Audrius Butkevičius
Kodėl taip staigiai nukrito Seimo pirmininko Arūno Valinsko ir jo partijos reitingai? Kodėl „Fronto“ partija atakavo su „svogūnų“ akcija būtent A.Valinską, o ne Andrių Kubilių, nors pastarasis ir yra tiesioginis policijos specialiųjų priemonių panaudojimo prieš demonstrantus sausio 16 d. kaltininkas bei prieštaringai vertinamų ekonominių pertvarkymų autorius?
Manau, šie klausimai kyla kiekvienam, nors kiek besidominčiam politika. Norint į juos atsakyti, pradžioje būtina suprasti, kaip atsitiko, kad A.Valinskas su savo komanda pateko į Seimą.
Politiniai apžvalgininkai, daug nemąstydami, klijuoja etiketę: „protesto balsai“! Esą tuo viskas pasakyta. Linkusieji moralizuoti teigia, esą Lietuvoje dar nėra taip bloga gyventi, jeigu žmonės renka juokdarius į parlamentą tam, kad ir toliau galėtų tyčiotis iš valdžioje esančių.
Manau, kad tiesa yra kur kas liūdnesnė ir baisesnė: daugiau nei dešimt metų A.Valinskas ir jo komikų komanda kūrė Lietuvos rinkėjui vien teigiamas emocijas. Teigiamos emocijos – štai raktas! Šaipydamasis iš politikų, vesdamas pramogų renginius, jis dovanodavo vien šypsenas, net ir traukiami „per dantį“ valstybės vyrai jausdavosi pamaloninti, nes gaudavo progą sublizgėti televizijos eteryje, pakalbėti temomis, kurias išmano žymiai geriau nei valstybes valdymą…
Už A.Valinską ir jo „pozityvių emocijų komandą“ rinkimų į Seimą metu buvo balsuojama emocionaliai, tai yra visu rimtumu, darant nesąmoningą prielaidą, kad šis „savas vaikis“ ir toliau kurs „savą“ ir pozityvią realybę. Žodis „savas“ šiuo atveju turi ypatingą reikšmę. Natūralu, kad taip balsuojant, į politinį asmenį perkeliami visi slapti troškimai, viltys, tikėjimas, kad vien nuo jo „gerumo“ ir „noro padėti žmogui“ situacija turi akimirksniu keistis…
Ir štai A.Valinskas Seime. Pirmasis stebuklas įvyko, pasaka tęsiasi: apie valdžią aštuonerius metus svajoję konservatoriai buvo pasiruošę pasirašyti sutartį kad ir su pačiu nelabuoju… A.Valinsko komediantai, A.Zuoko abonentai ar sujudę liberalai jiems vienodai tinka į partnerius. Stebuklų lazdelė mosteli dar kartą, ir A.Valinskas jau antrasis žmogus valstybėje, pirmasis po Prezidento! Ir tik dabar, kai atėjo metas trečiajam stebuklui ir visiems turi pasidaryti (tuoj pat!) gera gyventi, padėtis… pradeda blogėti!
„Kas vyksta, juk tereikia panorėti, kad visiems būtų gerai, tereikia mostelti stebukline lazdele ir…“, – emocianaliai nesuvokia rinkėjas.
Tačiau nieks lazdele nemojuoja ir gyventi nėra geriau.
„Reiškia, nenori!” – seka emocinė išvada. O jeigu gali, bet nenori – tada aišku: „svoločius“! Ir dabar, visai be jokių stebuklinių mostų visi pamato, kad pasikeitė pats A.Valinskas: pasiaiškinęs, kad negalėjo išeiti pas susirinkusius į mitingą demonstrantus, nes tuo metu pietavo su norvegu, jis pasakė kur kas daugiau nei kvailystę. A.Valinskas atsiskleidė: šie oficialūs pietūs jam buvo didesne vertybe nei pokalbis su jo paties rinkėjais! Savo siela, savo vidumi parodo!
Ir štai tautos emocija: „svetimas“!
O jeigu „svetimas“ – reikia mušt! Ir į parlamentą lekia akmenys, o A.Valinsko ir jo partijos reitingai lekia žemyn greičiau nei kada nors man matytos kurios nors kitos politinės jėgos. Apvilto pasitikėjimo sindromas!
„Valinsko sindromas“ – galėsime sakyti ateityje. Pats baisiausias politinis susirgimas. Praktiškai nepagydomas.
2009-02-10
