Las Vegasas siūlo amerikiečiams galimybę susituokti bažnyčioje vos už kelis šimtus dolerių, minimaliai kainuoja ir skyrybų anuliavimas. Tai greitas ir ekonomiškas būdas įtvirtinti savo santykius. Atrodo, kad euro zonos architektai norėtų tokios pat ekonomiškos ir greitai panaikinamos santuokos. Tačiau bankinė sąjunga negali būti paviršutiniška, jei iš tiesų, norima pasiekti reikšmingų rezultatų.
Prieš metus įsisiautėjus krizei Europos lyderiai gana paprastai nusprendė sukurti naują bankinę sistemą, kuri taptų atsakymu, kaip išlaikyti vieningą valiutą skirtingos ekonomikos valstybėse, kaip užtikrinti euro stabilumą nuo Skandinavijos iki Viduržemio jūros. Jau mėnesio pabaigoje turėtų būti patvirtintas vieningos bankinės sistemos kūrimas. Tačiau vis garsiau kalbama apie tai, jog sistema gali sukelti daugiau rizikos nei naudos.
Sutinkama, jog sistema turės tris ramsčius, tuo pačiu ir tris problemas. Pirmoji bus jėga, kuri sukurs vieningos bankinės sistemos taisykles ir įtvirtins jų veikimą. Antroji jėga turės nuspręsti, ką daryti su „sergančiais“ bankais, taip pat parūpinti pinigų, kuriais bus likviduojami bankinės krizės padariniai. Trečioji jėga privalės užtikrinti bankų stabilumą ir tai, jog bankai būtų vienodai stabilūs tiek Vokietijos, tiek Italijoje ar Ispanijoje.
Žinant, jog naujoji sistema turės įgyvendinti tiek uždavinių, dabartinė jos vizija atrodo kiek primityviai. Europa nori išsisukti mažiausiomis sąnaudomis, sukuriant kažką, kas apsaugotų juos nuo panašių krizių. Gegužės 30 d. buvo priimtas dokumentas dėl šios sistemos, tačiau jo minimalizmas įrodo, jog nebus sukurta nieko reikšmingo ir turinčio realią apsaugos galią.
Ko gero, bus sukauptas tik menkas pagalbinis iš papildomų mokesčių bankams kaupiamas fondas, kuris vargu, ar bus pakankamas ką nors išgelbėti. Jeigu šis mechanizmas skirtas tik tam, tuomet jis pasitarnaus kaip paskutinis piniginis šaltinis gelbėjant valstybes, tačiau ne struktūra galinti užkirsti kelią valstybių bankrotams.
Toks nenoras imtis reikšmingesnių veiksnių yra suprantamas. Vokietija ir jos mokesčių mokėtojai jau pavargo mokėti už kitų klaidas. Dabar šalis tai daro savo noru, o atsiradus griežtesniam mechanizmui turėtų būti priversta padėti užtikrinant kitų šalių finansinį stabilumą. Indelių draudimo tema yra jautri, kadangi šie pinigai yra „arčiausiai gyventojų kišenių“. Be to, dar viena problema yra ta, jog bankus įtraukti į indelių draudimo sistemas sunku net nacionaliniame lygmenyje.
Indelių draudimo būtinybę patvirtino ir Kipro krizė. Valstybėje cirkuliavo daugybė neapdraustų indelių, todėl atsiradus dvejonėms dėl bankų ateities indėlininkai ypač staigiai ėmė atsiimti savo pinigus, žinodami, jog žala praradus indelius nebus atlyginama. Tačiau atrodo, jog politikai vis tiek nori kartoti tą pačią klaidą ir nesiryžta imtis reikšmingesnių veiksmų.
Tokios sistemos kūrimas galėjo būti sėkmingesnis vykdant jį įprastomis ekonominėmis sąlygomis. Kurti sistemą dabar, viduryje krizės, kiek rizikinga. Ateinančiais metais Europos Centrinis Bankas (ECB) turės itin sunkią misiją – įvertinti Europos bankų „sveikumą“. Šis procesas gali atskleisti netikėtų faktų, kurie didieji bankai yra silpni. Gavus tokius įvertinimus padidės nepasitikėjimas bankais, kuris vėlgi gali vesti prie kitos suirutės. Todėl svarbu, jog naujojo finansinio mechanizmo parama būtų skiriama tiesiai negaluojantiems bankams, o ne valstybių vyriausybėms.
Nustačius, kurie bankai yra silpni, ECB turėtų liepti padidinti savo kapitalo dalį. Tačiau ši institucija tikriausiai stokos galių priversti bankus atlikti šiuos veiksmus. Taigi kyla problema nesutampant ECB atsakomybei skirstant paramą ir realioms galioms. Europos Centrinis Bankas dažnai vadinamas paskutine patikima institucija Europos Sąjungoje, tačiau nauja sistema gali sunaikinti ir šį pasitikėjimą.
Parengta pagal užsienio spaudą.
