Pirmoje šio straipsnio dalyje buvo aptarta, ko ir kodėl gamtinių dujų vartotojai galėtų tikėtis po dvejų metų, kai baigsis sukauptų lėšų „krepšelis“. Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į situaciją sektoriaus bendrovių lygyje.
Lietuvos gamtinių dujų sektorius pastarąjį dešimtmetį patyrė nemenkų pokyčių. Jų tikslas – garantuoti patikimą ir efektyvų paslaugų teikimą gamtinių dujų vartotojams. Be kita ko, konkurencingos rinkos sukūrimas ir vartotojų laisvės rinktis užtikrinimas yra svarbus leitmotyvas, vykdant bene visas pertvarkas. Pradėkime nuo nuosavybės judėjimo sektoriuje ir su juo susijusių finansinių srautų judėjimo aptarimo.
Pirkome brangiau nei pardavėme
Ar valstybės biudžetas praturtėjo, 2002-2004 m. pardavus „Lietuvos dujas“ užsienio investuotojams ir sulaukdamas dividendų už pasiliktą mažiau kaip 18 proc. akcijų dalį? Bendros biudžetui tekę įplaukos, įskaitant dividendus iki 2013 m., buvo 102 mln.EUR, o naujiesiems savininkams per tą laiką sukapsėjo 184 mln.EUR.
Tai gal valstybė pigiai atpirko akcijas atgal, vykdydama re-nacionalizacijos programą? Užsienio investuotojams už dviejų bendrovių turėtą akcijų dalį buvo bendrai sumokėta 244 mln. EUR, dar papildomai buvo paišlaidauta, superkant 3 proc. akcijų viešo pasiūlymo būdu iš smulkiųjų akcininkų. Tiesa, įdomi detalė – iš rusų investuotojo akcijas atpirkome vidutiniškai 12 proc. brangiau nei iš vokiečių; beje, rusams ir pardavėme 16 proc. pigiau nei vokiečiams. Taigi, tokiu būdu užsienio investuotojams mūsų vartotojai per visą 2002-2013 m. laikotarpį sunešė 428 mln. EUR dividendų ir akcijų pardavimo pajamų, o valstybei – tik 102 mln. EUR.
Dividendų dalybose laimi ne valstybės biudžetas
Ar tai „teisybė“, ar tai „sąžiningumas“? Žinoma, ne, todėl mūsų energetikos strategų sprendimas buvo (ir yra) aiškus – reikia pasivyti tai, kas prarasta! Ir gerokai spustelti bendroves, kad tos dividendais, kaip andai avinėlis aukso monetomis, pasipurtytų. Lietuvoje nuo re-nacionalizacijos pradžios iki šių metų vidurio, t.y. techniškai per vienerius metus, dvi naujosios savininkės – UAB „Lietuvos energija“ ir UAB „EPSO-G“ – 106 mln. EUR dividendų, šitaip vartotojų suneštą ir valstybei atitekusį kąsnį padidindamos dvigubai, iki 209 mln. EUR. Tik ar tikrai valstybei? Tiksliai pasakyti, kiek konkrečiai dividendų atiteko valstybės biudžetui – misija neįmanoma, nes Ūkio ministerijos skelbiamos VVĮ suvestinės beviltiškai atsilieka nuo realaus laiko, dar beviltiškiau, neskelbia visų tiesiogiai ar netiesiogiai valdomų energetikos įmonių. Kita vertus, jei tikslingai viešinamos tik tos bendrovės, kurios paskiria dividendus valstybei, tai tenka pripažinti – po re-nacionalizacijos biudžetui teko viso labo kokių 12 proc. šios įspūdingos „dividendų lietaus“ sumos (laikant, kad bent pusę „Lietuvos energijos“, valdančios ne tik dujų, bet ir elektros sektorių, 26 mln.EUR sumos sudaros dujų sektoriaus indėlis). Daug tai ar mažai – diskusija beprasmė. Tačiau skaičiai leidžia daryti šiuos apibendrinimus:
1. Privatizacijos pratimas nebuvo sėkmingas, ir galiausiai, grįžome ten, kur pradėjome – sektoriaus kapitalas priklauso tiesiogiai valstybės/ministerijų kontroliuojamoms uždarosioms akcinėms bendrovėms. Atrodo, kad šalies visuomenė yra nepribrendusi privataus kapitalo veikimui energetikos sektoriuje.
2. Šis pratimas kainavo realius pinigus, ir, deja, ne šalies ūkio naudai. Valstybės/ministerijos pajamos (t.y. įplaukos minus išlaidos), nuo 2002 m. iki 2013 m. sudarė apie 396 mln. Lt (arba 115 mln.EUR), buvę akcininkai pajamų (įplaukų ir išlaidų skirtumas) turėjo tris kartus daugiau nei valstybė, apie 1.261 mln. Lt (arba 365 mln. EUR). O šie pinigai atsirado ne iš kažkur kitur kaip tik iš sąskaitas apmokančių vartotojų kišenės.
3. Nereikėtų užsisvajoti, kad vamzdynų veiklos yra tokios pelningos. Neva atėjo naujų žmonių ir staiga atsirado fantastiški penlningumo didinimo šaltiniai. Finansų inžinerija yra galinga (ar dar prisimename, kaip buvo sukelta pasaulinė krizė?). Belieka laikyti kumščius, kad lietuviškieji finansų inžinieriai žino, ką daro, nes viešai ir neviešai diskutuojančių su jais – nėra. Na, o kalbant paprastai – vykdomas būsimų ilgo laikotarpio (10-15 m.) pajamų ištraukimas avansu ir panaudojimas nedelsiant, ateičiai nukeliant drastiškai augantį poreikį skolintis.
4. Jaučiamas didelis informacijos trūkumas vartotojams. Viešoje erdvėje matome tik energetikos strategų pareiškimus, kurie garantuoja puikią energetikos ateitį šalyje. Tačiau visuomenei, už šių pareiškimų glūdinčios esminės informacijos, rasti nepavyks. Ji tiesiog neskelbiama. Techniškai, tokia situacija susiklostė dėl to, kad abi holdinginės bendrovės yra UAB, nors valdo keleto milijardų kapitalą. Praktiškai, toks veiklos organizavimo būdas ir visuomenei dozuotai atskleidžiamos informacijos nuobiros, leidžia kontroliuoti ir valdyti viešų diskusijų kryptis ir nuomonių raiškos intensyvumą. Savo ruožtu, tai yra platforma užtikrinimui, kad esminiai sprendimai būtų sutelkti itin mažo asmenų skaičiaus rate. Kaip tai dera su demokratija ir deklaruojamu viešumu? Atrodo, kad mūsų energetikai vadovaujasi šūkiu – „jei nori padaryti greitai, daryk savarankiškai“, pamiršdami antrąją sentencijos dalį – „o jei nori padaryti ilgam, siek žmonių pritarimo“. Todėl būtina pagaliau pradėti reikalauti iš valstybinių holdingų skelbti viešą informaciją. Bent jau tokia pačia apimtimi, kiek tai privaloma akcinėms bendrovėms.
5. Panašu, kad masinių dividendų pagalba susitvarkius su akcijų išpirkimo iš buvusių savininkų skylėmis, bus kaupiamos lėšos ir įgyvendinami nauji projektai. Šie pakels Lietuvos gamtinių dujų sektorių į „kitą lygį“. Apie tai – kitą sykį.
Kęstutis Daukšys, Seimo Energetikos komisijos narys
