Acheno miesto mero Marselio Filipo (Marcel Philipp) kalba, pasakyta Tarptautinio Karolio Didžiojo apdovanojimo įteikimo Lietuvos Respublikos Prezidentei J. E. Poniai Daliai Grybauskaitei Achene 2013 m. gegužės 9 d. proga
Gerbiami šventės svečiai,
lygiai prieš 63 metus, 1950 m. gegužės 9 d., tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas (Robert Schuman) pateikė kelią praskynusį pasiūlymą – įsteigti Europos anglių ir plieno bendriją. Valstybės steigėjos pasinaudojo savo laisve ir, nepaisydamos karčios patirties praeityje, įrodė, kad jos visos yra tikros, jog būtina žengti šį svarbų žingsnį žemyno suvienijimo link. Tačiau daugeliui tautų, likusių anapus Europą perskyrusios geležinės uždangos, reikėjo laukti dar 40 metų, kol joms pavyko išsikovoti laisvę pačioms nuspręsti, kokiu keliu jos nori eiti.
Pažvelkime į istorinę Baltijos šalių praeitį: svarbūs kaimynai, praeityje buvę prekybos partneriais ir tokie pat europiečiai kaip ir mes – Estija, Latvija ir Lietuva – buvo Sovietų Sąjungos dalis, okupuoti ir aneksuoti pagal Hitlerio ir Stalino paktą. Tik prasidėjęs persitvarkymas – pokyčiai Maskvoje – Baltijos šalims suteikė galimybę atgauti laisvę.
Jos siekis pareikalavo didelių aukų. Savo šalies nepriklausomybės 1991 m. Lietuvos žmonės turėjo siekti stodami prieš tankus ir net aukodami gyvybę. Lietuvių tautos laisvės siekis buvo be galo didelis, o paskui, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas, kelias Lietuvą atvedė į Europos Sąjungos valstybių šeimą.
Lietuva, kaip ir Estija bei Latvija, šiandien yra iniciatyvi ES valstybė narė. Lietuva nuo šių metų liepos perims pirmininkavimą ES Tarybai, o netrukus prisijungs ir prie euro zonos. Žmonės motyvuoti, šalis pasižymi solidžia ūkio raida. Vyrauja ne tik krizės tema, bet kalbama ir apie ekonominėje ir visuomeninėje kasdienybėje atsiveriančias galimybes. Taip pat ir apie bendros Baltijos jūros šalių perspektyvos vizijas – įsitraukus į mūsų bendro žemyno aljansus žmonių labui išnaudoti taiką, laisvę ir saugumą. Tai – europietiškasis kelias, kurį pasirinko Lietuva.
Šioje svarbioje istorinėje Europos vietoje, Karolio Didžiojo imperatoriškuosiuose rūmuose Achene, su didžiuliu džiaugsmu sveikinu 2013 m. Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatę, Lietuvos Respublikos Prezidentę, Jos Ekscelenciją dr. Dalią Grybauskaitę.
Sveikiname atvykus ir J. E. Europos Parlamento Pirmininką Martiną Šulcą (Martin Schulz).
Nuoširdžiai sveikiname praeitų metų Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatą, Vokietijos Federacinės Respublikos federalinį finansų ministrą dr. Volfgangą Šoiblę (Wolfgang Schäuble).
Mums didelė garbė čia, Achene, ir vėl pasveikinti 2011 m. Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatą, buvusį Europos centrinio banko prezidentą dr. Žaną Klodą Trišė (Jean-Claude Trichet).
Be galo džiaugiamės, kad šiandien čia dalyvauja ir 2004 m. Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatas, buvęs Europos Parlamento pirmininkas ponas Patas Koksas (Pat Cox).
Sveikiname atvykus ir J. E. Europos Vadovų Tarybos Pirmininką Hermaną van Rompėjų (Herman van Rompuy).
Sveikiname ir J. E. Europos Parlamento vicepirmininkę Ani Podimatą (Anni Podimata) bei J. E. Europos Komisijos narį Algirdą Šemetą.
Džiaugiamės, kad šiandien čia susirinko gausus aukšto rango svečių iš Lietuvos būrys: – pirmasis Lietuvos prezidentas, o vėliau Parlamento pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, buvę Lietuvos ministrai pirmininkai ir dabartiniai Seimo nariai Gediminas Kirkilas ir Andrius Kubilius, taip pat buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas.
Norėčiau pasveikinti ir ekscelencijas, Kroatijos Respublikos, Rumunijos, Slovakijos Respublikos, Makedonijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Ispanijos, Ukrainos bei Lietuvos Respublikos ambasadorius ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Kroatijos Respublikos, Belgijos generalinius konsulus, Portugalijos Respublikos generalinę konsulę ir kitus konsulinio korpuso narius.
Nuoširdžiai sveikinu atvykus Šiaurės Reino-Vestfalijos Landtago pirmininkę Kariną Gedekę (Carina Gödecke), Šiaurės Reino-Vestfalijos ministro pirmininko pavaduotoją Silviją Liorman (Sylvia Löhrmann) ir žemės ministrę dr. Anželiką Šval-Diuren (Angelika Schwall-Düren).
Nuoširdžiai sveikiname Europos Parlamento Generalinį Sekretorių Klausą Velę (Klaus Welle), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės prezidentą dr. Renė van der Lindeną (Renè van der Linden) ir buvusį Europos Parlamento pirmininką Hansą-Gertą Peteringą (Hans-Gert Pöttering), džiaugiamės, kad šiandien čia su mumis dalyvauja gausus Europos Parlamento, Bundestago ir Šiaurės Reino-Vestfalijos Landtago narių būrys.
Be to, su džiaugsmu sveikinu atvykus J. E. vyskupą dr. Hainrichą Musinghofą (Heinrich Mussinghoff) bei bažnyčių ir religinių bendruomenių atstovus, o 1951 m. Karolio Didžiojo apdovanojimo laureato, buvusio Europos kolegijos rektoriaus profesoriaus dr. Hendriko Brugmanso (Hendrik Brugmans), daugelį metų buvusio mūsų ištikimu svečiu Karolio Didžiojo apdovanojimo įteikimo ceremonijoje čia, Achene, vardu sveikinu jo našlę Haną Brugmans-Kirsten (Hannah Brugmans-Kirsten).
Nuoširdžiai sveikinu atvykus šių metų Europos Karolio Didžiojo jaunimo premijos laureatus, visų pirma nugalėtojų projekto atstovą iš Ispanijos Luisą Alvarado Martinesą (Luis Alvarado Martinez).
Acheno miestas nuoširdžiai sveikina Jus ir daugelį kitų, pagerbusių mus savo atvykimu čia, bet taip pat ir radijo klausytojus bei televizijos žiūrovus.
Šiandien tarptautinį Karolio Didžiojo apdovanojimą ir vėl įteikiame sunkmečiu. Eina jau penktieji finansų krizės metai, kuri prasidėjo bankų sektoriuje, paskui sutrikdė realiąją ekonomiką, o tada sukrėtė valstybių biudžetus. Kadangi praktiškai nebuvo išteklių finansų rinkų šuoliams, pasekmės buvo neišvengiamos: turi būti imtasi priemonių, kad bankų ir valstybių finansai būtų tvirtesni, ir kad tai būtų visur, nes mūsų ekonomikos glaudžiai susijusios ir išimčių negali būti. Tai lengva pasakyti, bet ne taip lengva padaryti, nes tam reikia apriboti save ir laikytis išlaidų disciplinos, norint tai pasiekti, reikia daug ko atsisakyti.
Taip pat reikia tobulinti finansines taisykles, nes tik taip užtikrinsime pusiausvyrą valiutos zonos viduje, kurioje egzistuoja tokios skirtingos ūkio raidos galimybės. Laikas spaudžia, nes ekonominiai skirtumai metai iš metų didėja.
Tas tobulinimo procesas būtinas ir politiniu lygmeniu. Įsivesdama eurą, Europa bendrąją valiutą įtvirtino kaip tolesnio Europos vienijimo instrumentą, ir tai atsitiko dar prieš sinchronizuojant esmines valstybių narių politikos sritis. Euras tik iš dalies buvo ekonominė būtinybė, eras daugiau buvo bendros politinės strategijos dalis.
Taigi tolesnis Europos kelias priimti į euro zoną daugiau valstybių, o ne išmesti jau esančias nares. Reikia turėti suderintą ekonomikos ir finansų politiką, tuomet galėsime pasiekti ir daug didesnį tikslą – visi kartu būsime stipresni nei atskirai po vieną. Pažvelgę į pasaulio rinkų raidą ir globalų gyventojų skaičiaus augimą suvokiame, kad tik vieninga Europa gali ilgą laiką išlikti konkurencinga ir veiksni.
Dabar turime užtikrinti, kad visi partneriai pajustų bendrosios valiutos pranašumą. Europos piliečiai, gyvenantys pasienyje su kita valstybe, pavyzdžiui, mes šiame trikampyje Achenas – Mastrichtas – Liutichas, tuos praktinius tiesioginius pranašumus kasdieniniame gyvenime pajunta tikrai ryškiau nei kiti, panašioje situacijoje yra ir gana nedidelių valstybių pilietės ir piliečiai. Čia mes juntame tiesioginę ekonominę naudą ir palengvinimus. Tai būtų juntama ir Lietuvoje, visų pirma tuomet, jei prie euro zonos prisijungtų daugiau Baltijos jūros valstybių.
Bet visuomenė dažnai žodį „euras“ palydi ir kitu žodžiu – „krizė“, net jei finansų krizė ir nelabai susijusi su bendrąją valiuta.
Mes dar ilgai žengsime kovos su krize keliu. Ne kartą jau esame girdėję, jog mums prireiks dešimtmečių, kad galėtume tvariai ištaisyti šias klaidas, kurios buvo daromos taip pat dešimtmečius:
– Bankų rizika nebuvo pakankamai įvertinama
– Nuosavo kapitalo buvo per mažai
– Valstybių biudžetams buvo skolinamasi pernelyg lengva ranka
– Ir galbūt didžiausia mūsų klaida buvo sąžiningumo stygius vertinant vietinės valdžios institucijų ilgalaikių įsiskolinimų poveikį.
Tačiau imantis bet kokių krizės įveikimo priemonių, būtina atsižvelgti į, kad tai būtų daroma socialiai subalansuotu būdu, kad neatsitiktų taip, jog ištisi visuomenės sluoksniai pasijustų pralaimėjusiais reformų procese.
Išgyvenus penkerius metus krizėje tampa akivaizdu, kad priežasties ir poveikio klausimas vis dažniau iškreipiamas. Kartu pastebime, kad tampame mažiau jautrūs pranešimams apie krizę. Tai jau nebe naujiena. Atrodo, kad Kipras yra labai toli.
Tendencijos Vokietijos ekonomikoje yra daugiausiai teigiamos. Kai kurie ieško paprastų atsakymų, renacionalizavimo šūkių. Dažniausiai trūksta bendruomenės dvasios ir suvokimo, kad po viso to, ką mes kartu jau pasiekėme, tokias problemas, kaip per didelis jaunimo nedarbas, galėsime išspręsti tik drauge. Nors kovai su tokio pobūdžio iššūkiais Europos valstybių bendradarbiavime yra tam tikri mechanizmai, tačiau juos panaudoti pernelyg delsiama. Tačiau negalime leisti, kad jaunimo perspektyvos nebuvimas galiausiai sužlugdytų pasitikėjimą integracijos procesu, kad piliečių nepritarimas iš vidaus sugriautų šį unikalų laisvės ir taikos projektą.
Nedarbo sumažinimas – tai tikrai vienas sudėtingiausių iššūkių bet kuriai valstybei. Ligšiolinės politinės priemonės pernelyg labai apsiribodavo nacionaliniu lygmeniu, per mažai visa ES buvo vertinama kaip bendra ekonomika.
Labai norėtųsi, kad vieną dieną galėčiau pasakyti, jog šiame antrajame 21 amžiaus dešimtmetyje mums pavyko suvienyti visą Europos tautų ir valstybių solidarumą kovoje su dramatišku jaunimo nedarbu, norėtųsi, kad galėčiau pasakyti, jog ši kova buvo sėkminga ir kad turime dėkoti taip toli nužengusiam Europos susivienijimo procesui už tai, kad visų mūsų žemyno regionų jaunimui suteikiama galimybė gauti išsilavinimą ir turėti profesinių perspektyvų.
Kodėl mums taip sunku žvelgti į visumą ir netgi sunkmečiu Europą suvokti kaip teigiamą reiškinį? Ar tai pernelyg sudėtinga ir įvairiapusiška, kad galėtume tai suvokti ir įžvelgti joje glūdinčias galimybes? Jau seniai tarp mūsų kursuoja žodis Europos susivienijimo politikos „legitimumo krizė“. Galbūt šiuo metu, kai daugelis abejoja Europa, yra gerai iškelti klausimą dėl prasmės, vėl grįžti prie ištakų, iš kurių išplaukė Europos vienijimosi vizija, vėl prieš akis turėti tikslą, kuris įtikino ir sužavėjo ištisas europiečių kartas.
Lietuvoje taikaus, laisvo ir demokratiško Europos vienijimosi proceso prasmė daug labiau apčiuopiama ir akivaizdesnė nei daugelyje kitų Europos valstybių. 1991 m. sausio mėn. Lietuvos žmonės už laisvę aukojo savo gyvybes ir prisiminimai apie tai dar gyvi.
Išsikovojusi laisvę, Lietuva suklesti ir apsisprendžia žengti europietiškuoju keliu.
2004 m. šioje šalyje pirmą kartą renkami Europos Parlamento nariai. Savo įstojimo į Europos Sąjungą proga Lietuva į save atkreipė dėmesį neįprasta akcija: trumpam laikui šalis buvo apšviesta visomis turimomis priemonėmis. Staiga Lietuva tapo ryškiausiai šviečiančia, spindinčia Europos šalimi, kas turėjo būti gerai matoma bent jau iš kosmoso.
Šiandien Lietuva švyti kaip aktyvi ir patraukli valstybė narė, ir mums nereikia pulti ieškoti iš kosmoso padarytos nuotraukos, kad pajustume to švytėjimo galią, pagrįstą laisvės troškimu ir pasitikinčią Europos vienybe.
Visa tai – į ateitį nukreiptos politikos rezultatas, drąsios, užtikrintos politikos, kokią ir įkūnija Prezidentė Grybauskaitė. Vilniuje, Briuselyje ir Vašingtone ji dirbo savo šalies labui, būdama ES komisare ji tapo dideliu autoritetu.
Jos iniciatyva ES buvo nubrėžtos lemiamos gairės, tokios kaip struktūriniai fondai ekonomiškai silpnesniems regionams ir ES biudžeto struktūros reforma. Šios iniciatyvos simbolizuoja solidarumą ir patikimumą, vertybes, kurias ji laiko Europos tautų veikimo išvien pagrindu.
Europa pasirengusi naujovėms. O jos, kaip yra žinoma, ne visada ateina iš vidurio, iš centro, arba taip vadinamųjų didžiųjų ir stipriųjų Europos ramsčių, kuriuose sustabarėjusios struktūros ir valstybių dydis dabar jau veikia stabdančiai. Europai gerai, kad ji turi mažas valstybes nares, judrius ir lanksčius partnerius. Kultūros istorikai tai vadina kūrybine periferijos galia.
O tokios asmenybės kaip dr. Grybauskaitė suteikia Europos politikai savitumo ir padeda susiorientuoti. Tas susiorientavimas labai susijęs su viltimi, kurią jos sieja su Europa. Tačiau drauge Lietuvos Respublikos Prezidentė nenuilstamai dirba stengdamasi, kad šios viltys išsipildytų jos šalies pilietėms ir piliečiams.
Lietuvos žmonėms linkime daug sėkmės – kaip mūsų partneriams Europoje, jų europietiškajame kelyje.
Kalbą šių metų tarptautinio Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatei pagerbti Achene sakys Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Šulcas (Martin Schulz), kuriam aš už tai nuoširdžiai dėkoju. Man belieka pasakyti, kad Europos akys šiandien nukreiptos į Lietuvą.
Nuoširdžiausi sveikinimai Jums, dr. Grybauskaite.
D.Grybauskaitės apdovanojimo ceremoniją tiesiogiai transliuoja Lietuvos ir Vokietijos nacionalinės televizijos
