Giedrė GORIENĖ
Vos prieš mėnesį Artūro Paulausko vadovaujamos Naujosios sąjungos leidžiamas partinis laikraštis išspausdino tokius Artūro Paulausko žodžius: “Jeigu išties būtų reikalas rodyti kietą ranką, patikėkite, aš ją turiu”. O prieš savaitę laikinojo prezidento Artūro Paulausko paskubomis paskirtas į Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus postą buvęs KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius smogė demokratijai – sulaikė žurnalistą Aurimą Drižių ir konfiskavo jo leidinį, nes jame buvo išspausdinta informacija apie Artūro Paulausko aplinkos ryšius su lošimų bendrove “Olympic” kazino.
Štai taip per vieną dieną Lietuva viso pasaulio akyse pavirto “Baltarusija-2”, o prezidento posto siekiantis Artūras Paulauskas – “Putinu-2”.
Taigi kaukė nuo žavingai besišypsančio Artūro Paulausko veido nukrito – visa Lietuva ir visas pasaulis pamatė, kad už šitos žavios šypsenos slepiasi “tvirta diktatoriaus ranka”, bei suprato, kad Artūro Paulausko sėkmės atveju bet kokiuose ateinančiuose rinkimuose Lietuva gali tapti Putino-Lukašenkos valstybės valdymo modelių hibridu – siaubingu “čekistinės diktatūros” mutantu.
Tai – ne šiaip sau nieko pagrįstos baimės: tai visiškai galima realybė, nes Artūro Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga yra vadinamoji “jėgos struktūrų partija”, o Artūro Paulausko dešiniąja ranka vadinamas buvęs milicininkas operatyvininkas Alvydas Sadeckas yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Šis komitetas kuruoja Valstybės saugumo departamentą, kariuomenę, Specialiųjų tyrimų tarnybą, policiją ir prokuratūrą. Taigi visos jėgos, specialiosios ir saugumo tarnybos – vienose Artūro Paulausko vadovaujamos Naujosios sąjungos rankose.
Be to, per šešerius pastaruosius metus, kuomet Seimo Nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui vadovavo (ir tebevadovauja) socialliberalas, buvęs milicininkas operatyvininkas Alvydas Sadeckas, o Seimo pirmininku buvo Artūras Paulauskas, Lietuva tapo policine valstybe, kurioje žmogus tapo specialiųjų tarnybų persekiojimo objektu, o Artūro Paulausko “statytiniais” vadinami buvęs KGB rezervo karininkas VSD vadovas Arvydas Pocius, buvęs A.Sadecko įsteigtos privačios saugos tarnybos “Ekskomisarų biuras” darbuotojas, dabar generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius bei Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyr.prokuroras A.Kliunka – svarbiausiais generalisimo žmonėmis -“įrankiais”, sunaikinant visus, kas tik išdrįs pasikėsinti į generalisimo ir jo aplinkos karjerinį saugumą.
Grėsmingi požymiai
Už tai, kad šis nuodingas Putino-Lukašenkos sukryžmintas politinis prototipas arba Stalino-Brežnevo junginys atsirado Lietuvos politikoje, šiandien mes turime “dėkoti” nuolatiniams kovotojams su “Maskvos priešais” ir “Kremliaus agentais” – Andriaus Kubiliaus vadovaujamiems konservatoriams. Nes būtent jie, būdami valdžioje 1996-2000 metais, nesukliudė Lietuvoje atsirasti šiai baisiai “spec.tarnybų ir jėgos partijai”, ir savo neveiklumu jos pirmininką išaugino iki Seimo pirmininko posto. O dar anksčiau – 1990 m., tuometinis Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis paskyrė Artūrą Paulauską atkurtos ir nepriklausomos Lietuvos generaliniu prokuroru – taigi pavedė vadovauti tai institucijai, kuri vėliau tapo galingiausiu ginklu kovoje su Artūro Paulausko politiniais konkurentais.
Nepaisant to, dar visai neseniai, pavasarį, Andrius Kubilius su Artūru Paulausku susivienijo į “Proveržio” koaliciją ir mėgino užimti Algirdo Brazausko Vyriausybės vietą. Tačiau šitam triukui nepavykus, Artūras Paulauskas metėsi link savo pirmininką pakeitusios Darbo partijos – pakvietė darbiečius kurti centro koaliciją.
Be jokios abejonės, bet kuri Lietuvos politinė jėga, kuri pamėgins susijungti su Artūro Paulausko vadovaujama Naująja sąjunga (tiek partijomis, tiek ir į koaliciją), pasidarys sau karachirį. Nes Artūras Paulauskas – tipiškas Vladimiro Putino antrininkas.
“Jeigu sugrįžtume prie istorinių paralelių, šiandien Putinas – tai nuodingas Stalino ir Brežnevo junginys: nuodingas diktatūros politikoje ir sąstingio ekonomikoje kokteilis”, – rašė apie V.Putiną Rusijos žurnalistė Jelena Tregubova savo knygoje “Kremliaus digerio pasakėlės”.
Tai kažką primena ir mums Lietuvoje? Be abejo. Nes kaip V.Putinas, taip ir A.Paulauskas tiksliai kartojo Stalino trižingsnį tironijos link.
Pirmas žingsnis, kurį žengė Stalinas atėjęs į valdžią, buvo visų jo buvusių priešų sunaikinimas. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Artūrą Paulauską: marionetinė prokuratūra, vadovaujama buvusio studijų laikų draugo A.Klimavičiaus, padedant senam A.Paulausko draugui – Generalinės prokuratūros ONKT vyr.prokurorui A.Kliunkai, iškėlė baudžiamąją bylą “dėl valstybinės paslapties išdavimo” didžiausiam Artūro Paulausko politiniam konkurentui Prezidentui Rolandui Paksui, ir ši byla buvo vienas iš vinių į Prezidento Rolando Pakso apkaltos karstą.
Tuo pačiu metu, kai marionetinės saugumo ir teisėsaugos tarnybos savo girnomis malė A.Paulausko konkurentą R.Paksą, į marionetinės žiniasklaidos girnas “suėdimui” buvo atiduotas principingas politikas ir dar principingesnis vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis – jis buvo priverstas atsistatydinti, kuomet pareikalavo A.Paulausko žmogumi vadinamo generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus atsakomybės dėl neteisėtų policijos telefoninių pokalbių pasiklausymų ir neteisėtos informacijos rinkimo apie aukščiausius šalies politikus.
Dar vienas pareigūnas, gavęs iš A.Paulausko “vilko bilietą”, – buvęs VRM sekretorius J.Liaudanskas. Šis pareigūnas “vilko bilietą” užsitarnavo viešai paklausęs: “Kokiais pinigais Artūras Paulauskas atėjo į valdžią?”
Beje, marionetinė prokuratūra, iškėlusi Prezidentui Rolandui Paksui baudžiamąją bylą “dėl valstybės paslapties išdavimo”, vienu Rolandu Paksu neapsiribojo – A.Paulausko “tėvonija” vadinama prokuratūra netrukus taip įsivažiavo, kad “už šmeižtą” iškėlė baudžiamąsias bylas visai artimiausiai Rolando Pakso aplinkai – jo patarėjams V.Mazuroniui, A.Šurkui ir V.Vinickienei.
Visa tai buvo grėsmingi ženklai, kad Artūro Paulausko diktatūra atžygiuoja. Tačiau nė viena politinė jėga neišdrįso pasipriešinti ir užkirsti kelio šiam nuodingam tvariniui.
Antras Stalino žingsnis atėjus į valdžią buvo represijų prieš buvusius draugus, kurie kažkada jį į valdžią ir atvedė, pradžia. “Mat generalisimas nepakentė šalia savęs tų, kuriems jis buvo ką nors skolingas, ir tų, kas pamena, kad jis visai neseniai buvo ne “vadas”, o niekuo neišsiskiriantis skarmalius kriminalinis nusikaltėlis iš katorgos, kurio kojinės, kaip tvirtino politiniai apokrifai, smirdėjo”, – savo knygoje rašo J.Tregubova.
Jei pažvelgtume į Artūro Paulausko politinę karjerą, pamatytume, kad jis ir šiuo atveju nesiskyrė nuo Stalino – šiandien politikoje nėra nei Algirdo Brazausko, kuris jį palaikė 1998 metais per Prezidento rinkimus, o 2004 metais savo partijos sąraše atitempė ir į Seimą (taigi gali Artūrui Paulauskui priminti, kad dar visai neseniai jis buvo ne “vadas”, o eilinė pilka politikos pelė, savo karjeros rajumu labiau primenanti žiurkę), nei Viktoro Uspaskicho, kuris Artūrą Paulauską ir jo Naująją sąjungą “šėrė” ne vien marinuotais agurkėliais (taigi gali Artūrui Paulauskui priminti, kad jis jam – skolingas).
Algirdas Brazauskas šiandien – paprastas pensininkas, o Viktoras Uspaskich dėl marionetinės prokuratūros pradėto baudžiamojo persekiojimo priverstas slapstytis Rusijoje – mat prieš jį buvo pasitelkti tie patys svertai, kokie ir Rolando Pakso bei jo aplinkos atžvilgiu – baudžiamosios bylos ir prokuratūra.
Sunaikinus ir priešus, ir draugus, prasidėjo represijos ir prieš Artūrą Paulauską kritikuoti išdrįsusią žiniasklaidą – Valstybės saugumo departamentas sulaikė žurnalistą Aurimą Drižių, paskelbusį informaciją apie Artūro Paulausko aplinkos ir “Olympic” kazino ryšius, o sulaikęs bandė iškvosti – ar žurnalistas turi daugiau apie tai medžiagos?
Apie Artūro Paulausko gresiančias grėsmes Lietuvai nuolat rašantį “Karštą komentarą” pabandyta užsmaugti tiek per provokacijas, tiek finansiškai – firmos, davusios reklamos šiam laikraščiui, po reklamos paskelbimo susilaukdavo mokesčių inspekcijos atakos, jų eksportuojamuose prekėse muitininkai ieškodavo “narkotikų” ar “kontrabandos”, o vienai įmonei kosminiu greičiu buvo paskelbtas net bankrotas. Tai – kaip perspėjimas visoms likusioms Lietuvos įmonėms: bandysite reklamuotis šitame laikraštyje, bus galas jūsų verslui.
Visa tai – pavojingi ženklai, rodantys, kokiu būdu iš demokratijos kelio išklydo Lietuva – įsileidusi į politikos aukštumas Artūrą Paulauską, Lietuva nusileido iki policinės valstybės lygio – valstybės, kurią už virvučių tampo pavojingas Putino-Lukašenkos junginio tvarinys.
Trečias Stalino žingsnis, susidorojus su “priešais” ir “draugais”, reiškė sunkios paranojos pradžią: “kai susidorojo su buvusiais “priešais” ir buvusiais “draugais”, Stalinui už kiekvieno kampo ėmė vaidentis “sąmokslas”, ir kad kiekvienas žmogus – priešas. Ir čia pat be teismo ir tyrimo į kalėjimus sodinti ir sušaudyti visi politbiuro nariai bei jų šeimos. Stalinas paprasčiausiai ėmė maniakiškai naikinti aplink save visus, bijodamas, kad kas nors, laikui bėgant, sugebės tapti jo konkurentu.” (Iš J.Tregubovos knygos).
Pastarųjų dienų desperatiški saugumo veiksmai rodo, kad paranoja turbūt susirgo ir Artūras Paulauskas – nes Lietuvoje buvo suimtas žurnalistas ir konfiskuotas laikraštis, kuriame buvo paskelbtos “Olympic” kazino savininko Armin Karu ir Artūro Paulausko aplinkos dviejų metų senumo telefoninių pokalbių išklotinės, kur A.Karu reikalauja suorganizuoti susitikimą su Seimo pirmininku A.Paulausku per keletą dienų, o ne po savaitės, nes jis “davęs daug pinigų”.
Taigi KGB rezervo karininko vadovaujamas Lietuvos saugumas pradėjo represijas prieš žiniasklaidą, galinčią paskelbti visuomenei žinią, kad Artūras Paulauskas nėra toks šventas, koks atrodė iki šiol.
O tai jau – demokratijos pabaiga, o tai jau – ženklas, kad turbūt atėjo tas laikas, kada Artūras Paulauskas parodys Lietuvai ir pasauliui, kad, kai nori, jis turi “kietą ranką”.
Tik ar mes jam tą leisime?
Dabar arba niekada
Apie Artūro Paulausko ir jo aplinkos diktatūrinius metodus rašau jau ne vienerius metus, tačiau tik pastarosios savaitės “čekistinio” saugumo išpuolis prieš Lietuvos žiniasklaidą privertė atsibusti žurnalistų gildiją – visi labai puikiai suprato, kad jeigu šiandien bus leista “suvalgyti” vieną žurnalistą, tai rytoj ateis ir jų eilė. Jeigu jie šiandien nuris cenzūros piliulę, jog apie Artūro Paulausko ryšius su lošimų bendrove rašyti yra tabu – valstybės paslaptis, tai jau rytoj bus negalima rašyti apie jokią korupciją apskritai. Ir skirtumas tarp tos Lietuvos, kuri buvo iki 1990 m. Kovo 11-osios, ir tos, kuri atsirado po šios datos, bus tik tas, kad tada cenzūros vaidmenį atliko Glavlitas, o dabar jį atliks Valstybės saugumo departamentas.
Kodėl marionetinis saugumas ir marionetinė prokuratūra šitaip aršiai saugo Artūro Paulausko “nekaltybę”? Atsakymas gali būti tik vienas: marionetinė teisėsauga supranta, kad jeigu šalyje liks bent viena žiniasklaidos priemonė, kuri visuomenei parodys Artūrą Paulauską tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokiu jis nori būti parodytas, tai jam neliks jokių šansų nei po trejų, nei po aštuonerių metų, nei kada nors vėliau tapti Lietuvos prezidentu. O juk Artūras Paulauskas tik tuo ir gyvena – nuo Prezidento rinkimų iki Prezidento rinkimų. O šitaip ilgai išsaugoti jo “nekaltybę” – sunki našta. Net buvusiam KGB rezervo karininkui…
Taigi represijos, kurios iki praėjusios savaitės vyko tik “po kilimu”, išlindo į viešumą, ir įvyko precedento neturintis atvejis, rodantis, kad Lietuvoje – ypatingai pavojinga situacija. O tokios situacijos, kaip rodo istorija, nieko gero nežada – tokiais istoriniais momentais, kai šalis dega korupcijos ugnyje, kai persekiojamas laisvas žodis, atsirado tokie istoriniai veikėjai, kaip Hitleris ir Stalinas, kurių “kietos rankos” politika nusinešė šimtus milijonų žmonių gyvybių.
Ačiū Dievui, Lietuvoje dar neprieita iki to, tačiau neišaiškintos politinės žmogžudystės, mįslinga aukšto saugumo karininko Vytauto Pociūno mirtis ir desperatiški saugumo veiksmai rodo, kad situacija Lietuvoje kaista, ir galima spėti, kad Lietuvoje bręsta reikšmingi įvykiai – arba visos politinės jėgos ir žiniasklaida susivienys prieš policijos valstybės kūrėjus ir ištrems juos į politikos sąvartyną, arba Lietuvą sugniauš “kieta” Artūro Paulausko ranka, ir tuomet visi, kurie bus tiek “draugų”, tiek “priešų” sąraše bus sutraiškyti marionetinės prokuratūros, marionetinės policijos ir marionetinio saugumo rankomis.
Taigi mūšis – žūtbūtinis. Dabar arba niekada. Nes jeigu principinis žingsnis nebus žengtas dabar, tai ateityje tokia diena gali ir neišaušti.
Epilogas
Ir šioje kovoje – lemiamoje kovoje dėl Lietuvos ateities, be jokios abejonės, labai svarbus Prezidento Valdo Adamkaus vaidmuo.
Dabar tai – ir Prezidento Valdo Adamkaus išsilaisvinimo iš Artūro Paulausko ir Alvydo Sadecko įtakos momentas. Nes kaip iki šiol Lietuvoje buvo marionetinė prokuratūra, marionetinė policija ir marionetinis saugumas, taip buvo ir marionetinis Prezidentas, vykdantis ne Lietuvos, o Naujosios sąjungos programą – jau vien ką reiškė Valdo Adamkaus užmojis atimti iš Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos pulkus ir atiduoti juos marionetinės policijos vadovo Vytauto Grigaravičiaus pavaldumui. Nes tai – dar vienos jėgos struktūros atidavimas į Artūro Paulausko ir jo “pilkojo kardinolo” Alvydo Sadecko rankas. O ar po tokio Valdo Adamkaus žingsnio paskui nesektų ir pasiūlymas “atsistatydinti dėl sveikatos”, savo įpėdiniu paliekant Artūrą Paulauską? Galima ir tai paprognozuoti…
Todėl labai norisi manyti, kad apgynęs nepriklausomą žiniasklaidą, Valdas Adamkus pagaliau ryšis apginti ir Lietuvą. Nes Artūro Paulausko marionetinių jėgos struktūrų metodai prieš jo politinius konkurentus ir jį kritikuojančią žiniasklaidą rodo, kad jis, jau žengęs Stalino žingsnius, tuo neapsiribos – atgalinio kelio kovoje su savo oponentais jau nebus, kartą pasinaudojus teisėsaugos svertais, jais bus pasinaudota dar kartą ir dar…
Taip pat norisi manyti, kad pagaliau atsikvošės ir Seime esančios politinės jėgos – kad Artūro Paulausko dešinioji ranka Alvydas Sadeckas pagaliau bus atstatydintas iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko posto ir taip Artūro Paulausko įtaka jėgos ir specialiosioms tarnyboms bus susilpninta. Priešingu atveju visi tie, kuriems šiandien nustumtas į politikos užribį Artūras Paulauskas gražiai šypsosi ir kviečiasi įsirašyti į jo draugų sąrašą – nesvarbu, ar tai bus Gediminas Kirkilas, ar Kazimiera Prunskienė, ar Kęstutis Daukšys, ar Andrius Kubilius, ar Petras Auštrevičius, jau rytoj sulauks Rolando Pakso, Juozo Bernatonio, Algirdo Brazausko arba Viktoro Uspaskicho likimo. Nes žengęs Stalino-Putino keliu, Artūras Paulauskas tiksliai nubrėžė savo pasirinkto žaidimo taisykles daugeliui metų į priekį.
