„Šiuolaikiniame vaikų ugdyme labiausiai pasigendu laiko. Tai viena didžiausių problemų, kuri demotyvuoja ir patyrusius mokytojus, ir pradedančius pedagogus“, – sako Smiltė Matulionytė, Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja, ką tik atsiėmusi Vytauto Didžiojo (VDU) švietimo vadybos magistro diplomą.
Anot jos, mokyklose būtent laiko trūkumas neleidžia mokytojams efektyviai ir kūrybingai pasiruošti pamokoms, įvertinti mokinių darbų, tobulinti savo profesines kompetencijas, o jei mokytojas dar ir mokosi, studijuoja tuo pačiu metu, tuomet visai nebelieka laiko kitoms veikloms. Nuo to gali nukentėti ir vaikai, kadangi ugdymo kokybė prastėja.
Anglijoje nesijautė kaip namie
Anglijoje Smiltė gyveno 10 metų – ten ji baigė vidurinę mokyklą ir bakalauro studijas. Kai atvyko gyventi į Jungtinę Karalystę, jos mama įkūrė Bostono lietuvių bendruomenę, tad Smiltė aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą: mokė vaikus, prisidėjo prie renginių organizavimo ir kitų savanoriškų veiklų. Didesnė baimė sukaustė tada, kai ji nusprendė kraustytis atgal į Lietuvą, kadangi buvo jau pripratusi prie Jungtinės Karalystės švietimo sistemos, turėjo persiorientuoti ir prisiminti ugdymo ypatumus Lietuvoje.
„Prisimenant, kas labiausiai patiko užsienyje, tai tikriausiai studijų bei darbo pasirinkimo galimybės ir daugiakultūrinis bendravimas. Kita vertus, vienas didžiausių iššūkių užsienyje, dėl kurio ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą, buvo jausmas, kad nesu namie. Nors ir praleidau ten beveik tiek pat metų, kiek ir Lietuvoje, visada jaučiausi ten kaip užsienietė, dažnai pasiilgdavau lietuviškos gamtos ir pažįstamų Žaliakalnio gatvių“, – prisipažįsta S. Matulionytė.
S. Matulionytė anglų kalbos mokytoja dirba ketverius metus – dvejus iš jų dirbo Anglijoje, Notingeme, ir dvejus pastaruosius metus – Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje. Kadangi šiuo metu dirba su dvikalbės klasės ir Tarptautinio Bakalaureato mokiniais, Smiltei akivaizdu, šiandien mokiniai anglų kalbą yra įvaldę taip pat ar net geriau nei savo gimtąją lietuvių.
„Dėl to pamokoms ruošiuosi taip, lyg mokyčiau anglakalbius vaikus. Kadangi anglų kalbos mokytoja esu dirbusi ir užsienyje, dirbdama Lietuvoje dažnai naudoju tą pačią medžiagą, kurią naudodavau mokydama mokinius Jungtinėje Karalystėje. Šiandien anglų kalba vaikus supa kasdien – ir pamokose, ir už pamokų ribų, tad jie ją įvaldę puikiai“, – pastebi S. Matulionytė.
Kaip pasivyti šių dienų švietimo tendencijas ir reikalavimus?
Šiais metais Smiltė baigė VDU Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantūros studijas. Kartu su diplomu buvo įteiktas UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (angl. IBE – International Bureau of Education) sertifikatas. Studijų metu įgijo praktinių švietimo vadybos žinių bei platesnį suvokimą apie Lietuvos ir užsienio šalių švietimo sistemą. Studijos suteikė erdvės praktiškai išbandyti švietimo projektų organizavimą, diskutuoti apie inovatyvius švietimo sprendimus ir technologijų integraciją į ugdymą. O esminė gauta pamoka yra ta, kad švietimas turi būti lankstus, kad galėtų adaptuotis pagal šiuolaikinius mokinių ir mokytojų poreikius.
Kadangi kursas buvo tarptautinis ir dėstomas anglų kalba, Smiltė mokėsi drauge su mokiniais iš įvairių šalių: Italijos, Vokietijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Ispanijos ir kt. Daugiakalbystė studijų procese, anot jos, leido įsigilinti į tų šalių kultūrą, jų švietimo sistemą, skirtingus požiūrius ir globalias problemas. Tai neabejotinai suteikė galimybę ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti siekiant panašių tikslų, pasidalinti patirtimi, analizuoti užsienio šalių švietimo, vadybos ir politikos atvejus.
„Mokytojo profesija reikalauja pastovaus tobulėjimo ir žinių lavinimo, jeigu nenori atsilikti nuo švietimo inovacijų. Ar tai magistro laipsnis, ar seminarai, ar kitokie profesiniai tobulėjimai, jie visi yra svarbūs ir reikalingi inovatyviam ir šiuolaikiniam mokytojui. Mūsų pasaulis sparčiai keičiasi, tad, norint pasivyti šių dienų švietimo tendencijas ir reikalavimus, žinias plėtoti yra ypač aktualu“, – įsitikinusi S. Matulionytė.
Magistro studijų metu Smiltei teko išsamiai analizuoti lankstaus ugdymo svarbą mokytojams, mokiniams ir švietimo įstaigoms. Anot jos, būtent lankstus požiūris į mokymą gerina mokinių rezultatus, bei motyvaciją mokytis: „Šį metodą stengiuosi integruoti ir į savo pamokas, suteikdama mokiniams daugiau laisvės rinktis turinį, atsiskaitymo būdą ar užduočių lygį. Nors tai yra mažas žingsnis, bet dažnai jis pasirodo esantis esminis, norint sukurti draugišką ryšį ir produktyvų mikroklimatą. Mokydamasi švietimo vadybos išmokau ir to, kaip efektyviai organizuoti veiklas ir atlikti vadybines užduotis“.
Raktas į mokinių širdis – atviras bendravimas
Smiltės mama dirbo anglų kalbos dėstytoja Vytauto Didžiojo universitete, tad ir jos, dukros, profesinis kelias buvo gan kryptingas: ji nuo pat mažumės susipažino su anglų kalbos gramatikos taisyklėmis, jai nesvetimos universiteto auditorijos, testų taisymai ir kt. Ši profesija, nuolat matant ją iš arti, jai pasirodė be galo įdomi, daug reikalaujanti, bet ir labai daug atnešanti.
Smiltė jau nuo mokyklos laikų stengėsi pati įgyti praktikos dirbdama mokyklose, vesdama individualias pamokas. Pirmąją mokymo patirtį ji įgijo sulaukusi vos dvylikos: tuomet ji padėdavo pirmų klasių mokiniams ruoštis stojamiesiems anglų ir matematikos egzaminams. Atsirasdavo vis daugiau ir daugiau jos pamokų norinčių pažįstamų bendruomenės vaikų, tad tuo ji užsiėmė maždaug penkerius metus.
Norėdama įgauti daugiau žinių, Smiltė atliko praktiką Jungtinėje Karalystėje, Bostone, pradinėje mokykloje, kur dirbo su pirmos klasės mokiniais, vėliau nusprendė, kad norėtų išbandyti mokyti ir vyresnius mokinius. Anglų literatūros ir lingvistikos bakalauro studijų metu Notingeme, ji keletą metų dirbo vietinėje vidurinėje mokykloje ir anglų kalbos mokė vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Nusprendusi grįžti į Lietuvą studijuoti VDU švietimo vadybos magistrantūroje, pradėjo ieškoti darbo su jau įgyta anglų kalbos mokytojos specialybe – tuomet ir gavo pasiūlymą dirbti Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje.
„Mano įkvėpimas ir variklis yra mokiniai. Dažnai ir patiems mokiniams pasakau, kad jų nuoširdumas, pozityvumas ir noras mokytis mane labiausiai ir motyvuoja atidžiai pasiruošti pamokoms, ateiti į gimnaziją su šypsena. Iš tiesų tam, kad atrastumei ryšį su moksleiviais, būtina praktika, žinios ir užsidegimas. Kadangi turėjau praktikos prieš pradėdama dirbti su vaikais, atrasti ryšį buvo šiek tiek lengviau. Tačiau nemeluosiu: pirmaisiais darbo metais, o kartais dar ir dabar, atsiverčiu pagalbines knygas ar per paieškos sistemą „Google“ ieškau informacijos, kaip bendrauti su mokiniais, kaip su jais tartis ir kooperuotis siekiant ugdymo tikslų. Šiuolaikiniams mokiniams itin svarbi abipusė pagarba, nuoširdumas ir atvirumas. Tad mano raktas į gimnazijos vaikų širdis yra atviras bendravimas ir abipusis susitarimas“, – sako S. Matulionytė.
