Politika, kaip ir dabartinė ekonomika, negali būti atsieta nuo dorovės ir dvasingumo. Negalime užmiršti, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paties atvaizdą. Nėra tokios ekonomikos, dėl kurios būtų galima aukoti žmogų.
Dabarties pasauliui aktualiausia terorizmo tema, ir, manyčiau, kad iki pačios Paskutinio teismo dienos ji tiek pasaulio bendruomenės sąmonėje, tiek ir stambiausių informacijos agentūrų svarbiausių naujienų sraute nebepraras vyraujančių pozicijų. Jau daugelį metų analizuoju šį pražūtingą reiškinį, drauge su vienminčiais ne kartą atlikau neoficialias gyventojų nuomonės mini-apklausas. Per tą laikotarpį susiklostė mano asmeninis požiūris į „teroro“ problemą, kuris labai skiriasi nuo oficialaus problemos traktavimo. Tačiau apie viską iš eilės.
Pirmiausiai noriu pažymėti, kad nė vienas valstybinis TV kanalas, nė vienas spaudos „oficiozas“ neužčiuopia giluminių vadinamojo „terorizmo“ apraiškų priežasčių. Visi tik konstatuoja jau įvykusį faktą ir daugiausia stengiasi ne tiek šią ligą gydyti, kiek užkirsti kelią jos plitimui. Kaip žinia, neradus ligos priežasties, nuo jos neįmanoma pagyti, galima tik stabdyti tos ligos plėtrą, ją lokalizuoti. Deja, šiuolaikinis dinamiškas gyvenimas žmogui tiesiog nesuteikia pakankamai laiko giliai analizuoti minėtus reiškinius. Jeigu žmogui skauda galvą, jis ima ryti nuskausminančias tabletes. Jei nuo jų tolydžio ima mausti kepenis, daromos analgetikų injekcijos, kurios skausmą apmalšina, r taip tęsiasi iki tol, kol ateina tas laikas, kai bus nebeįmanoma gyventi be stiprių vaistų.
Analoginį procesą galima įžvelgti ir kovoje su ‚teroru“. Jeigu prisikastume iki jo šaknų, mūsų smalsumas leistų suvokti visai kitokią įvykių raidą. Tačiau kol kas apsiribosime iš tokių apmąstymų išplaukiančiais dviem variantais. Pirmasis – mes galbūt neturime supratimo, kaip visuomenę gelbėti nuo terorizmo; antrasis – tas terorizmas tiesiog būtinas, kaip dingstis, įgalinanti siekti kitų, platesnio masto tikslų. Savo samprotavimuose aš linkęs teikti pirmenybę antrajam variantui, t.y. įrodinėti, kad ‚terorizmo‘ kam tai reikia. Tai ir bus išeities taškas.
Pastaraisiais amžiais karai tapo savotišku politikos įrankiu. Būtent karai daugelį politikų tautos akyse užkėlė ant pjedestalo. Tačiau laikai keičiasi, globalizacija ir informacijos technologijos verčia suabejoti tokio įrankio tikslingumu.
Dabar dažnai jau nepakanka tiesiog kurti prieš įvaizdį, formuoti prieš jį nukreiptą visuomenės nuomonę ir galiausiai jį pulti, prieš tai neužsitikrinus globalinių informacijos priemonių paspirties. Jei informacijos srityje karas pralaimimas, to paties likimo sulaukia ir bet kuri karinė operacija. Pavyzdžiui, Kremliaus išprovokuotas karas Čečėnijoje iki tol mažai težinomam Putinui padėjo užkopti į pirmoj valstybės asmens aukštumą, tačiau to karo pasekmės greitai sunaikino vos prasikalusius demokratijos Rusijoje daigelius, ir iškyla Kaukazo konflikto gaisro persimetimo į Rusijos gilumą grėsmė.
Iš anksto suplanuotas „blickrygas“ Artimuosiuose Rytuose Bušą galėjo paversti „teisingumo atpildo“ simboliu, juoba, kad neužmirštos rugsėjo antpuolių prieš Niujorką pamokos. Tačiau šiandien karas kažkodėl ima kelti Amerikos visuomenės skilimo, o po to ir jos totalinės kontrolės grėsmę, o to karo skerdynės imamos tapatinti su „antruoju Vietnamu“. Nors dar ankstoka daryti išvadas apie ką tik pasibaigusį Izraelio-Libano karą, tačiau vienas dalykas jau aiškus tai buvo ne tik mūšis, bet ir žvalgyba, kurioje svarbiausius vaidmenis, mano galva, atliko JAV ir Rusija. O jeigu dar prisiminsime, kad trys pagrindinės pasaulio religijos susiformavo būtent pastarojo karo teritorijoje, kad, pasak visų ankstesnių pranašysčių, čia gali įsipliekti ir paskutinis pasaulio karas, tai netenka abejoti, kad bet kurie šioje žemėje vykstantys konfliktai itin pavojingi visai civilizacijai. Todėl atsižvelgdamas ir įvis mažėjantį energijos išteklių kiekį planetoje, manyčiau, kad visa tai – tik didelės tragedijos pradžia. Nors negaliu tvirtinti, kad visi teroro aktai tarpusavyje susiję ir turi bendrą užsakovą, nė kiek neabejoju, kad jie parankūs daugeliui dabarties politikų.
Pradėsiu nuo analizės vieno pavyzdžio, kuris, mano nuomone, atskleidžia kai kurias sunkiai įžvelgiamas sąsajas. Prisiminkime 2004 metais JAV vykusią prezidento rinkimų kampaniją. Bušui aiškiai pralaimėjus TV debatus pieš Kerį, Beslane tučtuojau įvyksta nežmoniškas įkaitų pagrobimo aktas. Amerikos masinės informacijos priemones jis įgalina eskaluoti gandus apie neva tai gręsiantį pavojų, jog čečėnų kovotojai ir JAV bandysią užgrobti mokyklą. Tai nulemia tučtuojau išaugusį Bušo, kaip karo šalininko, reitingą. Galiausiai viskas sudėliojama į numatytas vietas: Bušas lieka prezidentu, ir karas Irake vis labiau plečiasi; Putinas savo veiksmams gauna “carte blanche“ ir gali pateisinti savo nusikaltimus Kaukaze. Abiem prezidentams bendra tai, kad savo vidaus politikoje jie vis labiau linksta į autoritarinį valdymą. Beje, ši tendencija jaučiama ir Europoje. Pasaulio bendruomenei tikriausiai niekada nebus lemta sužinoti tikrųjų 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV ir rugsėjo 1-osios tragedijos Rusijos Beslane priežasčių. Tačiau kai kurių faktų neįmanoma paneigti.
Likus dviem mėnesiams iki rugsėjo 11-osios teroro aktų, JAV valstybės žinybai 27 metus priklausęs Pasaulio prekybos centras netikėtai už 100 milijonų dolerių per metus buvo 99 metams išnuomotas ponui Silversteinui. Kiekvieną pastatą jis tuoj apdraudė 1,5 milijardo dolerių sumai. Kyla klausimas: kodėl, likus tik porai savaičių iki antpuolio, pastatai buvo išnuomoti privačiam asmeniui? Galima spėti, kad kažkam buvo žinoma, jog įvyks tragedija. Kažką panašaus galima teigti ir apie Beslano tragediją. Vos tik čečėnų pasipriešinimo lyderiui Aslanui Maschadovui sutikus asmeniškai dalyvauti išlaisvinant vaikus ir jam neiškėlus jokių išankstinių sąlygų, po dviejų valandų prasidėjo šturmas pastato, kuriame buvo laikomi įkaitai. Reiktų pabrėžti ir tą faktą, kad šturmo išvakarėse buvo neutralizuoti autoritetingi ir patikimi žurnalistai, tarp kurių buvo Ana Politkovskaja ir Andrejus Babickis. Ir šiuo atveju galima daryti tik vieną prielaidą: tuo metu valdžia buvo visai nesuinteresuota užkirsti kelią kraujo praliejimui.
Tačiau sugrįžkime prie pirmojo iš minėtų variantų, o būtent: mes nesuvokiame tikrųjų priežasčių, dėl kurių griebiamasi teroro, nežinome, kaip jį atremti. Ryšium su tuo vertėtų prisiminti netolimos praeities įvykius, kurie prasidėjo praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose. Mano galva, būtent minėtu laiko tarpu pradėjo reikštis pirmieji aptariamos ligos simptomai.
Jau šeštajame dešimtmetyje Europos civilizacijai iškilo alternatyva, ar verta pasukti keliu, vedančiu link vieningos pasaulio vyriausybės sukūrimo. Šios koncepcijos pradininkas – tūlas Miltonas Firdmanas. Daugelio to meto analitikų nuomone, tokia politika negali išsiversti be diktatūros ir prievartos. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Tarptautinio valiutos fondo Pasaulio bankas žmonijos raidą vėl nukreipė atgal į feodalizmą. Aš linkęs manyti, kad iki sovietinės imperijos griūties Vakaruose egzistavęs tokių sąvokų, kaip demokratija, lygybė ir laisvė, įvaizdis šaltajame kare prieš TSRS buvo naudojamas kaip ideologinis ginklas. Kai nebeliko dviejų pasaulių priešpriešos, dingo ir „laisvojo pasaulio“ iliuzijos būtinybė.
Globaliai mąstant tampa akivaizdu, jog pasaulyje vėl susiklostė feodalinė gyvenimo sankloda, kurios sąlygomis daugelis planetos gyventojų pasmerkti vergovei. Pateiksiu žiupsnelį statistikos. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje 24 pasauli šalims, kuriose gyvena 14,5 procentų planetos gyventojų, teko 80 procentų viso pasaulio BVP; 15 procentų BVP – 63 šalims, kurių gyventojai sudarė 31,5 procento visos žmonijos; vos 5 procentai – 45 šalims, turėjusioms 55 procentus (!) visų pasaulio gyventojų. Taigi 80 procentų gyventojų beveik nedalyvauja pasaulio ekonomikos procesuose ir netenka abejoti, kad vis labiau plėtojantis informacijos technologijoms, augs ir didžiumos žmonių nepasitenkinimas savo gyvenimu ir buitimi. Anksčiau jei tiesiog nežinojo, kaip gyvena žmonės šalyse, esančiose už tūkstančių kilometrų. Šiandien vis daugiau žmonių ima suvokti savo ekonominę nelygybę, o, kita vertus, jiems patiems tenka atlaikyti vis labiau jaučiamą industriniu požiūriu išsivysčiusių šalių spaudimą.
Prisiminkime Izraelio-Palestinos konfliktą ir pamėginkime jį nagrinėti, remdamiesi Izraelio tyrinėjimų centro „Mossana“ dokumentais. Nacionalinio draudimo instituto („Bituah Leumi“) parengta ataskaita apie skurdą atskleidžia nerimą keliančius faktus apie šalies visuomenę, o ypač arabų bendruomenę. Iš 1,6 milijono skurstančių Izraelio gyventojų 40 procentų sudaro arabai. Tai procentiniu požiūriu didelis ir neproporcingas skaičius, nes arabų skaičius nesiekia nė penktadali šalies gyventojų. Dar labiau sunerimti verčia skaičius arabų vaikų, augančių šeimose, kurios peržengė skurdo ribą. 60 procentų visų arabų šeimų vaikų – skursnos, o, palyginti su visais skurdžiose šalies šeimose augančiais vaikais, mažieji arabai sudaro pusę visų šalies vargingų vaikų. Gazos ruože padėtis žymiai blogesnė – čia vargstančių arabų šeimų procentas tris kartus viršija atitinkamą visos šalies arabų šeimų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, rodiklį.
Centras „Mossana“ jau yra pranešęs apie tai, kad per pastarųjų 15 metų laiko tarpsnį Izraelyje vis gausėja skurstančių arabų. Pasak minėto centro ekonomisto Amino Fareso, „Vyriausybė nieko nedaro, kad pakeistų tokią padėtį. Nėra rimtos programos, kurioje būtų numatyta, kaip įveikti šį negatyvų visuomenės reiškinį“. Centras pažymi, kad arabų gyvenvietėms skirta mažiau kaip 4 procentai visų valstybės biudžeto plėtros lėšų. Valdžia tiesiog nieko nedaro, kad rajonuose, kuriuose kompaktiškai gyvena arabai, gyventojams būtų sudarytos galimybės įsidarbinti. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios toks didelis procentas arabų, piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos lygio.
Nesunku nuspėti, kas stumia žmones link vadinamojo „terorizmo“. Neseniai jau esu užsiminęs apie tai, kad, nerasdami išeities, žmonės priversti prašyti malonės paskutinėje, pačioje aukščiausioje instancijoje, kurią valdo Dievas. Civilizacija tokius žmones tučtuojau apkrikštijo ‚religinių ekstremistų“ vardu. O kas juos tokiais pavertė? Niekam ne paslaptis, kad kasmet pasaulyje vis sunkiau, o kartais ir visai neįmanoma surasti tiesą. Feodalinės sandaros rinkos sistema paprastai taip veikia: „aš tau, tu man“. Tačiau daugelis tiesiog neturi ko duoti. Tai ką gi belieka žmonėms daryti šiame beprotiškame pasaulyje?
Terorizmo negalima įveikti bombomis ir kitomis prievartos priemonėmis. Šioje srityje galioja elementarus fizikos dėsnis, visai nepavaldus žmogus: „Veiksmas lygus atoveiksmiui, tik priešingos krypties“ arba jo analogas: „Prievarta gimdo tik prievartą“. Nors esu bet kokios prievartos priešininkas, man, kaip ir daugeliui kitų, labiau suprantami ne Bušo postringavimai, o teroristo Osamos bin – Ladeno žodžiais trumpai drūtai išdėstyta jo pozicija: „Nežudykite musulmonų ir jūsų gyvybei negrės pavojus“. Necituosiu viso jo kreipimosi, tačiau esu įsitikinęs, kad ateityje į tokią poziciją visiems reikės atsižvelgti.
Dabar žmonija turi tik dvi alternatyvas.
Pirmoji iš jų – karas ir visiškas civilizacijos sunaikinimas; antroji – „apskritas stalas“, prie kurio susėstų visos besiderančios pusės. Pastarasis kelias, suprantama, nepriimtinas industrijos ir politikos magnatams. Tačiau pastarųjų skaičių galima pirštais suskaičiuoti, o paprastų žmonių yra milijardai. Manyčiau, kad magnatams galiausiai teks vienu ar kitu būdu dalytis su kitais tuo, ką yra sukaupę ir galiausiai priimti jiems siūlomas sąlygas. Priešingu atveju jie anksčiau ar vėliau gali visko netekti.
Baigdamas norėčiau pažymėti, kad dabartinei civilizacijai didžiausia grėsmė – netekti dorovinių ir dvasinių pagrindų, kuriuos žmogui suteikė Kūrėjas. Todėl mus išgelbėti gali ne ginklavimosi varžybos, o tų pagrindų atkūrimas.
Jaras Valiukėnas
Vilnius
