Replika
Chamas (Hamas) – biblinis veikėjas, antrasis Nojaus sūnus, jaunesnysis Semo (Šemo) ir vyresnysis Jafeto brolis. Minimas jo nepagarbus elgesys su tėvu; už jį Nojus prakeikė (Pr 9:25-27, tris kartus) būti vergu Kanaaną – vieną iš Chamo sūnų (Pr 10:6), laikomą kanaaniečių protėviu.
Žodis chamas tapo bendriniu daiktavardžiu, žyminčiu nejautrų ir brutalų žmogų, galintį viešai niekinti, įžeidinėti kitus žmones.
(iš enciklopedijos)
…………………………………………………………….
Kadaise sūnus Chamas pasityčiojo iš savo tėvo Nojaus ir nuo to laiko visas pasaulis žino, ką šis žodis reiškia. Žmonės nebežino Nojaus ir jo sūnų istorijos, tačiau jokioje pasaulio šalyje niekas nebeduos savo sūnui Chamo vardo. Po negražaus poelgio asmenvardis Chamas virto bendriniu žodžiu, reiškiančiu nemandagų, netašytą žmogų, išsiskiriantį grubiu elgesiu.
Perskaičius Delfyje Seimo nario, Tautos Prisikėlimo partijos vadovo A.Valinsko straipsnį “Jei tampame oligarchų ar nusikaltėlių valdoma valstybe, tai kuriai pusei atstovaujate Jūs, ponia prezidente?” ir – ypač – pažvelgus į autoriaus nuotrauką, pirmoji reakcija buvo – pakeisti paantraštę “politiko tribūna” į “chamo tribūną”. Arodo, kad chamų inkubatorius Delfis, parinkdamas šią nuotrauką, šį kartą tikrai padarė meškos paslaugą autoriui. Ši meistriškai parinkta (tyčia?) nuotrauka be garso rėkia: štai kokie Seimo nariai politikai, štai kokia Tautos prisikėlimo partija!
Labai įdomu laukti ir pamatyti, ar Seimo Etikos komisijos duris pravers nors vienas Seimo narys, ar nors vienas taip pat pasijus įžeistas darnaus straipsnio ir nuotraukos dueto.
Skaitytojų, eilinių piliečių Seimas ir taip nėra labai mėgiamas, o ši publikacija tiesiog rėkte rėkia: Seimo narys, politikas – chamas!
Žinoma, pati Prezidentė tikrai neturi laiko naršyti Delfyje ir ypač Delfio komentaruose, tačiau seimūnės moterys, laikančiomis save politikėmis, turėtų sureaguoti į šį išsišokimą, nes, jaučiu, ateina laikas, kai kokia nors neaiškiais tikslais susikūrusi partijėlė greitai jas visas pavers vištomis, bobomis ir t.t.
Matyt, iš tikro artėja laikas, kai moteris politikė, moteris specialistė vyrukų, kurie kažkokiais būdais sugeba “toli eiti” bet kokioje srityje, gali būti paversta visiška šešėline statiste narsiuose politiniuose šou, kur irgi toną vis dažniau diktuoja tie patys vyrukai avantiūristai.
Laikas susirūpinti, gerbiamos Seimo narės, nes blogas pavyzdys neišsiauklėjusių žmonių tarpe tampa labai užkrečiamu ir netrukus galite susilaukti tiesioginio spjūvio į veidą Seimo foje, kavinėje, posėdžių salėje…
Visi dar prisimename labai nepolitiško politiko akiplėšiškai naivų aiškinimą, kad žodis “boba” Prezidentės atžvilgiu visiškai neturi paniekinamojo atspalvio. Prisimename daugybę Seimo narių mėginimų naudoti nevykusias metaforas, netalentingus palyginimus, kvailas, nemandagias interpretacijas.
Seimo nariai, beplušėdami šokių projektuose, vis tik daro aiškiai jaučiamą įtaką Seimo darbui ir kolegiškiems santykiams, vis arčiau traukdami juos į šokių projektų vertintojų (komisijos narių) kalbos kultūrą.
Ir pasakysiu – tai labai nemalonu didžiajai tautos daugumai. Žmonės vis dėlto nori turėti ką gerbti ir kuo pasitikėti. Ir visiškai neaišku, ar ateinančiuose rinkimuose kas bebalsuos už garsiausiai kritikuojančius, toliausiai spjaudančius ir išradingiausiai menkinančius visa, kas buvo iki šiol, nes tie, kalbantys “nuo bačkų”, jau yra save atskleidę panašiais išsišokimais. Jie yra paprasčiausi rėksniai ir plepiai, siekiantys paties pigiausio populiarumo anekdotiniais kalambūrais.
Taip, kad Prezidentė visiškai nenusipelno jokio pasityčiojimo už tai, kad vieną kartą išdrįso atvirai ir teisingai įvertini mūsų valstybę kaip oligarchų ir nusikaltėlių valdomą. Tauta tikrai tą tiesą yra seniausiai konstatavusi ir nebetekusi vilties, kad kada nors kas nors keisis. Susilaukti tokios priešpriešos savo principingam įvertinimui kaip tik ir rodo, kad Prezidentė pasakė tiesą – pirmą kartą atvirai ir vienaprasmiškai įvertino per du dešimtmečius susidariusią padėtį Lietuvoje, kuri kaip niekada dar yra tiesiogiai pavojinga valstybės saugumui. Po šio jos atverto pūlinio tikriausiai seks atitinkami žingsniai, kurie taip pat susilauks didžiulio pasipriešinimo iš pačių seimūnų, iš politikų, apžvalgininkų, nupirktų, valdomų laikraščių, politinių apžvalgininkų.
Tačiau Prezidentė susilauks ir vienareikšmiško palaikymo iš savo piliečių. Jie, matyt, seniai laukė Prezidentės esminės pozicijos išsakymo, nes niekas kitas taip aiškiai neparodo, kad ši Prezidentė suvokia padėtį piliečių akimis, kaip šis sakinys: “..tampame oligarchų ir nusikaltėlių valstybe..” Tik veiksmažodžio “tapti” esamąjį laiką reikėtų pakeisti būtuoju kartiniu – mes jau tapome nusikaltėlių valdomi…
O kodėl pastaruoju metu taip suaktyvėjo kiršinimas prieš Prezidentę – atskiro ir išsamaus straipsnio tema.
Tačiau būtina pažymėti, kad ponas “Politiko tribūnos” autorius taiko įkirsti kur kas toliau. Jis daro šį šou puikiai žinodamas, kad turi būrį jam plojančių žiūrovų, kurie braižo Prezidentės apkaltos modelių brėžinukus, susispietę riedančio, nuo ešelono atitrūkusio vagono kamputyje ir kol kas nedrįsta iškišti nepridengtos galvos.
Šie nuolatiniai išpuolių prieš Prezidentę išsišokimai – tai pastangos užsitikrinti sau vietą “pirmose eilėse”, jei kartais kas nors pavyktų. Šis talentingas šou meistras tikrai nedaro nė vieno žingsnio, nebūdamas tikras, kad už jo kas nors stovi.
Tačiau brėžinukų braižytojai nenumato vieno: tauta tikrai suvokia artėjančią sumaištį ir dar didesnę krizę, susijusią su Euro padėtimi Europos Sąjungoje, kuris gali susprogdinti ir pačią Sąjungą. Tai gali prasidėti, jeigu Vokietijai atsibos savo finansinių resursų ir piliečių gerovės sąskaita gelbėti “skęstančias” Graikiją, Portugaliją ir dar nežinia kokias “skenduoles”. Jau dabar Vokietijos politikų pasisakymuose skamba idėjos atsisakyti euro ir grįžti prie markės.
Visos Europos laukia labai sudėtingi, netradiciniai sprendimai, o įpratusių ieškoti amžinų kaltųjų laukia dar neregėtas sumišimas, kai nebebus ką kaltinti. O chaosas gali būti visuotinis.
Ir šioje padėtyje išlaikyti stabilumą vis tik turės ši Prezidentė.
Ir ji bus pajėgi tą padaryti.
Ir tauta tai mato.
Ir todėl jos tikrai laukia antra kadencija.
O straipsnio autorius, taip meistriškai pabaigoje sumanipuliavęs Daukanto ir Muravjovo pavardėmis, tikrai neturi Daukanto įžvalgų, bet labai norėtų naudotis Muravjovo metodais. Tačiau, kaip atsimename iš istorijos, Muravjovui paminklą miestiečiai vis ištepdavo kalės taukais, kad visi šunys atbėgę kauktų ir šlapintųsi ant jo. Nes jis buvo ne mūsų. Jis buvo atsiųstas Caro.
Vidmantė Jasukaitytė, Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja
