Prezidentės metinis pranešimas – tai naujas reiškinys. Lietuvoje iki šiol tokio apibendrinto ir kondensuoto žvilgsnio į padėtį šalyje, pasiekimus ir svarbiausius iššūkius labai trūko. Daugelis dalykų, kuriuos Prezidentė savo kalboje įvardijo, atrodytų, nebuvo nei nauji, nei kaip nors netikėti, tačiau, Prezidentės lygmeniu kondensuotai įvardyti, jie tampa tam tikru valstybės svarbiausių nuostatų rinkiniu.
Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje dar vis nesukurta tradicija, kad po tokio pranešimo ir jį lydinčių saugumo tarnybų viešų ataskaitų vyktų metiniai svarbiausi parlamentiniai debatai, per kuriuos partijos galėtų aptarti tokiuose pranešimuose įvardytus iššūkius ir kaip į juos valstybė turėtų reaguoti. Manau, kad tikrai turėtume ilgai neatidėliodami tokią tradiciją Lietuvoje kurti, remdamiesi kad ir švedų parlamento pavyzdžiu, kur metinės parlamentinių partijų diskusijos dėl svarbiausių saugumo ir užsienio politikos iššūkių yra tapusios ypač svarbiu valstybės politinio gyvenimo įvykiu.
Šiame Prezidentės metiniame pranešime atkreipčiau ypatingą dėmesį į vadinamųjų „minkštųjų saugumo grėsmių“ aptarimą – kiek kaimynė Rusija yra pajėgi daryti įtaką mūsų visuomenės nuotaikoms, nusiteikimui, nulemti politikų ar ekspertų vertinimus, kai kalbame, pavyzdžiui, apie mums, o tuo pačiu – ir Rusijai – labai svarbius mūsų energetinės nepriklausomybės reikalus. Akivaizdu, kad tai yra rimta mūsų saugumo problema, apie kurią iki šiol būdavo kalbama tik puse lupų ir dažniausiai tai darydavo tie patys konservatoriai, kurie nuolat primena apie „Rusijos sulaikymo strategiją“. Prezidentė aiškiai įvardijo, kad tai jau tapo tokio masto problema, į kurią valstybės lygiu nebegalima nekreipti dėmesio.
Verta pažymėti, kad Prezidentė savo kalba ryškiai aplenkė beveik be išimčių visus šiandien Lietuvoje veikiančius ir rašančius vadinamuosius politikos ekspertus ar analitikus, kurie, patys negalėdami pateikti tokio svorio ir įtaigos įžvalgų, ėmėsi standartinio lietuviško politikos paviršutiniškos analizėlės žanro, sutelkdami dėmesį ne į tai, ką Prezidentė pasakė, bet į tai, kodėl ji tai pasakė, gal ji taip ruošiasi dalyvauti rinkimuose, o kodėl ji nekalbėjo apie paprastą žmogų ir t.t., ir t.t.
Deja, tenka konstatuoti, kad silpna lietuviškos intelektualios politinės analizės mintis, negebėjimas matyti Lietuvos platesniu kontekstu, negebėjimas formuluoti konceptualių ekspertinių įžvalgų yra tie lietuviškos politinės analizės bruožai, kurie nesudaro gero atsvaro „minkštosioms įtakos galioms“, o neretai tokia politine ekspertize tie patys minkštosios galios centrai ir labai efektyviai naudojasi.
Akivaizdu, kad viešosios erdvės svarbiausi veikėjai – žiniasklaida ir politinės partijos, yra tai, kas gali padėti atremti „minkštąsias įtakas“ arba gali patys būti tokios minkštosios galios labai stipriai paveikti. Silpnos politinės partijos, neturinčios aiškių savo idėjų, neturinčios pasirengusių atsakingam darbui žmonių, taip pat lyderystės su stuburu deficitas yra tai, kas tokias partijas paverčia lengvais minkštosios galios įtakos taikiniais ar tarpininkais. Ir tai stebime šiandien. Lygiai tas pats ir su žiniasklaida, kuri už tariamo rūpesčio žodžio laisve mėgsta slėpti savo „laisvę“ tarnauti minkštosios galios centrams.
Prezidentės konceptualių įžvalgų fone labai ryškiai pasimato šiandieninės valdančiosios koalicijos bėdos, jos intelektualinis paviršutiniškumas ir negebėjimas koncentruotis į esmines šalies problemas.
Nekartosiu tų kritinių pastabų, kurias išsakė Prezidentė. Ne vieną kartą panašias pastabas apie lėtą startą ir valdančiosios koalicijos nepasirengimą darbui esame ir mes sakę. Nenoriu kartoti ir žodžių apie koalicijos su teisiama Darbo partija problemas.
Bet šiandien norėčiau tarti keletą žodžių apie vieną esminę šitos koalicijos problemą – tai vis audringesnę situaciją socialdemokratų partijos viduje, kur tikros lyderystės vakuumą užpildo vis įnirtingesnė tarpusavio kova, vidiniai partiniai skundai dėl ministrų Juozo Bernatonio ir Rimanto Šadžiaus veiklos, tariamai pažeidžiančios partijos vertybes, – Lietuva tampa socialdemokratų vidaus kovų liudytoja ir įkaite. Tokiu įkaitu yra tapęs ir Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, nebegalintis suvaldyti savo partijos vidaus kovų ir todėl prarandantis bet kokius lyderystės potencialo likučius.
Premjeras negali atvirai pripažinti, kad klydo dėl progresinių mokesčių, nors jis pats sako ir jo suburti ekspertai tą patį kartoja, kad progresinių mokesčių įvedimas būtų žalingas valstybės finansų sistemai. Tačiau vienas iš jo partijos flangų skelbia, kad progresinių mokesčių atsisakymas būtų partijos vertybių išdavystė. Dėl to apkaltina finansų ministrą ir apskundžia ji partijos etikos komisijai. Nors turėtų skųsti Ministrą Pirmininką. Ir Premjeras blaškosi, kaip tas, kuris neturi stuburo.
Lygiai taip pat prieš kurį laiką savo požiūrį į branduolinės energetikos tąsą Premjeras sugebėjo pakeisti į neigiamą iš karto po to, kai apsilankė savo frakcijoje, nors prieš tai, po susitikimo su energetikos ministerijos ekspertais, Vyriausybės vadovas apie branduolinės energetikos tąsą kalbėjo pozityviai.
Socialdemokratų lyderiai nebegali suskaičiuoti vieno žingsnio į priekį, todėl jų viešai skelbiamais pažadais jau nebegalima tikėti. Iki gegužės 1 d. žadėjo sisteminę mokesčių peržiūrą, iš to gavosi visiškas nulis, iki gegužės 15-osios žadėjo energetikos strategijos peržiūrą, bet viso labo sukūrė komisiją tirti konservatorių vykdytai energetikos pertvarkai, kurią Prezidentė labai taikliai pavadino istoriniais pasiekimais energetikoje.
Šiame fone tenka konstatuoti, kad interpeliacija Vyteniui Andriukaičiui – socialdemokratų vidinių kovų ir dėl to vis labiau ryškėjančio negebėjimo suskaičiuoti vieno žingsnio į priekį pasekmė. Kartais susidaro vaizdas, kad kažkuris socialdemokratų frakcijos flangas sąmoningai elgiasi taip, kad interpeliacija V. Andriukaičiui būtų kiek galima greičiau pasirašyta ir visa nepasitikėjimo procedūra pradėta. V. Andriukaičio revoliucinis marksizmas, kovojant su privačiomis medicinos paslaugomis, nors jos užima tik 10 proc. visos medicinos paslaugų rinkos, yra vertas opozicijos pastangų tokį sumaišties kėlimą sustabdyti. Tačiau opozicijos inicijuojamos interpeliacijos visada yra pirmiausia egzaminas valdančiai daugumai, jos gebėjimui priimti ryžtingus sprendimus ir keisti susikompromitavusį ministrą, arba visiems prisiimti kolektyvinę atsakomybę už sumaištį keliantį ministrą.
Kol valdančiąją koaliciją ir toliau kamuoja jau ryškiai matomos bėdos – koalicijos partnerių tarpusavio kovos ar kovos socialdemokratų viduje bei ryškus lyderystės trūkumas sprendžiant didžiuosius strateginius iššūkius, koalicijos partnerių veikla rūpinantis kasdiene partine nauda nesustoja: sąžiningai dirbę valstybės tarnautojai keičiami į patyrusius pinigų skirstytojus, atveriami vis nauji prieigos prie europinių ar kitokių lėšų kanalai saviems. Ir jau nebesupranti, ar dar naiviai stebėtis, ar jau ir visai nebesistebėti, kai Tvarkos ir teisingumo deleguotas ministras Valentinas Mazuronis paskiria Pagėgių savivaldybės, valdomos tos pačios Tvarkos ir teisingumo atstovo ir pagarsėjusios Komskių giminės, Komunalinio ūkio įmonę atsakinga už mažųjų šilumos katilų viešojo pirkimo organizavimą visoms Lietuvos savivaldybėms. Šiandien paskelbtas Seimo nario Kęstučio Masiulio paklausimas atitinkamoms valstybės tarnyboms yra svarbus, nes nesustabdant tokių procesų, dar po pusmečio matysime, kad Vyriausybės darbas taip ir liks neprasidėjęs, tačiau pinigų dalybų struktūros bus pasidalytos ilgam.
Andrius Kubilius
Seimo opozicijos lyderis
