – mūsų nenuplovė, šalies finansai sutvarkyti, esam ant Mastrichto kriterijų slenksčio, tai reiškia, kad vis labiau tvirtėja finansų sistemos pamatai. Ir tai leis mums labiau pasirūpinti solidarios gerovės kūryba ir jos sklaida.
Mes nežadame jokio populizmo. 1509 litų minimali alga – tai ne mūsų programa ir joje tokių dalykų būti negali. Tikrai su tokiais dalykais nežaidėme ir nežaisime.
Tvarkingi šalies finansai yra sveikos ekonomikos pagrindas – tokią mūsų politiką vis labiau vertina ir mūsų verslas. Kaip matome iš pastarųjų pranešimų ir konferencijų, jų programinių pasiūlymų, kad verslas labiausiai susirūpinęs dėl finansų stabilumo ateities. Tai vertina ir tarptautinės rinkos, kuriose neseniai Finansų ministerija pasiskolino pigiau nei kitos Centrinės ir Rytų Europos šalys.
Ir kas svarbiausia ir kuo aš labai nuoširdžiai noriu pasidžiaugti, kad po ilgo laiko tai pradeda vertinti ir mūsų opozicija. Štai geriausią mūsų darbų įvertinimą prieš porą dienų pateikė mūsų gerbiamas opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius, kuris tarptautinei verslo naujienų agentūrai „Bloomberg“ paaiškino: jeigu laimėtų rinkimus, tęstų atsakingą fiskalinę politiką. Taigi pasirodo ir opozicija po ketverių metų kritikavimo, kad viską darome blogai – praskoliname Lietuvą, neinvestuojame į verslo plėtrą ir taip toliau – pagaliau suprato, kad vykdėme atsakingą fiskalinę politiką. Dar labiau džiugina tai, kad ji norėtų tęsti mūsų atsakingą fiskalinę politiką. Žinoma, geriausiai tęsti tokius darbus, kuriuos iki šiol vykdėme, galėtume mes patys, o ne opozicija.
Tikrai dėkoju opozicijai už tokį įvertinimą ir paramą mūsų vykdytai atsakingai fiskalinei politikai. Išties tenka pastebėti, kad per šiuos ketverius metus opozicija tikrai įrodė, jog ji moka efektyviai kritikuoti, moka kartais destruktyviai trukdyti priimti svarbius sprendimus, bet kaip ji moka dirbti, kaip ji moka apsispręsti ir paremti svarbiausius sprendimus sunkiausiais momentais, to nebuvo. Todėl kyla natūralus klausimas, kodėl ji galvoja, jog galėtų geriau už mus tęsti mūsų pradėtus darbus, kuriuos ji pati įvardija kaip „atsakingą fiskalinę politiką“?
Lygiai taip pat ir ekonomikos reikaluose – dažnai tenka girdėti iš opozicijos, kad mes sugriovėme ekonomiką, kad nesirūpiname verslu, tačiau Lietuvos ekonomika, noriu priminti, praėjusiais metais augo sparčiausiai visoje Europoje – tarp visų Europos Sąjungos valstybių – beveik 6 procentus. Eksportas yra pasiekęs per 20 metų neregėtų aukštumų. Kaip jau sakiau, Davoso forumo organizatoriai kviečia skaityti paskaitas Graikijos ir Ispanijos atstovams, kaip mes tvarkėmės su krize. Kai matau tokį priešingą Lietuvos situacijos vertinimą viduje ir išorėje, galvoju, kad vienas iš dviejų yra neteisus – arba mūsų opozicija nesugeba adekvačiai matyti, ką Lietuva pasiekė, arba tarptautiniai ekspertai yra šiek tiek žioploki. Kažkodėl aš labiau linkęs tikėti tarptautinių ekspertų vertinimu. Todėl vėl kyla natūralus klausimas – jeigu opozicija nesugeba adekvačiai vertinti Lietuvos ekonominės raidos ir to, ką mums pavyko padaryti, jeigu normaliai analizei jai neužtenka pajėgų, – mes neprašome pagyrimų, tik adekvataus situacijos vertinimo, – kaip ji sugebės spręsti ekonomikos problemas?
Ekonomistė Aušra Maldeikienė, man atrodo, labai tiksliai įvardijo pagrindinę socialdemokratų rinkiminės programos ašį – pakeisti Kubilių. Visa kita nesvarbu. Na, bet, atrodo, kad Algirdas Butkevičius ir tos ašies atsisakė, teigdamas, kad tęs mūsų atsakingą finansų politiką.
Taigi, mums pavyko suvaldyti finansus ir padėti ekonomikai atsigauti labai sparčiais tempais. Ir mes tai tęsim. Mes esame tam gerai pasiruošę ir todėl išties esame tvirti savo programiniais ir konkrečiais darbais. Mes pateikiame labai konkretų planą, kaip, tęsdami pradėtus darbus, konkrečiai stiprinsime mūsų ekonomikos konkurencingumą, jos gebėjimą globaliai konkuruoti, būti inovatyvia ir efektyvia. Turiu pasakyti, kad nė vienos partijos programoje nemačiau būtent taip keliamų iššūkių mūsų ekonomikai – tapti konkurencinga, tapti globalia ir inovatyvia. Labai svarbus yra darbo vietų kūrimas, labai svarbūs yra minimalios algos klausimai, labai svarbūs yra tie dalykai, apie kuriuos daugelis partijų mėgsta kalbėti, bet jeigu mes nesirūpinsime mūsų ekonomikos konkurencingumu, mūsų ekonomikos globalumu ir inovatyvumu, tai neturėsime nei didesnių algų, nei daugiau darbo vietų. Todėl pasilikti tiktai ties tomis populiariomis temomis, neturėti aiškaus plano, kaip Lietuvai laimėti ne tik krepšinio varžybas, bet ir laimėti globalioj ekonominėj konkurencijoj, yra visiškas neatsakingumas. Todėl dar sykį noriu pakartoti, kad jeigu nesirūpinsime tokiais dalykais, nesirūpinsime darbų, kuriems pastaruosius metus skyrėme dėmesį, tęstinumu, ekonomikos pagreitis sustos. Todėl dar ir dar kartą sakome savo programos viršelyje – nesustokime.
Nesustoti privalome ir energetikos reikaluose. Jūs žinote, kokius didžiulius, svarbius darbus kartu su ministru Arvydu Sekmoku, kuriam noriu nuoširdžiai padėkoti, per šiuos 4 metus pradėjome daryti ir padarėme. Energetinė nepriklausomybė, kaip būtina sąlyga mūsų vartotojams gauti skaidrias, patikimas ir pigias energetines paslaugas, iš tikrųjų tampa reali. Visiškai pasiekti energetinės nepriklausomybės dar reikia nemažai nuveikti, dar reikia laiko. Todėl nesustoti taip pat yra vienas iš privalomų dalykų. Elektros jungtys, sinchronizacija su Europos tinklais, Visagino atominė elektrinė, dujų sektoriaus pertvarka, suskystintų dujų terminalas, ginčai su „Gazpromu“ Briuselyje – visa tai yra žingsniai link pigiausios energetikos ir link nepriklausomybės. Abu dalykai eina kartu. Be nepriklausomybės nebus pigesnių dujų ir pigesnės elektros. Todėl šias nepriklausomybės vagas ariame išsijuosę. Bet akivaizdu, kad tie, nuo kurių dar ir šiandien priklauso mūsų priklausomybė, nes nepriklausomybė nėra visiškai pasiekta, tie, kuriems svarbu išsaugoti savo monopolines privilegijas tiekiant dujas, elektrą ar šilumą, jiems mūsų pastangos pasiekti nepriklausomybę, švelniai tariant, tikrai nepatinka. Ir jie deda daug vilčių į šiuos rinkimus.
„The Economist“ rugsėjo 15 dieną, aprašydamas Europos Komisijos pradėtą bylą prieš „Gazprom“, teigė, cituoju: „Lietuva, su Europos Komisijos pagalba įgyvendindama ryžtingą dujų sektoriaus pertvarką, „Gazprom“ buvo nubausta dujų kainų padidinimu. Dabar, artėjant rinkimams, dėl to yra stebimos Rusijos pastangos daryti įtaką rinkimų rezultatams, nors tie, kuriuos tai liečia, tai desperatiškai neigia“.
Tai sako ne kas nors – tai sako „The Economist“ žurnalas, kuris tokių dalykų nesako, jeigu neturi faktinio pagrindo. Labai paprastai sakau – neturime būti akli ir kurti ar slėpti galvas kaip stručiai smėlyje. Tikrai neužtenka, kad taip rašytų tarptautinis žurnalas, mūsų tarnybos irgi turi atlikti savo darbą, gindamos Lietuvos gyvybinius interesus. Neužtenka vien tik žinoti, kad kai kurios Lietuvos partijos Kremliaus administracijoje aptarinėja, kaip dalyvaus Seimo rinkimuose. Lygiai taip pat neužtenka žinoti, kad yra stebimi trečios šalies tarnybų veiksmai Lietuvoje, kuriais siekiama sutrukdyti Visagino atominės elektrinės projektą. Tai turi žinoti visi Lietuvos rinkėjai, tam turi būti užkirstas kelias. Tai yra pamatiniai dalykai, kuriuos mes turime išspręsti.
Taigi šie rinkimai, mano įsitikinimu, yra nepriklausomybės, esminio teisingumo, apsaugoto nuo didesnių savų ar svetimų interesų, šalies finansinio stabilumo, konkurencingos ekonomikos ir solidarios gerovės rinkimai. Mes esame lūžio, virsmo taške, – kai Lietuva nesustabdoma ar nesustodama ties šiais rinkimais galės peržengti tą slenkstį, už kurio jokie laidai, jokie vamzdžiai ar interesai mūsų nesustabdys nuo tos ateities, kai mes konservatyviai modernizuodamiesi, tapsime normalia europietiška valstybe su labai stipriomis lietuviškomis šaknimis. Kai žmonės prašo tiesos, aš sakau, kad tiesa visų pirma yra tai, ką mes darome didžiuosiuose dalykuose, kuriuose tiesos ir apsaugos nuo didžiųjų interesų darbas turi būti tęsiamas toliau.
Iš tikrųjų mes einame į modernios Lietuvos ateitį – Lietuvą 2030. Į švaresnę, teisingesnę valstybę su daugiau gerovės ir daugiau tarpusavio pasitikėjimo ir tikėjimo ateitimi. Tikėjimo, kad Lietuva tikrai bus sėkmės istorija, ir mes ją mylėsime ne tik todėl, kad ji mums yra pati brangiausia – mūsų kraujo kraštas, bet ir dėl to, kad galėsime džiaugtis, jog ji yra sėkmės ir visų mūsų solidarios gerovės valstybė. Mes tikime Lietuva, todėl sakome labai paprastai – kaip Marijonas Mikutavičius – aš myliu Lietuvą! Todėl ir kartojame – kartu įveikėme krizę, kartu sukursime solidarią gerovę. Nesustokime.
16-oji Vyriausybė pasiruošusi darbui. Tereikia jūsų paramos.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko, premjero Andriaus Kubiliaus kalba, pasakyta rugsėjo 22 d. vykusiame TS-LKD programos forume „Iššūkiai ir darbai XVI-ajai Vyriausybei“.
