Vl. Trukšinas,
Statistikas, nepriklausomas analitikas
Gruodžio – sausio mėn. bankų veikimo apžvalga
(O joje jau gerokai mažiau, nei lapkričio mėn. apžvalgoje, net ir santūraus optimizmo)
Reziumė ir svarbesni pastebėjimai
Bankų skolinimas ne tik sustojo, bet jau ir mažėja. Tai vyksta dėl kreditinių išteklių stokos. Jų likučių mažėjimą sąlygojo motininių bankų reikšmingas traukimasis iš šalies kreditavimo, menkas rezidentų indėlių prieaugis.
Šalies bankų atstovai jau pradeda diktuoti skolinimo sąlygas bei reikalavimus net Vyriausybei. Kaip teigia p. . Josephas E. Stiglitzas (,,Verslo žinios“, ,,Depresija Davose“, 2009 02 17), ,, …jie …laiko prirėmę ginklą vyriausybėms prie galvų ir reikalauja didelės vertės pagalbos planų bei grasina ekonomikos žlugimu, jei pagalba nebus suteikta“. Ir reikalauja teisės naudotis biudžeto lėšomis per skolinimo vyriausybines garantijas.
Vyksta spartus nacionalinės valiutos keitimas į eurus ir bėgimas nuo lito. Tai reikšmingai skatina patys bankai, nepagrįstai didindami skolinimo kainą nacionaline valiuta. Skolinimo nacionaline valiuta kainos ,,pagrindimui“ naudojamas VILIBOR‘as kelia daug neaiškumų ir abejonių.
Beveik sustojo skolinimo būstui didėjimas. Kartu sparčiai plinta jau suteiktų paskolų refinansavimo procesas. Senų paskolų refinansavimo procesas gali būti paplitęs ir kitose skolinimo srityse.
Bankai daugiau nei pusę paskolų portfelio ,,įmerkė“ į šalies ekonomikos sektorius, kuriose neuždirbama (arba uždirbama mažiausiai) pinigų jiems grąžinti. PINIGUS tokių paskolų grąžinimui šimtai tūkstančiai skolininkų privalės uždirbti kitose ekonomikos sektoriuose, kuriems bankai ir Vyriausybė buvo mažiau ,,dosnūs“ skolintojai bei skolinimo lengvatų teikėjai.
Daug abejonių kelia ir Valiutų valdybos pinigų politikos modelio taikymas ekonomikos ir artėjančios finansų krizės sąlygomis pinigų pasiūlos valdymui.
Lieka be atsako būstų paskolų bei indėlių apskritai draudimo klausimai.
Paskelbti pinigų ir kitų PFI, t. y. bankų ir kredito unijų (toliau – bankų) jau šių metų sausio mėn. balansų ir pinigų statistikos duomenys bei kai kurie jų komentarai (Lietuvos banko, Bankų asociacijos, ,,Verslo žinios“, DELFI). Laukdami naujų duomenų taip pat ne anksčiau, nei kovo pabaigoje, turime galimybę ne iš bankų atstovų varpinės pasižvalgyti po šių metų sausio ir praėjusių metų gruodžio mėn. bankų veikimo kai kuriuos rezultatus. O jie jau gerokai menkina lapkričio mėn. analogiškų duomenų sukeltą, nors ir santūrų, optimizmą.
Ką rodo grynųjų pinigų judėjimas?
Šių metų sausio mėn., kaip ir prieš keletą mėnesių (praėjusių metų rugsėjo – spalio mėn.), gan reikšmingai sumažėjo pinigų kiekį šalies ekonomikoje apibūdinantis indikatorius – pinigų junginys P3. Nominali jo likučio suma per mėnesį sumažėjo 816 mln. Lt, arba 1,9 %. Tarp jų dėl sandorių (sandoriai – tai indėlių ar paskolų priėmimas, teikimas, grąžinimas) dar daugiau – 932 mln. Lt. Ne sandoriniai kaitos veiksniai – tai užsienių valiutų kursų kaitos įtaka į pinigų junginį įskaičiuojamų indėlių kitomis užsienio (ne eurais) valiutomis, parskaičiuojant juos į litus – minimo pinigų junginio mažėjimą ,,švelnino“ jau net 116 mln. Lt, t. y. 14 % nominalios mažėjimo sumos.
Pinigų kiekio mažėjimui įtakos turėjo, be kitų veiksnių, mažėjantys bankų kredito ištekliai bei mažėjanti kredito ekspansija į šalies ekonomiką. Kartu toks pinigų kiekio mažėjimas gali būti vertinamas kaip pinigų pasiūlos mažėjimas ir jos spaudimo infliacijai mažėjimas. O tai sudaro prielaidas infliacijai bent jau daugiau neaugti.
Grynųjų pinigų (litų) apyvartoje kiekio mažėjimas (300 mln. Lt konsoliduotame ir 210 mln. Lt agreguotame bankų balansuose) nėra kažkuo ypatingas reiškinys. Juk jų funkcijas kaskart vis daugiau ir plačiau atlieka ne grynieji jų pakaitalai: mokėjimų kortelės, elektroniniai pinigai bei pan.
O kiek grynųjų kitomis užsienio valiutomis ,,sukasi“ šalies ekonomikoje, galima bent apytiksliai ir apskaičiuoti.
Juk žinoma, kad bankų agreguotame balanse grynųjų nacionalinių pinigų likučiai š. m. sausio pabaigoje buvo 890 mln. Lt, o grynųjų pinigų užsienio valiutomis likutis jų išorės turte buvo 326 mln. Lt (tik per sausio mėn. sumažėjo 81 mln. Lt, arba beveik 20 %). Tuomet aišku, kad bankuose turimų grynųjų nacionalinių pinigų likučius grynieji pinigai užsienio valiutomis (įskaitant ir lito ,,broliuką“ eurą) padidina beveik 37 % (326:890×100).Tuomet galima teigti, kad grynųjų pinigų užsienio valiutomis šalies ekonomikos pinigų apyvartoje buvo bent 3041 mln. Lt (grynieji nacionaliniai apyvartoje 8220 mln. Lt x 0,37). Iš viso grynieji pinigai apyvartoje turėtų viršyti bent 11,2 mlrd. Lt (tikslesni skaičiai žinomi šalies finansinių sąskaitų sudarytojoms LB). O žinant, kad paskolos kitomis užsienio valiutomis, be ,,broliško“ euro, tesudaro mažiau 3 %, galima būtų teigti, kad ir grynųjų eurų šalies ekonomikoje cirkuliuoja bent 2953 mln. Lt, t. y dar bent 36 % grynųjų nacionalinių.
Be to, neatmeskime ir mūsų lito ,,broliuko“ – euro vis platesnį skverbimąsi į grynųjų pinigų rinką, pvz. sandoriuose su nekilnojamuoju turtu ir pan. ir pan. Vien tik bankų paskolų portfelio sudėtyje paskolų eurais dalis nuo 52 % praėjusių metų pradžioje padidėjo iki beveik 63 % š. m. sausio pabaigoje (įmonių ir namų ūkių indėliuose, kurie, savo ruožtu, sudaro beveik 91 % rezidentų indėlių, indėlių eurais dalis padidėjo nuo17,9 % 2008 01 iki 23,3 % šių metų sausio pabaigoje). O kur dar didžiulis, per 2004 – 2008 m. 9 mėn. jau viršijantis 100 mlrd. Lt, pinigų importas, kuris, daugiausiai, į šalies ekonomiką ,,ateina“ eurais?
Galima teigti, kad euro įvedimas šalies ekonomikoje jau seniai vyksta ,,de fakto“. Tą procesą savotiškai aktyviai ,,skatina“ ir patys bankai su Lietuvos banku per paslaptingąjį VILIBOR‘ą, kuriuo ,,grindžiamas“ skolinimo nacionaline valiuta nuolatinis brangimas, skatinantis skolinimui vis dažniau naudoti eurą.
Keletas žodžių apie skolinimą
Jau gruodžio mėn. skolinimas ne tik sustojo, bet ir sumažėjo: nominalus vidaus kredito likutis – 77 mln. Lt, arba – 0,1 %; mažėjo skolinimas įmonėms (- 0,8 %), namų ūkiams (- 0,1 %), vartojimui (- 1,8 %). Ir tik skolinimas būstui įsigyti didėjo 1,6 % arba 131 mln. Lt (nominalus). Sausio mėn. vidaus kredito mažėjimas jau greitėjo: vidaus kredito likutis jau – 214 mln. Lt, arba -0,3 %, paskolos įmonėms -296 mln. Lt ir -0,8 %, skolinimas vartojimui jau -1,9 %. Paminėti mažėjimai tik dėl sandorių jau yra dar didesni: vidaus kredito – 376 mln. Lt ir jau – 0,5 %.
Per praėjusius paskutinius tris mėn. keleriopai išaugo likutis paskolų, suteiktų centrinei valdžiai: nuo 5,0 mln. Lt praėjusių metų spalio pabaigoje iki 215,1 lapkričio ir 214,8 mln. Lt sausio pabaigoje.
Kalbant apie paskolų būstui įsigyti nominalaus likučio dar kažkokį (131 mln. Lt gruodžio mėn. ir 33 mln. Lt sausio mėn.) didėjimą, derėtų kartu vertinti dar bent du aspektus: ne sandorinių veiksnių įtakos reikšmės didėjimą ir duomenis apie paskolų būstui įsigyti TEIKIMĄ ir jo kaitą.
Nominaliam būsto paskolų likučiui gruodžio mėn. padidėjus 131 mln. Lt, jo didėjimas dėl sandorių buvo 148 mln. Lt. Tai reiškia, kad ne sandoriniai veiksniai nominalų didėjimą mažino 17 mln. Lt, arba beveik 13 % nominalaus didėjimo. Sausio mėn. analogiški skaičiai jau priešingi: nominaliam likučiui didėjant 32,9 mln. Lt, jo didėjimas dėl sandorių vertinamas tik 19,7 mln. Lt; ne sandorinis didėjimas nominalų likučio didėjimą didino dar 13,2 (32,9 – 19,7) mln. Lt. Kyla klausimas: ką gali reikšti paskolų (o ir indėlių bei kitų pinigų statistikos rodiklių) kaita dėl ne sandorinių priežasčių? Kaip aiškinama LB metodinėse pastabose (mėnesinio biuletenio 124 psl.), sandoriai per laikotarpį skaičiuojami ne tiesioginiu būdu, iš likučių skirtumų atimant kitus pokyčius, nesusijusius su sandoriais: pokyčiai dėl perklasifikavimo, valiutos santykio svyravimo, visiško ar dalinio paskolų nurašymo ir vertybinių popierių perkainojimo dėl kainos svyravimo. Kaip papildomai paaiškino LB darbuotojai, būsto paskolų likučių pokyčiai gruodžio ir sausio mėn. dėl ne sandorinių veiksnių aiškintini tik USD kurso permaininga kaita būsto paskoloms, kažkada suteiktoms USD. Ir iš tikrųjų, Lt/USD santykiai kito taip: 2008 11 31 = 2,6688; 2009 01 01 = 2,4507; 2009 01 31 = 2,699. Būsto paskolų nurašymo dar nebuvo.
O dabar atkreipkime dėmesį į tokius skaičius: per gruodžio mėn. suteikta naujų paskolų būstui įsigyti 384,8 mln. Lt (38,5 mln. Lt eurais ir 346,3 mln. Lt nacionaline valiuta), o tokių paskolų nominalus likutis per tą patį mėnesį padidėjo tik …131,2 mln. Lt. Sausio mėn., analogiškai, naujų būsto paskolų suteikta 225,7 mln. Lt (21,6 mln. Lt eurais ir 204,1 mln. nacionaline valiuta), kai jų nominalus likutis padidėjo, kaip jau minėta, 32,9 mln. Lt. Ką tai galėtų reikšti? Daug, 253,6 mln. Lt (131,0–384,8) gruodžio mėn. ir 192,8 (32,9 -225,7) mln. Lt sausio mėn., grąžinta? Kažin, ar taip ir yra. O gal į naujai suteiktų būsto paskolų sumas įskaičiuotos ir jau suteiktų paskolų refinansavimo paskolos? Juk LB tokių duomenų rengimo metodikoje numatyta, kad ,,Sudarytos naujos sutartys – visos finansinės sutartys ar jų sąlygos, kai paskolos ar indėlio palūkanų norma nustatoma pirmą kartą; visi nauji susitarimai dėl esamų paskolų ir indėlių. Aktyviai nedalyvaujant namų ūkiui ar nefinansinei korporacijai ir iš naujo nesitariant dėl sutarties sąlygų pratęsta esama paskolos ar indėlio sutartis nelaikoma nauja; nauja sutartimi taip pat nelaikomas ir sudarant sutartį iš anksto numatytas palūkanų normos pakeitimas“, (paryškinta apžvalgos autoriaus).
Ar tai reiškia, kad dar NEŽINOMA apie realius būstų paskolų ,,refinansavimo“ įforminimo mastus, tokių skolininkų skaičių ir dėl to jau REALIAI iškilusias būsto paskolų grąžinimo tam tikras problemas bei jų apimtis, kurios, laikinai, paslėptos refinansavimo – ,,naujose“ paskolose? Ir nieko nežinoma ir apie tai, kiek šis ,,procesas“ jau tęsiasi?
O gal kaip tik trūkstamą informaciją ir pateikia Lietuvos banko Asociacijos prezidentas, skelbdamas visiškai kitokias naujai pasirašytų būsto paskolų sumas, nei jos rodomas Lietuvos banko (biuletenio lentelėje 3.1.2., ,,Suteiktos naujos paskolos namų ūkiams ir jų palūkanų normos“, skiltis 16, psl. 72)?
Asociacijos duomenimis, ,,…gruodį naujai pasirašytų būsto paskolų suma siekė 189,7 mln. Lt – 7,8 mln. Lt daugiau nei lapkritį (VZ.LT, 2009 01 28); tai reiškia, kad lapkričio mėn. tokių paskolų pasirašyta už 181,9 (189,7 – 7,8) mln. Lt. Sausio mėn., Asociacijos duomenimis, ,,naujų paskolų išdavimo (turėtų būti – teikimo) procesas sulėtėjo – sausį būsto paskolų išduota (suteikta) už 99,4 mln. Lt.“(DELFI, 2009 03 02). Mums belieka tik palyginti būsto paskolų teikimo Asociacijos duomenis su Lietuvos banko duomenimis ir pažvelgti į naują būsto paskolų kaitos reiškinį bei jo raidos tendencijas.
Ką tai galėtų reikšti?
Jeigu LB Asociacijos duomenys nesusieti su LB skelbiamų naujų paskolų metodologija ir atspindi tikrai ,,naujai pasirašytų“ paskolų sumas, tuomet būtina:
– tuoj pat visokeriopai girti LB Asociaciją už tai, kad, finansų ir ekonomikos sunkmečiu sugebėjo organizuoti labai reikalingų duomenų rinkimą; duomenų, reikšmingai papildančių ir patikslinančių LB skelbiamus panašius duomenis;
– konstatuoti, kad LB skelbiami duomenys apie naujai suteiktas paskolas neatspindi tikrovės apie naujas būsto paskolas bei naujus skolininkus, nes jau daugiau nei pusė tokių ,,naujai suteiktų“ paskolų yra senų paskolų refinansavimas;
– pripažinti, kad būsto paskolų refinansavimo procesas yra didėlis ir sparčiai didėjantis;
Lieka neaišku, kiek refinansuojamų būsto paskolų refinansuotos dėl valiutos keitimo (iš nacionalinės į eurus) ir kiek – dėl kitų, jau skolininkus slegiančių, priežasčių. Refinansavimo dėl valiutos keitimo procesą taip pat savotiškai aktyviai ,,skatina“ ir patys bankai su Lietuvos banku per paslaptingąjį VILIBOR‘ą, kuriuo ,,grindžiamas“ skolinimo nacionaline valiuta nuolatinis brangimas, skatinantis skolinimui vis dažniau naudoti eurą.
Bankų skolinimas vartojimui (vartojamosios paskolos ir paskolos būstui) didino paskolų (vidaus kredito) dalį, nepriskiriamą ekonominei veiklai nuo 37,5 % I ketv. pabaigoje iki 42,9 % IV ketv. pabaigoje. Prie tokių paskolų dalies dar pridėkime beveik 14 % portfelio paskolų, suteiktų apdirbamosios pramonės, statybos bei žuvininkystės įmonėms, kuriose pridėtinės vertės sukuriama mažiausiai iš visų (penkiolikos) šalies ūkio veiklos rūšių (32 – 48 % pagamintos produkcijos vertės). Skolinimo didėjimas (iki daugiau nei pusės paskolų portfelio) ne ekonominei veiklai – namų ūkių vartojimui ir būstų įsigijimui bei veiklos rūšims, kuriose pridėtinės vertės (BVP) sukuriama mažiausiai, menkai didina BVP, neįtakoja adekvataus ekonomikos augimo. Tai mažai efektyvus skolinamų pinigų panaudojimas, didinantis infliaciją bei pinigų nuvertėjimą. Kartu tai reiškia, kad bankai daugiau nei pusę paskolų portfelio ,,įmerkė“ į šalies ekonomikos sektorius, kuriose uždirbama mažiausiai pinigų jam grąžinti. PINIGUS tokių paskolų grąžinimui šimtai tūkstančių skolininkų privalės uždirbti kitose ekonomikos sektoriuose, kuriems bankai ir Vyriausybė buvo mažiau ,,dosnūs“ skolintojai bei skolinimo lengvatų teikėjai.
Kalbant apie vidaus kredito kaitą ir bankų skolinimą, galima iš dalies ir pritarti bankų Asociacijos prezidento minčiai, kad ,, lūkesčiai, kad bankai privalo gelbėti ekonomiką yra ne visiškai teisingi, nes bankininkystė yra toks pats verslas“ (DELFI. Lt, 2009 02 26).
Bet ,,atmetinėti” faktus, kad visai neseniai bankai tikrai kreditus dalijo ,,į kairę ir į dešinę”, yra mažiausiai neteisinga. O kiek bankai ,,prisidėjo“ prie skolinimosi būstui lengvatų atsiradimo lobizmo finansavimo? Ir kiek iš tų lengvatų milijonų bankai uždirbo beatodairiškai ir agresyviai skolindami?
Ar kam nors ir kur nors teko girdėti, kad narkotikų vartotojai, nors ir vadinami narkomanais, būtų už tai baudžiami bei kitaip persekiojami, bet ne gydomi? O narkotikų platintojai, narkomafijozai, būtų nepakaltinami ir net liaupsinami? Tai kodėl mūsų bankininkai (bankų mafijozai???) sau leidžia kaltinti skolininkus? Juk bankai juos ,,padarė“ skolinimosi įkaitais – „narkomanais“.
O kodėl ,,Swedbank“ prezidentas p. Michaelis Wolfas gali pripažinti, kad skolinant Baltijos šalyse buvo padaryta klaidų (Vz.lt, 2009 03 06), kad skolinant ,,…buvo neteisingai įvertinta rizika …buvo skolinama taip pigiai, …kad išsivystė rinkos burbulas“? Tai kodėl to nepripažįsta LB ir LB Asociacija ir net bandoma įžvelgti apie bankus skleidžiamus kažkokius negerus ,,mitus“?
Krizės kaltininkai – bankai
Daugelis pasaulinio masto ekonomistų (ne bankų) gan vieningai jau sutarė, kad dabartinės finansinės ir ekonomikos krizių sukėlėjai yra bankai bei jų agresyvaus skolinimo, pagrįsto laisvosios rinkos neribojamu gobšumu pelnams bet kokia kaina politika. Galu gale ir pasaulio, ir Lietuvos krizės kaltininkai kaip ir įvardinti, ir jų tarpe – bankų vadovai, finansų ministrai. Žiūrėkite: ,,Štai jie – 25 didžiausi finansų pasaulio sprogimo kaltininkai (nuotraukos) 166“ Guardian.co.uk ir lrytas.lt inf. 2009-01-28 ir Stasys Jakeliūnas, ,,Kas kaltas dėl ekonomikos krizės Lietuvoje? (Sąraše – 8 kaltinamieji politikai)“, http://www.lrytas.lt , 2009-02-19)
Bet gal ir teisus p. Josephas E. Stiglitzas (,,Verslo žinios“, ,,Depresija Davose“, 2009 02 17), teigdamas, kad kai kurie Amerikos aštriai kritikuojami finansininkai bando apsimesti krizės aukomis. ,,Tačiau jie ne aukos, o kaltininkai. Apmaudą labiausiai kelia tai, kad jie vis dar laiko prirėmę ginklą vyriausybėms prie galvų ir reikalauja didelės vertės pagalbos planų bei grasina ekonomikos žlugimu, jei pagalba nebus suteikta“.
Atrodo ir Lietuvoje veikiančių bankų atstovai ir jų prezidentas p. S. Kropas su bankų skolininkais jau bando kalbėti kaip ir ,,…su pistoletu prie galvų“. Ir net – prie jaunų naujos Vyriausybės narių galvų…
Nedaug optimizmo suteikia banko kredito išteklių kaitos tendencijos. Po padidėjimo gruodžio mėn. (+1,6 %), sausio mėn. jų likučiai vėl sumažėjo net 616 mln. Lt (-0,7 %). Ir tai įvyko tik dėl to, kad 761 mln. Lt (-1,8 %) sumažėjo išorės lėšos ir iš jų užsienio bankų indėliai – net – 997 mlrd.. Lt. arba – 2,5 %. Teisus naujasis Ūkio ministras p. Dainius Kreivys teigdamas, kad užsienio motininiai bankai jau išima savo lėšas iš savo filialų ar dukterinių bankų. Ir tai jau įvyko, nepriklausomai nuo p. S. Kropo (bankų prezidento) tokių teiginių ,,atmetimo“ ir net su pakaltinimais dėl kažkokių bankų atžvilgiu ne gerų ,,mitų“ skleidimo. Ir ne 14 mlrd. Lt Lietuvos komerciniai bankai pernai pasiskolino iš savo motininių bankų, kaip teigia jau minimas p. S. Kropas, o tik 9,3 mlrd. Lt, nors 2007 m. – beveik 12,0 mlrd. Lt (DELFI, 2009 02 26).
Indėliai
Dar galima džiaugtis, kad gruodžio – sausio mėn. nesumažėjo rezidentų indėlių likučiai, sudarantys beveik 43 % bankų kredito išteklių; nors jų likučių didėjimas labai sulėtėjo. Per paskutinius tris mėn. gan sparčiai didėjo bankų kapitalas ir atsargos, kurių sudėtyje apskaitomi ir atidėjimai blogoms paskoloms.
Beveik 67 % rezidentų indėlių sudaro namų ūkių indėliai. Jų likučiai praėjusiais metais kito gan permainingai: per I ketv. + 0,6 %, per II ketv. + 4,6 % (1091 mln. Lt), per III ketv. + 1,6 %; bet jau per IV ketv. – 1,6 % ( – 391 mln. Lt). Ir tik jų kaita per gruodžio mėn. suteikia kažkiek santūraus optimizmo: gal namų ūkių indėlių ,,bėgimas“, prasidėjęs spalio mėn., jau stoja? Juk jų likutis gruodžio mėn. jau padidėjo 620 mln. Lt, net 2,6 %. Deja, sausio mėn. rezidentų indėliai, be PFI indėlių (t. y. tarpbankinių indėlių), jau sumažėjo 146 mln. Lt, nors dar tik -0,4 %. Namų ūkių indėliai mažėjo dar sparčiau: -531 mln. Lt ir jau -2.2 %.
Sunku sutikti su teiginiais, kad pinigai teka ne į parduotuves, o į bankus. Ir kažin, ar jau galima rimtai džiaugtis taupymo tendencijų įsigalėjimu? Greičiau žmonės, mažėjant pajamoms, mažina vartojimą, lėšas atidėdami ,,juodai“ dienai trumpalaikiuose indėliuose.
O sutarto termino indėliuose dominuoja trumpalaikiai, iki vienerių, metų indėliai. Namų ūkių indėliuose jie sudaro daugiau kaip 82 %, įmonių indėliuose – per 96 % sutarto termino indėlių.
Kaip ir gruodžio mėn., sausį toliau mažėjo SDROS indėlio likutis, nors ir skolintasi ne mažai; mažėjo finansinių tarpininkų indėliai.
Valdžios indėlio mažėjimą sustabdė jos skolinimasis tiek šalies, tiek užsienio bankuose.
Kalbant apie bankų skolinimo apimtis bei jų kaitą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šalies ekonomikai, ūkio subjektams skolina ne tik dažnai minimi šalyje veikiantys bankai. Žinokime, kad jų (bankų) turtas 2008 m. trečiojo ketvirčio pabaigoje tesudarė tik 69 % finansinių korporacijų finansinio turto, rodomo LB sudaromose šalies finansinėse sąskaitose. Todėl, kalbant apie šalies ūkio skolinimosi apimtis bei jų kaitą, ir juo labiau – palyginamas su BVP, būtina įskaičiuoti visus šalies ūkio subjektų skolinimosi šaltinius, kurie buvo panaudoti kuriant šalies BVP: finansinių korporacijų paskolos rezidentams, t. y. be paskolų kitoms šalims, kurios 2008 m. III ketv. pabaigoje buvo 83729 mln. Lt, šalies bendrąją užsienio skolą 79869 mln. Lt. Tuomet šalies ekonomikos realioji skola turėtų būti matuojama 163598 mln. Lt, o tai 2,3 karto daugiau, nei PFI vidaus kreditas (72374 mln.Lt). PFI vidaus kredito likučiui per 2008 m. 9 mėn. padidėjus 15,2 %, realioji šalies skola per tą patį laiką padidėjo 14,3 %. O tai reiškia, kad kitų finansinio sektoriaus skolintojų (kitos finansų įmonės), skolinimasis užsienyje mažėjo sparčiau, nei mažino (lėtino skolinimo didėjimą) PFI, t. y. bankai.
Visos šalies ekonomikos finansinis turtas jau viršijo 330,4 mlrd. Lt ir tik per paskutinius metus padidėjo 18,8 %.
Ir nors pateikti paskutiniai duomenys jau vos ne pusmečio senumo (IV ketvirčio duomenys bus skelbiami tik balandžio viduryje), jau matosi tokio finansinio turto kaip akcijos ir vertybiniai popieriai likučių mažėjimas ir jau dėl nesandorinių veiksnių – dėl akcijų vertės kritimo. O tai – dar vienas šalies finansų destabilizacijos požymis. Tenka tik apgailestauti, kad tokia reikšminga ir sudėtinga finansinių sąskaitų (gan nelengvai gaminama) informacija skelbiama be jokios, net paprasčiausios apžvalgos; ji neįdomi ir nerūpi profesionaliems LB ir kitų bankų bei valdžios analitikams.
Bankų finansinis turtas, sausio pabaigoje matuojamas 91,1 mlrd. Lt (agreguotas) ir 102,1 mlrd. Lt (konsoliduotas), šalies ekonomikos finansiniame turte sudaro 27 – 31 %. Bet bankų veiklą niekaip negalima prilyginti bet kokiam kitam verslui ir negalima sutikti su bankų asociacijos prezidento p. S. Kropo teiginiu, kad ,,..bankininkystė yra toks pat verslas kaip ir bet kuris kitas …“(DELFI, 2009 02 26) Tai – išskirtinė, licencijuojama ir išskirtinai prižiūrima veiklos sritis, gal vien dėl to, kad jos veikla grindžiama ne vien savo kapitalu, bet tam naudojamos jų indėlininkų lėšos – indėliai.
Todėl, žvalgantis po bankų veiklos kai kuriuos rodiklius, jų indėlininkams svarbūs ir kiti, su bankų veiklos stabilumu ir indėlininko turto – jų indėlių saugaus panaudojimu susieti klausimai.
Paminėsiu tik keletą jų.
Taip ir lieka neišspręstas būsto paskolų draudimo lėšų šaltinio sutvarkymo klausimas, keliamas jau ir seniai ir daug kartų. Paskutinis šios problemos išsamus ir argumentuotas paviešinimas buvo jau š. m. vasario mėn.11 d. (St. Jakeliūnas, ,,Kas padengs komercinių bankų nuostolius“, lrytas.lt). Ir nors naujų lengvatinių būsto paskolų daugiau neteikiama, bet ekonomikos sunkmečiu, didėjant bedarbystei ir būsto paskolų gavėjams rizikuojant prarasti pajamas, būsto paskolų draudime aiškumas turėtų būti pasiektas neatidėliotinai. Gi dabar UAB „Būsto paskolų draudimas” veiklos perspektyvos yra labai abejotinos ir jos galimo bankroto neigiami padariniai komerciniams bankams gali būti reikšmingi.
Klausimai be atsako
Seniai ir daug kartų rašomą apie bankuose laikomų indelių draudimo tuščia kapšą arba labai abejotina jo pakankamumą. Deja, dar neteko girdėti apie ir tos problemos bent kokį sprendimą.
Neseniai pasklido (ir gan greit nutilo) kalbos apie bankų veiklos stabilizavimo vos ne 3 – jų milijardų apimties fondo steigimą. O vietoje jo – tik bankų laiškai ,,letter of comfort“, kuriuos suprasti derėtų kaip ,,visiškas šnipštas“ iš satbfondo idėjos.
Daug abejonių sklinda dėl VILIBOR‘o pagrįstumo ar net jo mistiškumo bei voliuntarizmo. O juk jis ne šiaip sau rodiklis, o rodiklis, kuriuo ,,grindžiamos“ nustatomos ir didinamos palūkanų normos šimtams tūkstančių bankų skolininkų. Lieka be atsako kad ir tokie klausimai:
– kodėl bankas A verslui bando skolinti tik prieš tai pasiskolindamas iš banko B, kuriam tai pat gal trūksta PINIGŲ? Ar dėl to, kad į skolinimo procesą įjungti dar ir kitą banką – tarpininką ir tokiu būdu padidinti skolinimo kaštus bei kainą?
– kodėl bankui A būtinas kitų, konkuruojančių bankų, ,,prielankumas“ skolinant verslui (VILIBOR‘o didėjimą aiškinant tarpbankinio pasitikėjimo stoka)?
– kodėl tai, t. y. tarpbankinis ,,nepasitikėjimas“, didina net 6-rių mėn. VILIBOR‘ą, kuriam atsirasti beveik NĖRA realios rinkos, t. y. realaus tokio termino skolinimo?
– ar pakanka banko (o banke- kažkokio vieno tarnautojo) tik deklaruojamo ketinimo (ir net ne noro) skolinti tarpbankinėje rinkoje tam, kad pagal tokius neapibrėžtus ketinimus kurti rodiklį, pagal kurį didelė dalis iš šimtų tūkstančių bankų skolininkų tiems patiems bankams PRIVALĖS mokėti didesnes palūkanas?
– ar bankų tarpusavio ,,nepasitikėjimas“ nėra dirbtinis ir net sąmoningas veikimas, siekiant pasipinigauti ir dar daugiau nustekenti jau į skolas įklampintus skolininkus?
– ir ką darys po tokio skolinimo kainos ,,išpūtimo“ tie patys bankai, kai jų skolininkai ir dėl to taps nemokūs? Perims jų įkeistą turtą? O toliau?
– kodėl mes, atrodo – pagrįstai piktindamiesi tarpininkų įtaka didinant, kad importuojamų energetinių resursų, kainas, toleruojam LB įteisintą tarpbankinio tarpininkavimo (skolinimo) egzistenciją?
– kodėl bankų skolinimo kaina nenustatoma lygiai taip pat, kaip ir visame versle: resursų kaina (kredito išteklių – indėlių palūkanos) plius banko marža? Be jokio ,,tarpbankinio“ tarpininkavimo.
Kad VILIBOR‘as yra voliuntaristinis, t. y. priklausomas tik nuo riboto skaičiaus ŽMONIŲ valios, norų, tikslų bei net jų kompetencijos, rodo ir ne sena paskolų ,,piginimo“ istorija, kada paskolas ,,pigino“ tik LB pakoreguotas bankų sąrašas, kurių duomenų pagrindu jis ir ,,sukuriamas“ (VZ.LT, 2009 01 29). Ir papigino ne šiaip kažkokia dešimtąją procentinio punkto dalimi, o nuo 10,03 iki 8,7, t. y. net 1,3 procentinio punkto.
O minėtas ,,papiginimas“ reiškia, kad ligi to laiko teikiamos paskolos nacionaline valiuta buvo NEPAGRĮSTAI pabrangintos. O tas ,,pabranginimas – papiginimas“ gali būti vertinamas net 333 mln. Lt (rezidentų paskolų likutis nacionaline valiuta 2008 m. pabaigoje 25,6 mlrd. Lt x 0,013) metine palūkanų suma. Tik bankams – tai gautina suma, o bankų skolininkams – papildomos ir nepagrįstos IŠLAIDOS.
Ir ,,pabranginimo – papiginimo“ akcija atlikta be atsiprašymo ar bent kokio pasiaiškinimo…
Kodėl tarpbankinėje (skolinimo tarpininkų) rinkoje ir VILIBOR‘o nustatymo žaidime dalyvauja tik PENKI bankai ir nedalyvauja Lietuvos bankas, su tikslu savo piniginių resursų pasiūla ,,numušti“ skolinimo kainą? Neleidžia valiutų valdyba (toliau – VV?
O tai yra dar vienas klausimas, tikriau – klausimų puokštė: kokią naudą šalies ekonomikai davė VV? Ar išnaudotos visos jos galimybės valdant pinigų pasiūlą, kredito ekspansiją, infliaciją bei pinigų nuvertėjimą? Ar galėjo būti taikomas kitoks, kažkiek modifikuotas, VV modelis?
Laisvosios rinkos institutas, aistringas VV šalininkas, VV laiko pinigų spausdinimo apynasriu centriniams bankams, kurio neturi Europos centrinis bankas (ECB) ar Federaliniai rezervai (FRS). O kaip tos ,,apynasrio“ galimybės panaudotos Lietuvoje? O gal ir ne panaudotos? Juk ir ECB ir FRS puikiai gyvena be tokio apynasrio…
Kiek prasiskolinusi valstybė?
Apie realią, matuojama 163,6 mlrd. Lt, šalies ekonomikos skolą jau minėta. Prie to dar pridėkime, kad ji nuo 39,0 mlrd. Lt 2004 m. pradžioje išaugo iki 163,6 mlrd. Lt 2008 m. III ketv. pabaigoje, t. y. beveik 4,2 karto. Kai šalies ekonomika (BVP), per tą laikotarpį (palyginti su 2003 m.) išaugo tik 40,3 %. O tai reiškia, kad šalies ekonomikos prasiskolinimas, pinigų pasiūla augo DEŠIMTERIOPAI sparčiau, nei gebėjo augti ekonomika. Bet ir tai – dar ne viskas. Juk turimi duomenys, pakankamai išsamiai apibūdinantys PINIGŲ IMPORTĄ. Tai šalies ekonomikoje (BVP kūrime) neuždirbti pinigai: šalies ūkio subjektų (PFI, valdžia, kitos įmonės) skolinimasis užsienyje ir iš užsienio bankų, ES paramos lėšos, tautiečių užsienyje uždirbtos lėšos, tiesioginių užsienio investicijų lėšos. O tokių pinigų į šalies ekonomiką per 2004 – 2008 m. 9 mėn. importuota (įvežta, įpiltą) per 100 mlrd. Lt – gerokai daugiau, nei paskutiniųjų metų realus ( 80,7 mlrd. Lt) ir net nominalus (111,4 mlrd. Lt), infliacijos beveik 40 % išpūstas BVP. Tai daugiau nei trys šalies metiniai biudžetai!!!
Ar tai normalu? Ar tai neįtikinamai parodo tai, kad pinigų dauginimo (net be jų spausdinimo, nes grynieji pinigai jau ir neturi didėlės įtakos pinigų pasiūloje) niekas ir jokie apynasriai ne valdė ir net neįtakojo?
Kodėl ir šia tema nieko nekalbama? Ar VV – TABU, šventa karvė? Kodėl negalima ieškoti tobulesnio ar bent kitokio VV modelio, su aktyvesnėmis LB veiklos galimybėmis, tai visiškai nesiejant su valiutų santykio keitimu?
Akivaizdu, kad belieka be išlygų sutikti (kad nereikalingu darbu neapsunkinti tarnybos, kurios pavadinimas iš trijų raidžių) su vos ne šventa LB vadovo ir Premjero nuostata, kad stabilus LT/EUR santykis yra būtinas ir bus vienašališkai išlaikytas iki euro įvedimo. Nors Lietuvos žmonės tikėti ir įpratę, bet kodėl nepasakoma ir tai, kad dauguma žmonių dar sugeba ir savarankiškai galvoti?
Todėl ir kyla klausimas: o kodėl nepasivarginama skaičių pagalba parodyti, kokios netektys bei praradimai mūsų lauktų pakeitus LT/EUR santykį?
O kiek (ir gal kur?) išlošiama būtent su jo stabiliu ir nekintamo santykio išlaikymu? Ar, vienareikšmiškai pasisakant prieš minėto santykio keitimą, galima visiškai nekreipti jokio dėmesio į tai, kad, ko gero, jau beveik trečdalis Lietuvos žmonių savo PVM sparčiai ,,neša“ į Lenkijos biudžetą? Ar ekonominė (fiskalinė?) politika šioje vietoje pasireikš tik faktų laukimu, kada dėl lietuvių invazijos ir Lenkijoje kainos pakils ir susilygins su mūsiškėmis? Ir kodėl niekas iš valdžiavyrių nepaneigia p. Kęstučio Griniaus viešą, užsienio spaudos pagrindu, paskelbimą (net 09 01 01), kad ,,Devalvacijų ,,paradas“ apims visas šalis“? Ir jokio ažiotažo valiutų keityklose, jokio pavedimo kažką tyrinėti trijų raidžių tarnybai …
Ar VV, eliminavusi iš bent kiek aktyvios pinigų politikos Lietuvos banką, ne naudojama LB pasyvumui ar net neveiklumui pateisinti ir pridengti? O gal visgi teisus naujasis finansų ministras p. A. Šemeta teigdamas, kad ,,…dėl krizės kalti skolintojų nesuvaldę Lietuvos bankas ir vyriausybė“ (alfa.lt 2008 12 05)? Ar čia gali būti ,,kalta“ VV su savo ,,apynasriu“?
Deja, deja, net ir per bankų veiklos metinių rodiklių pristatymą net specialioje spaudos konferencijoje Lietuvos banke, atrodo, apie tai taip pat nutylėta.
Pilna analizė su lentelėmis – balandžio 3 d. „Karštame komentare“
2009-03-24
