Audrius Butkevičius
Apie naivumą
“Esu sena, bet naivi ir durna“, – sakė N. Oželytė”, – skaitau DELFYJE sausio 13-osios proga. „Koketuojate, brangi kolege“, – taip ir norisi atsakyti. Jokiai jūsų rolei amžius ne kliūtis! Bet toliau seka draudimas K.Prunskienei lankytis parlamente ir tokie keisti atsiminimai, kad juos gali pateisinti tik aukščiau pacituotu autorės savęs įvertinimu. Suprantu, kad čia „nieko asmeniško“, tiesiog aktorystė, svetimo teksto kartojimas… Bet nereikia persistengti.
Prieš 1990 m. rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą seksuali rudaplaukė sovietinio kino žvaigždutė tapo Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto nare. Tuomet buvau vienu iš Sąjūdžio rinkiminės kampanijos organizatorių ir tokią N.Oželytės naują rolę suvokiau tik kaip atvirą pagalbą komunistams. Tada nelaikiau N.Oželytės naivia. Naudojau visai kitą žodelį. Priminsiu: Lietuvos komunistus ir mus skyrė tik vienas klausimas: ką skelbsime – butaforinį „suverenitetą TSRS sudėtyje“ ar nepriklausomos Valstybės atkūrimą? Vyko kova dėl sąvokų. Vėliavą, himną, katedrą… visus antraeilius dalykus komunistai buvo „grąžinę tautai“, tuo patenkindami nostalgiškus inteligentus. Svarbus buvo tik vienas klausimas: ar mes Tarybų Sąjungos sudėtyje, ar ne?
Ėjome į 1990-ųjų rinkimus, nuo kurių rezultato priklausė šis sprendimas. „Sąjūdžio“ organizuoto „Baltijos kelio“ efektai jau buvo išblėsę, LKP komunistai tarpais buvo ryžtingesni nei kai kuri „Sąjūdžio“ Seimo tarybos profesūra… Mes, „Sąjūdžio“ nepriklausomybininkai, bijojomės, kad dar senojo šaukimo Aukščiausioji Taryba nepriimtų kokio nors erzacinio dokumento, imituojančio nepriklausomybės skelbimą. Beje, “Sąjūdžio“ Seimo taryba , vadovaujama prof. Vyt. Landsbergio, buvo pateikusi „Sąjūdžio“ suvažiavime išrinktam Seimui svarstyti naują Lietuvos Konstitucijos projektą, kuriame buvo įtvirtinta naujos Sąjunginės TSRS sutarties idėja, buvo kalbama apie Lietuvą TSRS sudėtyje, rekomenduojama šią „naują konstituciją“ svarstyti ir priimti senojo šaukimo LTSR tarybai…
Toks dokumentas „Sąjūdžio“ Seime buvo priimtas! „Sąjūdžio“ Seimo taryba su Vyt.Landsbergiu priešakyje suteikė Algiui Klimaičiui įgaliojimus pristatinėti Europos Parlamente „Sąjūdį“ kaip Persitvarkymo palaikymo judėjimą ir Lietuvos TSRS sudėtyje idėją tuo pačiu. Ką pastarasis efektyviai darė. Tokiame kontekste kilo mūsų, Sąjūdžio Seimo narių-nepriklausomybininkų, ir Vyt.Landsbergio konfliktas, besitęsiantis iki šios dienos. Reikia dėkoti Dievui ir brazauskinių komunistų baimėms, nes priėmus šį Gorbačiovo aplinkoje pagimdytą sumanymą, būtume gyvenę „Nepriklausomų valstybių sandraugoje“.
Beje, toks keistai akcentuotas pavadinimas gimė tuo metu, kai spekuliacijos žodžiu „Nepriklausomybė“ buvo pasiekusios tokį laipsnį, kad norėdami atsiriboti nuo Vyt.Landsbergio naudojamų neapibrėžtumų, nusakant mūsų rinkiminius tikslus, buvome priversti reikalauti, kad „Sąjūdžio“ rinkiminėje programoje atsirastų reikalavimas: „skelbti nepriklausomą valstybę ne TSRS sudėtyje“.
Štai kontekstas, kuriame populiari aktorė atėjo paremti LKP komunistų ir bandė parodyti naują, žmogišką KP veidą.
Šiandien tokie rinkiminiai triukai niekam ne naujiena, bet tuomet… Todėl gal ir ne naivi. Ne naivi, nes, paskelbus Nepriklausomybę ir pajutusi, iš kur vėjas pučia, staigiai tapo ne tiek nepriklausomybės , kiek profesoriaus Vyt.Landsbergio išpažinėja. Kaip , beje ir kiti, spalvą pakeitę ar net slapyvardžius nešioję komunistėliai.
Bet eikime toliau, N.Oželytės žodžiais sakant: „Kazimira Prunskienė Sausio 13-ąją neturėtų būti Seime!“ Аš neimsiu diskutuoti, ar po to , ką pasakiau, N.Oželytė turėtų būti Seime kovo 11-ąją. Bet pasidalinsiu atsiminimais. Manau, kad kažką žinau. Kad ir kaip norėtųsi, bet iš buvusių pareigų manęs negali atleisti nei landsbergiai, nei kubiliai, nei jų samdytos senos artistės.
Nei 1990 kovo 11-oji, nei 1991 sausio 13-oji su savo įvykiais ir prasmėmis negali būti suprasti atitrauktai nuo procesų, vykusių TSRS ir JAV-TSRS-Europos valstybių erdvėje. Nesuvokiant, jog 1988- 1991 metų periode į TSRS politinę areną buvo įvedinėjamas naujas politinis lyderis Borisas Jelcinas, kurio politinei kampanijai talkino efektyviausios JAV specialiosios tarnybos ir dalis TSRS specialiųjų tarnybų taip pat.
Šis procesas sutapo su Lietuvos valstybingumo atstatymo interesais. Kaip atsakymas į B.Jelcino – V.Jakovlevo kampaniją gimęs „perestrojkos“ procesas aktyvavo ir įvairias jėgas periferijoje, tame tarpe ir Lietuvoje. Tokia yra skaudi tiesa apie Sąjūdžio pradžią „Šiaurės vakarų krašte.“ Beje, kas jau spėjo pamiršti, tai Sąjūdis pradžioje vadinosi „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu“… Man, kaip žmogui, nieko bendro neturėjusiam su Gorbačiovo perestrojkininkais, visa šita gorbačiovinė- landsberginė komanda kėlė papildomas problemas: jaukė visuomeninę sąmonę nepriklausomybės klausimu.
1988 metais, pradėję Lietuvoje Tremtinių-politinių kalinių judėjimą, mes aktyviai bendradarbiavome su Rusijos „Memorial“ aktyvistais ir akimirksniu atsidūrėme B.Jelcino kuriamo proceso farvateryje. Mano nuomone, kelias į nepriklausomybę buvo susijęs tik su visišku TSRS sunaikinimu. Kaip mėgome tuo metu sakyti: “ iš kalėjimo galime išsiveržti tik visi kartu!” Todėl sąjungininkų paieška tapo svarbiausiu 1988-1989 klausimu.
Sąjungininkais išorėje galėjo ir privalėjo tapti kitos pavergtos TSRS tautos ir teritorijos: Kaukazas, Užkaukazė ir Vidurinė Azija, Vakarų Ukraina, Totorija, dalis Moldovos, dalis Baltarusijos… Sąjungininkais Lietuvoje turėjo tapti naujieji Lietuvos politikai, atakuojantys reakcingą Gorbačiovo politiką, siekiančią išlaikyti „ status quo“. Nustebinsiu jaunąją kartą, bet 1989 už Lietuvos ribų buvo plačiausiai žinoma ne Vyt.Landsbergio, bet Kazimieros Prunskienės pavardė. Tuo metu jos propaguojama ekonominio savarankiškumo koncepcija tapo Rusijos liberalų demokratų lozungu….Kazimieros Prunskienė pavardė tapo vienu iš Gorbačiovo „perestrojkos“ atakos sinonimų. Natūralu, kad mūsų, „sąjūdininkų“ tarpe, Kazimiera Prunskienė tapo vienu iš antigorbačiovinių jėgų simbolių. Todėl ji tapo ir vienu iš pagrindinių „Sąjūdžio“ vidupartinės kovos dalyvių.
Taigi kas: progorbačiovinis Landsbergis ar projelceninė Prunskienė? Taip aš supratau 1990 metų situaciją. Suprantama, kad tuomet kiekvienas iš lyderių turėjo savo palaikymo komandas: Prunskienė ir Landsbergis tame tarpe. Landsbergis populiarus tarp „partiečių“, Prunskienė populiari svetur… Todėl nenustebau, kai laimėjus 1990 m. rinkimus į Aukščiausiąją tarybą, kovo pirmomis dienomis sulaukiau telefoninio skambučio iš signatarės Birutės Nedzinskienės. Tuo metu kartu su gen. Č. Jezersku buvau išvykoje Gruzijoje ir Azerbaidžane, Lietuvoje ruošėmės skelbti nepriklausomybę, todėl ketinome užsitikrinti šių šalių politinių opozicionierių paramą. Telefoninio pokalbio metu Birutė pranešė, kad Vyt.Landsbergio komanda ruošiasi siūlyti į valstybės ministrus pirmininkus Algirdą Brazauską. Tai buvo tolygu karo paskelbimui. Teko skubiai grįžti į Lietuvą. Pokalbis su Vyt.Landsbergiu buvo trumpas ir nemalonus. Teko sutelkti visas „nepriklausomybininkų“ jėgas vidupartinėje kovoje.
Prasidėjo postų ir pozicijų dalybos. Vytautui Landsbergiui mūsų komanda pateikė reikalavimą: balsuosime už jo kandidatūrą į Aukščiausios Tarybos pirmininko postą tik su sąlyga, kad pirmajame posėdyje bus skelbiama nepriklausomybė ir ministre pirmininke bus Kazimiera Prunskienė, kaip aiškiai už nepriklausomybę pasisakantis politikas. Kazimiera Prunskienė tapo kandidate i valstybės ministres Pirmininkes, aš kandidatu į vicepremjerus ir krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi, o Mečys Laurinkus – saugumo departamento generaliniu direktoriumi…
Pusiausvyra buvo pasiekta! Deja, ši „pusiausvyra“ tapo ir Prunskienės –Landsbergio, vėliau Landsbergio- Vagnoriaus konfrontacijos pradžia. Bet tai jau visai kitos istorijos, reikalaujančios kitos analizės.
Graudžiai naivus vaizdelis paišomas mokinukams, kaip gerasis Profesorius ant balto vyties žirgo su geraisiais signatarais savo valios pastangomis iškovojo nepriklausomybę, turi tiek bendro su realybe, kaip ir N.Oželytės pasakojimai, esą ji stojo į komunistų partiją, kad ją iš vidaus…
Procesų, vykusių TSRS ir pasaulyje, ignoravimas, kalbant apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, atsiduoda baisia bakūžės gadyne, kur savo kaimo prietarai laikomi visiems privaloma tiesa. Tačiau tai naivu tik iš pirmo žvilgsnio: ši pozicija leidžia ignoruoti politikus, veikusius išorinių jėgų sferoje ir išnaudojusių ne visiems žinomus ar suprantamus politinius vyksmus.
Dabar sudėkim taškus dėl 1991 sausio tryliktosios įvykių. Liudiju, kad dar 1990 metais liepos mėnesio pabaigoje turėjome patikimus duomenis apie gorbačiovininkų prieš mus ruošiamą TSRS jėgos struktūrų ataką ir kad apie tai buvo informuota Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir LR Seimo vadovybė. Visas likęs laikotarpis buvo skirtas Krašto apsaugos departamento pajėgų paruošimui šiai agresijai tinkamai sutikti. Liudiju, kad Krašto apsaugos departamentas sutiko 1990 Kalėdas pasiruošęs galimam TSRS jėgos panaudojimui prieš Lietuvos Respubliką ir sunaikinęs pavojingą dokumentaciją. Tai gali patvirtinti iki šiol Lietuvos kariuomenėje veikiantys 3 generolo laipsnį turintys asmenys, dalyvavę to meto įvykiuose.
Todėl bet kokie teiginiai, esą Kazimiera Prunskienė sąmoningai provokavo 1991 sausio mėnesio įvykius, padidindama maisto produktų kainas, tėra juokingas neišmanėlių teiginys. Beje, minėtas perėjimas prie naujų kainų buvo tuo pačiu metu įvykdytas Latvijoje ir Estijoje ir atspindėjo to meto politines ir ekonomines realijas.
Baigiant reikia sudėti taškus: jei ne visiškai absurdiškas Kazimieros Prunskienės Vyriausybės sunaikinimas, gal būtų buvę įmanoma išvengti 1991 sausio 13-tosios tragedijos iš esmės. Kaip ne būtų gaila pareikšti tai šiandien, pirmosios Vyriausybės sunaikinimas buvo stambi progarbočiovinių jėgų pergalė ir ataka. Lietuvoje tuo metu sprendėsi visos TSRS imperijos likimas. Visų TSRS politinių jėgų įtampa Vilniuje buvo pasiekusi aukščiausią laipsnį. Nuo seno žinoma: “arkliai perkėloje nekeičiami“. Deja, Lietuvoje plačiai pasaulyje žinoma, eilėje valstybių „de fakto“ priimta ministrė pirmininkė buvo pašalinta tuo metu, kai jos labiausiai reikėjo. Žinoma, tai stiprino Aukščiausios Tarybos pirmininko rolę…Sakysite, paprasta vidupartinės kovos manipuliacija. Deja, deja!
Atsakysiu ir į kaltinimus, esą Kazimieros Prunskienės nebuvo parlamente 1990 m. sausio 12 ir 13 dienomis. Liudiju: aš pats ją ten mačiau, kalbėjausi ir aptarinėjau, ką galima padaryti Maskvoje, stabdant TSRS agresiją Lietuvoje. Tai gali patvirtinti ir filmuota medžiaga.
Šiam kartui užteks. O kalbant apie „seną , durną ir naivią“ artistę, tai teisus buvo mano senelis sakydamas: „jei žmogus durnas, tai ilgam…“
2010-01-18
