Šią savaitę Seimo narys Remigijus Žemaitaitis užregistravo Šilumos ūkio įstatymo 2, 4 ir 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo pataisas, kuriomis siekiama skatinti konkurenciją šilumos gamyboje, įteisinant mažus šilumos gamintojus ir apibrėžiant jų veiklą šilumos rinkoje. Tuo tikimasi sumažinti šilumos tiekimo sąnaudas ir šilumos kainas vartotojams. Taip pat siekiama namų ūkiuose daug plačiau panaudoti aplinkos energiją (geoterminę, aeroterminę, saulės), kas įgalintų sumažinti įprastinio kuro naudojimą ir prisidėtų prie strateginę reikšmę turinčio šalies kuro ir energijos balanso perorientavimo į vidaus išteklius ir energetinio savarankiškumo didinimo.
Esminis naujas siūlymas pateiktame Šilumos ūkio įstatymo projekte yra tai, kad į šilumos gamybos konkurencinę rinkę būtų įtraukiami ne tik įprastiniai šilumos gamintojai, parduodantys jų pagamintą šilumą į tinklus (juos galima vaizdžiai pavadinti dideliais), bet ir maži šilumos gamintojai, veikiantys betarpiškai pačių šilumos vartotojų pastatuose ir savo lėšomis įrengtais šilumos gamybos įrengimais gaminantys šilumą ir perduodantys ją tiesiai į vartotojų šildymo ir karšto vandens sistemas. Įstatymo projekte įtvirtintoje schemoje nėra šilumos perdavimo tinklo, kuris yra labai brangi šilumos tiekimo sistemos dalis ir kartu natūrali monopolija su sudėtingu reguliavimu ir visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tuo pačiu nėra ir šilumos nuostolių, tipiškai 15-20% nuo pagamintos šilumos, prarandamų perdavimo trasose iki vartotojų.
Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti naują sąvoką – mažas šilumos gamintojas: tai būtų specializuota firma, profesionaliai įvertinanti vartotojo šildymo ir karšto vandens sistemą, jos privalumus ir trūkumus, taip pat esamas šilumos kainas ir priimanti sprendimą investuoti į šilumos gamybos įrenginius vartotojo pastate. Tokiais įrenginiais būtų šilumos siurbliai ir saulės kolektoriai, taip pat galėtų būti ir paprasti medienos granulių arba gamtinių dujų katilai. Firma sudarytų sutartį su vartotoju, numatant, kad ji įrengtų jos suprojektuotą įrangą už savo lėšas ir eksploatuotų šią įrangą nustatytą laiką (apytikriai 7-10 metus). Mažas šilumos gamintojas parduotų šilumą vartotojui sutarta kaina, kuri, neturėtų būti didesnė negu iš miesto tinklo perkamos šilumos kaina. Po eksploatavimo laikotarpio mažas šilumos gamintojas pasitrauktų iš namo, perduodamas nemokamai visą įrangą vartotojui. Tačiau vartotojo pageidavimu jis galėtų toliau eksploatuoti įrangą.
Seimo narys R. Žemaitaitis atkreipia dėmesį, kad paprastai mažas šilumos gamintojas gamintų ir perduotų vartotojo šildymo ir karšto vandens sistemai tik dalį vartotojui reikalingos šilumos. Aplinkos energiją panaudojanti įranga, pavyzdžiui, šilumos siurbliai „oras-vanduo“, efektyviai dirba tik prie aukštesnių lauko temperatūrų, tuo tarpu lauko temperatūrai esant žemiau minus 5-7 C, jų efektyvumas ženkliai krinta. Taip atsitinka ir saulės energiją panaudojančius įrenginiuose. Todėl mažas šilumos gamintojas pagamintų tik dalį vartotojui reikalingos šilumos, o kitą dalį turėtų patiekti šilumos tiekėjas. Tai ypač aktualu šaltaisiais metų mėnesiais – gruodį, sausį, vasarį, kai aplinkos energiją panaudoti tampa gerokai sunkiau. Tačiau, esant vidutinėms lauko temperatūroms (apie 0 C), mažoji šilumos gamyba gali būti efektyvi, o pagaminta šiluma gerokai pigesnė negu perkama iš šilumos tiekėjo. R. Žemaitaičio nuomone, siūlomomis pataisomis būtų sudaromos galimybės mažiems šilumos gamintojams dirbti kartu su šilumos tiekėju, o namui reikalinga šiluma būtų gaunama iš 2 šaltinių, juos optimaliai derinanant. Galiausiai išloštų vartotojas, kuris yra suinteresuotas gauti mažiausias šildymo sąnaudas.
Toks konkuruojantis mažas šilumos gamintojas, R. Žemaitaičio nuomone, būtų nepalankiai sutiktas didžiojo šilumos tiekėjo, kuris galėtų daryti kliūtis tokiai veiklai. Be to, vartotojai nepalankiai žiūrėtų į du šilumos tiekėjus ir atitinkamai dvi sąskaitas už šilumą. Todėl dvišaliai susitarimai (be „didžiojo“ šilumos tiekėjo) šiuo metu mažai tikėtini. Dėl šių priežasčių, įstatymo pataisos kaip tik ir skirtos sudaryti trišalių susitarimų galimybę tarp vartotojo, šilumos tiekėjo ir mažo šilumos gamintojo. Tam siūloma įstatymu reglamentuoti šias nuostatas:
mažo šilumos gamintojo parduodamos šilumos kaina negali viršyti 90 % šilumos tiekėjo parduodamos šilumos kainos pastato įvade (mažesnė gali būti);
šilumos tiekėjas nuperka mažo gamintojo pagamintą ir vartotojui perduotą šilumos kiekį ir išstato šį kiekį vartotojo apmokėjimui savo sąskaitoje;
už šią tarpininkavimo paslaugą šilumos tiekėjas turi teisę sau pasiimti ne daugiau 30% kainų skirtumo tarp jo parduodamos šilumos pastato įvade kainos ir iš mažo šilumos gamintojo superkamos šilumos kainos;
trišalė sutartis sudaroma tik esant mažo šilumos gamintojo prašymui ir sutinkant vartotojui. Mažas šilumos gamintojas gali sudaryti su vartotoju ir dvišalę sutartį, tada įstatymo nuostatos netaikomos.
Seimo nario R. Žemaitaičio teigimu, siūlomų įstatymo projekto pataisų nauda – daugialypė. Pirmiausia, vartotojas gautų pigesnę šilumą – ne mažiau nei 7% (pačiu blogiausiu vartotojui atveju 90% nuo šilumos tiekėjo kainos namo įvade ir dar 30% skirtumo atitektų šilumos tiekėjui už tarpininkavimą). Bet jei mažas šilumos gamintojas pagamintų šilumą pigiau, tada šilumos kaina būtų dar mažesnė. Ypač smarkiai šilumos kaina sumažėtų, mažam šilumos gamintojui pabaigus eksploatavimo laikotarpį ir perdavus šilumos gamybos įrenginius vartotojui neatlygintinai. Preliminariai vertinant, tuomet šilumos kaina galėtų sumažėti perpus.
Antra akivaizdi nauda būtų mažiems šilumos gamintojams (paprastai mažos, specializuotos įmonės), kurie gautų naują ir didelę rinką veiklai. Per eksploatavimo laikotarpį jos atpirktų investicijas ir uždirbtų pelną. Tikėtina, kad profesionaliai dirbančios įmonės paliktų eksploatuoti vartotojams perduotų įrenginių.
Trečias teigiamas aspektas, kurį nurodo R. Žemaitaitis, yra tai, kad ir šilumos tiekėjas gautų dalį pelno už tarpininkavimą. Taip pat jam sumažėtų naudojamo kuro, kuris šiandien daugiausiai yra importuojamos dujos, kiekiai, o pakeisti didelius kiekius dujų biokuru yra problematiška dideliuose miestuose. Ši problema smarkiai palengvėtų, jeigu būtų sumažintas tam reikalingo kuro kiekis – tada dujų konversija į biokurą yra paprastesnė. Papildomai šilumos tiekėjas pagerintų savo reputaciją vartotojų tarpe. Ne paslaptis, kad daug kur ši reputacija nėra aukšta, o vartotojai grasina atsijungimais. Tuo tarpu, atsijungimai vargu ar yra protingas sprendimas, nes esamos šilumos tiekimo sistemos yra jau įrengtos, tam nebereikia papildomų vartotojo investicijų ir jos gali puikiai pasitarnauti kaip pagrindinis, papildomas ar rezervinis šilumos šaltinis 2 šaltinių schemoje. Anot R. Žemaitaičio, reikia siekti racionaliai išnaudoti tą turtą, kurį jau turime.
Galiausiai ir valstybė pagerintų savo ekonomiką, nes importuojamos dujos būtų pakeičiamos iš aplinkos paimama energija, kurią galima efektyviai utilizuoti tik decentralizuotose schemose.
