Stanislovas Tomas
ES teisės tyrėjas
Paryžiaus Sorbonos universitetas
Liepos 13 d. bus organizuotas bankrutavusio Panevėžio „Ekrano“ aukcionas. Lietuvos elektronikos milžinas mirė, palikdamas 299 milijonus litų skolų. Įdomiausias klausimas šioje istorijoje yra: ar toks likimas buvo neišvengiamas? Pradėkime nuo ekonomikos, po to pereikime prie to, ką darė lietuviai, kad išsigelbėtų, ir užbaikime teisiniu situacijos vertinimu.
„Ekranas“ neišlaikė konkurencijos Europos rinkoje su kineskopais, gaminamais Turkijoje iš detalių, atvežtų iš Pietryčių Azijos. Tokioms šalims kaip Kinija, Korėja, Malaizija ir Tailandas Europos Sąjunga taiko 11-20,5 procentų dydžio muitus tam, kad pakiltų šių šalių kineskopų kaina ir būtų apsaugota vietinė rinka. Tačiau ši muitų sistema turi spragą – Pietryčių Azijos įmonės įveža į Turkiją kineskopų detales, ten prekė surenkama, ir be muitų, kadangi su Turkija yra pasirašyta Asociacijos sutartis, eksportuojama į ES kaip turkiška. Kadangi šie kineskopai pigesni, jie stumia „Ekraną“ į kapą. Kasmet Europos rinkoje parduodama apie 42 mln. televizorių, iš kurių iki 30 mln. pagaminama Turkijoje.
Jausdama gresiantį bankrotą, Panevėžio „Ekrano“ vadovybė kreipėsi pagalbos į lietuvius europarlamentarus, Europos Komisiją ir mūsų Vyriausybę.
Vieni Lietuvos europarlamentarai nutarė apsiriboti beprasmiškais pasisakymais, kuriais tik parodė, kad nesupranta žodžio „dempingas“ bei kaip funkcionuoja ES institucijos, o kiti iš viso pasislėpė po stalu. 2006 m. liepą Europos Komisija padarė išvadą, kad „Ekranas“ bankrutavo ne dėl dempingo iš Pietryčių Azijos, o dėlto, kad jo kineskopų rinkos dalis atiteko skystųjų kristalų ekranams. Kitaip tariant, dėl labiau pažengusios technologijos skverbimosi į rinką.
Tačiau pastebėtina, kad, pirma, pagal Europos elektronikos komponentų asociacijos duomenis senoji technologija tebeužima 80-90 procentų rinkos. Antra, net jeigu senųjų kineskopų rinkos dalis mažėja – ji mažėja ne Pietryčių Azijos, o „Ekrano“ sąskaita, kadangi jo prekė brangesnė.
Komisijos sprendimas kritikuotinas ir kitais aspektais. Buvo neteisingai suprastas žodis „dempingas“. Dempingas – tai prekių teikimas kaina, žemesne negu savikaina, siekiant išstumti iš rinkos konkurentą. Pigesnių kineskopų detalių vežimas iš Pietryčių Azijos į Turkiją ir po to surinktų kineskopų eksportas be muitų iš Turkijos į ES – tai anaiptol ne dempingas, o Asociacijos sutarties pažeidimas. Kitaip tariant, Komisija „ne ten“ ieškojo, o lietuviai europarlamentarai dėl savo drovumo ir žemos kompetencijos ją klaidino.
Šiuo pagrindu atitinkamą Europos Komisijos sprendimą galima buvo apskųsti teismui.
Tokiu eksportu Turkija pažeidė Asociacijos sutarties 10 str. 2 d. 2 p., Papildomo protokolo 3 str. 1 d., Asociacijos Tarybos sprendimą Nr. 2/72, o taip pat ir pačios Turkijos Vyriausybės Dekreto Nr. 94/5168 1 straipsnį, kadangi šie teisės aktai, numato, kad, jeigu į turkiško kineskopo sudėtį įeina detalės iš Pietryčių Azijos, gamintojas turi sumokėti papildomą kompensacinį mokestį (pranc.: „prélèvement compensateur“). Tokiu būdu, šių kineskopų kaina turėjo tapti dar aukštesne nei „Ekrano“, kas leistų Lietuvos gamintojui sėkmingai išsilaikyti rinkoje. Šioje situacijoje mūsų šalies Vyriausybė privalėjo apskųsti tokią neteisėtą praktiką Asociacijos Tarybai, o, esant reikalui, ir Europos teisingumo teismui.
Kadangi Vyriausybė nesiėmė jokių konkrečių ir, kas labai svarbu, protingų veiksmų, kad apgintų „Ekraną“ nuo bankroto, ji pati pažeidė Asociacijos sutartį. ES Pirmos instancijos tribunolo nutarimo Kaufring, Nr. T-186/97 punktuose 257, 259 ir 268-270 aiškiai rašoma, kad pareiga stengtis (pranc.: „obligation de diligence“) reikalauja imtis visų įmanomų veiksmų, kad būtų sustabdytas Asociacijos sutarties pažeidimas, net tuo atveju, jeigu „Ekranas“ to neprašo. Pagal Tribunolo išaiškinimą, pareigą stengtis nustatė Asociacijos sutarties 23, 24 ir 25 straipsniai.
