Giedrė Gorienė
Kuriozas Nr.1
Svajodama, kad 2009 metais, švęsdama savo tūkstantmetį, Lietuva turėtų naują lietuvišką operą, jau nuo 2003 metų vienintelė moteris operų kūrėja, docentė, muzikos kritikė, buvusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Audronė Žigaitytė – Nekrošienė pradėjo teikti paraišką Kultūros ministerijai, siekdama gauti stipendiją operos “Lizdeika” sukūrimui.
“Anksčiau stipendijos niekada gyvenime nebuvau gavusi”, – sako kompozitorė.
Ji teikė paraišką 2003-iais, teikė 2004-ais, 2005-ais, 2006-ais, 2007-ais, galiausiai 2008 metais, tačiau – viskas veltui. Lietuvai lietuviškos operos “Lizdeika” – nereikia.
“Kadangi operos sukūrimas man buvo auksčiau už stipendiją, aš šią operą kūriau, o kurdama pradėjau ieškoti jai pastatymo vietos”, – “Karštam komentarui” pasakojo A.Žigaitytė – Nekrošienė.
“Iš pradžių maniau, kad ta vieta galėtų būti Verkių Lizdeikos aikštė – jau nuo trejų metų mane tėvai vesdavo prie Lizdeikos ąžuolo. Tačiau kai liepos 6-ąją mane kolegė nusivežė į Kernavę, kai pamačiau tuos piliakalnius – vienas iš jų yra Lizdeikos piliakalnis, iš karto supratau, kad “Lizdeika” turi būti pastatyta čia – ant tų piliakalnių būtų be galo unikalu išdėstyti vaidilučių ir kitas scenas (kadangi, pagal scenarijų, ten yra ir vaidilučių aukuras, ir pan.). Ir, praėjus lygiai savaitei po Bjork koncerto – kadangi Bjork koncertui išleista 800 tūkst. litų, mes nuvežėme į Vyriausybę paraišką dėl lietuviškos operos sukūrimo ir pastatymo. Mūsų paskaičiavimais, prašmatniausia nauja nacionalinė opera kainuotų 300 tūkst. litų”, – pasakoja kompozitorė, su kuria susitikau irgi ne bet kur kitur, o … Verkių malūne.
Verkiai kompozitorei – magiška vieta.
Pasak kompozitorės, pagal tą 300 tūkst. litų sąmatą Lietuva būtų turėjusi tiesiog unikalią operą, o operos dainininkai būtų gavę labai gerus honorarus.
“Aš tikrai maniau – jeigu islandės Bjork koncertui Vyriausybė skyrė 800 tūkstančių litų, tai lietuviškosios operos pastatymui – ne vienkartiniam koncertui, o reikšmingam Lietuvos kultūros istorijai įvykiui, kuris įeitų į Lietuvos kultūros istoriją, – 300 tūkst. litų tikrai bus nepagailėta. Nes nacionalinės operos – tai kiekvienos šalies nacionalinė vertybė”, – sako kompozitorė.
Ir iš tiesų – kuo jau kuo, bet lietuviškomis operomis Lietuva pasigirti – negali.
Pagal užsienyje leidžiamą leidinį, skirtą nacionalinei operai, galima sužinoti, kad, pvz., Suomijoje per 100 metų pastatyta 300 nacionalinių kompozitorių operų. Tuo tarpu pas mus per šimtą metų pastatyta tik šiek tiek daugiau negu 30 operų.
“Todėl, maniau, pastačius operą “Lizdeika”, Lietuva tikrai turėtų kuo pasauliui pasirodyti”, – sako kompozitorė.
Deja…
“Lygiai prieš savaitę – pirmadienį (liepos 21 d.) – mes turėjome į Vyriausybę pristatyti Širvintų mero pritarimą dėl šios operos Kernavėje pastatymo. Tačiau aš sužinojau, jog esu nepageidaujamas asmuo ir mano operos pastatymo nebus. Labai staigiai buvo perdaryti visi projektai, ir aš sužinojau, kad 2009 metų rugpjūčio 8 d. vietoj „Lizdeikos“ bus statoma M.Petrausko „Birutė“, – kompozitorė nutyla.
Aplinkui zirzia širšės.
Pamanau, kad ir mūsų Vyriausybėje kultūra rūpinasi “širšės”. Nes, štai, naujos operos Lietuvai nereikia – tik reikia vienkartinio, 800 tūkst. litų kainavusio, islandės Bjork koncerto…
Kodėl?
Spaudoje skaičiau, kad po “Leo Lt” projekto premjero Gedimino Kirkilo žentas J.Basalykas, berods, už 20 mln. litų pačiame Vilniaus centre nusipirko viešbutį “Senatoriai”. Ir kas gali paneigti, kad po Bjork koncerto irgi kas nor ko nors kur nors neįsigijo?
Audronė Žigaitytė-Nekrošienė nusišypso.
“Žinot, kiekvieno teatro pastatymas yra be galo sunkus reikalas. Štai, pavyzdžiui, statant Tytuvėnuose mano sukurtą operą „Praregėjimas“, Kultūros ministerija skyrė tik 8 tūkst. litų, nors tuo tarpu Operos ir baleto teatre klasikiniai veikalai nėra pastatomi be 2 milijonų.
Taigi pagrindinis pavojus su mano asmeniu yra tai, kad mes labai daug ką galime padaryti be pinigų. Arba už labai mažus pinigus”…
Kuriozas Nr.2
“Kadangi operą „Praregėjimas“ aš iš viso pastačiau be autorinių lėšų, o už antrąjį savo veikalą „Žilviną ir Eglę“ aš į rankas gavau šiek tiek daugiau nei 10 tūkst. litų (kai už savo pirmąją operą – tada aš buvau studentė ir man buvo 30 metų – aš gavau 15 tūkst. rublių), aš žinojau, kas yra opera ir kaip ji gali būti vertinama. Ir kai aš sugundžiau Klaipėdos muzikinį teatrą ir jo vadovą S.Domarką pastatyti „Frank’EINŠTEINĄ-XXI a.“ – tai yra absoliučiai originalus siužetus, fantasmagorija (Farinelio motyvais pabaisa turėjo dainuoti nuo žemiausio iki aukščiausio balso, turėjo būti sintezuoti techniniai motyvai, ir turėjo būti visapusiškas akibrokštas – santykis tarp gyvo ir negyvo: gyvas garsas – negyvas, gyvas žmogus – lėlė), teatras padavė paraišką ir tam buvo skirta 15 tūkst. litų.
Kadangi per daug veikalų rašiau veltui, aš pasakiau: gerai, mes statome šitą operą, tačiau autorinės sutarties už tokią sumą aš nepasirašau – aš sutinku už tą sumą parduoti tik libretą. Tačiau aš leidžiu teatrui statyti visą. Nes, kaip žinia, libretas be muzikos negali būti, muzika be libreto – taip pat. O aš esu abiejų autorė.
Sutarėme. Ir teatras su ministerija sudarė sutartį”, – dar vieną kuriozą pradeda pasakoti kompozitorė.
Tačiau – o jergutėliau! – per tą laiką Audronė Žigaitytė-Nekrošienė laimi Kultūros ministerijos paskelbtą konkursą ir tampa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove.
Paaiškėja, kad Audronės Žigaitytės-Nekrošienės vadovaujamas teatras negali statyti kompozitorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės sukurtos operos – esą viešų ir privačių interesų derinimo konfliktas. Ir kompozitorė paduodama į teismą – kad sugrąžintų už operos “Frank’EINŠTEINAS – XXI a.” libreto sukūrimą jai sumokėtus 15 tūkst. litų.
Kuriozas Nr.3
Taip, taip – Audronė Žigaitytė-Nekrošienė – kompozitorė, docentė, muzikos kritikė – ta pati Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė, kuri buvo atleista iš pareigų už … permiegojimą teatre.
“Lietuvoje toks atvejis – vienintelis”, – juokiasi kompozitorė. Nors iš tiesų čia ne juoktis, o verkti reikėtų…
Viena širšė įkrenta į mano kavos puodelį.
“Ir mūsų kultūros ministras maudosi kažkokiame neaiškiame “puodelyje”, – iš karto mintyse sulyginu ir išpūtusi akis klausausi, kokį dar “stebuklą” apie mūsų Kultūros ministeriją čia išgirsiu. Nes vos tik kilo tas didysis skandalas apie Klaipėdos teatro patalpose permiegojusią direktorę, iš karto pamaniau – įdomu, kam ši moteriškė ir ant kokios nuospaudos taip užmynė, kad dėl kažkokio permiegojimo mestos tokios didžiulės pajėgos?…
“Kultūros ministerija paskelbė konkursą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigoms užimti ir aš nutariau šiame konkurse sudalyvauti. Konkurse dalyvavome šešiese. Pagrindinė mano varžovė atėjo su pasiūlymu rekonstruoti teatrą – nes teatras yra griūnantis, tuo tarpu aš atėjau su pasiūlymu pastatyti naują operos teatrą”, – pradeda dar vieno kuriozo pasakojimą kompozitorė, kuriai šis teatras yra be galo svarbus – šis teatras buvo atidarytas būtent su Audronės Žigaitytės sukurta opera “Mažvydas”.
“Tuomet man buvo 30 metų ir aš galėjau bet ką, todėl tuomet labai nepaprastam žmogui – labai daug Lietuvos kultūrai nuveikusiam signatarui Alfonsui Žaliui aš pasakiau: “Tokiame teatre statyti operą yra profanacija. Čia negali būti opera nė vienos dienos”. Ir jis mane išvedė į lauką ir ant slenksčio pasakė: “Kitąmet čia prasidės teatro statybos”. Ir jis tuo rūpinosi iki pat paskutinės akimirkos – iki staigios ir netikėtos mirties“, – kompozitorė nutyla.
Širšėms, atrodo, irgi įdomu, ką papasakos ši ypatinga moteris, ir jos skraido ratais aplink mus.
Naujas operos teatras Klaipėdoje turėjo būti pradėtas statyti 1989 metais. Tačiau netrukus Lietuva atkūrė nepriklausomybę, prasidėjo blokada, ir teatro statyba buvo pamiršta.
„Į konkursą Kultūros ministerijoje aš atėjau labai gerai išsistudijavusi akustiškai fenomenalų projektą – Richardo Wagnerio pasistatytą pagal graikų senojo teatro – epidauro – prototipą Bairoto teatrą.
2000 metais aš ten patyriau stebuklą – patyriau, kas iš tiesų yra opera – kadangi visa tai, ką mes klausome Lietuvoje, yra profanacija – nes mes visoje Lietuvoje neturime nė vienos tam tinkamos salės, ir nuo to laiko turėjau idėją fix – turėti Lietuvoje Bairoto teatro akustinį prototipą. Ir su ta idėja aš laimėjau konkursą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigoms užimti“, – pasakoja kompozitorė.
Laimėjusi konkursą ir atvykusi į Klaipėdą Audronė Žigaitytė sužinojo, kad Wagneris savo karjerą pradėjo Klaipėdoje. Tai dar labiau palengvino kontaktą su vokiečiais.
„Ir palengvino iki tokio lygio, kad mes galėjome gauti šito teatro brėžinius – architektams tai būtų buvęs labai rimtas užsikabinimas“, – sako kompozitorė.
Bet Klaipėdos savivaldybei operos teatro Klaipėdoje nereikia. Kam statyti kažkokį akustiškai unikalų operos teatrą pagal kažkokio ten Wagnerio pastatyto Bairoto teatro akustinį prototipą, pagal kurį pastatyti visi garsiausi pasaulio operos teatrai, jei galima seną teatrą rekonstruoti, o naujojo teatro vietoje pastatyti … kazino? Kas svarbiau Klaipėdai ir Lietuvai – operos teatras ar kazino?
Be jokios abejonės ir vienareikšmiškai – KA-ZI-NO.
Ir tuomet – oi, Žigaityte, laikykis! – prasidėjo…
Kuriozas Nr.4
„Laimėjusi konkursą ir atvažiavusi į Klaipėdą, aš net nežinojau, koks mano atlyginimas – šitame konkurse aš dalyvavau dėl idėjos – kad Lietuva pagaliau turėtų operos teatrą.
Atvykusi į Klaipėdą sužinojau, kad mano atlyginimas – du tūkstančiai ir keli šimtai litų. Vilniuje aš uždirbdavau kur kas daugiau. Tačiau, kaip jau sakiau, į Klaipėdą aš važiavau ne dėl pinigų…
Taigi, sužinojusi, koks mano atlyginimas, aš negalėjau jo pusę atiduoti vien tik už buto Klaipėdoje nuomą – nes išsinuomoti butą kainuoja tūkstantis litų, ir aš iš karto nunešiau Klaipėdos merui prašymą, kad man suteiktų kažkokį tai plotą, kur aš galėčiau priglausti galvą (aš turiu Vilniuje butą, mano šeima gyvena Vilniuje, ir man Klaipėdoje reikėjo tik kur nors pernakvoti). Kol mano prašymas savivaldybėje buvo svarstomas, ir aš neturėjau kur pernakvoti, nutariau priglausti galvą viename iš teatro bokšte esančių trijų pavienių kambariukų su bendru dušu“, – pasakoja kompozitorė.
„Tiesą sakant, man buvo gėda – kad teatro vadovas, gaudamas dviejų tūkstančių litų atlyginimą, negali sau leisti už tūkstantį litų išsinuomoti butą“, – prisipažįsta Audronė Žigaitytė.
O reprezentacinės lėšos?
„Reprezentacinės lėšos? Ką jūs! Tokių nebuvo!“, – mosteli ranka kompozitorė.
Bjork koncertui 800 tūkstančių vis tik Kultūros ministerijoje buvo surasti…
Ir tuomet prasideda būsimai kazino statybai su savo idėja fix trukdančios kompozitorės A.Žigaitytės medžioklė – Klaipėdos savivaldybė teatro vadovei būsto neskiria, kultūros ministras priedo prie dviejų tūkstančių litų atlyginimo, kad kompozitorė galėtų išsinuomoti butą, neprideda, teatro kambariuose miegoti neleidžia…
„Kilo klausimas – kur man tas penkias valandas pamiegoti? Nes aš teatre dirbdavau iki nakties“, – sako A.Žigaitytė.
Ir kadangi teatre buvo sandėlys, o teatro vadovui buvo leista turėti kabinetą su poilsiu kambariu, Audronės Žigaitytės nuopelnus Lietuvos kultūrai suprantantys verslininkai suremontavo tą sandėlį.
„Jis visas buvo suremontuotas ir apstatytais baldais maždaug už 25 tūkstančius litų. Tai buvo verslininkų parama teatrui – teatrui tai nekainavo nė vieno lito“, – sako kompozitorė.
Tačiau tik ką įrengtame poilsio kambaryje teatro vadovė permiegojo vos vieną naktį.
„Antrą naktį buvau „supakuota“ ir atleista iš pareigų – kaip galima teatro sąskaita gyventi?“, – A.Žigaitytės veide atsiranda ironiška šypsena.
„ Taigi, aš ir juokiuosi: teatrui aš didelį nuostolį atnešiau, nes už 25 tūkstančius buvo atremontuotos sandėlio patalpos – įrengtas poilsio kambarys; teatrui aš didelį nuostolį atnešiau, nes už 10 milijonų litų nepardaviau teatro pastato reinvesticijos būdu, kad nepasirašiau ant 11sklypų, iš kurių 9 turėjo savininką, architektūrinės koncepcijos konkursui – kad 100 tūkstančių neįsūdžiau į teismus, nes tų 9 sklypų savininkai būtų padavę į teismus begalinius – nes kas būtų buvę, jei būtų laimėjęs projektas ant … svetimos žemės?; teatrui aš didelį nuostolį padariau, kad investicinį projektą padariau ne už 60 tūkstančių, o už 3 tūkstančius… Galiausiai užsimaniau teatrą pastatyti toje vietoje, kur, girdėjau sklandant kuluaruose kalbas, ruošiamasi statyti kazino… Taigi, kaip žinote, buvau „supakuota“ bemieganti teatro poilsio kambaryje ir … atleista iš teatro vadovės pareigų“, – priešpaskutinio kuriozo pabaigą užbaigia pasakoti kompozitorė Audronė Žigaitytė.
O, ne, tai dar ne pabaiga – teismai su Kultūros ministerija dar tebevyksta…
Kuriozas Nr.5
Tai pats trumpiausias, tačiau visą lietuviškosios kultūros politikos esmę pasakantis epizodas.
Pagal 2006 metų kainas, naujojo operos teatro Klaipėdoje pastatymo sąmata buvo 60 mln., iš kurių 30 mln. – reinvesticija iš senojo teatro.
“Kai aš išdėsčiau Klaipėdos merui Rimantui Taraškevičiui šituos planus, jis iš karto pasakė: “Už 60 milijonų pastatyti teatrą – nesąmonė. Jis kainuos mažiausiai 80 milijonų”.
Kai mes su meru nuvažiavome pas kultūros ministrą, kultūros ministras pasakė: “80 milijonų – nesąmonė: be 100 milijonų nieko nebus”.
Ir tuomet, kai buvo daroma galimybių studiją, žinant, kad nuo projektų visada yra “nukarpoma”, buvo nutarta 20 milijonų “užmesti” – taip atsirado projektas už 120 milijonų.
Ir kai Klaipėdos savivaldybėje prasideda projekto už 120 milijonų svarstymas, kultūros ministras sako: “Ką jūs! Už tokią sumą teatro pastatyti neįmanoma – už 160 milijonų būtų minimumas”, – prisimena teatro sąmatos augimą kompozitorė.
“Reikėjo padaryti sąmatą už milijardą – jau kitą dieną būtų pradėtos statybos”, – pajuokauju.
Juokai juokais, tačiau Klaipėdoje naujo operos teatro nebus – Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvai naudingiau statyti Guggenheimo muziejų, o ne lietuvišką operos teatrą. Mat lietuviškojo operos teatro projektas Vyriausybei kažkodėl pasiūlytas nebuvo…
Kultūros ministras Jonas Jučas šituo klausimu tyli.
Kuriozas Nr.6
Kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė nebūtų Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, jei sužinojusi, jog didysis kompozitorius R.Wagneris savo karjerą pradėjo Klaipėdoje, nebūtų suradusi …jo anūko.
“Bairotas man buvo svajonių operos teatras, apie kurį labai daug, kai aš mokiausi Maskvoje, pasakojo mano profesorius. Aš susidraugavau su kelionių agentūra ir įdėjau į “Kultūros barus” skelbimą, kad į Bairotą gali važiuoti grupė.
Bet garsi operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana parašė man grėsmingą laišką: “Ar tu žinai, kad į Bairotą niekas kelionių neveža?” Nes ten neįmanoma pakliūti. Ir aš jai parašiau, kad aš tiesiog norėjau patikrinti, kiek bus norinčių.
Dar po kiek laiko manęs paklausė: “O kiek atsirado norinčių?”
Atrašiau: “Be manęs – nė vieno”. Tuomet ji atrašė: “Tu būsi”.
Taip prasidėjo mano pažintis su Violeta Urmanavičiūte-Urmana”, – prisimena Audronė Žigaitytė.
“Violeta Urmanavičiūtė dainuoja “Parsifalyje” – tai yra paskutinė Wagnerio opera, misterija, kurią jis, būdamas liuteronas, rašo katalikų tema. Toje operoje yra dvejos mišios ir, kaip aš mėgstu juokauti, šita opera jis išperka absoliučiai visas savo kaltes, kokias tiktai turėjo. Ir jis ją rašo savo suprojektuoto teatro akustikai – tai, ką mes su vyru patyrėme pirmą kartą į tą teatrą įėję, buvo tokio lygio stebuklas, kurį aš linkėčiau išgyventi kiekvienam žmogui. Nes nuo garso grožio galėjai apsipilti ašaromis – tai buvo absoliutus katarsis.
Ir štai nuo tada mes su vyru “apsirgome” – Bairoto akustinis prototipas turi būti pastatytas Lietuvoje.
Atvykusi dirbti į Klaipėdą, aš radau vokietę, kuri išgirdusi, kad aš kalbu apie Bairoto teatro prototipą, pasiūlė man parašyti Wolfgangui Wagneriui, Richardo Wagnerio anūkui, laišką.
Ir ką jūs manote? Mes iš W.Wagnerio gauname du vardinius pakvietimus – vienas adresuotas man, o kitas – Klaipėdos merui.
2006 metų balandis. Aš ateinu pas merą ir jį informuoju, kad mes gavome vardinius pakvietimus atvykti rugpjūtį į Bairotą, į vieną nuostabiausių Richardo Wagnerio operų – į “Tristaną ir Izoldą”, ir kad meras įsitikins, jog mano kalba – ne kliedesys, ir kad tokį teatrą reikia turėti Klaipėdoje.
Dar daugiau – mums suorganizuojamas susitikimas su Bairoito meru – kadangi šiame mieste yra Bairoto teatras, ir su Niurnbergo meru – kadangi R.Taraškevičius yra statybininkas, o Niurnberge yra daug statybiniu požiūriu įdomių pastatų. Tačiau Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius priimti Richardo Wagnerio kvietimą ir vykti į Vokietiją atsisako.
Meras pasiūlo važiuoti vyr.architektui, tačiau vyr.architektas tuo metu atostogauja.
Tuomet meras pasiūlo važiuoti kultūros skyriaus vedėjai, tačiau ji “rūpinasi europiada”.
Ir tada aš merui sakau: “Tai gal siųskite bent valytoją? Nes kažkas iš savivaldybės turi važiuoti.”
Ir meras siunčia naują, jauną, 22 metų, kultūros skyriaus vedėją.
Nuvykus į Bairoitą paaiškėja, kad mes gavome ne tik kvietimą, bet ir priėmimą – vakarienę Wolfgango Wagnerio apartamentuose. Ir mes vakarieniavome devyniese: W.Wagneris su žmona, Hiustono operos direktorius su žmona, operos Bastil de Pari direktorius su žmona ir mes trise iš Klaipėdos: vokietė, Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Guoda Gedraitytė ir aš.
Iš tos vakarienės, kuri truko 50 minučių, daugiau negu pusė laiko buvo skirta Klaipėdai ir teatro statybai.
Kai Hiustono operos direktorius susirūpino, kad šiais laikais labai sunku statyti teatrą, juo labiau moteriai, Wolfgangas Wagneris pasakė: “Kuo didesni siekiai, tuo lengviau jie pasiekiami”.
Tačiau man sugrįžus paaiškėjo, kad niekam čia, Lietuvoje, to teatro nereikia…” – išsipasakoja savo godas kompozitorė.
Kuriozas Nr.7
Operos dainininkas Igoris Bakanas, kurį kompozitorė atrado statydama operą “Eugenijų Oneginą”, liepos 8 dieną sugrįžo iš Austrijos, Belvederio konkurso, kuriame iš 166 dalyvių iš viso pasaulio mūsų dainininkas laimėjo antrą vietą.
“Šiandien Igoris Bakanas Lietuvos teatre nedainuoja – jo Lietuvai nereikia. Tačiau su Igoriu Bakanu kontraktą pasirašo Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos menedžeris, ir Igoris rugsėjį išvažiuoja Urmanos keliais – išvažiuoja į Miuncheną”, – nacionalinės kultūros ypatumus atskleidė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.
***
Ką čia ir bepridursi…
Kaip sakoma, be komentarų.
2008-08-19
