Visiškai suprantu, kad šio klausimo iš manęs niekas nesitiki.
Tačiau noriu kalbėti apie svarbų dalyką – apie reikšmingų dviejų valstybės žmonių konfliktą, kur kiekviena pusė jau turi nusistovėjusį savo elektoratą, o to elektorato nė vienoje pusėje situacija nebevaldoma. Tiksliau –bjauri situcija valdo abi puses, tai yra tūkstančius Lietuvos žmonių. Niekinga, juokinga, graudi ir savo komiškumu tragiška situacija. Vieni palaiko ir garbina vieną pusę, o visokeriopai šmeižia ir niekina kitą pusę. Lygiai tą patį daro ir antroji “fanų pusė”.
Taigi, jau dvidešimt metų, kaip šios asmenybės drauge su dideliu būriu kitų savo idėjomis, profesionalumu, pasiaukojimu iškilo virš mitinguojančios ir politikuojančios minios (tada visi buvom aktyvūs politikai), ir tai, kad jie sugebėjo tą padaryti, rodo jų tam tikrus sugebėjimus. Jie iškilo ne tuščiai, ne būdami apsišaukėliais, jų darbas davė rezultatų – Nepriklausomybę.
Šiandien beveik nėra laikraščio, kuris nebūtų užsipuolęs, paniekinęs ir begėdiškai apšmeižęs vieno iš šių žmonių (priklausomai, kieno “fanas” yra laikraštis). Ir šlykštūs, žeminantys pliurpalai yra skaitomi, komentuojami, kartojami ir perpasakojami didelės Lietuvos žmonių dalies.
Atsikvošėkite!!!
Artėja nauji rinkimai ir vėl… pilasi srutos.
Kadangi profesorė Kazimiera Prunskienė yra moteris, laikau ir visada laikysiu ją neįtikėtinai aktyvia, galinga, gyvybiška Moteriškojo principo žmogiškąja apraiška. Tačiau kalbėsiu šį kartą ne apie ją, o apie kitą pusę – profesorių Vytautą Lansbergį.
Prisipažinsiu, kartais skaitant paskvilius pasijuntu nejaukiai. Pajuntu tarsi gėdą, kad priklausau tai pačiai tautai, kuri taip „narsiai“ tiesiog dantimis plėšo garsios amenybės paveikslą, su pasimėgavimu kramto jį ir ilgai gromuliuoja savo pačių skrandžio išskyrose. Kolektyvinė tautos sąmonė geriausiai įsisavinusi savęs naikinimą, ir tai pradeda nuo stipriausių asmenybių, nuo individualybių, tačiau, atėjus rinkimams, balsuoja už buteliuką, makaronų pakelį ar dešimtį litų, – kad vėl kelis metus turėtų „užkandžio“ prie amžinai virškinamų šių dviejų asmenų.
Rašydama pjesę apie Žemaitę sumąsčiau, kad ir vienas žmogus gali pakeisti laiką, jį įtakodamas spartesniam progresui, palikti savo gyvenimo paveldą, kurio iš tautos raidos niekas niekada nebeištrins. Be jokios abejonės, toks asmuo Lietuvai yra ir profesorius Vytautas Lansbergis. Man būtų didelė gėda, jei išgirsčiau kurį nors iš savo vaikų pasakojant anekdotą apie jį, apie profesorę Kazimierą ar Prezidentą. Valstybės asmenų kritika dėl jų politikos reikalauja irgi nemažo intelekto arba išsilavinimo, ir tiesiog sukrečia bet kokio politinio mažaraščio, nuo kurio sklinda neplauktų rūbų dvokas, postringavimai, sakykim, troleibuse minėtomis temomis.
Taigi dabar pasinaudosiu savo bičiulio Povilo išsakyta mintimi apie dviejų tipų žmones, – žmones, kurie veikia, kurie kažką keičia, kurie žino ką daryti tam tikru metu, tam tikrose aplinkybėse, tam tikroje vietoje, ir žmones, kurie tik stebi, nes jie nežino, ko nori, nežino, kam atstovauja, nežino, ką daryti kokiu metu, kur ir kaip. Panašu, kad Lietuvoje dauguma yra pastarųjų – stebėtojų. Gerai, jei jie stebėdami pasirenka kryptį ir eina paskui kurį nors iš lyderių, iš charizmatiškųjų asmenybių, apsisprendžia. Pasiduodami žinančiojo įtakai, jie tampa jėga, kuri ir įvykdo didžuosius pakeitimus. Tačiau ką daro tie, kurie sėdi krūmuose ir „po mūšio“ išeina kaip „ekspertai“, viską iš eilės kritikuodami ir niekindami?
Žmonės stebėtojai komentuoja, jie save įprasmina vertindami, kritikuodami, apjuodindami ir sumenkindami pasiektą rezultatą ir – ypač – įsiaudrinę smerkdami. Pavojui ir rizikai praėjus, na, dabar jau laikykis… Ypač tu, kuris nesėdėjai, sudėjęs rankas, kuris apsisprendei veikti, kuris turėjai savo poziciją ir kuris, veikdamas, kartais klydai.
Panašu į maitvanagius, ar ne?
Žinia, lyderiai irgi žmonės, jie irgi turi savo ambicijų, jaučia nuoskaudas, ir, be abejo, jie nori būti mylimi ir įvertinti, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Lietuvoje įprastas sindromas, kuris nėra gerbtinas ir kurį galima pavadinti vergo ar baudžiauninko sindromu. Esantį viršūnėje garbinti susilenkus trilinkai, o jam kiek pasistūmėjus į šoną – niekinti ir tyčiotis, neįdedant nė kruopelės nuosavo proto, kad suvoktum, už ką garbini ir dėl ko tyčiojies. Stebėtojo didybė… Niekingojo kompleksas… Didelis niekada nebijo būti mažas, tiktai mažas trokšta, kad visi pamatytų, koks jis didelis. Mažojo didybė, garbėtroška, siekimas įprasminti save, nieko ypatingo nenuveikus, nesivystantis, instinktyvus mentalitetas – argi ne taip elgėsi fariziejai prieš du tūkstančius metų?
Didžiausia klaida, kurią aš mačiau profesoriaus Vytauto Landsbergio veikloje, kai jis buvo Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininku – tai pasitikėjimo klaida, kai jis pasitikėjo visiškai to pasitikėjimo nevertais asmenimis, kuriuos nesuprantamu būdu sugebėjo taip arti savęs prisileisti. Mane be galo siutino pasitikėjimas pataikūnais, kurie, ir šiandien manau, turėjo savo tikslų. Jie, be abejonės, įskėlė, nuosekliai kurstė ir didino nesantaikos laužą tarp Premjerės ir jo paties. Tačiau ar galėčiau teigti, kad jo artimiausių asmenų pasirinkimas buvo piktavalis? Kažkuo gi reikėjo pasitikėti, ar ne?. Tuo metu! Ką būtų daręs kiekvienas iš mūsų? Būtų kažkuo pasitikėjęs.
Aš, kuri buvau aktyvi profesoriaus kritikė ir kuri visą laiką stebiu jo veiklos kryptį, šiandien galiu pasakyti, kad jis yra vienas iš Lietuvai pačių ištikimiausių politikos žinovų, stebinantis savo įžvalgų tikslumu, nuoseklumu ir žmogišku nepailstamumu. Ir aš asmeniškai galėčiau ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad jo politinėmis nuostatomis šiandien pasitikiu visiškai, išskyrus vienintelę – ilgamečio požiūrio į prof. Kazimierą Prunskienę turiniu.
Kelerius metus studijavau net mažiausią gautą informaciją apie tą laiką bei apie to niekingo raštelio kilmę, ir apie tai jau prieš teismą, išteisinusį profesorę dėl tariamo bendradarbiavimo su KGB struktūromis, parašiau „Lietuvos žiniose“ straipsnyje apie Prūdą Bugailiškį (deja, nebeatsimenu, kaip tas straipsnis vadinasi). Tame straipsnyje yra parašyta mano sužinota tiesa. Jame padariau apmaudžią klaidą, sutapatindamą realiai profesorės apšmeižimui „pasitarnavusi“ J. Jankauską su L.Mockūno knygoje minimu Jankausku. Tai yra dvi visiškai skirtingos amenybės ir nuoširdžiai atsiprašau L.Mockūno knygoje minimo Jankausko sūnaus, (jeigu jis viską žinojo apie tėvą). Ir manau, kad šios temos ekskaluoti nebereikėtų.Teismas pasielgė teisingai.
O apie profesorių Vytautą Landsbergį… Šiandien manau, kad profesorius Landsbergis yra arba visiškai netolimoje ateityje gali būti tos akys, kuriomis pasaulis žiūrės į Lietuvą (dr.Vytauto Rubavičiaus žodžiai). Todėl, kad visiškai netikėtai miniai, dviejų asmenybių susikiršinimo „fanams“, netolimoje ateityje gali atsiverti kas nors, ko, tarkim, jie nežino, ir akivaizdžiai gali nebelikti kuo pasitikėti Lietuvoje.
Taip manau dėl to, kad partijų pasiruošimas rinkimams turi tam tikrų simptomų, kurių vienas neabejotinai yra rokiruotė Matulevičius-Sadeckas.
A.Paulauskui, matyt, verkiant reikia, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto viršūnėje būtų savas žmogus (dėl ko?), o dar turint galvoje, jeigu Paulausko partijos sąrašuose atsiranda Grigaravičius… Tai galėtų vadintis ir „Fantomas rasbuševalsia“, – be abejo, ši tamsioji jėga ruošiasi dideliems žygiams.
Kokie tai galėtų būti žygiai?
Spręskim pagal svarbiausią užsienio politikos momentą – priešraketinio skydo sudarymą Europoje drauge su NATO, – juk ir Premjeras šiandien Amerikoje tikriausiai aptars šį klausimą. Žinoma, p.Kirkilas norėtų atidėti šį klauimą ateičiai arba nukelti nežinia kur, nes, kiek supratau, niekas Lietuvoje nenori supykinti Rusijos, kuri labai protingai vykdo savo politiką. Nenorėčiai Rusijos pykinti ir aš, ypač, kai taip myliu jos nuostabią literatūrą, menininkus, mąstytojus, idealistus, pasiryžėlius už tiesą, tikėjimą ir kitas prigimtines žmogaus laisves eiti iki galo. Tačiau ką daryti su tomis „informacijomis“, ypač, kai jos ateina ne iš tarpuvarčių: “… mums leista pagyventi amerikonų įtakoje, ir visi pamatėme, kur tai nuvedė, o dabar ateis Prezidentas iš kitos pusės, kuris pirmiausiai pasodins porą oligarchų, porą teisėjų ar prokurorų…“
Kas dar bus, pasodinus „porą oligarchų“? Ir kas tas „iš kitos pusės”? Tautos dalis, taip aktyviai pasireiškianti didžiųjų mūsų politikų tarpusavio rietenose ir nė trupinėlio nemąstanti, kur tai nuves, bus patenkinta, nes „Landsbergis bus galutinai žlugęs“, o kažkas „bus pasodintas“, – kaip smagu. Gal dar sugalvosim kokią naują šventę, – juk mums malonu, kai kai kam iš mūsiškių atsitinka kas nors bloga, ypač jei tas „kas nors“ – didelis ir garsus.
Savižudžiai…
O įsivaizduokim, jei prieš rinkimus dar įvyktų ir koks nors nelemtas atsitikimas, tarkim – teroristinis aktas. (O kaip ateiti nusigyvenusiam politikui į aukštą postą? Tik išaiškinus kokį nors nusikaltimą! Juk tokio politinio mentaliteto pavyzdžių jau turime (juk A.Paulauską jau „ruošėsi“ kažkas apšaudyti ar kaip kitaip pasikėsinti, apie tai ir spauda rašė…). Šiuo atveju, sakykim, ima štai veikti aukščiausios politinės karjeros siekiams pasiruošusių vyrų kompanija ir susprogdina kokį traukinuką „Kaliningradas – Maskva“. Kas būtų? Ogi pirmiausiai konservatorių partiją uždraustų, nes visos prielaidos iš anksto paruoštos – yra net Seimo komisijos išvada, jog ši partija turi teroristinės organizacijos požymių. Kas būtų tada? Ogi atsitiktų taip, kad nebebūtų nė vienos Seime veikiančios partijos, kuriai rūpi Lietuvos piliečio identitetas, savimonė ir visa, kas su tuo susiję. (Nekalbu apie ekonominius dalykus, čia visų partijų veikėjai, turintys tam tikrą vienodą polinkį, atrodo, vieni kitiems padėjo, tačiau apie mus, mus pačius, mūsų išlikimą…). Beje, tai komisijai vadovavo p.Graužinienė, kuri, kaip žinia, be „Viktoro Didžiojo“ nežengia nė vieno žingsnio… Įdomu. Tai kažką vis tik turėtų reikšti. Reikia kažkam sunaikinti pagrindinį priešą Vytautą Landsbergį, o jo tarptautinį autoritetą gali sugriauti nebent akivaizdus įrodymas, kad jo partijoje buriasi teroristai. Sunaikinti jį siekia ne socialdemokratai – jie iki to neprisigalvoja, jie yra „fanų“ minioje šiuo klausimu, nors profesorė Kazimiera jiems irgi trukdo. Profesoriaus Landsbergio politinio kurso didžiausi priešininkai – jėga, kuri ruošiasi smūgiui dabar, požeminė Paulausko srovė ir jiems palanki Darbo partija. Jei tiesa, kad „Viktoras Didysis“ pažadėjęs po Seimo rinkimų savo partiją „atiduoti“ Paulauskui, tada kyla klausimas – kam jie ruošiasi, taip telkdami pajėgas?
Numatyti nesunku – Prezidento rinkimams. Jie žada būti stiprūs, nes jų elektoratą, be abejonės, papildys ir A.Valinsko partijos sąrašai – turtingi antipatrijotai (švelniai tariant). Socialdemokratai, kaip jau kartą buvo, liks nešuliniai asilai, kuriems lemta, sudarant koaliciją, Paulauską vilkte įvilkti į Seimą. Jie tą padarys be skrupulų, nes lydinti komunistų etiketė niekada nebegarantuos tautos pasitikėjimo, o „didžiajam dirigentui“, kuris slepiasi trarptautinių firmų pavadinimuose, demokratinėse idėjose, kaimynystėje už rytinės sienos ir kitur tokie nereikalingi. Jis gi viską padaro taip, jog atrodytų, kad „narod sam tak chotiel“. Taigi Darbo partijos vaidmuo, be abejo, numatomas didelis. O kur pats lyderis? Išvažiuoja aplankyti mamos? Tikrai?..
Brangi tautele, laikas prasikrapštyti akis ir nustoti puldinėti profesorių.
Įtariu, kad šiuo metu jis yra vienas iš labai nedaugelio, kuris numato vieną iš beveik visiškai paruoštų vykdymui scenarijų. Jeigu šiame scenarijuje dar būtų pasinaudota kokiu nesusivokiančiu ar apgaulės būdu įtrauktu čečėnu, pilnas komplektas aplinkybių, kurias, sumaniai išvynioję šio scenarijaus autoriai, ko gero pasinaudodami ir rokiruote Matulevičius-Sadeckas profesoriuje atrastų pagrindinį Lietuvis nepriklausomybės priešą. Tyrimas, be abejo, vyktų ilgai ir nuobodžiai, tačiau Landsbergio netiesioginis dalyvavimas tame neabejotinai būtų „įrodytas“ ir to pakaktų.
Tokios mintys kyla sugretinant politines rokiruotes, dalyvių būsimuose rinkimuose sąrašus, partijų jungimosi bei koalicijų prognozes – juk niekas nedaroma veltui…
Viktoras Uspaskich elgiaisi solidžiai ir ganėtinai ramiai, ir visiškai neatrodo, kad neturėtų jokio diplomo, – jo veikla pernelyg profesionali, nuosekli ir toliaregiška.Lietuvos žmonių – ne.
Todėl laikau savo pareiga šiandien pasakyti, ką pasakiau ir ko svarbiausias momentas – taika tarp dviejų Lietuvai svarbių asmenų. Jau vien dėl to, kad be proto maišymo žmoneliams „iš šalies“ dar nedidintų chaoso tas iki gyvo kaulo įgrisęs :“už ką tu – už Landsbegį ar Prunskienę?“
Laikas, ėjęs visus tuos dvidešimt metų, Lietuvos valstybės tiek vidaus, tiek užsienio politikos šachmatų lentoje figūras sustatė labai įdomiai, netikėtai, neįsivaizduojamai ir, deja, savižudiškai. Nors ginčytis ir nesutarti turi teisę tie, kurie eina vienu keliu į tikslą, tačiau numato nevienodą žingsnių skaičių, tačiau tai užsitęsė jau per ilgai ir padarė neatitaisomą žalą, sugriaunant tautai sektinus autoritetus. Vietoje jų įsitvirtina išdavikai, vagys, tautos moralės griovėjai, jie aprūpinami lėšomis, jiems falsifikuojami reitingai, jie nemyli mūsų ir jiems ant mūsų ateities nusispjaut. Zombiai ateina. Jie valdomi iš toli. Būkime budrūs ir vieningi, nes mūsų nedaug, o pasiskųsti nėra kam. Visos mūsų specialiosios tarnybos, kurios turėtų mus saugoti iš vidaus, nebėra laisvos. Iš neseniai „Karštame komentare“ išspausdinto žurnalisto Plukio laiško VSD direktoriui sužinojau, kad vienas buvusių Rusijos ambasadorių Lietuvoje pokalbyje su žurnalistu apie „šnipą“ Joniką yra pasakęs: „Su Laurinkumi mes viską aptarėme: Joniką laikykite šnipu, tačiau mūsų vyrukų jūs nelieskit“.
Ar daug iš tų, kurie iki šiol puola profesorių V.Landsbergį netiki, jog mūsų VSD yra „jų“vyrukų?
2008-07-02
