Sveikatos apsauga Lietuvoje – vienas iš galingiausių realybės fantomų.
Vidmantė Jasukaitytė
Pasiutimas – nė lašelio lietaus! Jei ir prasidės liūtis, kaip sako Naglis Šulija, tai nuo antradienio (tuomet šis straipsnis bus jau ant redaktorės stalo, ir kas nors teisėtai galės apkaltinti, kad meluoju). Bet iki šiol, galima sakyti, – nė lašelio. Išdžiūvo dirvos, išdžiūvo gėlynas, kurį taip nuoširdžiai sodinau pavasarį, išdžiūvo politikų smegeninės su visais smegenimis, išskyrus, žinoma, Veselką, kuris nuolatos „palaisto“ savo įvairialypį minties lobyną, išdžiūvo neprasiveržęs proveržis ir bet kokie politinių pjautynių įkarščiai taip pat išdžiūvo. Visiems reikia laiko atokvėpiui.
Džiūsta ir mano slapta viltis – kad nors vieną atsakingą žmogų pasieks liepsnojančių ir pelenais virstančių mūsų šalies piliečių likimų gaisrai ir kam nors pasidarys nuo to skaudu, liūdna, ilgu šviesos, kaip kad įvyksta kartais stovint ant jūros kranto vakare žiūrint į saulėlydį.
Išgyvenau asmeninę dramą ir likau jos sukrėsta.
Mano artimas žmogus papuolė į bėdą. Reikėjo daryti skubią operaciją, nes liga nežadėjo juokauti. Buvome sumišę… Pasijutome, kad nežinome nuo ko pradėti – niekas, o juo labiau gydymo įstaigos nelaukia tų, dėl kurių jos pačios egzistuoja.
Pasirodo, gyvename laikais, kai pardavėjui nereikia pirkėjo, mokytojui -mokinio, daktarui – ligonio. Visiems reikia prastumti dieną po dienos ir gauti du kartus per mėnesį atlyginimą. Pageidautina – kuo didesnį. Iš tiesų – ar girdėjote kas nors apie piketą, kur mokytojai reikalautų ne fasadinės, o efektyvios jaunimo dvasinio ugdymo programos, mokymo priemonių, nebesikeičiančios egzaminų tvarkos, nemokamų studijų?.. O gal girdėjote apie piketą ar streiką, kur gydytojai reikalautų iš Vyriausybės normalių salygų gydyti savo ligonius, daugiau kompensuojamų vaistų, ilgesnio stacionarinio ligonių kasų apmokamo laikotarpio ir ilgesnio reabilitacijos periodo, mažesnių krūvių viduriniam medicinos personalui – seserims, kurių vienai dabar kartais tenka viso skyriaus ligonių priežiūra? Negirdėjote? Ir aš negirdėjau – visi streikuoja tik dėl atlyginimo dydžio. Deja, taip yra…
Taigi ištikus bėdai pirmiausiai sužinojome, kad atėjus į polikliniką tu nesi užgistruojamas pas gydytoją, o yra paskiriamas laikas, kada ateiti- už kelių dienų ar savaičių – ir užsiregistruoti. Sužinojome, kad yra kvotos – kiek kokia liga sergančių gali būti registruota, pavyzdžiui, per mėnesį, ketvirtį, metus… Ir jei ateisi pas daktarą į konsultacinę polikliniką prispirtas ligos, tau bus nurodyta, už kelių kalnų ir jūrų tavęs daktaras lauks. Kaip tą laiką išgyventi, kai liga progresuoja? Ar ne pasityčiojimas?
Mes, žinoma, taip naiviai nesielgėme.
Mes ėjome, kaip sako, pro kitas duris ir pataikėme labai sėkmingai.
Ir šiuo – sėkmingu – atveju noriu šiandien parašyti straipsnį –
Operavo: mano šunį ir mane
(O kaip vadintųsi straipsnis nesėkmingu atveju?)
Taigi mano artimam žmogui penkias dienas buvo taikomos tam tikros procedūros, o po to jis buvo žaibiškai išoperuotas.
Operacija pavyko sėkmingai – taip man buvo paaiškinta, kai įtampos pilna širdim besėdėdama ligoninės foje pamačiau ant ratukų vežamą ligonį su pažįstamu profiliu – vienas gydytojas laikė prie burnos kažkokį didžiulį butelį su einančiu ligoniui į burną vamzdeliu, o pro burną krito burbuliuojančios putos. Grynas deguonis – paaiškino man, kai apstulbusi skubėjau paglostyti nereaguojantį skruostą. Deja, nesuvokiau, kad tai reiškia, jog ligonis nebegali kvėpuoti. Pajutau kažką negero ir už pusvalandžio buvau reanimacijoje. Patikėjau budinčia sesele, kad aplankiusi ramiai galiu eiti namo, nes ligonis po narkozės dar ilgai nieko nejaus, ir kad virš lovos monitoriuje matomas kraujo spaudimas 58/52 – visiškai normalu.
Tačiau širdis neleido nutolti nuo ligoninės.
Už poros valandų vėl buvau reanimacijoje ir vėl išgirdau paaiškinimą, kad kraujo spaudimas 58/52 visiškai normalu ir nėra ko pergyventi.
Laikiau savo ligonį už rankos ir mintyse dalinausi su juo gyvybe, kurią turiu pati. Jo atmerktos akys žiūrėjo į mane iš kažkokių nepažįstamų tolių, tačiau jo sąmonė buvo tvirta:
-Man kažkas atsitiko su diafragma ir aš nebegaliu kvėpuoti, – išgirdau tylius žodžius, – paklausk, kas man atsitiko.
Paaiškinti negalėjo niekas. Daktaras buvo kažkur, seselės sakė, kad viskas normalu,o aš, negalėdama jam suteikti jokio aiškumo, kaip zombis tvirtinau, kad dabar viskas bus geriau – jis jau išoperuotas – tuojau viskas pasikeis.
Kelios valandos nepakeitė nieko, tik mačiau be perstojo perpilamą kraują ir visokius skiedinius, kurie buvo lašinami į veną.
-Jis šiek tiek nukraujavo, krito hemoglobinas, – galų gale buvo lakoniškai paaiškinta, ir aš, palaikiusi savo ligonį už rankos, išėjau namo tikėdama, kad ryte tikrai bus kur kas geresnė padėtis, kad tai beveik “privalomi” “pooperaciniai” sunkumai.
Tačiau rytą ligonis manęs visiškai aiškiai paprašė:
-Paklausk, kas man atitiko su diafragma, aš negaliu įkvėpti.
Ak, netikėkite tuo popiergaliu, kurį papuolę į ligoninę esate priversti pasirašyti. Ten vienas pnktas skelbia, kad ligoniui apie jo sveikatą suteikiama visa informacija. Ne, ne, ne! Jokios informacijos negausite – tai tiesiog šantažas, kuriuo tikimasi apsidrausti nuo medicinos nesėkmių. Kraujo spaudimas tebebuvo 58/52, hemoglobinas kažkur apie 46, o aš girdėjau, kad tai toks pooperacinis periodas, nieko baisaus nėra…
Vėl laikiau savo artimo žmogaus ranką ir vėl mintyse dalinausi su juo savo gyvybe, sveikata, energija, praeities prisiminimais, ateities viltimis, savo tvirta nuostata būti jam artima ir patikima bendrakeleive iki galo, ir kad tas kelio galas toli toli toli… Kad būsime vienas kitam paguoda, kad vaikams dar būsime pasaulėjautos parindas, kad dar esame reikalingi šiam pasauliui drauge.
Išėjau iš ligoninės pažadėjusi ateiti vakare, kai būsiu pabaigusi straipsnį apie simuliakrus – apie 21 valandą. Tačiau kažkokia nuojauta pakėlė keliomis valandomis anksčiau, išvedė į gatvę ir privertė stabdyti pravažiuojantį taksi.
-Na, kaip laikaisi, bičiuli? – atsidūrusi palatoje, energingai priėjau prie savo ligonio.
-O kaip tau atrodo? – išgirdau neįsivaizduojamą sakinį.
-Siaubingai, – ištariau pamačiusi, kaip jis atrodo.
Į mane žvelgė žmogus, kuris buvo kažkoks… visiškai kitas. Kažkoks… tarsi dirbtinis, tarsi gerai pažįstamo, artimo žmogaus pakaitalas… Mėlynos pavandenijusios akys žvelgė tarsi be vyzdžių, o balse buvo neįsivaizduojamas priekaištas visiems, kurie gyvena, vaikšto ir kvėpuoja be vamzdelių. Balsas buvo kaip iš duobės, kaip iš po žemių. Jis kalbėjo vos vos, atsikosėti negalėjo. Skysčių kilogramai tebelašėjo į jį, o jis pats buvo tarsi pripumpuotas.
-Skęsta! – pralėkė intuityvi mintis.
-Įsivaizduoji, jie darė krūtinės ląstos echoskopiją. Gulėjau užsimerkęs ir jie galvojo, kad miegu. “Skystis. Tik nerodykit rezultatų”, – pasakė kažkuris. Aš prašau seselės, kad man parodytų ląstos nuotrauką su aprašymu – ji nerodo be daktaro, o daktarė – išėjo iš palatos ir pusantros valandos nėra. Kad nereikėtų parodyti…
Čia jau sukilo mano solidarumas su savo žmogumi, drąsa ir kažkas žūtbūtinio…
-Kodėl jūs nesuteikiate ligoniui informacijos apie jo paties būklę? -kategoriškai klausiau seselės. – Ar jūs manote, kad jis neturi teisės žinoti, kas su juo vyksta? Gal žinodamas jis gali sau kuo nors padėti? Kaip manote, ar jūs turite reikalą su kokiu asocialiu asmeniu, kuris nieko neišmano apie procesus, vykstančius jame pačiame?
Nedelsiant pareikalavau daktarės, ir čia su nuostaba pamačiau, kad ligonis nieko reikalauti negali. Jis ir jo artimieji negali net savo susirūpinimo parodyti, negali aiškintis, diskutuoti, jokiu būdu negali abejoti, tartis – daktarei galima tik nuolankiai dėkoti… Dėkoti už nieką, net už informacijos nesuteikimą.
Pareikalavau, kad ligonio skandinimo procesas nedelsiant būtų sustabdytas ir kad būtų imtasi priemonių pašalinti susikaupusį skystį iš jo organizmo, tačiau įsižeidusi daktarė nepažadėjo net piršto pajudinti, kad padėtų, o tik arogantiškai paaiškino, kad ji negalinti sėdėti prie vieno ligonio, kai syriuje jų daugybė. Daktarė buvo įsižeidusi, įskaudinta, jos orumas buvo sutryptas, o ji pati su visu savo diplomu bei jo reikšme – paniekinta. Tuo, kad rūpinausi savo artimu žmogumi.
-Jei negalite sėdėti prie ligonių, eikite vairuoti troleibuso – sėdėsite už vairo ir žmonės bus jums už nugaros, – pasakiau literatūrišką sakinį ir tuojau pat puoliau skambinti skyriaus vedėjui.
Tai buvo malonus asmuo ir, nors darbo laikas buvo pasibaigęs, jis davė daktarei kažkokius nurodymus, po kurių prasidėjo lakstymas, kraujo ėmimas, širdies elektrokardiogramos darymas ir taip toliau, ir taip toliau… Atsirado daugybė gydytojų – jie ateidavo vienas po kito. Supratau, kad svarstomos įvairiausios hipotezės, ieškomas bekeliaujantis aukštyn trombas, įtariamas vidinis kraujavimas, buvo kviečiamas operavęs chirurgas nedelsiant daryti dar vieną operaciją, svarstomia hematologinių susirgimų galimybė… Man buvo beveik prikaišiojama:
-Gal jis nevalgo nieko, organizmas visai neturi baltymų, hemoglobinas visai nukritęs – kaip jis gyvena ir kuo maitinasi?!. Trūksta geležies… Jo laukia ilgiausias periodas reanimacinio gydymo. Žinote, tie vegetarai.
Nepadėjo mano aiškinimas, kad mano žmogus nevergauja nei morkoms, nei burokėliams ir tikrai nėra vegetaras.
Tačiau tarp visų tų beviltiškų šnekų išgirdau ir vieną sakinį, kuris kažką paaiškino:
-Matote, jam operacijos metu truputį sutriko diafragmos veikla, ji tapo tokia… na, žinote… na, tokia, kaip skudurėlis… Taip sakant – neveikianti. Be to – jam “atsisakinėja” inkstai.
Buvo apie antra valanda antros nakties po operacijos. Ir ne medikui taptų aišku, kad “diafragma kaip skudurėlis” jau antra para.
Tą naktį prasidėjo tikras gydymas.
Rytą buvo ištrauktas skystis nuo plaučių, nuo blužnies ir dar nuo kažko.
Kažkaip sunormalėjo kraujo spaudimas. Po trijų parų mano artimas žmogus pradėjo “kilti”. Po to, kai visą naktį pats kvėpavimo pratimais “gaivino” diafragmą. Kaip jis tą darė? Žinodamas, jog kai nedirba diafragma ir negali įkvėpti, reikia stengtis kuo geriau iškvėpti, jis tą ir darė… Didelėmis valios pastangomis. Prasidėjo diafragmos spazmai. Jis turėjo suvaldyti juos. Taip sakant – kažkas iš neįtikėtinų, bet akivaizdžių dalykų serijos, iš jo tėvo žinių ir iš jogos… Jis padėjo pats sau.
Labai greitai jis iš reanimacijos buvo perkeltas į palatą ir gana greitai išrašytas. Aš, neatsigavusi nuo patirto šoko, nesumojau pareikalauti, kad neišrašytų ligonio su temperatūra. Pareikalavau tik, kad būtų padaryti kraujo bei šlapimo tyrimai, kurių tikrai nebūtų buvę atlikta be mano užsispyrimo.
Ligonis savo kojomis į butą grįžti negalėjo – buvo pasodintas ant kėdės ir sūnus su draugu jį įnešė. Su tyrimais laksčiau tarp namų ir poliklinikos – jie rodė infekciją. Į šešiolikos dienų reabilitaciją važiavome kelias dienas pavėlavę. Temperatūra laikėsi kiekvieną dieną, o reabilitacijoje pasiekė beveik 40 laipsnių. Po pakartotinų tyrimų buvo iškviesta greitoji ir ligonis nuvežtas į Klaipėdos miesto ligoninę. Ten po echoskopijos bei tomografijos tyrimų buvo išoperuotas dar kartą – šį sykį iš dubens ertmės buvo pašalinta virš litro pūlių ir senų, pūvančių kraujo krešulių. Tai įvyko praslinkus lygiai mėnesiui nuo pirmos operacijos. Su tais pūvančiais krešuliais jis gyveno visą mėnesį.
Kaip šis žmogus dar gyvas? To klausia daugelis. Šansų išlikti gyvam, tiek laiko nešiojantis litrą pūlių savyje, nedaug. Tačiau šis žmogus visą laiką buvo ir yra nepataisomas optimistas, tikintis savo organizmo rerzervais. Net su tuo nelemtu litru, kai temperatūra pakildavo beveik iki keturiasdešimties, jis sugebėdavo, kiek įmanoma, šalinti iš organizmo nuodus. Tai vyko reabilitacijoje, kur, beje, daugybei ligonių personalas priverstas taikyti aktyvų gydymą, tarsi tai būtų stacionarinis skyrius, statyti lašelines…
Į reabilitacijos įstaigas “susigrąžinti sveikatą” atsiunčiami dažnai tik išmėsinėti ligoniai ir… viskas. Reabilituojantis personalas žino visokiausių būdų užgydyti žaizdoms, kada kūnas panašus į perkirstą skerdieną. To visiškai neįmanoma padaryti per šešiolika dienų, deja… Ilgesnį reabilitacijos periodą kažkuris ministras leido tik poinsultininkams. Moterys po sudėtingų ginekologinių operacijų turi grižtį į darbą varvačios kaip kalės, kai joms užeina… Po sudėtingų žarnyno operacijų su šone išvesta stoma ligoniai pūliuoja, atsiranda žaizdos… (Netikėtai sužinojau ir dar kai ką – pasirodo, gimdančias moteris Sveikatos apsaugos ministerijos “planuotojai” stengiasi įgrūsti į 24 valandų gimdymo laiką – jei per tiek laiko šios šalies kūdikėlis nespėjo ateiti į šį sumautą gyvenimą, motinai galima taikyti priverstinį gimdymą -kaip Kinijoje! Sužinojau ir apie vieną tokio gimdymo auką – deformuotą kūdikio galvytę.)
Aprašytas atvejis, kaip buvo gydomas mano artimas žmogus, sukėlė daug minčių. Paradoksaliausias palyginimas buvo su praėjusią žiemą operuotu šunimi. Šuo po narkozės buvo atiduotas baltame, minkštutėliame ”patale”, įnešti į automobilį padėjo gydytojas, šuniui, kad jis nenusidraskytų dantimis gyjančios žaizdos, buvo uždėtas ant galvos specialus įtvaras, kas savaitę šuo buvo apžiūrimas nemokamai, nemokamai buvo leidžiami antibiotikai, o operavo šunį Kauno veterinarijos akademijos docentas… Mano ligonis ir aš su vaikais galėjome tik pavydėti šuniui.
Žmogaus gi atveju, iš vienos pusės reikia dėkoti operaciją atlikusiam chirurgui, kuris nepasidavė naktinėms provokacijoms daryti kitą operaciją, nes mano ligonis tikrai to nebebūtų išlaikęs, o iš kitos pusės… Kas dabar pasakys, iš kur tie mėnesį puvę krešuliai… Ir kodėl tos tomografijos nebuvo galima padaryi mėnesį anksčiau.
Svarbiausia, kad šioje istorijoje nėra ką apkaltinti. Reanimacijos skyriaus vedėjui esu dėkinga už leidimą būti prie savo ligonio, kiek noriu – jei ne tas leidimas ir ne mano pagalbos reikalavimas tą baisiausią naktį, rytas – esu tikra – būtų buvęs gedulingas. Taipogi galiu tik padėkoti operavusiam daktarui už profsionalią operaciją. Bet kas vyko po to? Nė iš tolo nebuvo tinkamo gydymo! Nebėra pooperacinės, pokrizinės, poreanimacinės slaugos. Ligoniui nebeleidžiama turėti savo orumo, savo privatumo, savo žmogiškos savigarbos. Jam gali visą naktį varvėti žaizda – chirurginiame skyriuje!- neatsiras nei jodo, nei kalio permanganato, nei binto, nei palutės. Visa tai užrakinta tvarstomuosiuose kabinetuose. Visai neseniai ligoniai į ligoninę turėjo atsinešti savo termometrus, nes ligoninė jų nebeturėjo. Visiškai nenuostabu, kad ligoniui paprašius sutvarkyti atsmauktą aptempiančią tromboflebitams skirtą kojinę, kurią suraukšlėjo elektrokariogramą daranti baltu chalatu apsirengusi panelė, ji atsakė, jog tai neįeina į jos pareigas (kaip skauda perspaustą, uždegimišką veną žino tik tai, kas tą patyrė). Ką čia kojinė, spaudžianti sutinusią koją, jeigu Kaune mano pažįstamai poniai operuojant kelio sąnarį buvo įneštas auksinis stafilokokas, ir jos gyvybę išgelbėjo tik Amerikoje gyvenantis jos sūnus – garsus neurochirurgas, pas kurį ji sugebėjo pusiau be sąmonės iš karto po operacijos nuskristi. Jis savo klinikoje iš motinos sąnario ištraukė du didžiulius švirkštus juodo skysčio ir išaugino tą stafilokoką. Ir pagydė. Beje, motinai prireike vos ne metų atstatyti organizmui po tokios komplikacijos.
Mūsų medicinos įstaigoje, kaip ir visoje sveikatos apsaugos sistemoje, padėtis tokia, kad jau reikia kurti komitetus ligoniams gelbėti… Nuo daktarų? Ne, ne nuo daktarų, o nuo ministrų! Valstybės požiūris, kurio buvę ministrai nė kiek nekoregavo į gerąją pusę, o atvirkščiai – sujaukė viską, ką įmanoma sujaukti, valstybės santykis į savo piliečio sveikatą bei gyvybę nejučiomis, per eilę metų persikelia į medicinos personalo santykį su sergančiuoju. Bejėgis ligonis pametamas į palatą tam tikram skaičiui dienų, atseit, gydytis, tačiau niekam nerūpi jo sveikimo efektyvumas netgi tuo metu, kol jis ligninėje. Suprantama, ligoniai seniai gydomi ne kaip individualūs žmonęs, o kaip statistiniai vienetai, pagal instrukcijas. Bendros instrukcijos visada pavojingos atskirų besigydančiųjų gyvybei ir sveikatai.
Jei žmogaus teisių stebėjimo instituto narys būtų matęs nors tai, su kuo susidūriau aš, jis, be abejo, būtų atradęs čia daugybę žmogaus teisių pažeidimų. Pirmiausia, žmogus nebesulaukia pagalbos iš tų, kurie privalo ją suteikti, kurių pareiga tą daryti. Negana to… Žinau, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra straipsis, pagal kurį kiekvienas, palikęs kitą asmenį, kada šiam gręsia pavojus gyvybei, gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir atsakyti už tai. Taip pat gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, kurio aplaidumas turėjo kažkam sunkių pasekmių… Nesu juristė, kaip žinote, ir ne mano pareiga ieškoti straipsnių, pagal kuriuos nepadorūs, antihumaniški medicinos darbuotojų veiksmai būtų įvertinti baudžiamąja prasme – tuo turėtų užsiimti visai kiti asmenys, ir pirmausia – Seimo nariai. Tačiau kiekvienas skaitytojas nesunkiai įsivaizduos, kiek be pagalbos kasdien paliekama žmonių pačiose medicinos įstaigose, nes tai, ką jie gauna iš sveikatos apsaugos sitemos, dažnai net negali būti vadinama pagalba. Arba kiek nukenčia žmonių dėl medicinos sistemos apleistumo (ne tas žodis – sugriovimo! – kurį būtina įvardinti kaip nusikalstamą).
Mūsų šeimos išgyventas siaubas, papuolus artimam ir brangiam žmogui į ligos patalą, yra visiškai menkas, palyginti su tuo, ką patiria kiti. Tačiau ir to užteko, kad visą mėnesį jaustume artimą mirties dvelksmą, kuris visą šeimą subūrė kovai už vieno iš mūsų gyvybę. Ar tas daktaras, kuris išrašė ligonį namo, esant temperatūrai (net ministro įsakymą radau, draudžiantį tą daryti) kuo nors geresnis, išmintingesnis, „komerciškai“ tariant – vertesnis už šį ligonį? Ar jo atmestinas darbas labiau reikalingas žmonėms, negu mūsų žmogaus rašoma knyga su visiškai naujomis, unikaliomis idėjomis ir sakralinės geoetrijos tyrinėjimų tąsa?
Ir taip galima paklausti apie kiekvieną sunkų ligonį arba mirusįjį dėl slaugymo stokos ar dėl nepilnaverčio gydymo. Kas išdrįso išugdyti savo profesijai abejingų, abuojų, tarp profesijos prasmės ir įvertinimo bei atlyginimo siekio besiblaškančių medikų kartą? Ir antra vertus – kas išdrįso taip nužeminti mediko profesiją, kad visą dieną po sergančio žmogaus vidurius besinaršantis chirurgas negali pilnai išlaikyti savo šeimos? Kodėl valstybės įstaigos ar banko klerkas, vadybininkas, nebūtinai rimtas rimtų projektų vadovas, kurio interesas po darbo apsiriboja tik suryti picą, snobiškai papliurpti prie alaus apie politiką ir užsisakyti prostitutę, įvertinamas daugiau, negu daktaro, kuris kasdien padaro po kelias operacijas? Kodėl įteisintas tas šimto dvidešimt litų „honoraras“ – oficialus kyšis, suskirstantis nepasiturinčioje valstybėje gyvenančius žmonęs į galinčius duoti „honorarą“ ir negalinčius.
Nereikia šnekėti, kad valstybė neturi pinigų. Valstybė – neturi? Kam? Savo piliečių gyvybei bei sveikatai saugoti? Debilų vyriausybė, kuri nepajėgia paskaičiuoti, kiek kainuoja valstybei gydymas bei išlaikymas nepilnaverčio sveikatos prasme piliečio, kiek netenkama „nacionalinio“ produkto paliegėliais apgyvendintame krašte. Debilų vyriausybė keičia debilų vyriausybę, o debilų Seimas keičia debilų Seimą. Kas nors įsižeis? To ir siekiu. Privalo kas nors įsižeisti, kažkam turi skaudėti, kažkas turi pasijusti pažemintas ir suteptas šių žodžių, kažkam turi prabilti nors funkcionieriaus sąžinė, ambicijos, didybė. Ypač, jei tai nepelnyta – tegul padaro ką nors, kad tūla rašytoja negalėtų taip beceremoniškai kaltinti visų seimų ir visų vyriausybių, nes statistika kaltina kur kas grėsmingiau ir žiauriau.
Kodėl medicinos sesuo, kuriai reikia prižiūrėti visą skyrių ir kuriai joks įstatymas nenumato „honoraro“, o tik gal šokolado plytelę nuo dėkingo pacieno šiam išsirašant, gauna atlyginimą vertą tik pašalpos vardo? Kodėl kiekvieno ministro atėjimas į postą prasideda kompensuojamų vaistų sąrašo „tobulinimu" ? Kodėl atsirado ligoninių vyriausių gydytojų profsąjunga (ar taip vadinasi šis simuliakras, sukurtas ne pagal profesiją, o pagal pareigybę?) Medicina nebėra vientisa? Nebėra vienalytė? Ligoninių vyriausi gydytojai rūpinasi kuo nors kitu, negu turi rūpintis visa medicina? Kas išdrįso užregistruoti šį nukrypimą nuo sveiko proto Teisingumo ministerijoje? (O kžkas dar ieško korupcijos ir negali atrasti…)
Didžiausias valstybės reikalas, svarbiausias ir neatidedamiausias – atsigręžti į žmogų, o ne kalti kaip papūgoms simuliakriškas frazes apie pilietinę visuomenę. Valstybės pareiga, ponai, – tamsūs, neišprusę, nehumaniški ir primityvūs ponai, – sudaryti sąlygas savo piliečių doram, sveikam ir sąžiningam gyvenimui bei vystymuisi mūsų šalyje, kad kiekvienas turėtų teisę gyventi moraliai, sveikai, maksimaliai išreikšdamas savo žmogiškąsias kūrybines galimybes bei aukštąsias moralines savybes, puoselėti kilnius tikslus ir siekti idealų. Bet jums visi šie žodžiai – kaip aklam vaivorykštė, kurios negalite nei atsikąsti, nei įsidėti į kišenę, nei pauostyti, galų gale… Voražmogių, tinklažmogių valdžia, kurioje mūsų gyvybė, sveikata, mūsų bei mūsų vaikų likimai – tik negalinčios pakilti iš to tinklo muselės plazdėjimas. Kartais – jau mirštančios muselės… Ar jūs nors vienas girdite nelaiku nutrūkstančio gyvenimo plazdesį? Ir skausmą, kuris jį lydi?.. Ar jūs jaučiate – nors vienas – pamesto, apleisto, neturinčio pinigų, sergančio žmogaus likimo beviltiškumą, ypač – seno, bejėgio žmogaus? Ar jūs manote, kad esate patys vertingiausi, geidžiamiausi, gydomiausi, tausojamiausi ir taip toliau… – jūs – nutukę valstybės valdymą simuliuojantys padarai, kurie bet kada galite išsioperuoti auglį Šveicarijoje ar kur kitur? Ar jums buvo nors šiek tiek gaila mirštančių kūdikių, motinų, vyrų pačiame amžiaus ždėjime? Už kiek parsiduoda jūsų sąžinė? Kiek gaunate kyšio už brangių užsienietiškų vaistų įregistravimą nuo šių firmų atstovų Lietuvoje? Kokį procentą nuo vaistų kainos gauna gydytojas, išrašęs brangų ir dažnai ne pirmo būtinumo vaistą?
Duodu idėją už dyką: save gerbiantys teisininkai, jei tokių dar yra, – įkurkite visuomeninę organizaciją, kuri sugebėtų pareikalauti teismo ir baudžiamosios atsakomybės pritaikymo visiems ligšioliniams Sveikatos apsaugos ministrams, Seimo sveikatos komitetų nariams ir visiems, kurie paliko žmones gyvybei pavojingoje būklėje ir kurių debiliškų įstatymų dėkia nesuteikiama reikalinga pagalba. Ne bet koka pagalba, o REIKIAMA !
Taipogi – supažindinkite ligonius su paciento teisėmis, nekalbant jau apie žmogaus teises. Nes medicinos įstaigos nežino, kad pacientas turi teises. Net tas, kuris guli be sąmonės. Net neveiksnus. Nes vienoje garsiausių Vilniaus ligoninių po komos nuo meningoencefalito gydomai 22-jų metų ekonomikos magistrantei ne be daktarų pritarimo ar abejingumo apribotos teisės. Kurį laiką mergaitė buvo kaip pagrobta, tik laikoma ne kokioje lindynėje, o ligoninėje.
Ši istorija pabaigai… Mergaitės motina, vieno miestelio kirpėja, ligos sukėlėją išsiaiškino labai savitai – jai pasirodė, ir kasdien rodosi vis labiau, kad mergaitę užbūrė, perkeitė (ar kaip kitaip galima tą pavadint?) jos mylimas vaikinas drauge su savo tėvais. Kokias apkalbas teko ir tenka girdėti jaunuolio tėvams, galima tik įsivaizduoti. Mama, pasitelkusi daktarus, visokiais būdais stengėsi apriboti jų susitikimus, (pasirodo, kad didžiausi ekstraseansų ir būrėjų pripažintojai yra medikai) jaunuoliui draudė savo mylimąją lankyti. Tikriausiai iš susirūpinimo pašlijusių nervų motina šalia sunkios ligonės praleisdavo po 24 valandas, susikviesdavo į palatą drauges bei gimines – kartais net po penkis, šešis asmenis… Toks turgus, matant visam personalui palatoje, tęsdavosi po keliolika valandų. Kartą paskutinis lankytojas palatą apleido apie 23 valandą. Suprantama, kad taip lankoma buvo ne ligonė, o ligonės motina, kuriai tikriausiai per sunku buvo išbūti kiauras paras su sergančia dukra palatoje… Užtat dukra, pervarginta lankytojų, vakarais vemdavo nuo galvos skausmo ir svaigimo.
Kiek išprusęs merginos draugas nesikreipė į medikus, prašydamas užtikrinti palatoje ramybę – nieko neišėjo. Nes jis „neturėjo jokio statuso“, o sveikas protas ir pasiryžimas padėti draugei pasveikti – ne statusas. Kai pavargusi mergaitė paimdavo savo mylimojo ranką ir padėjusi ant jos galvą užmigdavo – kildavo baisus triukšmas, motina žadindavo dukterį ją tiesiog tampydama ir purtydama, kad jaunuolis ligonės „nebehipnotizuotų“. Iš ligonės buvo atimti mobilūs telefonai, ji negalėjo raštu pareikšti savo teisių skyriaus administracijai, gydanti gydytoja niekaip nesugebėjo suprasti, kad sveiką protą išlaikantis jaunuolis pačiai ligonei ir jos sveikimo procesui pakankamai svarbus veiksnys, jog būtų paisoma jų abiejų valia netrukdomiems pabendrauti. Ligoninės administracija visame tame nematė paciento teisių apribojimo, bet matė šeimų konliktą. Reikalas išsivystė net iki to, kad motina rožiniu „mušdama“ savo lovoje gulinčią dukterį, varė iš jos velnius. Kad mergaitė atsisakytų savo bičiulio, buvo gretimoje palatose surastas, nupraustas, sušukuotas kitas jauno amžiaus ligonis ir motina, atvedusi jį, bandė pristatyti tuo metu atminties duobių turinčiai dukrai kaip jos ilgametį seną draugą. Mergaitė buvo sukrėsta.
-Kas man atsitko? Kodėl tave pažįstu ir atsimenu, o jo ne? – klausinėjo ji ištikimojo Romeo.
Kuo ne lotynų Amerios serialas? Vykstantis mūsų laikais mūsų ligoninėje, kur tik viską matydamos budinčios seselės suprato, kame šuo pakastas. Jauna gydytoja, deja, liko burtų šalininkė, nors burtai medicinos moksle nelaikomi šios ligos sukėlėjais – greičiau jau koks vabzdys, arba kita pavojinga liga. Tad kaip pavadinti vieningą nepakantumą vaikinui, kuris su ligone artimai bendrauja jau ne vienas mėnuo ir planuoja drauge savo ateitį? Gal kartais čia – to oficialiai leidžiamo „honoraro“ įtaka?
Tačiau jaunimas dabar išprusęs. Jaunuoliui atsibodo būti žeminamam, jis nebesutiko, kad jo sunkiai serganti draugė motinos būtų vadinama necenzūriniais žodžias, kad motina savo kūnu užgultų merginą, kai prie lovos priartėja jaunuolis. Jis susisiekė su žmogaus teises stebinčia institucija, pasikalbėjo su kvalifikuotu specialistu teisininku, susiskambino su Ministerijos auditoriumi. Mergaitė pasirašė raštą, kur nurodė, kas turi ją globoti ir paprašė jos teisių į privatumą nepžeidinėti, beje, ir nustatė, kiek valandų gali trukti jos lankymas. Gydanti gydytoja, nuolat teigianti, kad ligonė dar “neadekvati“, kuo skubiau nusiuntė ligonę konsultuoti pas psichiatrą, kad šis pasirašytas raštas neturėtų galios.
Ir čia, atrodo, beprotybė buvo sustabdyta. Mergaitė tik čia galėjo pareikalauti, kad būtų paisoma jos kaip pacientės teisių, kad ją galėtų lankyti jos draugas, kad neleistų motinai taip brutaliai elgtis su ja, dar neatgavusia pilnai jėgų. Nuo to karto motina bent išeina iš palatos, kai ligonę aplanko jaunuolis. Tačiau vis tiek dar nakvoja ligoninėje, miegodama arba vienoje lovoje su dukra, arba sustūmusi dvi lovas su kita paciente – tryse dvejose lovose. Mergaitė, užuot ramiai išmiegojusi savo lovoje viena, gauna kas vakarą migdomuosius, kad nejustų miegojimo nepatogumų. (Įdomu, ar reabilitacijos skyrius, kur ligonė tuojau pat bus siunčiama, taip pat guldys ligonę ir jos motiną į vieną lovą?).
Beje, motinos draugei būrėjai išbūrus kortomis, jog jos dukra nėščia, net buvo svarstoma, ar neparodyti ligonės prieš jos pačios valią ginekologui.
Tačiau įsivaizduokime, kas būtų, jei psichiatras būtų pasielgęs pagal personalo mentalitetą. O juk savo akimis mačiau televizijos laidoje, kaip poliklinikos šios srities specialistė, net akyse neregėjusi pacientės-senutės, prašant tik apsimestiniams globėjams, išrašė senutei nkreipimą į Naująją Vilnią.
Koks mano šio rašinio reziume?
Tiesiog išreikšiu savo nuomonę.
Aukščiausios klasės specialistai medikai turi gauti atlyginimą ne mažesnį, o atskirais atvejais dar didenį, negu aukščiausios kategorijos teisininkai… Jokių įteisintų „honorarų“, kad niekam niekada nekiltų finansinė motyvacija už „honorarą“ ieškoti ne ligos sukėlėjo, o burtų. Gydant turi būti paisoma tik ligonio interesų. Daktaras privalo atiduoti ligoniui visas jėgas, visą išmanymą, visą savo žmogiškumą, jautrumą ir už tai turi būti pagerbtas bei įvertintas. Vidurinis medicinos personalas turi gauti mažiausiai du su puse karto didesnį atlyginimą, kad žinotų, jog jo slauga, atjauta, priežiūra – vertingiausias faktorius ligonių sveikimo procese, kad jis didžiuotųsi savo darbu ir savo padėtimi visuomenėje – teise slaugyti kitus žmones. Už aplaidumą bet koks medikas turi būti baudžiamas negailestingai, nes viena jo klaida kažkam gali kainuoti gyvybę, baigtis suluošintu likimu ar psichologine trauma. Medikas turi būti orus, ramus, bešališkas, nepaperkamas, ir – svarbiausia – geras specialistas. Jis turi būti visada atviras mokslo naujovėms ir netikėti, kad virusas perduodamas hipnozės ar kažkokių biolaukų pagalba. Taigi… Kas to nesugeba – tegul eina vairuoti troleibuso – ten vairuotojui visi žmonės už nugaros.
Ir dar – turi būti atvirai išreiškiama aiški ir visuotinė visuomenės panieka, nepagarba, pasibjaurėjimas tais, kurie, stovėdami prie valdžios vairo, yra atsakingi už žmogaus sveikatos būklę dabartinėje Lietuvoje. Jie yra genocido vykdytojai. GENOCIDO! Ir šis genocidas – visuotinis, suplanuotas, metodiškas, gerai organizuotas. Ir tegu niekas nesako, kad jis netarnauja mūsų valstybės priešams. (Čia konservatoriai galėtų vaisingiau pasidarbuoti.) Jo vykdytojai tiesiogiai dirba toms simuliakrinėms struktūroms, kurioms parankiau matyti mūsų tautą išnykstančią. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie masišką emigraciją iš Lietuvos, kai mūsų piliečiai sunkiu savo darbu priversti kelti kitų šalių ekonomiką. Esu įsitikinusi, kad šios tyčia sukurtos valstybės gyvenimo anomalijos kada nors bus istoriškai įvertintos ir jų valstybinių „stogų“ vardai bus įrašyti į gėdingiausią Nepriklausomos Lietuvos istorijos puslapį kaip tiesioginių tautos naikintojų.
2006 08 04
