Seimo opozicijos lyderio Andrius Kubiliaus pranešimas spaudos konferencijoje (2013 m. kovo 18 d.)
Šiomis dienomis pažymint pirmąsias Vyriausybės darbo 100 dienų, neišvengiamai bus daromi apibendrinimai ir vertinimai.
Pirmiausia sveikinu Vyriausybę išgyvenus pirmąjį šimtą dienų. „Išgyvenimas“, ko gero, yra svarbiausias šių šimto dienų bruožas, nes pasakyti ką nors apie kitus svarbius nuveiktus darbus vis dar nelabai ką galime.
Nors 100 dienų, atrodytų, ir nėra daug, tačiau paprastai per šį laikotarpį atsiskleidžia esminiai Vyriausybės veiklos tikslai, principai, projektai. Tai, kam dėmesys yra skiriamas ar neskiriamas per pirmąjį šimtą dienų, kartosis ir per likusias kadencijos 1400 dienų.
Nori nenori neišvengiamai imu lyginti mūsų Vyriausybės pirmąjį šimtadienį su dabartinės Vyriausybės šimtadieniu ir matau nemažų skirtumų. Mus, Lietuvą užklupus pasaulinei krizei, jau per pirmąjį šimtą dienų vertė priimti greitus ir ryžtingus sprendimus, negailestingai karpant valstybės išlaidas, pertvarkant mokesčius ir sukuriant visai naujus ekonomikos skatinimo mechanizmus. Tai jau po metų lėmė ekonomikos atsigavimą, kurio rezultatais gali džiaugtis ir dabartinė valdžia. Šimtadienį pasitikome su aukštojo mokslo reforma ir Energetikos ministerijos kūrimu, aiškiai brėždami pertvarkų energetikoje strategines kryptis.
Dabartinė Vyriausybė paveldėjo iš mūsų gerą Vyriausybės ekonomikos ir finansų situaciją, todėl gali dirbti visai neskubėdama. Tas neskubėjimas pavertė Vyriausybę „lėto veikimo Vyriausybe“. Užtenka pažiūrėti vien tik į Vyriausybės posėdžių darbotvarkes (jos yra tuščios), kad suprastume, jog kol kas Vyriausybėje tiesiog nežinoma nei ką svarstyti, nei ką spręsti. Ne veltui Seimo Sesijai Vyriausybė iš esmės pateikė tik mūsų Vyriausybės parengtus projektus.
Per 100 dienų, per kurias paprastai Vyriausybės stengiasi parodyti bent kontūrus savo esminių nuostatų, ši Vyriausybė nesistengė to daryti, todėl ir po 100 dienų nepaaiškėjo nei ką Vyriausybė darys mokesčių reikaluose, nei ką darys elektros energetikos reikaluose.
Kartais toks neskubėjimas turi būti ir sveikintinas, nes tai reiškia, kad yra padaroma mažiau tokių populistinių klaidų, kokias matėme nuo pat pradžių, pavyzdžiui, staiga padidinus Minimalią mėnesio algą (MMA) 25 proc. Šio veiksmo neigiamas pasekmes jau ryškiai matome sulėtėjusiose (ar visai sustojusiose) nedarbo mažėjimo tendencijose (grafikas pridedamas).
Statistikos departamento skelbiami duomenys, sugulantys į ilgalaikių tendencijų grafikus ryškiai rodo, kad po dvejus metus besitęsusios nedarbo mažėjimo nuoseklios tendencijos, socialdemokratų atėjimas į valdžią yra pažymėtas nedarbo mažėjimo sustojimu. Tai pirmasis ryškus ilgalaikis socialdemokratų valdžios pasiekimas per pirmąjį šimtadienį.
Kiti pasiekimai per 100 dienų pasižymi tuo, kad naujoji valdžia spėjo įrodyti, jog jai geriausiai sekasi kovoti su pačia savimi ir taip nieko neveikiant sukurti dramatiškai svarbios veiklos įspūdį. Taip socialdemokratui A. Salamakinui populistiškai paskelbus, kad skalūninių dujų žvalgyba ir gavyba Lietuvoje turi būti sustabdyta, po to ministras V. Mazuronis skuba nagrinėti žinomą JAV patirtį, įdarbinama visa Mokslų Akademija, kad socialdemokratų Premjeras A. Butkevičius galų gale galėtų pasakyti, kad socialdemokratas A. Salamakinas yra neteisus.
Taip pat Lietuva su nerimu turėjo stebėti dramatišką kovą dėl pensijų sistemos reformos ateities po to, kai staiga socialdemokratas A. Sysas ir premjero patarėjas S. Jakeliūnas paskelbė, jog reformą reikia stabdyti, nes ji tariamai tarnauja tik turtingiesiems. Premjeras visą savaitę turėjo kovoti dėl to, kad Vyriausybė paskelbtų elementarią būsimų pensijų skaičiuoklę, nes tokia skaičiuoklė yra visas šios valdžios indėlis į reformą. Bet Premjeras įveikė A. Sysą ir S. Jakeliūną, ir tai dar viena sunkiai laimėta „dramatiškoji“ kova.
Tą patį matome Premjero kovose prieš V. P. Andriukaičio „revoliucijas“ sveikatos apsaugoje ar prieš R. Pakso „referendumus“ euro įvedimo klausimu. Galų gale, net dėl V. Tomaševskio reikalavimų Premjeras savo šiandieniniame interviu „Veidui“ pareiškė, kad „pavardžių rašyboje nieko keisti nereikia, galiojanti tvarka yra tinkama“.
Taigi per šimtą dienų visur matome daug tariamos vidinės „dramatinės“ kovos, leidžiančios Premjerui perfrazuojant žinomą rusišką posakį – „imitacija kipučei dejetalnosti“ taip pat „imituoti verdančią veiklą“.
Tik tokios „dramatiškos“ vidinės kovos, matyt, Premjerui neleido per 100 dienų suformuoti aiškesnės šios Vyriausybės ekonominės vizijos: kokiems prioritetiniams darbams ekonomikos reikaluose Vyriausybė skirs ypatingą dėmesį. Šeštadienį „Respublikos“ dienraštyje 100-dieniui skirtame interviu premjeras A. Butkevičius išdėstė savo konceptualų požiūrį į svarbiausius ekonomikos reikalus, įvardindamas, kad Vyriausybė iškirtinai rūpinsis tik renovacija, šilumos ūkio pertvarka ir gyvulininkyste, taip spręsdama ir nedarbo problemas, ir aukštesnės pridėtinės vertės gamybos problemas. Tokias pačias Premjero kalbas girdėjome ir prieš 100 dienų.
Niekas nesiginčija dėl renovacijos ar šilumos ūkio pertvarkos svarbos ir sveikinsime bet kokius realius, o ne vien deklaratyvius Vyriausybės pasiekimus šiuose reikaluose, bet stebina tai, kad Premjeras vis dar nei puse žodžio neužsimena apie aukštąsias technologijas, inovatyvią ekonomiką ar investicijų pritraukimą.
Nesinorėtų tikėti, kad yra įsivaizduojama, jog nedarbo problemos Lietuvoje bus sprendžiamos visiems tampant statybininkais ar gyvulių augintojais.
Renovacija ir šilumos ūkio reikalai yra svarbu, tačiau po krizės Lietuvos ekonomika atsigavo pirmiausia eksporto ir gebėjimo konkuruoti pasaulio rinkose dėka.
Kadangi per 100 dienų Premjeras įrodė, kad moka įtikinamai pakartoti tai, kas jam nuo pat pradžių buvo rašoma apie renovaciją, šilumos ūkio pertvarką ir gyvulininkystę, tai raginčiau Premjero kalbų rašytojus papildyti šį sąrašą ir kitomis mūsų ekonomikos raidai svarbiomis nuostatomis: konkurencingumas, inovatyvumas, investicijų pritraukimas ir pan.
Dar kartą sveikindamas Vyriausybę su pirmuoju šimtadieniu norėčiau palinkėti Vyriausybei per kitas šimtą dienų jau pradėti dirbti, ne tik džiaugtis išgyvenimu, kuriam, natūralu, kad kažkurį laiką labiausiai padeda nieko neveikimas.
Kadangi be Vyriausybės šimtadienio pasaulyje vyksta ir kai kurių kiti dalykų, tai leiskite pasakyti keletą žodžių apie užsienio politikos reikalus.
Praeitą savaitę įvyko Europos Vadovų Taryba. Jos išvakarėse vyko Europos Liaudies Partijai atstovaujančių vadovų Taryba, kurioje ir man teko dalyvauti, ir kurioje daug dėmesio buvo skirta mums ypač svarbiai Europos Sąjungos Rytų Kaimynystei ir ES santykiams su Rusija.
Kaip po Vadovų tarybos teisingai pastebėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, – Europos Sąjungoje vyksta daug pasikeitimų: nebelieka iliuzijų dėl Rusijos raidos. Visi mato Rusijos pastangas „sugrįžti“ į Rytų Kaimynystės erdvę ir trukdyti šių šalių suartėjimui su ES, kurio svarbiu etapu turėtų būti asociacijos ir laisvos prekybos sutarčių pasirašymas šių metų lapkritį vyksiančioje Vilniaus Rytų Kaimynystės Vadovų Taryboje.
Pastarieji įvykiai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje kelia vis daugiau abejonių, ar tokias sutartis bus galima pasirašyti Vilniaus Summitte. Tačiau tai reiškia, kad Europos ir Rusijos geopolitinėse varžybose dėl šio regiono ateities laimės Rusija, vis dar nenorinti atsisakyti įtakos visam šiam regionui. Europa negali pabėgti nuo savo atsakomybės už šio regiono ateitį, sakydama, kad patys Ukrainos ar Gruzijos žmonės išsirinko tokias valdžias, dėl kurių nedemokratiško elgesio, dėl selektyvaus teisingumo persekiojant opoziciją dabar ES negali pasirašyti asociacijos sutarčių. Suvokiant, kad Rusija stengiasi stiprinti savo geopolitinę įtaką šiose valstybėse, reikia suprasti, kad ji stiprina ir įtaką tariamai laisvam, bet iš tikrųjų – labai lengvai paveikiamam rinkėjų pasirinkimui. ES turi kovoti už tikrą šio regiono šalių laisvę, pirmiausia – laisvę nuo geopolitinių Rusijos įtakų.
Lygiai taip pat po Vadovų tarybos reikia atkreipti dėmesį į Čekijos Premjero žodžius, papildančius mūsų Prezidentės išsakytas pastabas. P. Nečas teigė: „Gana retas atvejis, kad valstybės išsakytų panašią poziciją apie Rusiją, kaip kad išsakė šiandien. Europos Sąjunga mato gana aktyvią pastarojo meto Rusijos politiką ir supranta, kad Rusija energetiką naudoja kaip galingą ginklą“.
Tokios ryškėjančios vieningos ES politikos Rusijos atžvilgiu šviesoje, Vyriausybė turėtų ne svajoti apie santykių su Rusija „perkrovimą“, bet apie geopolitinį mūsų energetikos išvadavimą iš totalinės priklausomybės nuo Rusijos. Gerai, kad Vyriausybė tęsia suskystintų gamtinių dujų terminalo darbus, bet nemažiau svarbu būtų tęsti darbus ir elektros reikaluose, nes nieko neveikiant ar tik imituojant verdančią veiklą, Lietuva bus vis labiau įtraukiama į Rusijos geopolitinius energetikos projektus, taip pat ir Kaliningrado AE.
