Mobilieji telefonai yra dalykas be kurio savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoja milijardai gyventojų nuo mažo vaiko ir senelio. Per daugiau nei du dešimtmečius nuo jo atsiradimo nėra iki galo žinoma, kokią žalą sveikatai daro šie nedideli ir nuolat prie kūno laikomi aparatai. Vieni mokslininkai teigia apčiuopę įrodymų dėl daromos žalos, kiti tvirtina, jog jie visiškai nepavojingi. Pastaruoju laikotarpiu mobiliųjų telefonų daroma žala sulaukė dėmesio ir politikoje, kai kuriose šalyse pasirodė pirmieji bandymai apriboti jų naudojimą.
1996 m. savo pirmąjį telefoną gavo pardavimų vadybininkas Neilas Whitfieldas, telefonas buvo pristatytas kaip geras ir patikimas draugas, kuris visada bus po ranka. Netrukus po to N. Whitfieldas būdamas vos keturiasdešimties metų pradėjo jausti siaubingus galvos skausmus, susilpnėjo jo atmintis. Tyrimai parodė, jog vyrui išsivystė akustinė neuroma – retos formos auglys besivystantis smegenų dalyje netoli ausies.
Gydytojas paklausė paciento, ar jis dažnai naudoja mobilųjį telefoną. N. Whitfieldas atsakė, jog naudoja jį nuolatos. Gydytojo atsakymas buvo šiurpinantis: „Mobilieji telefonai bus 21 amžiaus ligų kaltininkai“. Po operacijos N. Whitfieldas visiškai atsisakė mobiliųjų telefonų ir prisijungė prie vis didėjančios grupelės žmonių, kurie pasisako prieš mobiliųjų naudojimą. Žinoma, vieno pardavimų vadybininko istorijos negana norint teigti, jog ryšys tarp mobiliųjų telefonų ir vėžio yra aiškus. Įrodymų, jog mobiliųjų telefonų naudojimas turėtų būti persvarstytas yra gerokai daugiau ir tuo tiki net tik tokie žmonės kaip N. Whitfieldas, bet ir būrys kompetetingų mokslininkų.
Mobilieji ir belaidžiai telefonai bei Wi-fi ryšys veikia panašiu principu kaip mikrobangų krosnelės, leidžiančios elektromagnetinę radiaciją. Žinoma, radiacija yra labai maža, tačiau ji yra nuolatinė ir visuomet arti žmogaus kūno. Radiacija yra pernelyg maža, jog gebėtų ardyti žmogaus audinius. Tačiau atsiranda nemažai įrodymų, jog tokia radiacija yra pakankama trikdyti barjerą tarp smegenų ir kraujo, kuris saugo nuo toksinų patekimo.
Įvairūs tyrimai byloja ir apie žalą žmogaus imuninei sistemai, spermatozoidų judrumui, auglių atsiradimui, Atzhaimerio ir netgi autizmui intensyvėjimui. Prieš du metus Vėžio Tyrimų Agentūra ir Pasaulinės Sveikatos Organizacija išplatino pranešimą, kuriame mobilieji telefonai iš 3 kategorijos (“nėra įtikinamų įrodymų“) perkelti į 2 kategoriją su prierašu „galimas žmogaus kancerogenas“. Šiai kategorijai taip pat priskiriamos dyzelio nuotekos, chloroformas, reaktyvinis kuras, švinas.
Teisminės praktikos atžvilgiu svarbus spalį Aukščiausio Italijos Teismo priimtas nuosprendis, kuriame nuspręsta, jog verslininko auglys buvo nulemtas dažno naudojimosi mobiliuoju telefonu – 12 metų po 5 valandas per parą kalbantis telefonu. Ši praktika nutiesė kelią kitiems ieškiniams paduodant savo darbdavius į teismą dėl sveikatos sutrikdymo darbo metu ilgai kalbėjus mobiliuoju telefonu.
Moksliškai ryšius tarp galimo kancerogeno ir vėžio nustatyti pakankamai sunku. Jungtinės Karalystės vėžio tyrimų centras teigia, jog nėra nei vieno rimto tyrimo ir pagrįstų išvadų, jog mobilieji telefonai gali sukelti vėžį. Tačiau asmenys kovojantys už sankcijas mobiliesiems telefonams primena, jog nėra laikomasi vieno esminių ES principų, t.y. prevencijos principų, kuris perkeltas į technologijų temą turėtų būti suprantamas taip: „naujos technologijos yra kaltos, kol nėra įrodomas jų nekaltumas“.
Prireiks dar daug laiko, kol galutinai bus įrodytas mobiliųjų telefonų kaltumas arba nekaltumas. Todėl šiuo metu geriau būti atsargiam negu gailėtis. Tai nereiškia, jog vertėtų atsisakyti mobiliųjų telefonų, tačiau galima imtis keletos atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, pravartu išjungti mobiliuosius ir Wi-fi reuterius naktį, esant galimybei laikyti telefonus toliau nuo kūno, trumpinti pokalbius telefonu, apriboti vaikų naudojimąsi telefonu. Dėl plonesnės kaukolės vaikai turėtų naudotis mobiliaisiais tik ypatingais atvejais.
Kai kurios valstybės jau ėmėsi atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, Prancūzija uždraudė mobiliųjų telefonų reklamą orientuotą į vaikus jaunesnius nei 12 metų. Izraelis nusprendė, jog ant telefonų būtina spausdinti įspėjamuosius ženklus dėl galimos žalos sveikatai, panašiai kaip tai daroma ant cigarečių pakelių. Dar kelios valstybės uždraudė Wi-fi ryšio naudojimą mokyklose.
Teiginiai, jog mobilusis ryšys kenkia sveikatai panašėja į kalbas žmonių, kurie visur įžvelgia grėsmę ir konspiracijas. Tačiau akivaizdu, jog tokia tiesa daug kam būtų visiškai neparanki, jog reali taptų ir sąmokslo teorija. Pasaulyje su 7 milijardais gyventojų naudojama daugiau nei 5 milijardai mobiliųjų telefonų. Ši verslo šaka yra įtakingesnė ir turtingesnė net už farmaciją. „Mobilieji telefonai yra tema, kurioje visi linkę kišti galvą į smėlį“ – kalbėjo Bristolio universiteto Radiacijos efekto grupėje dirbantis profesorius Denisas Henshaw. Jis taip pat pabrėžė, jog žmonės elgiasi taip pat kaip anksčiau elgėsi ir asbesto naudojimo ar rūkymo atžvilgiu, ilgą laiką vengė pripažinti žalą.
Valstybėms taip pat nebūtų naudinga tokia žinia, nes mobilaus ryšio tiekėjai ir įrangos gamintojai moka milžiniškus mokesčius – tai itin pelningas sektorius. Todėl tikėtina, jog mobilaus ryšio bendrovės būtų linkusios elgtis taip pat kaip tabako kompanijos – neigti faktus ir remti klaidingus tyrimus. Panašiai elgėsi ir asbesto gamintojai, kurie neigė mineralų grėsmę, nors kasyklose mirdavo tūkstančiai darbuotojų. Iš tiesų, trilijonus pelno gaunanti mobilaus ryšio industrija rėmė visus tyrimus, kuriuose buvo konstatuota, jog mobilusis ryšys yra nekenksmingas.
Teigti, jog visų šių tyrimų rezultatams įtakos turėjo mobilaus ryšio kompanijų pinigai būtų pernelyg drąsu. Vėžio tyrimų instituto atstovas Anthony Smerdow, paskelbęs dar vieno tyrimo rezultatus, kurie buvo palankūs mobiliojo ryšio industrijai, pasakojo apie nuolatinius kaltinimus su kuriais susiduria. Žmonės nepagrįstai ima kaltinti institutą ir jo darbuotojus dėl kyšių arba naudojimosi kompanijų padovanotais telefonais, nors tai nėra tiesa. Mokslininkas teigė, jog mokslo darbuotojų karjerą lemia ne kompanijų mokami pinigai, tačiau patikimumas, kurį jie turi užsitarnauti. Netekę patikimumo mokslininkai būtų niekam nereikalingi.
Mokslinių tyrimų apie mobilaus ryšio žalą daugėja tiesiog žaibiškai. DNR tyrimų centro mokslininkas D. Henshaw teigė, jog per dieną sulaukia 5-10 tyrimų panašia tematika. Populiariausia hipotezė, jog mobilaus ryšio bangos gali pažeisti barjerą tarp smegenų ir kraujo. Dar 1975 m. mokslininkas Alanas Frey įrodė, jog barjeras įprastai yra toks apsaugantis, jog įšvirkštus dažų į žmogaus kūną smegenys vienintelės išlieka natūralios spalvos. Tuo tarpu pažeidus barjerą mikrobangomis per kelias minutes nusidažo ir smegenys. Tokia apsauga ypač svarbi norint, jog nervinės ląstelės veiktų stabiliai ir nekistų priklausomai nuo aplinkos poveikio.
Didėja ir žmonių, kurie save laiko alergiškais elektromagnetiniam laukui, dėl to meta darbus ir išsikrausto iš miesto. Gydytojas Andrew Tressideris teigė matęs daugybę pacientų, kurie dėl elektromagnetinio lauko jautė siaubingus galvos jausmus. Visiems jiems buvo patarta išjungti Wi-fi reuterius ir telefonus bent nakčiai, tuomet paprastai nustodavo ir skausmai. Aplinkos Apsaugos Agentūra alergiją elektromagnetiniam laukui priskiria prie psichologinių ligų, tačiau A. Tressideris tvirtina, jog tokios agentūros nemato pacientų, kuriuos mato jis, todėl lieka skeptiškos.
Pasaulinio Vėžio Registrų Centro duomenimis smegenų vėžio susirgimų statistika grėsmingai auga ir būtent mobiliųjų telefonų atėjimo į rinką laikotarpiu augimas bus ryškiausias. Visgi tai nėra pakankamas įrodymas, kadangi vėžio latentiškumo periodas siekia iki 40 metų.
Nors mobilaus ryšio įrangos kompanijos neigia galimą grėsmę, tačiau ant mobiliųjų telefonų pakuočių spausdina įspėjimus laikyti telefonus 15 mm nuo kūno. O štai Blackberry taip pat spausdina prierašą neščiosioms – laikyti telefonus bent 25 mm nuo kūno.
Parengta pagal užsienio spaudą.
