“Paimkime pripučiamas lėles, pripūskime, apvilkime jas teisėjų mantijomis ir pasodinkime teismuose – ir padėtis baudžiamosiose bylose išliks tokia pat, kokia buvo iki šiol. Nes vis tiek teisėjai pas mus nieko nesprendžia: jie tik paima iš prokuroro atneštą kaltinamąjį aktą diskelyje, kompiuteryje žodžius “kaltinamasis aktas” pakeičia žodžiu “nuosprendis”, ir nesigilindami nei į įrodymus, nei į bylos medžiagą, remdamiesi ne įrodymais, o vidiniu įsitikinimu, pasiunčia žmones velniop – t.y. už grotų. Taigi kam dar reikia tų teisėjų? Tikrai užtektų pripučiamų lėlių”, – tokią nuomonę “Karštam komentarui” išsakė keletas advokatų.
Ir iš tiesų: Lietuvos teisinę sistemą studijavę amerikiečių teisininkai buvo šokiruoti, pamatę, kad Lietuvos Baudžiamojo Proceso Kodekse “įrodymus” reglamentuoja … vos penki sakiniai. Pacituosime: “20 str. Įrodymai.
“1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys.
2. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
3. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
4. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.
5. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu”.
“Anksčiau teisėjai žmonių likimus spręsdavo remdamiesi socialistine teisine sąmone, o dabar – vidiniu įsitikimu. O kur įrodymai? Ir kas yra įrodymai?” – stebėjosi teisininkai.
Įdomūs klausimai, tačiau šitoje vietoje mes šitų naivuolių, svaičiojančių apie įrodymus, norėtume paklausti: o kam tie įrodymai? Juk be įrodymų bylas tirti ir žmones į kalėjimus siųsti – žymiai paprasčiau…
Jei Prezidento Rolando Pakso “šiurkštų nusižengimą Konstitucijai” galėjo konstatuoti kažkokia ten “Konstitucijos dvasia”, tai kodėl sprendimus, kaltas žmogus ar nekaltas, negali priimti vien tik Dievas Teisėjas, remdamasis Šventosios Prokuroro Dvasios apšviestu vidiniu įsitikinimu?
“Pas mus, Amerikoje, Baudžiamajame kodekse yra aiškiai reglamentuota, kas yra įrodymas, įrodymų tipai, svorio centras, prielaida ir t.t. Nėra įrodymų – žmogus nekaltas. Ir nesvarbu, ar tai paprastas mirtingasis, ar mafijos tėvas. Tačiau Lietuvoje… Atsiprašau, bet šitoje srityje pas jus – viduramžiai. Žmonių likimus spręsti kažkokiu vidiniu teisėjo įsitikinimu? Atsiprašau…” – negalėjo atsistebėti mūsų teisinės sistemos ypatumais Amerikos teisininkai.
Jų nuomone, dabartinis Lietuvoje klestintis teisinis nihilizmas ir visiškai nesiskaitymas su žmonėmis baudžiamosiose bylose – tai sovietinis palikimas.
“Sovietmečiu žmogaus likimą nulemdavo skambutis iš aukščiau – iš CK. Dabar niekas nepasikeitė – įrodymai nesvarbu, viską lemia kažkoks mistinis teisėjo vidinis įsitikinimas. Tai reiškia, kad teisėjas gali išgerti butelį su prokuroru, ir nors įrodymai rodo, kad kaltinamasis čia nekaltas, bet teisėjas vis tiek nuspręs, kad jis kaltas, nes, pagėręs su prokuroru, jis taip yra įsitikinęs”, – gūžčiojo pečiais Amerikos teisininkai.
“Pas mus, Amerikoje, Baudžiamajame kodekse yra labai aiškiai reglamentuota tai, kas angliškai vadinasi “beyond a reasonable doubt” – kur prokurorai turi atnešti aiškius įrodymus, kad būtų panaikintos visos racionalinės galimybės, kad galėjo būti kitaip. Tai yra, jei yra logiškai trys variantai, ir vienas variantas rodo, kad atsitiko taip ir taip, ir kad žmogus galėjo būti nekaltas, jis nekaltas. Tai reiškia, kad visos racionalinės galimybės, leidžiančios manyti, kad žmogus gali būti nekaltas, turi išgriūti. Ir tai priverčia prokurorus dirbti ir nagrinėti bylas pilnai”, – “Karštam komentarui” sakė svečiai iš Amerikos.
“Jūsų Baudžiamajame Kodekse nėra parašyta, kas yra prielaida, kur, kokioje stadijoje yra nutariama, kad tie dokumentai, kurie yra byloje, – tiesa. O mūsų Baudžiamajame Kodekse viskas yra smulkiai reglamentuota, ir todėl prokurorams savivaliauti rankos yra surištos”, – lygino Lietuvos ir Amerikos “įrodymų” svertus užsieniečiai.
Pafantazuokime: kažkam nusibosta teisinė betvarkė Lietuvoje ir kažkas, paėmęs pavyzdžiu amerikiečių Baudžiamojo Kodekso “įrodymų” sąvokos reglamentavimą, tokias BPK pataisas užregistruoja Lietuvos Seime. Įstatymo pataisa priimama, o tada…
Kaip jūs galvojat, kiek baudžiamųjų bylų mūsų prokurorai ištirtų per metus ir apskritai ar jie sugebėtų bent vieną jų ištirti, jei Lietuvoje būtų labai aiškiai reglamentuota “įrodymo” sąvoka, o teisėjams būtų uždrausta priimti sprendimus pagal kažkokį vidinį įsitikimą, ir jie turėtų remtis tik byloje esančiais įrodymais?
Tokiu atveju, spėjame, mūsų prokurorai tirtų tik komentarus Delfio portale, nes įrodymų surinkti jie dar taip ir neišmoko – į “Karštą komentarą” plaukianti teismuose jau išnagrinėtų baudžiamųjų bylų medžiaga leidžia susidaryti įspūdį, kad ne prokurorai tiria bylas pagal ekspertų išvadas, bet ekspertai “pritempinėja” savo išvadas pagal prokurorų sukurptas versijas. Ir tokiose absurdiškose bylose tą visišką absurdą užviršuoja mūsų teisėjai, kurie, priimdami sprendimus, remiasi vėlgi ne įrodymais ar sveika logika, bet kažkokiu mistiniu vidiniu įsitikinimu – ką ir reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai…
Ar jums nekyla klausimas, kodėl šituo klausimu lyg vandens į burną prisisėmusi tyli Lietuvos Advokatų Taryba?
