Spaudos konferenciją surengiau šią dieną todėl, kad tai yra istorinė diena. Ir neatleisčiau pats sau, jeigu tokią dieną tiesiog viešai nepasidžiaugčiau, nepasveikinčiau visų Jūsų ir visų Lietuvos žmonių su šia ypatinga diena – Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos (ES) Tarybai. Ta pačia proga galima pasveikinti ir visą Europą – ne taip dažnai net ir Europa yra stebėjusi tokį dramatišką pasikeitimą – prieš 23 metus Lietuva dar tik vadavosi iš byrančios paskutinės Europos imperijos griuvėsių, ir dabar jau imasi tikros europietiškos atsakomybės. To nebūtų įvykę, jei nuo pat 90-ųjų nebūtume jautę efektyvaus europietiško solidarumo.
Todėl mūsų pirmininkavimas yra ne tik Lietuvos istorinės sėkmės paliudijimas, tai yra viso Europos Sąjungos projekto sėkmės paliudijimas. Džiugu, kad jis sutampa ir su dar vienos panašaus, daug iškentėto, likimo tautos – Kroatijos sėkme. Lietuva ir Kroatija buvo labai artimos savo išgyvenimais 90-ųjų pradžioje. Pamenu, kaip Sąjūdžio būstinėje rinkome žmonių aukojamus daiktus ir išsiuntėme humanitarinį krovinį su sąjūdiečių palyda į tuo metu jau karo brutalumą kentėjusią Kroatiją. Todėl šiandieninė Kroatijos sėkmė mums yra ypač brangi.
Lietuvos pirmininkavimas yra taip pat ir labai reikšmingas signalas bei įkvepiantis simbolis mūsų rytų kaimynams, pirmiausia – ukrainiečiams, moldavams, pietų Kaukazo valstybėms, bet taip pat ir artimiausiems kaimynams – baltarusiams. Mes visi nemažiau kaip 50 metų kentėjome tą pačią nelaisvę sovietinėje imperijoje. Mums pasisekė labiau – jau esame ir ES, ir NATO nariai. Esame pirmieji, kurie išsivadavome iš sovietinės imperijos ir jau imamės pirmininkauti ES. Tokie stebuklai šiais laikais Europos žemyne kartais įvyksta ir dėl jų verta pasistengti – tiek mums, ES naujokams, tiek senajai Europai, tiek ir Rytų kaimynystės partneriams.
Lietuvos pirmininkavimo metu nematau Lietuvai svarbesnio prioriteto kaip Rytų Kaimynystės Summito sėkmė, pasirašant asociacijos ir laisvos kaimynystės sutartis su rytų kaimynėmis, ir ypač – su Ukraina. Galima daug kalbėti, kokia bloga yra dabartinė Ukrainos valdžia, kaip ji negerbia europietiškų žmogaus teisių ir demokratijos vertybių, bet žinau viena – jei Vilniaus Summite sutartys su Ukraina nebus pasirašytos, – Kremlius džiūgaus tai laikydamas savo sėkme ir pergale kovojant už jiems artimą geopolitinę Ukrainos kryptį. Tuo tarpu pasirašius sutartis – ir Julijos Tymošenkos išvadavimas, ir svarbiausia – demokratinis atsisveikinimas su nedemokratišku Viktoro Janukovyčiaus režimu per 2015 m. Prezidento rinkimus yra žymiai labiau tikėtinas.
Taigi Lietuva turi galimybių šį pirmininkavimą palydėti ir rimtu savo istorinės misijos visam regionui įprasminimu. Todėl, nepaisant mūsų kritiško požiūrio į dabartinę valdžią, mes sėkmingą pirmininkavimą matome kaip nacionalinės svarbos uždavinį ir visomis išgalėmis prisidedame ir prisidėsime prie jo sėkmės, išnaudodami tiek savo patirtį, tiek partinius ir dalykinius kontaktus ar ES, ar Rytų kaimynystės sostinėse. Tą pastaruosius keletą mėnesių darome nuolat, per daug nesigirdami, ir derindami savo veiksmus su dabartine valdžia.
Tačiau pirmininkavimo reikalai ir rūpesčiai negali tapti pagunda pro pirštus žiūrėti į dabartines valdžios klaidas, vis labiau aiškėjančias vidines valdžios problemas, apie kurias kalbėjome dar tuo metu, kai socdemai apsisprendė formuoti tokią koaliciją, kokia dabar veikia.
Turime aiškiai matyti, kad kai kurios iš tų problemų atsilieps ir pirmininkavimo kokybei, o kai kurios iš jų pirmininkavimo metu gali tapti ir ypač aštrios.
Pirmiausia – keletą žodžių apie besibaigiančios sesijos įspūdžius – keturi skiriamieji šio politinio sezono bruožai
Neveiksni Vyriausybė
Baigiantis sesijai galima įvertinti, kaip Vyriausybei sekėsi įgyvendinti savo pačios užsibrėžtus tikslus šiai pavasario sesijai, kuri tęsėsi nuo kovo iki dabar. Noriu priminti, kad Vyriausybė planavo šioje sesijoje pateikti ir priimti naujus 199 teisės aktus, kuriuos planavo parengti jau ši Vyriausybė. Mūsų skaičiavimai rodo, kad per pavasario sesiją Seimas sugebės patvirtinti viso labo 24 naujus pagrindinius įstatymus, kurių projektus parengė jau ši Vyriausybė. Minėtus pagrindinius įstatymus lydi dar keliolika lydinčiųjų įstatymų, bet bendras šios Vyriausybės rezultatas šioje sesijoje yra tik apie 40 teisės aktų. Tai dramatiškai mažiau nei sesijos pradžioje planuoti 200 teisės aktų.
Veiklos standartų kartelė nuleista labai žemai. Kaip užsiminė Prezidentė, iš tokios Vyriausybės nieko daug ir negali reikalauti. Ir nieko daug ir negali tikėtis – sprendimų nėra ir nebus. Jeigu mūsų Vyriausybė buvo kaltinama, kad imamės per daug permainų, kartais perdaug radikalių, ir nespėjam visų permainų žmonėms išaiškinti, tai ši Vyriausybė aiškiai demonstruoja, kad ne permainos yra jų veiklos prioritetas, o pats buvimas valdžioje. Iš visų ministerijų šiek tiek pozityviau būtų galima vertinti Energetikos ministeriją, ir galbūt Finansų bei Aplinkos, tačiau ir šios ministerijos bendro neveiksnumo, koalicijos chaoso ir lyderystės deficito vaizdo negali pakeisti.
Chaotiška koalicija
Darbiečių populistiniai zuikių sukilimai, „tikrųjų“ socdemų kovos už tariamas tikrąsias vertybes partijos viduje, išorės priešų paieška: matant tokiais priešais Generalinį prokurorą, Prezidentę, buvusią konservatorių Vyriausybę, – visa tai rodo, kad koalicijos viduje vis geriau suvokiama, jog karalius yra nuogas ir kad pradėti dirbti vis dar nesugebama, todėl pradedama karštligiškai elgtis taip, kaip yra elgiamasi, kai prasideda tai, kas paprastai yra vadinama „pabaigos pradžia“. Tenka atkreipti dėmesį į Broniaus Bradausko interviu „Respublikoje“ praėjusį šeštadienį, kur jis tokią greitą pabaigą šiai koalicijai pats ir prognozuoja.
Vengiantis lyderystės atsakomybės Premjeras
Premjeras, iš kurio turime vos ne kankinimų būdu bandyti išgauti, kokia yra Vyriausybės nuostata pačiais svarbiausiais klausimais – nuo Seime svarstomų PVM lengvatų mėsai iki skalūninių dujų gavybai skirtų įstatymų pataisų. Premjeras gali į bet kokį klausimą atsakinėdamas dar ir dar kartą imti aiškinti jau šimtą kartų kartotas tiesas apie renovacijos ir šilumos ūkio pertvarkos svarbą (dėl ko niekas nesiginčija), bet kaip velnias kryžiaus baidosi suformuluoti savo ar Vyriausybės poziciją tais klausimais, kuriuose visuomenės nuomonė gali būti prieštaringa arba nevienareikšmė – skalūnų gavyba, mokestinės lengvatos, atominės energetikos perspektyva ir pan.
Atsakinga opozicija
Vienas iš esminių skirtumų, kuris vis dar yra mažai pastebimas, tai visai kitoks konstruktyvus opozicijos elgesys, lyginant šį metą su mūsų valdymo laikotarpiu, per kurį niekaip negaliu prisiminti, ar to meto opozicija kuriam nors svarbesniam Vyriausybės siūlymui pritarė. Mes, tuo tarpu, ne tik pritarėme savo balsais svarbiausiems Vyriausybės siūlymams – ar dėl 2013 metų biudžeto, ar dėl skalūninių dujų paieškos ir gavybos, ar dėl SGD terminalo įstatymo pataisų, ar dėl mokestinių permainų, bet dar ir giname racionalius Vyriausybės pasiūlymus nuo koalicijos chaoso. Neretai susidaro paradoksali situacija, kai Seimo salėje mes būname vieninteliai, kurie giname Vyriausybės poziciją, arba Vyriausybės poziciją giname drąsiau nei tai daro salėje sėdintis ir tylintis Premjeras.
Kas laukia artimiausiu metu
Na, ir paskutinis, papildomas politinio sezono bruožas – kas laukia artimiausiu metu, po liepos 12 d., skelbiamo teismo sprendimo Darbo partijos byloje – kas laukia šios koalicijos, visos Lietuvos ir ES pirmininkaujančios valstybės. Ar tikrai Lietuva garbingai vykdys šią istorinę misiją, kai ją realizuos valdančioji koalicija, kurios vienas iš partnerių – visa partija gali būti nuteista korupcinėje byloje, o vienas iš Seimo lyderių – pirmasis Seimo pirmininko pavaduotojas – gali būti nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Tokių klausimų galima pateikti dar ne vieną, bet į visus juos turi atsakyti pirmiausia – socdemai, taip pat ir į tai, kokį pavyzdį su tokiais koalicijos partneriais jie rodo Rytų kaimynystės partneriams. Mokydami kitus europietiškos politinės kultūros, ar patys nejaučiame, kiek daug dar mums patiems reikia išmokti?
Andrius Kubilius, opozicijos lyderis
