Pirmoje šio straipsnio dalyje buvo aptarta, ko ir kodėl gamtinių dujų vartotojai galėtų tikėtis po dvejų metų, kai baigsis retrospektyviai sukauptų lėšų „krepšelis“. Antroje dalyje kalbėta apie nuosavybės pokyčių kainą. Liko aptarti, ko siekiama vidutinio ir ilgesnio laikotarpio ateityje valstybės lygiu.
Dujų paklausa sparčiai menksta
Kaip vystosi gamtinių dujų paklausa Lietuvoje? Per pastaruosius penkerius (2010-2014 m.) metus importuojamų gamtinių dujų kiekis sumažėjo 45 proc., nuo 2,4 mlrd.kub.m. iki 1,3 mlrd.kub.m. visam šalies poreikiui patenkinti (čia ir toliau AB „Achema“ vartojimo įtaka eliminuota). Per tą patį laikotarpį buitinių vartotojų vartojimas sumenko ketvirtadaliu, verslo (ne energetikos) ir energetikos segmentuose – maždaug per pusę. Laukiamas ir tolesnis dujų vartojimo mažėjimas dėl žemiau pateiktų aplinkybių.
Pažvelgus į šiuo metu vykdomus projektus bei šalies strateginius įsipareigojimus energetikos srityje, ateityje gamtinių dujų vartojimas augti neturėtų, atvirkščiai – planuojamas tik mažėjimas. Šilumos ūkyje jau šiais metais daugiau nei pusė šilumos gaminama naudojant ne gamtines dujas; įgyvendinus didžiuosius „Lietuvos energija“, AB kartu su partneriais vykdomus kogeneracinių elektrinių projektus Kaune ir Vilniuje, šiose elektrinėse taip pat bus naudojami atsinaujinantys ištekliai. Dar daugiau, renovacijos ir energijos taupymo programos galutinis rezultatas bus apčiuopiamas šilumos energijos sunaudojimo mažėjimas visose savivaldybėse, taigi, kritusi visuminė paklausa, įskaitant paklausą dujoms, naudojamoms šilumai gaminti.
Vyriausybės politinis sprendimas panaikinti kvotas termofikacinėms elektrinėms nuo 2016 m. sausio lemia gamtinių dujų poreikio taip pat elektros energetikos srityje drastišką mažėjimą. Norvegiškų dujų pirkėjo, t.y. visų mūsų lėšomis solidariai išlaikomo UAB „Litgas“, paklausa, formuojama visų Lietuvos energetikos bendrovių, kitais metais sieks maždaug pusę šių metų kiekio.
Gamtinių dujų importo kainos užkilimo laikotarpiu buvo stebima aiški verslo (pramonės, paslaugų) bendrovių sprendimų tendencija atsisakyti gamtinių dujų ir pereiti prie kitų kuro rūšių, kai tai leidžia technologiniai procesai. Ši tendencija, matyt, tęsis ir toliau, ypač vertinant, kad mažėjančiam suvartojimui tenka vis didesni infrastruktūros išlaikymo kaštai, tai augina galutinio produkto kainas ir toliau mažina šios kuro rūšies patrauklumą. Gyventojų segmente taip pat tikėtinas paklausos mažėjimas, nors galbūt ir lėtesniais tempais, nei iki šiol.
Taigi, sumuojame: tendencijos, mažinančios gamtinių dujų vartojimą – pakeitimas biokuru, plečiamas atliekų naudojimas energiniams poreikiams, buityje diegiami alternatyvūs sprendimai, pvz., geotermija; energinį efektyvumą didinančių priemonių diegimas, įskaitant renovacijos procesus; elektros gamybos srityje dujinės kogeneracijos atsisakyta, ir toleruojama tik biomasės kogeneracija; tendencijos, pristabdančios dujų vartojimo mažėjimo pagreitį – Elektrėnų kombinuoto ciklo blokas pritaikytas vartoti tik dujas, tad čia teoriškai galime turėti tiek stabilios gamtinių dujų paklausos, kiek esame pasirengę turėti brangios elektros energijos bendroje pasiūloje, tačiau, kaip jau minėjau, bent jau kitais metais faktiškai paklausos čia neturėsime; išlikę ir išliksiantys mažieji šilumos gamybos įrenginiai generuos santykinai nedidelį gamtinių dujų poreikį. Ir galiausiai – dėl sąrašo užbaigtumo paminėtini kiti itin mažą poveikį arba mažos tikymybės veiksniai, t.y. teorinė galimybė suskystintas naftos dujas pakeisti suskystintomis gamtinėmis dujomis kvartalinėse sistemose; namų ūkių vartotojų skaičiaus augimas; šaltos žiemos. Taigi, po penkerių metų šalies suvartojimas turėtų siekti ne daugiau 600-800 mln.kub.m.
Verslas už šalies ribų – iš gyventojų kišenės
Palyginkime būsimą šalies ūkio paklausą (600-800 mln.kub.m.) su planuojamais ir vykdomais gamtinių dujų infrastruktūros projektais: Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas, pajėgumas 4 mlrd.kub.m./metus; Lietuvos-Lenkijos jungtis, pajėgumas 6,5 mlrd.kub.m./metus; Syderių gamtinių dujų saugykla, 0,5 mlrd.kub.m. tūris. Šių projektų, o taip pat smulkesnių, planuojamų vidutinio laikotarpio (5 metų) perspektyvoje, vertė – apie 1,2 mlrd. EUR. Būtų tik retorinis klausimas, kiek tai suderinama su įprastine sektoriaus bendrovių generuojama grąža (infrastruktūra per metus normaliomis sąlygomis pajėgi generuoti apie 26 mln. EUR grąžos).
Tiek pat svarbus yra klausimas, ko valstybėje siekiama tokios apimties projektais, kai tuo tarpu paklausa drastiškai mažėja? Keturios aplinkybės – (1) didelės apimties projektai, keletą kartų viršijantys šalies ūkio poreikius, (2) sektoriaus bendrovių nuosavybės atpirkimas atgal į valstybės nuosavybę; (3) visų rinkos vertės segmentų koncentracija vienoje asmenų grupėje tiek paklausos/pasiūlos (paslaugų, veiklos rinkos dalies) požiūriu (AB „Ambergrid“ perdavimas, AB „Lietuvos dujos“ skirstymas, AB „Klaipėdos nafta“ terminalas, UAB „Litgas“ suskystintų dujų importas, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ žemyninis dujų tiekimas, AB „Lietuvos energijos gamyba“ saugykla), tiek nuosavybės požiūriu („Lietuvos energija“, UAB ir UAB „EPSO-G“); (4) valdymo organizavimas per dvi holdingines kompanijas, turinčias UAB statusą – leidžia pagrįstai teigti, kad Lietuvos energetikos strategai turi viziją tapti gamtinių dujų Šiaurės Europos tarptautinės / regioninės rinkos žaidėjais. Tai reiškia, kad mūsų šalyje vystoma ar planuojama infrastruktūra bus naudojami ne šalies vartotojų menkstantiems poreikiams užtikrinti, tačiau verslui už Lietuvos ribų, išnaudojant de facto vertikaliai integruoto asmens organizacinius privalumus.
Noriu tikėti, kad mūsų energetikos strategai yra įvertinę konkurencinę aplinką ir turi aiškius savo vertikaliai integruoto asmens panašumus prieš aplinkinėse šalyse veikiančius, statomus ir planuojamus infrastruktūros objektus (Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija, Lenkija, RF Kaliningrado sritis bendrai turi 10 veikiančių arba jau statomų ir dar 9 planuojamus importuojančius SGD terminalus, 2015 m. balandžio duomenimis; Latvijoje, Švedijoje, Danijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, RF Kaliningrado srityje veikia ir yra plečiama 16, vien Vokietijoje – kelios dešimtys gamtinių dujų saugyklų, 2015 m. gegužės duomenimis). Todėl reikia tik sveikinti mažos šalies verslininkų drąsias ambicijas ir palinkėti gero vėjo, jas įgyvendinant.
Tik štai viena aplinkybė – kodėl tai daroma mūsų šalies vartotojų pinigais? Juk jei projektas – pelningai dalyvauti tarptautinėje Šiaurės Europos gamtinių dujų rinkoje – yra komerciškai patrauklus ir įgyvendinamas, jis ir turėtų būti finansuojamas kaip bet kuris kitas komercinis projektas, nelendant į vartotojų kišenes, t.y. kitų šaltinių lėšomis, prisiimant atitinkamą riziką ir tikintis aukštos grąžos. Pasakas apie būsimus dividendus ir jų sąskaita išaugsiančią piliečių gerovę palikime vaikučiams; racionaliai mąstantys žmonės suvokia, kad šis verslas turėjo ir vis dar turi Lietuvoje absoliučiai išskirtines sąlygas – pasididinti tarifus, užsitikrinti privalomus pirkimus, susigeneruoti trūkstamų investicinių lėšų, ir t.t., kai tik prireikia, ir tai garantuojama tiek įstatymais, tiek visais kitais teisiniais saugikliais. Todėl jau laikas pradėti rimtas diskusijas dėl gamtinių dujų veiklos, kurios tikslas yra ne Lietuvos gamtinių dujų vartotojų poreikių užtikrinimas, tačiau dalyvavimas plačiuose tarptautiniuose verslo procesuose, finansinius klausimus ir jų atskyrimą nuo mūsų vartotojų mokėjimų. Pradedami naujosios energetikos strategijos svarstymai – gera proga.
Kęstutis Daukšys,
Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas, Seimo Energetikos komisijos narys
