Komentuodamas užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymus ir pažadus Radoslavui Sikorskiui vizito Lenkijoje metu, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Audronius Ažubalis apgailestauja, kad naujosios Vyriausybės atstovai neatsakingai kalba Lietuvos vardu, o už eilinių nepamatuotų pažadų netesėjimą tikisi dar kartą lengva ranka suversti kaltę konservatoriams.
Anot Seimo nario, L. Linkevičiaus ir R. Sikorskio susitikimo detalės byloja tris dalykus. „Jei žiniasklaida nemeluoja, mūsų užsienio reikalų ministras vienašališkai pripažino, kad dėl pastarojo meto kai kurių aukštų Lenkijos pareigūnų tendencingo nusistatymo tautinių mažumų klausimais visa kaltė tenka išskirtinai Lietuvai, kuri, R. Sikorskio žodžiais, daugiau kaip du dešimtmečius engusi vietos lenkų mažumą, nuo šiol pasitaisys, ir tada Lenkijos užsienio reikalų ministras jai atleis.“
Antroji žinia, anot A. Ažubalio, yra L. Linkevičiaus sutikimas paversti Lietuvos lenkų padėties klausimą užsienio politikos reikalu. „Būdamas užsienio reikalų ministru siekiau atskirti vidaus bei užsienio politikos darbotvarkes. Netgi per 2010 m. balsavimą dėl vardų rašybos susilaikiau, nes užsienio politika neturi tapti vidaus politikos klausimų įkaite. O dabar situacija paradoksali: viena vertus, ministras leido lenkų padėties klausimams atsidurti mūsų užsienio politikos smaigalyje. Bet susitikęs su Lenkijos lietuvių bendruomene jis pasiūlė jiems patiems spręsti visus klausimus su vietos valdžia“, – teigė A. Ažubalis.
Pasak Seimo nario, pavojingiausia yra trečioji susitikimo žinia: „Savo atsiprašymu ir pažadu „pasitaisyti“ mes patys parodėme, jog pavienių Lenkijos užsienio politikos architektų sumanyta strateginio spaudimo Lietuvai formulė yra patogesnė ir naudingesnė už atvirą strateginį bendradarbiavimą. Paklausykite, kurios valstybės diplomatijos vadovo laikyseną po L. Linkevičiaus atsiprašymų viešumoje aukštino V. Tomaševskis, ir viskas taps aišku.“
A. Ažubalis atkreipia dėmesį, kad kokybiškas lenkų mažumos gyvenimas, puoselėjant savo kalbą, tradicijas ir identitetą Lietuvoje bei strateginė Lietuvos ir Lenkijos santykių reikšmė negali būti sutapatinami su pavienėmis intrigomis ar atskirų partijų įtakos didinimo siekiais. „Problema yra ne tik ir ne tiek raidės ar gatvių lentelės. Esminis klausimas yra toks: kokią dabartiniai valdantieji turi bendrą Vilniaus krašto rajonų socialinės raidos viziją? Ar tai taps klestintis, pilietiškas ir aktyviai į Lietuvos valstybės kūrimą įsitraukiantis regionas, ar uždaras, į lietuvius kaip į nepatikimus svetimšalius žvelgiantis darinys?“
„Lenkijos ir Lietuvos santykiuose pagrindinis tikslas turi būti ne vizitų skaičius ar lakios mandagumo frazės, bet lygiateisiškumu ir abipuse pagarba paremti realūs poslinkiai įgyvendinant karinio ir energetinio saugumo projektus, ginant laisvės, demokratijos, teisės viršenybės principus Rytų kaimynystėje bei išvien pasitinkant senas ir naujas grėsmes Lietuvos ir Lenkijos nacionaliniam saugumui, kurių toli ieškoti nereikia. Tačiau šiose srityse paskutiniu metu pasigendame Lenkijos iniciatyvos, gero pavyzdžio ir valios būti, o ne imituoti regiono lyderę“, – teigia A. Ažubalis.
