Vidmantė Jasukaitytė
Noriu pasakyti, ką manau apie paskutinį ir svarbiausią valstybės gyvenimo įvykį – homoseksualų diskriminaciją.
Jaučiu, jog pirmiausia turiu apsistoti ties tuo paslaptingu, šiek tiek žydra toluma dvelkiančiu, tarsi žvelgtum nuo kokios Graikijos salyno uolos į nuo karščio virpantį tolį, žodžio “gėjus”. Gėėė- juuus… Švelnus brizas, oras, susiliejantis su dangumi… Ir iš kur jis čia, Lietuvoje, atsirado? Dar visai neseniai žinojome, kad yra pederastai. Kad jie savotiški, – ai, nepadoru net galvoti apie tai, ką jie daro… Sužinojau apie juos būdama penkiolikos – kai vienas mano ir mano draugių pažįstamas – aukštas, laibas berniukas, “toks draugišas draugiškas” – paėmė ir prisigėrė žiurkių nuodų, norėjo nusinuodyti.
Mums buvo šokas, bet kai sužinojome priežastį… Pasirodo, kad Jonas, pas kurį jis labai dažnai ateidavo, vieną dieną jo neįsileido, nes tuo metu miegojo su nuomininke Vanda. Ai, pažinojome ir tą Jona, kuris irgi buvo – “draugiškas draugiškas”. Ir tą Vandą. Ta Vanda kikendavo mus susitikusi: buvo karšta diena, padariau šaltibarščių, o paskui abu norėjome ir nuėjome į mano kambarį…
Tiek jau to, tos Vandos, buvo vyresnė, žinojo kur kas daugiau už mus, bet Jono buvo gaila – praradome draugą, nes nebegalėjome kažkaip žiūrėti jam į akis, plepėti susitikusios, pasakotis savo draugysčių su berniukais istorijas… Kažkas pasikeitė. O dar baisiau pasidarė – aš tiesiog būčiau linkusi niekada to nesužinoti – kad Joną viso to išmokino jo dėdė, kuris dirbo prozektoriume ir su tais lavonais… suprantate patys, ką noriu pasakyti… Ir kuris jau ir kalėjime sėdėjęs už tai. Ir kad traukinyje pakeliui Maskvą išprievartavęs Jono motiną – savo seserį. Ir kad tame kažkokiu būdu paskatinęs dalyvauti ir Joną.
Nesiimsiu samprotauti, kokia dalis netiesos galėjo būti šiose siaubo istorjose, – tai buvo kalbama kažkaip pašnibždom. Man šiek tiek susvyravo pasaulis, pas draugę pradėjau vaikščioti kita gatvele, kad nebereiktų praeiti pro Jono namą, o netyčia gatvėje susitikusi Virgį tiesiog stengdavausi beveik užsimerkti, kad tik atrodytų, jog jo nematau.
Dabar manau, kad apie tai būtų pasakyta, jog Joną ir Virgį pradėjome dskriminuoti. Bet aš tikrai nediskriminavau. Man tiesiog nuolat buvo nepatogu, kad tai žinau. Aš net jaučiausi kalta, kad tai žinau. Aš nenorėjau TO žinoti. Aš skaičiau knygas, poeziją, romanus ir nenorėjau TO žinoti kategoriškai. Ir to nežinant mano viena vasara tikrai būtų buvusi daug laimingesnė, nes būčiau turėjusi du šaunius pažįstamus, kuriuos visada labai malonu sutikti, pabendrauti, pajuokauti…
Noriu pasakyti, kad ne viską reikia apie save pranešti visam pasauliui.
Ir ką galima vadinti gėjumi, o kas ir liks senoviškas pederastas, mano, ne specialistės akimis, yra labai didelis skirtumas.
Teko pažinti neįtikėtiną vaikiną, iš dukters draugų serijos, – tai ko gero pats geriausias draugas. Tai vaikinas – meno kūrinys. Jis visiškai nesirūpina, kaip kas į jį reaguos. Jis tiesiog yra, koks yra, ir jei tu su juo nebendrausi – kaltink save, nes tavo pasaulis bus kur kas siauresnis ir mažiau spalvingas. Visur aplink save jis sukuria kažkokios išaukštintos būties pojūtį, kurioje žmogaus galimybių ribų nesimato. Jo mintys unikalios ir originalios, jis apsiskaitęs, puikiai rašantis, kuriantis modernias skulptūras, žavingai ir drauge paprastai, nuoširdžiai bendraujantis. Jis ateina į vakarėlius ant nuogo paaugliško kūno užsiilkęs egzotišką liemenę, o kai fotografuojasi su menininkėmis moterimis, jį atpažįsti iš nepaprastai plastiškai sudėtų ilgais menininko pirštais rankų, prasegto ties krūtine chalato, – jis paslepia savo galvą po studijos erdvėje kabančio paveikslo.
Gėėėėė-juuuus… Tai galėtų būti šio žmogaus vardas. Arba Gėėėė-liuuuus…
Jis nori atvažiuoti į Vilnių – pamatyti miestą, kur gyvena jo geriausia draugė. Jis nori susipažinti su mūsų kultūra, o siaube!
Jei jis čia pasirodytų tam tikrose vietose, jį pederastai sudraskytų, jam pačiam neįtariant, kodėl. O jei jis vaikščiotų po Vilnių, būtų tikriausiai apspjaudytas, apspardytas, gal net rimtai sumuštas. Bet kokiu atveju – pažemintas. Įsivaizduoju jo keistą veidą ir plastiškas rankas po to – kokios liūdnos jos gulėtų prieš jį, gal jis net nebežinotų, kur jas dėti.
Ypač dabar. Po triukšmo, kurį sukėlė patys pede… ar homo… Tik jau ne gėjai, nes gėjus, mano supratimu – tai galėlėtų būti tai, kas yra šis žmogus, – kai jis yra toks, kad jam net į galvą neateina pačiam kvestionuoti savo buvimą, jaustis už kažką ar dėl kažko nepatogiai, nes jis turi savo filosofiją ir ji visiškai neiškrenta iš bendros būties sanklodos –jis yra Toks. Tokį jį sukūrė Dievas, gyvenimas, šio laikmečio kultūra ar aplinkybės.
Ir gėjus niekada nenorės, kad apie jį kažkokie debilai rašinėtų ant troleibusų. Jam nereikia ženklinti savęs vaivorykšte –jis pats yra vaivorykštė – su visomis savo išgyvenimų spalvomis, apie kurias aš, be abejo, net nenutuokiu.
Jaučiu, kad tų žmonių – būtybių, kuriuos būtų galima taip švelniai vadinti, Lietuvoje beveik nėra, nes viešasis šios srities gyvenimas rodo, jog didžioji dauguma – eiliniai pederastai, be abejo, gerokai iškrypę, nes argi galima pavadinti normaliu dalyku, kai atėjęs į jų klubą klientas gauna „anoniminį seksą“ (tai taip vadinasi) – skylutę sienoje, per kurią, nematydamas partnerio, turi atitinkamu būdu pataikyti į atitinkamą vietą? (Nesakykite, brangieji, kad meluoju – apie tai buvo didžiulis straipsnis laikraštyje, net su nuotraukomis.)
Sovietiniais metais, saugumiečiams aktyviai kuruojant „Tarybų Lietuvos ryšius su išeivija“, buvo keletas asmenų, kurie aktyviai reikšdavosi mūsų „kultūriniame“ gyvenime, čia išleisdavo jų knygutes, publikuodavo straipsnius. Tai dažniausiai žmonės, įtikę tuometinei valdžiai. Ypač mėgiami buvo laisvamaniai. Šiaip jau – laisvamanis nei kokia profesija, nei šiaip kokia išskirtinė dorybė, tačiau buvo žmonių, kurie garsėjo būtent kaip laisvamaniai. Jie tiesiog atrado valdžiai patinkančią nišą ir taip įtvirtino savo egzistenciją savo pačių akyse – jie rašo straipsnius (ir juos publikuoja), jog jie yra laisvamaniai.
Šiandien, man atrodo, kad su tais pederastai labai panašiai. Tiesą sakant, ne su visais. Tik su jų organizacijos lyderiais. Aš nežinau, kokios jų profesijos, išsilavinimas, tačiau panašu, kad jie nieko daugiau apie save ir negali pasakyti, išskyrus deklaruoti savo seksualinę orientaciją. Gal kuris iš jų virėjas ir gamina nuostabius patiekalus? Gal kuris nors iš jų moka gerai pataisyti batus? Gal rašo romanus? Ar yra bankininkas? Žmonių pasaulyje kažkaip priimta vertinti protą, taip jau yra nuo seno. Neįsivaizduoju mentaliteto, kuris užsispyręs rėktų apie savo seksualinius polinkius. Nei rašantys romanus, nei ką nors kita gerai darantys niekada neafišuos savo intymaus gyvenimo. Atvirai kalbant, juk ir mes, – tie „primityvieji“, tie ne homo… ir ne pede… – irgi kažką išmanome apie tai, ką veikia du žmonės, kai gamtos cunamis juos neša vieną į kitą… Ir kartais nelabai blogai išmanome… Bet mums neateina į galvą viešai akcentuoti mūsų intymiųjų ryšių techniką, nors, ko gero, kartais ji ir nesiskiria nuo tų pede…, ypač, sako, Graikijoje… Ir neateina į galvą reikalauti, kad visi naudotų tokį pat meilės būdą. Kažko nesuprantu tuose troškimuose skelbti apie save ant troleibuso.
O dėl to, kad su tais pede… mokyklose reikia atsrgiau, tai tikrai reikia. Ir kad vaikai turi būti to atsargumo išmokyti – be abejonės, turi… Jei būčiau mama, kurios vaikučiui fizinio lavinimo mokytojas kiša ranką į kišenę ir moko žaisti kamuoliukais, tai sužinojusi be jokių ceremonijų sukalčiau to mokytojo veidelį taip, kad jam jokios lygios galimybės ilgaaaai ilgaaaai nepadėtų. Girdėjau, sako, kad pederastai – tai ne pedofilai… Drįstu abejoti, ar žmogui, kuris gyvena tik žemųjų centrų pojūčių dirginimu, tos ribos labai tolimos. Visame pasaulyje dingsta tūkstančiai vaikų ir šiaip ar taip daugelis jų dingsta ne dėl vegetarų ar filatelistų gyvenimo būdo bei polinkių, o būtent didžiausi skandalai susiję su sadizmu, vaikų grobimu, kankinimu ir arčiausiai pasislenka prie žmonių, kuriems aktualios užaštrintų seksualinių pojūčių paieškos.
Taigi, anais laikais „aš krikščionis“, garantavo persekiojimą, o „aš laisvamanis“ – liaupsinimą ir išgarsėjimą. Šiandien kažkam iš tų homo… ar pede… aktyvistų tiesiog nėra būdų kaip kitaip išgarsėti. Juo labiau, kad talkininkų yra. Tam padeda visa žiniasklaida. Ir apskritai – per kelioliką metų radau tik vieną interviu su vyru, kuris atvirai deklaruoja meilę vienai moteriai. Šiaip jau apie porą, kuri išgyveno drauge daugelį metų ir išsaugojo subtiliuosius jausmus bei vertybes, nerasime spaudoje beveik nieko. Užtat kvaišos mergelės, kurių momenėlis paliko nesuaugęs, bet gerai išsivystė apatinė vertybė, kurias kaime nuo seno vadindavo bl….ėmis, šiandien vadina gražiu vardu „draugė“. Tų draugių dabar… Nors vežimais vežk. Kur pažvelgsi, visur „draugė“.
Kaip kokiais poauroriniais laikais. Ypač, jei išardei darbdavio šeimą, būdama jo sekretorė, ir dabar gyveni jo išlaikoma. Tada jau esi tiesiog tituluota draugė, įšventina. Nors šiaip jau, pasaulyje, tai nuo amžių vadinosi kitaip.
Torerancija kekšėms, kekšynui, kekšūnams ar vienkartiniams kekšiukams jau turi savo ideologiją ir įgavo gana smarkius savo plėtros tempus, apskaičiuotą progresiją, aptarnaujantį personalą, laikraščius bei redaktorius, televizijos armiją… Turi ir tos ideologijos stogus Seime, Prezidentūroje, ministerijose, savivaldybėse. Pavadinsiu juos falažmogiais. Ir, kaip girdėjau, jau skelbiamas karas (oho ) netolerantiškiesiems.
Kaip tik dėl tos priežasties, kad pede… sužinotų, kaip atsiranda šis reiškinys, patarsiu, kur apie tai pasiieškoti informacijos.
Chromosomų tvarkoje.
Kaip žinote, mielieji, chromosomos išsidėsčiusios po dvi. Taip sakant egzistuoja chromosomų poros. Kiekviena pora nulemia tam tikrą asmens savitumą. Be kitų, yra ir chromosomų pora, kuri nulemia asmens lytį. Visai greta – dvi chromosomos, kurios nulemia potraukį kitai lyčiai.
Štai šioje vietoje ir paieškokite savo problemų – vargo ar laimės – priežasties.
Pasirodo, jei tam tikra chromosoma iš pirmosios minėtos poros (kuri nulemia lytį), motinėlei Gamtai neapsižiūrėjus nukris ir prisitvirtins prie antrosios minėtos poros (kuri lemia potraukį kitai lyčiai), ten jau susidarys trys chromosomos ir pilnai gali būti, kad būtent ta gamtos paklaida gali sustiprinti jums, mielas bičiuli, potraukį savai lyčiai (priklausomai nuo to, kuri bus ta „neklusnioji“ chromosoma).
Aš ne mokslininkė, kaip žinote, aš čia labai primityviai… Bet jei jūs pasiviestumėte genetikus, jie jums išaiškintų apie tai žymiai plačiau, ir žinotumėte, kad Gamta jums uždėjo labai sunkią naštą. Labai sunkią… Ir nebesakytumėte, kad tai norma, o kurtumėte būdus, kaip iš tikro padėti tokiems žmonėms sutikti savo lemtį, kaip su ja susidraugauti ir kaip mokyti visuomenę ne tolerancijos, o pagarbos ir meilės žmogui tokiam, koks jis yra.
Tačiau STOP.
Tokių žmonių yra labai labai labai labai nedaug. Nepalyginamai mažiau, negu pederastų Lietuvoje. Jau nekalbant apie tuos, kuriuos maloniai vadinčiau gėjais. Ir nežiūrint, kad daugelis jų palieką mūsų šalį, išvažiuodami ten, kur gali kurti šeimas, įsūnyti vaikus.
Tarp kitko – mano nuomonė apie panašias vedybas tokia – niekur nepabėgsi nuo Viešpaties gamtos. Tokiose „šeimose“ vienas būtinai atlieka tam tikras moters funkcijas. Pats veržimasis kurti tokią šeimą yra tikros šeimos ilgesys, moters ilgesys, normalaus gyvenimo ilgesys. Kas įvyksta, kokia katastrofa, kad tai tampa nebeįmanoma? Kada vyrui nebeįmanoma būti tikru vyru, o moteriai – tikra moterimi – amžinai veržtis į savo antrąją sielos pusę, žmogų – brolį vyrą? Moterų atveju radau nepaprastai subtilų ir skausmingą atsakymą. Vyrų atveju – liko suformuluoti tai, ką žinau ar nujaučiu: visi likusieji pede…, kuriems motinėlė Gamta buvo vis tik teisinga ir tų nelaimingų chromosomų nesumaišė, – visi jie yra aukos. Mūsų žiaurumo, gyvuliškumo… Didžioji dauguma buvo „prisijaukinti” mokytojų, vyresniųjų draugų, giminaičių, tėvų, patėvių, ir t.t. Bręstant berniukui išmanančiai buvo pažadinti hormonai ir per prievarta įbrukta patirtis, kurios satisfakcija nusinešė pasipriešinimą. Yra gi tūkstančiai būdų paauglystėje ar vaikystėje prasidėjus hormonų audroms alkoholio r kitokių viliojančių dalykų pagalba iššaukti nepatirtus pojūčius, prie jų pripratinti, apipinti egzotika, pseudofilosofija ir – vietoj natūralaus dviejų žmonių kelio vienas į kitą – pasiūlyti chimerą su ne mažiau stipriais pojūčiais. Kita dalis buvo tvirkinama senų, bjaurių, šlykščių moterų… O dar kiti – jų irgi gana daug – tiesiog paprasčiausi ištvirkėliai, nevaldantys instinktų ir negerbiantys gamtos. Nejaučiantys atsakomybės už savo lyties paskirtį.
Ar šiandien juos visus vadinsime gėjais?
Ir toleruosime?
Skaičiau, kad Žemaitijoje visas kaimas užjaučia prievartaujamas vištas. Senovės vienuolynuose kartais nukentėdavo vargšės ožkos. Su torerancija be jokios atrankos netrukus galime išvysti plakatą: „Turiu teisę kurti šeimą su višta“. Arba – „Lytiniai santykiai su pagalve nekenkia valstybės interesams“. Ir tai bus tiesa, bet ji nebebus padiktuota sveiko proto.
Pojūčių ieškojimo romantika turi savo žavesį. Ir nuodėmė turi savo žavesį, bet – tai juodas žavesys. Rytų filosofija žino pagrindinius septynis energinius centrus, – ar ne keista, kai akcentuojama ir skatinama tik žemiausiojo jų veikla? Tą įkyriai daro ponas Simonko ir jo ideologijos artimiausi bendrai. Tie asmenys, kurie susidūrė su šia problema savo asmeniniame gyvenime, tačiau, kurie vysto ir savo intelektą, ir idealus, kurie pripažįsta bendražmogiškųjų amžinųjų vertybių sistemą, niekada nenorės būti pagarsinti kad ir dėl to, jog Lietuva – krikščioniškos kultūros kraštas ir jiems reikia tame krašte gyventi. Šie asmenys savo polinkį, Gamtos klaidą ar paprasčiausią neįtikėtiną artumo tos pačios lyties asmeniui pojūtį priims kaip lemties uždavinį, kurį stengsis išspręsti pagal savo valios, etikos ar paprasčiausio žūtbūtinio pasirinkimo galimybes. Tų žmonių nereikia nei toleruoti nei netoleruoti – jie turi savo gyvenimą, į kurį niekam neleis kišti nosies.
Mūsų visuomenė apskritai agresyvi. Visuomenės mentalitetas – prievartos mentalitetas – jau ne kartą apie tai rašiau. Apskritai reikėtų imtis didelių žygių visuomenės demilitarizavimui, nes kol kas mes įkvėpimą patiriame tik kariaudami. Už ar prieš – nesvarbu. Puldinėjimas atskirų asmenybių yra gudriai, netiesioginiu būdu, tačiau beveik atvirai skatinamams. Visuomenę reiki auklėti pakantumo kito žmogaus privatumo dvasia apskritai. Ir pede… ar homo… čia netui būti jokia išimtis. Juk niekas nemuša ir nesityčioja iš žmogaus, kuris nešiojasi tuberkuliozės bakterijas. Tačiau niekas ir nepasakys, kad jis sveikas. Ir žinoma, būtų naivu reikalauti, kad iš bekraštės „tolerancijos“ mokyklose imtume kviesti merginas atiduoti nekaltybę būtent sergantiesiems tuberkulioze.
Jums nepanašu, kad vyksta kažkas tokio? Man šiek tiek panašu.
Ir šiuo metu matau tuos pede… organizacijos lyderius kaip didžiausius provokatorius, kurie siekia sukelti triukšmą, kažką iš to laimėti, apdergti šalį, kurioje gyvena visiškai laisvai. O svarbiausia ir pavojingiausia – siekia iššaukti žemiausios visuomenės sąmonės reakciją į žmones, kuriais turėtų pasirūpinti. Šitie provokatoriai gyvena visuomenėje, kur žmonės kuria šeimas ir gimdo vaikus, ir jie privalo adaptuotis prie per šimtmečius susiklosčiusių vertybių, o ne stengtis jas išjudinti ir sukelti piešpriešą tarp pede… ir ne pede… Jau Lietuvoje spardomi kitataučiai. Ar jūs siekiate, kad nebaudžiami barbarai taip elgtųsi ir su jūsų broliais? Ne? Tai kam tada tie kliedesiai apie lesbietes mokykloje? Jūs taip garsinatės, skleidžiate informaciją, siekiate, kad vaikai pradėtų domėtis, kas yra ta liesbietė, ką ji daro? O gėjus? Ką daro jie?
Šio tikslo ausys kyšo iš už visų vaivorykščių.
Todėl Vilniaus miesto meras pasielgė labai teisingai ir tolerantiškai.
Visuomenė vardan savo pačios sveikatos, išlikimo, apsaugos turi būti labai labai griežta ir apdairi. Šeimos vertybės, kurios garantoja mums mūsų išlikimo kokybę, identitetą, stabilumą turi būti puoselėjamos kaip pagrindinės vertybės. Ir prašyčiau mūsų augantiems vaikams per prievartą nenuiminėti jų samonės tabu barjerų. Vaikai yra tyresni už pederastus, gėjus, lesbietes ir visus kitus suaugusių žaidimus žaidžiančius vyrus ir moteris, ir jie kai ko nenori žinoti. Todėl , mano nuomone, turėtų atsirasti kažkoks įstatymo punktelis, draudžiantis viešinti pede… gyvenimo „subtilybes“, skylutes jų klubo patamsių pertvarose, kur vyksta tas, kaip ten… tas anoniminis. Mes nenorime žinoti ir to, kad ten žvakidės ar lempos falo formos, ir kad „svečius“ aptarnauja mūsų Lietuvos studentai… Nes kažkaip nuo mažens pratinamės gerbti tai, kas galvoje, ir neviešinti, kas tarp kojų. Savo gyvenimo romantiką tokių klubų ar asociacijų nariai galėtų skelbti savo narių tarpe, turėti savo žurnalus, laikraščius, bukletus, bet šiukštu – tik saviškių tarpe.
Jokia Europos Sąjunga negali Lietuvai nustatyti pederastų kvotos.
Ją nustato motinėlė Gamta chromosomų paklaidomis, “…o kas virš to – iš piktojo“, kaip sakome Rašte.
Aš savo bičiulių tarpe irgi turiu porą žmonių, su kuriais atvirai galėjau pasikalbėti apie tai, ką rašau. Jie niekada nenorėtų paviešinti savo prigimties gelmių ypatumų, savo gyvenimo dramatizmo. O pasiviešinę jie tiesiog nebetaptų tuo, kuo yra, – žmonėmis su gilia paslaptimi, romantika, išdavyste ir aistra. Ir jiems gėda to šurmulio, kuris keliamas apie jų gyvenimo problemą ir daro juos labiau pažeidžiamais, labiau atpažįstamais.
Tokių žmonių buvo visada.
Kad visuomenė elgtųsi su jais sveikai, jie irgi turi elgtis sveikai su visuomene, kurioje gyvena.
Tikiuosi dar pratęsti savo mintis.
