Politinė informacija
Jonas A.Patriubavičius
Autorius populiariai aiškina pagrindines sąvokas apie politinio gyvenimo stulpus, kurie įrėmina mūsų skurdaus gyvenimo erdves: čia mūsų mieli valdžios vyrai vykdo savo “secret agendas” (angl. “slaptus planus”). Jo nuomone, asmenybės – politiko ir verslininko – susidvejinimas trikdo demokratijos plėtrą. Kai pagrindinis tikslas – “otkatas”, politinė veikla tampa tik “stogu” tai “secret agenda” pridengti.
Mūsų mažieji Erodai, kuriais pasitikime
Lietuva nusivilia demokratija dėl to, kad jos politika ir politikai labai jau susiję su verslu. Iš esmės pas mus dalyvavimas politikoje yra pelningiausias verslas, jį daro oligarchai. Tai ar reikia stebėtis, kad Seime ir kitose gerose valdiškose vietose sėdi ne profesionalai politikai (jauni, užsienio universitetus, o ne partines mokyklas baigę teisininkai, senatoriai, politologai, vadybos mokslus krimtę menedžeriai), o milijonieriai?
———————————————————————————————————————
“Kartą Zigongas paklausė Konfucijaus, ko reikia valstybei sėkmingai valdyti. Senovės kinų filosofas atsakė: “Reikia trijų dalykų: žmonės turi turėti pakankamai maisto, pakankamai karo reikmenų ir tvirto pasitikėjimo savo vadais”. Mokinys klausė toliau: “O kurio iš trijų dalykų reiktų atsisakyti pirmiausia, jeigu verstų aplinkybės?” – “Karo reikmenų”. – “O iš dviejų likusių?” – “Geriau netekti maisto. Mirtis yra visada su mumis, bet jeigu žmonės praranda pasitikėjimą savo vadais, jie pražuvę”.
———————————————————————————————————————-
Politikoje svarbiausia pasitikėjimas. Pripažįstant, kad pas mus rinkimai daugiau ar mažiau demokratiški, reikia pripažinti, kad savo interesams atstovauti piliečiai renka tuos žmones, kuriais pasitiki. Jie atiduoda savo įgaliojimus naudotis valdžia savo išrinktiems žmonėms.
Ir labai greitai taip pasitikėjimu pagerbtas žmogus jau save vadina politiku. Dabar pas mus Kristina Brazauskienė – politikė, Jonas Jagminas – politikas, Ramūnas Karbauskis – politikas ir t.t. ir pan. Politikas yra žmogus iš didžios raidės: jis turi imunitetą, jo mandatas neribojamas (tai Seimo biurokratų raštų leksika, žodžiai, paimti iš atsakymų piliečiams, pavyzdžiui, birštoniečiui Juozui Jaruševičiui), t.y. jis gali daryti ką nori. Susidaro įspūdis, kad už savo veiksmus politikui nereikia atsakyti. Vienu žodžiu, politikui leidžiama būti dideliu ar mažu Erodu (nužudė savo žmoną Miriamą, kai ši apšaukė jį pusiau žydu; paskui nužudė savo sūnus, kai jam kvoštelėjo į galvą, kad jie prieš jį rezga sąmokslą; kai gimė Kristus, išžudė visus Judėjos kūdikius; bet buvo geras ūkininkas: pastatė grandiozinę Saliamono šventyklą ir Cezarijos uostą su dirbtiniu pylimu, kad laivai galėtų pasislėpti nuo audrų; istorikai ir politikai iki šiol aiškinasi, ar karalius Erodas buvo pamišėlis ar genijus ir Judėjos geradėjas).
————————————————————————————————————————
Šio teksto pavadinime yra du tarptautiniai žodžiai. Kas yra “otkatas” aiškiname tekste, o žodis “defenestracija” kilęs nuo vokiško (gal bohemiško) žodžio “fenster (“langas”). Defenestracija yra “išmetimas pro langą”.
————————————————————————————————————————
Kai pasitikėjimas ne toks svarbus
Versle – kitaip. Verslininkas gali neturėti visuomenės pasitikėjimo, bet už savo veiksmus savaip atsako, nes padarytos klaidos, pavyzdžiui, sukčiavimas ar pažadų netesybos, gali baigtis bankrotu. Dar kartą reikia pabrėžti, kad visuotinis pasitikėjimas versle nebūtinas, jį galima išmesti per langą, kaip kai kurie Harlemo (Niujorkas) gyventojai, būdavo, išmeta bananų žieves per langą – kartu su kartonais, kuriuose tuos bananus atsinešė į savo butus.
Tačiau teisinėse valstybėse ir verslininkams taikomi aukšti pasitikėjimo standartai. Verslininkas, kuriuo nepasitikima, negaus užsakymų (kaip sakoma, nelaimės konkurso, angl. tender) ir jo verslas sužlugs.
Čia esame priversti pacituoti paprasčiausio konkurso, kurį prieš kurį laiką skelbė Europos Parlamentas tušinukams su Europos Sąjungos simbolika gaminti, sąlygų.
Verslininkas, norėdamas gauti ES finansų tušinukų gamybai, turi pateikti paraišką ir deklaraciją ir prisiekti savo garbe, kad nėra situacijoje, apie kurią kalbama ES finansų reglamento 93 ir 94 straipsniuose (EC, Eratom, Nr. 1605/2002 birželio 25, Financial Regulations, pirma dalis, 5 skirsnis “Pirkimai”, angl. “Procurement”). Potencialių rangovų paraiška gali būti atmesta, jeigu:
(a) jie bankrutuoja ar užsidaro, jų reikalus tvarko teismai, jie yra patekę į teisėsaugos akiratį arba yra panašioje situacijoje, kuri atsirado dėl to, kad jų veikla susikirto su šalies įstatymais ar reglamentais; (b) yra nuteisti už profesinį nusižengimą, o nuosprendis dar turi res judicata galią; (c) yra kalti dėl profesinės etikos pažeidimo, kurį kontraktus administruojanti tarnyba gali bet kokiomis, taip pat ir ne teisminėmis, o, sakysim, operatyvinio tyrimo priemonėmis įrodyti; (d) jie nevykdė savo įsipareigojimų mokėti socialinius mokesčius arba nemokėjo kitų mokesčių, kuriuos privalėjo mokėti pagal tos šalies, kurioje veikia arba kurioje sutartis bus vykdoma, įstatymus; (e) jiems paskelbtas nuosprendis, kuris turi res judicata galią, už sukčiavimą, korupciją, dalyvavimą nusikalstamoje grupuotėje ar už kitą neteisėtą veiklą, nesuderinamą su ES finansiniais interesais; (f) buvo paskelbta, kad praėję ankstesnę pirkimų procedūrą ir gavę subsidijas, sulaužė sutartį, nes nevykdė iš sutarties išplaukiančių įsipareigojimų”.
Jeigu Lietuvoje pagal šio konkurso (priminsime: tušinukams gaminti) atrankos sąlygas būtų vykdoma kandidatų į renkamas pareigas ir valstybinę tarnybą atranka, tai mažai jų pro šį atrankos sietą prasmuktų, nes yra susitepę korupcija, mokesčių nemokėjimu ir t.t.
———————————————————————————————————————
Kaip mes galime pasitikėti savo vadais, jeigu pusė milijono lietuvių išbėgo nuo jų politikos pasekmių lyg nuo kokių Erodų – kaip Judėjos žydės su savo kūdikiais į Egiptą gimus Kristui ir pasklidus gandui, kad jis – žydų karalius?”
———————————————————————————————————————-
Dar kartą apie korupciją
Dabar reikia priminti, kas yra korupcija. Tai įstatymams prieštaraujančių santykių tarp korupcijos subjekto ir kitų asmenų nustatymas, palaikymas ir paieška abiems pusės siekiant asmeninių, grupinių, korporatyvinių savanaudiškų (t.y. “otkato”) tikslų. Korupcinis poelgis yra antiįstatyminis veiksmas, kurio valstybės tarnautojai, valdininkai, auditoriai, buhalteriai, notarai, advokatai, teisėjai, prisiekusieji, partijų vadai ir vadukai neturi teisės atlikti. Juos nesunku susekti: reikia tik surasti, kur ritosi “otkatas”, kur jie ieškojo ar turėjo tiesioginės ar netiesioginės naudos.
Dar kartą: šie žmonės pažeidžia įstatymą ir etiką, kai ieško “otkato”, t.y. siekia tiesioginės ar netiesioginės naudos sau ar savo grupei, pavyzdžiui, partijai. Pritaikius šiuos paprasto ES konkurso dalyviui taikomus atrankos standartus, kai kurios mūsų partijos atrodo kaip nusikalstami susivienijimai.
Kas yra “otkatas”?
Iliustracinė scena. Du vyrai stovi Vilniuje, nebaigtoje remontuoti Rotušės aikštėje, kurioje sveikinome Jungtinės Karalystės karalienę, apžiūrinėja naujai pasodintus rutulinius klevus ir kalbėdami vis mini “otkatą”. Paklausę jų, suprastume, kad ši sąvoka jau tapo buities dalimi, tokia paprasta ir suprantama.
Vienas ponas sako, kad šioje aikštėje lenkų okupacijos laikais augo liepos, jos buvo tankiai susodintos, yra nuotraukų. Liepa – vietinis augalas ir nebrangus, galbūt medelis kainuotų kokius du šimtus litų. Reikėtų tik paprašyti miškininkų, kad jie išmoktų jas išauginti. Dabar čia pasodinti rutuliniai klevai, atrodo, olandiški. “Ar žinai, kodėl taip padaryta?” – “Matyt, norima, kad Vilniuje liktų kuo mažiau lenkiškos dvasios: buvo liepos, dabar klevai, niekas lenkų neprimins”. – “Tau vis aukštoji matematika rūpi: vis dar kovoji su lenkų dvasia. Čia reikalas grynai ekonominis, čia nėra jokios politikos. Klevai pasodinti dėl to, kad didesnis “otkatas”. Pats paskaičiuok: jeigu aikštės apželdinimo organizatoriams pasodinus liepą, nubirtų dvidešimt litų (10 proc. nuo kainos), tai rutulinis klevas kainuoja gal kokius 2 tūkst. litų, vadinasi, “otkatas” – 200 litų.
———————————————————————————————————————–
Mūsų “politikais” negalima pasitikėti, nes jie neturi jokios politinės platformos. Politika – visada naujas kursas, bet mes apie jį nežinome, jis nuo mūsų slepiamas. Mūsų “politikai” tarpusavyje nesitaria dėl to, ką reikia daryti, kad žmonės nuo jų nebėgtų kaip nuo Erodų, o visaip kaip kokie ekshibicionistai demonstruoja savo nesutarimus. Mus, Lietuvos piliečius, jie laiko kvailiais. Priminsime, kad Winstonu Čerčiliu anglai pasitikėjo, nes jis karo metu aiškiai suformulavo savo politiką ir aistringai ją gynė. Mes negirdime savo vadų politinių pasisakymų.
————————————————————————————————————————
Nebūtinai tiek įkrenta į kišenę, nauda gali būti iš to, kad reikia važiuoti į Olandiją apžiūrėti prekę, tai nemokama ekskursija, komandiruotė, pasivažinėjimas, nauji ryšiai ir netiesioginė nauda”. Ponai sutaria, kad egzotiški rutuliniai klevai Vilniuje gal ir prigis ir įamžins “otkatą”.
Čia mums nerūpi tų rutulinių klevų atsiradimo peripetijos, ši nugirsta istorija mums įdomi tik dėl naujo žodžio, kuris, atrodo, įėjo į mūsų kalbą, kaip koks “sputnikas”.
“Otkatas” – rusiškas žodis, reiškiantis antiįstatyminį veiksmą, siekiant ir ieškant tiesioginės ar netiesioginės naudos, lietuviškai būtų “kyšis”.
”Kaip “otkatas” raičiojasi Gedimino prospekte
Žinoma, būtų geriau kalbėti vien lietuviškais žodžiais. Bet pereikime sostinės Gedimino prospektą ir nesuvoksime, kad gyvename Vilniuje, o ne kokiame nors Strasbūre ar Liubeke – tiek čia vitrinose, reklamose ir firmų pavadinimuose nelietuviškų žodžių.
Matyt, šis svetimybių antplūdis irgi susijęs su “otkatu”. Aišku, kad verslininkams nusispjauti ant tos vienos seniausių indoeuropietiškos lietuvių kalbos, bet ką veikia Valstybinės kalbos komisija? Susidaro įspūdis, kad jos tarnautojai, nevykdydami savo konstitucinių pareigų, ieško ir gauna “otkatą”. Argi leistų veltui masiškai svetimybėmis teršti miestą?
Sunku suvokti, ko siekia ir patys verslininkai: matyt, mano, kad angliškas žodis pritrauks užsieniečius ir jie pasijus kaip namuose. Bet tai kvaila užmačia, rodanti mūsų verslininkų menką išsilavinimą, nekultūringumą ir užsieniečių psichologijos nežinojimą, nes užsieniečiai, išvažiavę iš namų, nori juos užmiršti, ieško egzotikos.
Kad užsieniečiai čia sugrįžtų ir leistų pinigus, turi būti ir žodis, ir veiksmas. Iš tikrųjų paprasčiau užsienietį išmokyti keletą lietuviškų žodžių. Mums yra žinoma faktų, su kokiu užsispyrimu kai kurie patvirkę užsieniečiai (lyg ir sportininkai, kolekcionuojantys savo seksualinius ryšius pagal etninį požymį ir tuo besigiriantys draugams), aplankę sostinės ekstremalių malonumų klubus, mokosi tarti savo seksualinių partnerių vardus. Kai kurie, parvažiavę namo, net žada savo būsimas dukteris pavadinti lietuviškais vardais. Mums žinoma ir tokių faktų, kad kai kurios laisvo elgesio panelės, būdamos kitos tautybės ar pusiau lietuvės, turi ir lietuviškas slapyvardes, laisvalaikiu lanko lietuvių kalbos kursus, kad galėtų pabendrauti valstybine kalba su savo hemorojaus kankinamais partneriais.
Iš “otkato” istorijos
”Otkatas” – senas reiškinys, kaip pasaulis. Žodis, palyginti, jaunas. Iš rusų kalbos.Šiuo momentu mums svarbu žodis, kada ir kaip jis pas mus atsirado.
Kalbos mokslo reikšmę politikoje ir ekonomikoje gerai suvokė Josifas Stalinas, net kalbos mokslo korifėjumi buvo apsiskelbęs. Gal J.Stalinas ir nebuvo skaitęs Wiljamo Šekspyro, kuris sakė, kad jeigu rožę pavadinsime kitu vardu (kitaip skambančiu raidžių rinkiniu), ji vis tiek taip pat kvepės. Tačiau didysis bolševikas manė, kad reikia viską versti aukštyn kojomis (kas buvo niekas, tas bus viskuo) ir įrodyti Šekspyrui, kad nusikaltimą pavadinus kitu vardu, nusikaltimo nebus.
Kadangi J.Stalinas lankė dvasinę seminariją, ten sužinojo, kad pirmiausia buvo žodis. Taip jo laikais atsirado naujų žodžių: užuot sakius “įsakiau sušaudyti”, buvo sakoma: “įsakiau įvykdyti aukščiausią bausmę”. Ir įbaugintiems ir vilties neturintiems žmonėms atrodė, kad įsakymas teisėtas. Paskui naujakalbės žodynas labai prasiplėtė.
Susidaro įspūdis, kad mūsų didžioji kaimynė toliau eksportuoja į kaimynines šalis naujus žodžius. Vienas iš tokių naujadarų “otkatas”. Lietuviškai “kyšis” – netiesioginė ir tiesioginė nauda. Mes prie jo pripratome. Kaip ir prie prostitucijos, kuri vadinama darbu.
Kur slepiasi “otkatas”
Mūsų Lietuvoje “otkatas” įdiegtas į visas gyvenimo sritis. Štai, sakysim, kelių statyba ir priežiūra. Šioje srityje nėra jokios kitos strategijos ar politikos, išskyrus “otkatą”
Pavyzdys. Vilniaus rajone yra 300 kilometrų kelių. Daug ir blogi. Jiems prižiūrėti iš biudžeto skiriama 16 tūkstančių litų, mes apskaičiavome, kad vienam kilometrui tenka 53 litai. Už tokius pinigus galim suremontuoti vieną kelio metrą.
Dabar pažvelkime į Kauno pusę. Važiuojant Vilniaus – Kauno autostrada ir toliau į Klaipėdą, vis regime užtvaras: dalis kelio užtverta, kelininkai kažką remontuoja, platina, tiesia, asfaltuoja, vis gerina ir gerina. Šis kelias ir taip geras, viršininkams į pajūrį važiuoti ir taip gera, nekrato, bet jis remontuojamas ir remontuojamas. Susidaro įspūdis, kad šiame kelyje plaunami pinigai. Tos firmos, kurios čia dirba, neis remontuoti ir gerinti Vilniaus rajono kelių, nes čia nėra “otkato”.
Arba, sakysim, Kazokiškių sąvartyno statybos epopėja. Vieta parinkta šalia paveldo objekto, įrašyto į pasaulines vertybes. Įdomu, kokiais atrankos principais čia buvo vadovautasi, bet tikrai ne tais, kuriais vadovaujasi Europos Parlamentas rinkdamas rangovus tušinukui su ES žvaigždutėmis mėkyname fone gaminti. Tų Kazokiškių infrastruktūra gerai išplėtota (geri keliai), vadinasi, statant europietišką sąvartyną infrastruktūrai pinigų skirti nereikia. Jeigu sąvartynas būtų statomas kokioje nors atokioje Vilniaus rajono (keista, kad Vilnius savo šiukšles vers Trakų rajone) vietoje, ten reikėtų sukurti ir infrastruktūrą, vadinasi, vietovė būtų atgaivinta. Dabar išeina taip, kad Trakų rajono vieta bus apšnerkšta, o kokia nors Vilniaus rajono vietovė prarado šansą būti atgaivinta. Įdomu, kodėl taip elgiamasi. Matyt, dėl “otkato”: statant sąvartyną Kazokiškėse, nereikės pinigų skirti infrastruktūrai, vadinasi, daugiau liks “otkatui”.
Dabar nutarta statyti naują atominę elektrinę. Labai gerai. Organizuojamas koncernas, į kurį įeina ir skirstomieji tinklai. Šitiems skirstomiesiems tinklams pigiai parduota, beveik atiduotas milijardinis turtas, kurį sukūrė tarybų valdžia, bet privatizatoriai savivaliauja. Seimas jiems liepė perimti į savo balansą kolektyvinių sodų elektros ūkį “esamos padėties”, bet skirstomieji tinklai neklauso, visaip prie sodininkų kabinėjasi. Pavyzdžiui, sako, kad jų elektros prietaisai neatitinka techninių sąlygų, iš sodininkų reiklauja išnešti savo apskaitos prietaisus už tvorų prie kelių: kas neišneš, jų tinklo nepirks arba atskaitys iš sutartos sumos tūkstantį litų. Sodininkų dauguma — pensininkai, neturi jie to tūkstančio litų. O skirstomieji tinklai juos šantažuoja, kad neteiks paslaugos. Susidaro įspūdis, kad skirstomieji tinklai nori “otkato”. Tai ar galima iš jų tikėtis, kad statydami atominę elektrinę jie elgsis skaidriai, o ne pagal savo užmačias, t.y. ‘‘secret agenda’’?
Bet didžiausias “otkatas” atitenka politinės, o ne ekonominės sferos veikėjams. Jie gauna tieisoginių išmokų ir susiorganizuoja sau pastovų elektoratą. Bet apie tai kitame numeryje.
B.d.
