„Konservatoriai vėl durniuodami budino svietą ir žiemos energetinius triūsus pargriaudami juokės…“ – taip būtų galima perfrazuoti Donelaičio „Metus“, kalbant apie pastarųjų mėnesių cirką, vykstantį Seime dėl naujos atominės elektrinės statybos.
Tai, kad Artūras Zuokas, liaudyje vadinamas „Abonentu“, su savo vadovaujamais liberalcentristais iš pradžių rėmę tiek „trigalvį slibiną“, tiek vėliau, perkrikštijus, „liūtą“, po Naujų metų staiga perbėgo į projekto oponentų pusę, visiškai nestebina. Nes „Rubikonas“, t.y. višta, dedanti auksinius kiaušinius „Abonento“ partijai, matyt, per vėlai suprato, kokį kąsnį branduoliniame projekte ji pražiopsojo – kad, dalyvaujant projekte, pardavus teisę trečiai šaliai statyti naują atominę elektrinę ar elektros tiltą į Vakarus, „lygioje vietoje“ galima uždirbti nei daug, nei mažai. „Tik“ kokius 900 milijonų.
Tuo tarpu kodėl konservatoriai, beveik metus „bučiavęsi“ su socialdemokratais, į vyriausybinę branduolinio projekto darbo grupę nusiuntę Audronį Ažubalį (kaip atstovą nuo Seimo) ir dar prieš kurį laiką patys pasišvilpaudami buldozeriu stūmę šį projektą, o visus jo priešininkus vadinę „Kremliaus agentais“ staiga jame „pamatė“ „grėsmes nacionaliniam saugumui“, niekaip suprasti negalima. Nes tą savaitę, kai Prezidentas sprendė, ką daryti su Seimo palaimintu Atominės elektrinės įstatymu, o Konservatorių partijos pirmininkas Andrius Kubilius ragino Prezidentą vetuoti šį įstatymą ir siūlyti atnaujinti Vyriausybei derybas su „NDX energija“, buvo visiškai ne mėnulio pilnatis, o priešingai – jaunatis. Taigi, nelogiškų ir neprotingų sprendimų lyg ir neturėtų būti.
Deja…
Konservatoriai yra konservatoriai, ir todėl dar vakar visus, kurie priešinosi atominės elektrinės statybos projektui su nacionaliniu investuotoju „NDX energija“, apšaukinėję „Kremliaus agentais“, šiandien blogiečiais jau vadina tuos, kurie už šį įstatymą Seime balsavo. Ir, aišku, tą, kuris vetavo.
„Tai ne nacionalinis investuotojas, o nacionalinis reketuotojas!“ – žiniasklaidai šaukė Artūras Zuokas. Tuo tarpu konservatoriai čia įžvelgė ne žemiausios rūšies kriminalinį elementą „reketą“, o korupciją, ir daugelyje lapų surašytame kreipimesi į Prezidentą Atominės elektrinės įstatymą pavadino neteisėtu.
Tačiau nepaisant visų šitų batalijų, „Karštas komentaras“ mano, kad tiek Artūrui Zuokui su jo liberalcentristais, tiek Andriui Kubiliui su jo konservatoriais, pasisakant prieš Atominės elektrinės įstatymą ir spaudžiant Prezidentą įstatymą vetuoti, iš tiesų labai pasisekė: tiek Artūras Zuokas, tiek Andrius Kubilius yra sveiki ir gyvi ir neuždaryti į Utenos psichiatrinę ligoninę priverstiniam gydymui pagal BPK 141 str. 2 d. kaip visuomenei pavojingi psichiniai nusikaltėliai. Nes jei „trigalvio slibino“ (ar „liūto“) viena iš galvų būtų ne „NDX energija“, su kažkokiu Žilvinu Marcinkevičiumi priešakyje, bet buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius, tai toksai A.Zuoko ir A.Kubiliaus blaškymasis – vieną dieną palaikau stumiu iš visų jėgų projektą, o kitą dieną spaudžiu prezidentą, kad įstatymo nepasirašytų, ir vadinu įstatymą neteisėtu, nors pats jį stūmiau ir protegavau – jo įtakoje „sėdintiems“ Alytaus rajono policijai, prokuratūrai ir teismui jau seniai būtų sukėlę įtarimų dėl šių politikų psichikos stabilumo, ir Utenos psichiatrinės ligoninės viršininko pavaduotoja N.Mačiūnienė jau seniai būtų išsivežusi dar vieną porą „kaliošų“ priverstiniam gydymui. Nes panevėžietei Jūratei Kiaunienei būtent tai ir buvo atsitikę. Ir tik dėl varganų šešių tūkstančių litų, kuriuos jai buvo skolinga V.Grigaravičiaus žmonos pažįstama. Tuo tarpu atominis projektas – tai ne kažkokie vargani šeši tūkstančiai, o milijardai, ir už tai projekto priešininkus būtų galima įkalinti Utenos ar Rokiškio psichiatrinėje iki gyvos galvos…
Sakote, taip negali būti?
Gali, gali, kaip negali – štai panevėžietė Jūratė Kiaunienė tik žiniasklaidos dėka išleista iš Utenos psichiatrinės ligoninės ir tuomet nusipirkusi Baudžiamojo proceso kodeksą sužinojo, už ką ją ten priverstinai buvo uždarę (nes prieš tai Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjo A.Markevičiaus teismo sprendime parašytas kažkoks „BPK 141 str. 2 d.“ nieko nesakė).
Tą „BPK 141 str. 2 d.“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia, kad asmuo gali būti uždarytas į psichiatrinę ligoninę priverstiniam gydymui tuomet, jei teismo medicinos ekspertizė yra pripažinusi asmenį psichiškai pavojingu visuomenei.
Tuo tarpu Alytuje šis BPK 141 str. 2 d. yra interpretuojamas kitaip: asmuo gali būti uždarytas į psichiatrinę ligoninę priverstiniam gydymui tuomet, jei nesutinka „nurašyti“ V.Grigaravičiaus pažįstamų skolų.
Taigi, Artūras Zuokas ir Andrius Kubilius turi ne burnoti, o Dievui dėkoti, kad Seimas priėmė, o Prezidentas pasirašė Atominės elektrinės įstatymą su visais „NDX energija“ reikalaujamais procentais. Nes jei Seimas įstatymo būtų nepriėmęs arba Prezidentas įstatymą būtų vetavęs, tuomet „NDX energija“ su kažkokiu ten Žilvinu Marcinkevičiumi būtų taip supykę, kad būtų iš projekto pasitraukę. Ir jeigu, pasitraukus „Vilniaus prekybos“ berniukams, į šį projektą (operatyvinėmis pažymomis „praspjovus“ visus lubius, mockus ir rubikonus) būtų atšuoliavęs lietuviškasis „komisaras Katanis“, t.y. Vytautas Grigaravičius (nes ant šito „ordenonosco“ generolo uniformos dar trūksta tik „atominės bombos“ ordino), tai Artūrui Zuokui ir Andriui Kubiliui jau seniai būtų buvę „kaput“… Artūras Zuokas darytų žurnalistinį tyrimą apie tai, kaip Utenos psichiatrinėje ligoninėje narkotikų prekeivės čigonės per kelias savaites tampa nepakaltinamomis, o Andrius Kubilius suprastų, kad, be išgalvotų nacionalinių grėsmių ar Rusijos baubų, egzistuoja labai šiurpi realybė: pareigūnų ir gydytojų mafija, veikianti išvien lyg koks organizuotas nusikalstamas susivienijimas ir laužanti žmonių likimus vien todėl, kad kažkoks „šmikis“ serga sunkia didybės manijos (ar Narcizo) forma.
Ir todėl – glory, glory, Prezidente, kad nepabūgai prie Prezidentūros už 50 litų atlygį mitinguojančios „pilietinės visuomenės“, kuri kažkodėl sukyla prieš kažką tik tuomet, kai jai šlamančiais iš tolo pamoji, o ne todėl, kad ji būtų įsitikinusi, jog tai, ką daro, daro iš širdies ir iš pilietinės pareigos. Pareigos sau ir Tėvynei…
O jei tarp mūsų, mergaičių, šnekant… Koks skirtumas, kas bus tas nacionalinis investuotojas Lietuvos branduoliniame projekte: „Vilniaus prekyba“, Darius Mockus, Bronislovas Lubys ar „Rubikonas“? Juk vis tiek kažkas bus! Mat nuspręsta, jog Lietuva bus atominė valstybė. Ir todėl šiame projekte šlamantys byrės ne mums, jums ar valstybei, bet jiems, jiems ir dar kartą jiems, nes mūsų Vyriausybė dirbti kitaip – imti ir viena su kitomis užsienio valstybėmis pastatyti naują atominę elektrinę, be jokių ten privačių nacionalinių investuotojų, – tiesiog nebegali.
Nes…
Vyriausybė – neamžina. O geri tėvai turi pasirūpinti ne tik savo vaikų, bet ir vaikų vaikų ateitimi, ir taip iki septintos kartos, ir taip per nomenklatūros amžių amžius…
Amen!
2008-02-12
