Tenka pripažinti, kad Andrius Kubilius yra labai aktyvus premjeras. Po sėkmingų rinkimų jis be perstojo kaip užsukta katarinka kartojo: „Krizė, krizė, krizė…”. Buvo kaltinamas buvęs ministras pirmininkas G.Kirkilas tuo, jog jis nieko nedarė tam, kad būtų išvengta tos krizės. Todėl G.Kirkilą ministro pirmininko poste pakeitęs A.Kubilius atsiraitojo rankoves ir, pasitelkęs kelis bankų atstovus, ėmėsi darbo: sujaukė visą mokesčių sistemą, viską apvertė aukštyn kojomis.
Atsipūtęs po to sunkaus darbo, kuris vyko dieną ir naktį, jis tarė: „Padėtį stabilizavome“. Tačiau po visų A.Kubiliaus manipuliacijų su mokesčiais buvo gautas beveik toks pats rezultatas, koks buvo numatytas ir G.Kirkilo valstybės biudžeto projekte. Tad kam buvo reikalingas tas naktinis cirkas? Nebent tik tam, kad būtų sudarytas ryžtingo, veikiančio A.Kubiliaus įvaizdis. Vieni mokesčiai buvo padidinti (pridėtinės vertės mokestis, akcizai), kiti sumažinti (fizinių asmenų pajamų mokestis), tačiau galutinis valstybės biudžeto pajamų planas mažai kuo skyrėsi nuo G.Kirkilo plano. Tiesa, valstybės išlaidas A.Kubilius sumažino nurėždamas nuo biudžetininkų atlyginimų po 10-15 proc. Dėl to labiausiai nukentėjo žemesniųjų grandžių darbuotojai, kurių atlyginimai nedideli. Seimo gi nariai parodė taupymo pavyzdį tuo, kad savo atlyginimus „susimažino“ juos pasididinami kelis kartus.
Valdžia ir PVM
Iš daugybės A.Kubiliaus priimtų sprendimų, be abejo, buvo visokių – ir gerų, ir blogų. Suprantama, kad ypač šiuo metu, pasaulinės krizės akivaizdoje, būtina priimti kiek galima labiau subalansuotą valstybės biudžetą. Jeigu valstybės biudžeto deficitas bus ypač didelis, gali sutrikti pinigų srautų judėjimas, valstybė neturės pinigų mokėti atlyginimus biudžetininkams, pensijas pensininkams. Galutinis viso to rezultatas bus lito devalvavimas. Dėl lito devalvavimo labiausiai nukentėtų paprasti žmonės, nes jų pajamos sumažėtų keliasdešimt procentų, arba net kelis kartus.
Biudžetą subalansuoti galima dviem būdais: didinant biudžeto pajamas arba mažinant išlaidas. A.Kubilius panaudojo abu šiuos būdus. Pats geriausias sprendimas buvo padidinti pridėtinės vertės mokestį nuo 18 proc. iki 19 proc. Tai duoda didžiausias papildomas pajamas į valstybės biudžetą – apie 500 mln. litų per metus. Savo ruožtu eiliniams žmonėms šis PVM padidinimas buvo mažiausiai skausmingas ir praktiškai netgi nepastebimas. Daugelio prekių kainos dėl to netgi nepakito. Labai nesunku paaiškinti, kodėl taip įvyko.
Praktiškai visų prekių kainos baigiasi devynetu, pavyzdžiui, 0,99 Lt, 1,99 Lt, 9,99 Lt ir t.t. Vos vienu procentu padidinus kainas, visa devynetu pagrįsta rinkodaros sistema sužlugtų, todėl kainos buvo paliktos tos pačios, o tą papildomą vieną procentą PVM įmonės valstybei mokėjo iš savo lėšų, pelno.
PVM geras dar ir tuo, jog jo didinimas nekeičia, neblogina sąlygų eksportui. Jo didinimas taip pat neblogina sąlygų ir vietiniams gamintojams konkuruoti su eksportinėmis prekėmis, nes tiek importinėms, tiek ir vietinėms prekėms taikomas vienodas PVM.
Vis dėlto buvo padaryta klaidų ir taikant PVM. Žymiai geresnis buvo pirmasis A.Kubiliaus numatytas variantas didinti PVM iki 20 proc. Deja, liberalai šį variantą sugadino ir PVM buvo padidintas tik iki 19 proc. PVM buvo galima didinti ir dar daugiau – iki 22 ar net 24 proc. Tuomet biudžetas būtų gavęs pakankamai lėšų ir nebūtų jokio reikalo atsisakyti buvusių lengvatų, kurios buvo taikomos įvairioms verslo rūšims. Kažkurias lengvatas galbūt iš tiesų reikėtų naikinti, tačiau tai daryti reikėjo vėliau, kiekvienos lengvatos taikymą gerai aptarus ir numačius galimas pasekmes. Nuo sausio 1 d. visus lengvatinius PVM tarifus reikėjo padidinti tik tiek, kiek buvo padidintas bendras PVM tarifas. Pavyzdžiui, jeigu PVM tarifas buvo 5 proc., jį reikėjo padidinti iki 6 proc.
Valdžia ir akcizai
Teisingas sprendimas buvo padidinti akcizus alkoholiui, tabakui ir benzinui. Verslininkai teigia, jog tas padidinimas neduos efekto, nes atseit padidės šešėlinė ekonomika, valstybė gaus mažiau pinigų, o žmonės gers tiek pat. Staiga ženkliai padidėjus kokios nors prekės, paslaugos kainoms, pradžioje pirkimas tų prekių, paslaugų iš tikrųjų visada sumažėja. Tačiau kai žmonės apsipranta su naujomis kainomis ir baigia iš anksto prieš brangimą sukauptų prekių rezervą, prekių pardavimas didėja, atsistato į pirmykštę padėtį. Jeigu alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių, padidinus akcizus, būtų parduodama mažiau, būtų netgi teigiamas dalykas. Kuo jų bus parduodama mažiau, tuo visuomenė bus sveikesnė tiek fiziškai, tiek psichiškai, morališkai.
Kainų didinimas yra būdas mažinti alkoholio vartojimą ne alkoholikų, kurie naudojasi nelegalių alkoholio prekeivių, pilstukininkų paslaugomis, bet tų, kurie geria nereguliariai, taip pat jaunimo. Tie, kas geria pilstuką, jį gėrė ir gers nepriklausomai nuo to, ar parduotuvėse alkoholio kainos didėja, ar mažėja. Nelegalios prekybos alkoholiu taškus žino tik labai nedidelis skaičius tų taškų nuolatinių klientų, tad dauguma visuomenės narių „bobučių“ paslaugomis nesinaudoja.
Didinti akcizus degalams dabar buvo palankus momentas todėl, kad naftos, o tuo pačiu metu ir degalų kainos ėmė kristi. Todėl vairuotojams tas akcizų padidinimas nėra skausmingas. Tuo labiau, kad miestuose automobilių važinėja netgi per daug, dėl to gatvėse susidaro kamščiai, teršiama atmosfera.
Ką reiškia mokesčių didinimas?
Mokesčius (didinant PVM) reikėjo didinti tiek, kad valstybės poreikiai būtų patenkinti ir biudžetas būtų subalansuotas. Deja, A.Kubilius sustojo pusiaukelėje. Todėl švietimui, sveikatos apsaugai, policijai lėšų nepakanka.
Mokesčių didinimo priešininkai dažniausiai pateikia du pagrindinius argumentus, kodėl, jų nuomone, mokesčių didinti negalima: viena, atseit mokesčių didinimas pakenks verslui, antra, mokesčių didinimas nuskriaus neturtingiausius, labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius, nes padidinus mokesčius padidės ir kainos.
Deja, šie abu argumentai yra neteisingi. Didinant mokesčius didėja mokioji gyventojų paklausa, nes, surinkus daugiau mokesčių, didesnius atlyginimus galima mokėti biudžetininkams ir pensininkams. Padidėjus atlyginimams valstybiniame sektoriuje, privačių įmonių vadovams tenka didinti atlyginimus ir savo darbuotojams, nes priešingu atveju jie neatlaikys konkurencijos darbo rinkoje su valstybiniu sektoriumi. Atlyginimų didinimas privačiame sektoriuje padidina mokiąją paklausią ir privačiose struktūrose dirbančių darbuotojų.
Padidėjusi gyventojų mokioji paklausa skatina ir verslo, ekonomikos augimą. Antra, padidinus mokesčius visiems vienodai (padidinus PVM) ir atitinkamai padidėjus kainoms, atsiranda galimybė neturtingiausias visuomenės grupes iš biudžeto paremti daugiau negu padidėjo kainos dėl PVM padidinimo.
Taigi mokesčių didinimas leidžia sumažinti skirtumus tarp turtuolių ir vargšų.
Kodėl likome prie suskilusios geldos?
Perėję į opoziciją socialdemokratai dar kartą akivaizdžiai parodė, kad jie savo pažiūromis yra visai ne socialdemokratai, bet liberalai. Mat jie konservatorius labiausiai kritikavo dėl A.Kubiliaus vyriausybės priimtų socialdemokratinių sprendimų – PVM mokesčio padidinimo. Socialdemokratai, pastaruosius aštuonerius metus būdami valdžioje, vykdė liberalią politiką, liberalais jie liko ir atsidūrę opozicijoje.
Jeigu bus priešinamasi nedideliam dėl mokesčių didinimo atsiradusiam kainų padidėjimui, po to gali tekti devalvuoti litą, dėl to žmonių pajamos sumažėtų ne keliais, bet keliasdešimt ar net keliais šimtais procentų.
Pasaulinės krizės akivaizdoje sunkiausioje padėtyje atsidūrė būtent tos Europos Sąjungos valstybės, kurios vykdė labiau liberalią ekonominę politiką. Tai daugiausia naujosios Rytų Europos ES narės. Joms didelę įtaką darė amerikietiškieji ekonomistai, propaguojantys laukinį liberalizmą. Todėl šios valstybės lenktyniavo tarpusavyje kas daugiau sumažins mokesčius. Atseit sumažinus mokesčius ir nedidinant atlyginimų dirbantiesiems, juos kiek galima labiau išnaudojant, bus pritrauktos užsienio investicijos, kurios leis suklestėti ekonomikai. Motyvuojant užsienio investicijų pritraukimu, buvo liberalizuojami darbo santykiai, mažinami mokesčiai.
Užsienio investicijos iš tikrųjų atėjo. Tačiau tai buvo spekuliacinės investicijos. Jos atėjo, sukėlė kainų burbulą nekilnojamojo turto rinkoje, iš to pasipelnė, ir vėl išėjo palikusios Lietuvos žmones sėdėti prie suskilusios geldos ir galvoti, kaip išsimokėti bankams už paskolas, skirtas brangiai pirktiems būstams.
Tuo tarpu tos Vakarų šalys, kurios savo ekonomiką formavo remdamosi socialdemokratiniais principais, nuostolių turėjo mažiau. Jos stengėsi ne pritraukti spekuliacinį kapitalą iš užsienio, bet formuoti savo vidaus rinką, kuri būtų stabilios ekonomikos garantas. Tą stabilią ekonomiką užtikrina dideli mokesčiai ir dideli dirbančiųjų atlyginimai. Tokiu būdu kapitalas sukasi šalies viduje, jis neišvežamas iš šalies, todėl užtikrinamas tiek visų gyventojų aukštas pragyvenimo lygis, tiek ir aukšto lygio šalies ekonomika.
Ką kalba politikai
Seimo narys Julius Veselka teigia, kad reikėtų devalvuoti litą. Mat aplinkinės valstybės – Lenkija, Baltarusija, Rusija savo valiutas taip pat devalvavo. Keista, kad Seimo narys, pats kadaise buvęs Ekonomikos ministru, siūlo tokį tiek valstybei, tiek ir jos žmonės nenaudingą sprendimą. Juk devalvavus litą, žmonių pajamos labai sumažėtų, infliacija labai išaugtų, valstybei sudėtingiau būtų grąžinti skolas, nes už tą pačią skolą užsienio valiuta reikėtų žymiai daugiau mokėti litais. Iš lito devalvavimo laimėtų tik tie verslininkai, kurie eksportuoja produkciją – padidėtų jų pelnai, kurie būtų gauti dėl didesnio dirbančiųjų, kurių pajamos, gaunami atlyginimai labai sumažėtų, išnaudojimo.
Taigi galvojama, kad ekonomiką kelti reikia dar labiau perskirstant pinigus turtingųjų naudai, juos atimant iš vargšų.
Pasak kito Seimo nario, naujojo socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus, “lėšas reikia nukreipti ne vartojimui, bet ekonomikos gaivinimui“. Tas gaivinimas suprantamas labai įdomiai – atimti iš dirbančiųjų, pensininkų (tai yra tų, kurie yra vartotojai) ir perduoti tas atimtas lėšas turtingiesiems, verslininkams (kurie yra atseit ekonomikos gaivintojai). Tokia strategija yra iš esmės klaidinga. Mat vartojimas yra ekonomikos variklis, bet ne pasiūlos didinimas.
A.Kubilius, sumažinęs biudžetininkų atlyginimas 10-15 proc. ir tokiu būdu sutaupęs 5 mlrd. litų, staiga pareiškė, kad jis „surado“ 5,7 mlrd. litų, kurie bus skirti verslui paremti. Pasak ūkio ministro Dainiaus Kreivio, „lėšas bankams suteiks valstybė, o bankai jas perskolins verslui“. Iš to galima spręsti, kad valstybė savo sąskaita ir rizika skolins verslininkams lėšas abejotiniems projektams. Didelė tikimybė, kad tos lėšos bus prarastos. Juk verslininkai ir dabar gali iš bankų gauti paskolas be valstybės garantijos. Reikia tik patiekti gerus, ekonomiškai pagrįstus projektus. Nesant tokių projektų, bankai bijo rizikuoti indėlininkų lėšomis ir išprovokuoti bankų bankrotus.
Valstybės vardu gautos paskolos didina valstybės biudžeto deficitą. Tad kodėl A.Kubilius viena ranka tą deficitą sumažinęs 5 mlrd. litų, kita ranka jį vėl padidina net 5,7 mlrd. litų?
Dalis valstybės gautų paskolų bus panaudota pastatų renovacijai. Tam būtų galima pritarti, nes tuomet ateityje galbūt pavyktų sumažinti išlaidas šilumai. Tačiau kyla klausimas, kodėl anksčiau šios paskolos nebuvo imamos ir pastatai nerenovuojami?
Prieš keletą metų Kauno savivaldybė norėjo renovuoti visas mokyklas. Tačiau tuomet buvo sakoma, kad šiam tikslui savivaldybė negali imti paskolų, nes būtų viršyti paskolų limitai. Todėl buvo norima, kad paskolas imtų privatininkai, o po to už tai savivaldybė jiems mokėtų duokles. Tad nejaugi dabar padėtis pasikeitė, ir paskolos neįskaičiuojamos į biudžeto deficitą?
Ekonomistai kritikuoja G.Kirkilo vyriausybę tuo, kad ji kylant ekonomikai nesutaupė lėšų juodai dienai. Bet juk ji ir negalėjo nieko sutaupyti, nes buvo mažinami mokesčiai ir dėl to tos lėšos, kurios būtų galėjusios papildyti valstybės biudžetą ir patekti į rezervinį fondą, atiteko verslininkams, padidino jų pelnus.
Pinigų yra – tik ne darbininkams
Per praėjusius 2008 metus verslininkų uždirbtas pelnas sudarė 16 mlrd. Litų, atskaičius mokesčius (ši suma prilygsta maždaug pusei valstybės metinio biudžeto). Panašūs rezultatai buvo ir 2007 metais. Kur dingo visi tie pinigai, verslininkų pelnai? Kodėl vos tik krizei atėjus į Lietuvą, verslininkai ėmė šaukti: bankrutuojame, neturime pinigų nei apyvartinėms lėšoms, nei darbuotojų išeitinėms pašalpoms mokėti, valstybe – paremk mus! Bet juk verslininkai iš savo gautų pelnų galėjo ir turėjo suformuoti savo apyvartines lėšas. Tuomet nebūtų reikėję imti kreditų iš bankų ir mokėti dideles palūkanas.
Įmonė sėkmingai gali dirbti ir neturėdama pelno. Atstatyti savo gamybinius pajėgumus ji gali iš amortizacinių lėšų. Pelną įmonės vadovai gali arba išsimokėti dividendais ir iššvaistyti arba panaudoti įmonės reikmėms. Tad jeigu verslininkai iš tikrųjų neturi pinigų, neturi jokių rezervų, tai reiškia, kad jie patys dėl to kalti, nes jie didžiulius savo pelnus paleido vėjais. Todėl valdžia neturi visos visuomenės sąskaita remti tų nemokšų švaistūnų verslininkų. Tuo labiau, kad verslininkai dažnai būna dideli melagiai. Turėdami pilną piniginę prikimštą dolerių ir eurų, jie mėgsta savo darbuotojams sakyti – neturiu pinigų tau užmokėti už darbą. Tad nereikia dabar gailėtis ir tų verslininkų, kurie atkišę ranką prašo iš vyriausybės pinigų, kreditų, paramos.
Vytenis Paulauskas
2009-04-10
