Tuo metu, kai Europa už gamtines dujas mokėjo Rusijai rinkos kaina, Baltarusija dar pernai dujas iš Rusijos pirko po 47 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų, Užkaukazės šalys – po 110, Pabaltijys – po 120-125, o Moldavija – po 160 JAV dolerių. Tačiau šiemet Lietuvą pasiekė nerami žinia: dujos nuo naujų metų pabrangs beveik 100 procentų.
Kodėl taip atsitiko? Kiek tame pabrangime yra ekonomikos, o kiek – politikos? Apie tai „Karštas komentaras“ kalbasi su parlamentaru, Seimo Europos reikalų komiteto nariu Vladimiru Orechovu.
-Gerb. Seimo nary, kadangi prieš ateidamas į Seimą Jūs pats sukotės dujų versle, tai Jums turbūt geriau nei bet kuriam kitam žinomi šio specifinio verslo niuansai. Kas yra dujų kainų padidėjimas – rinkos ekonomika ar politika?
-Mes esame įpratę dujų kainas sieti su politika, tačiau tai yra rinkos ekonomika.
Pastaruosius penkerius metus Pabaltijo šalys turėjo didžiules lengvatas iš dujas tiekiančios Rusijos įmonės „Gazprom“. Ir per tuos penkerius metus, kaip man sakė atstovai iš „Gazpromo“, dėl to, kad Pabaltijo šalims buvo sumažinta kaina, „Gazpromas“ prarado apie 5 milijardus dolerių. Taigi dabar „Gazpromas“ nori taip sureguliuoti verslą, kad įmonę su pirkėjais sietų tik rinkos santykiai – kad niekam nebūtų jokių lengvatų, ir kad visos šalys turėtų vienodas sąlygas.
Aišku, tas didžiulis dujų kainų šuolis, koks gali būti kitais metais, mums nelabai naudingas, bet yra kaip yra – čia yra rikos ekonomika ir nieko nebepakeisi.
Lietuva neturi gamtinių resursų, todėl privalo juos pirkti. O kadangi artimiausias ir pigiausias gamtinių dujų resursas yra Rusijoje, tai mes ir perkame dujas iš Rusijos.
Kitas gamtinių dujų šaltinis, artimas Lietuvai, yra Norvegija, bet Norvegijoje dujų bus artimiausius 15 metų, taigi jų kiekis yra gana ribotas, ir todėl ten dujų kaina yra kur kas didesnė. Be to, norint pirkti dujas iš Norvegijos, reikia nusitiesti galingą dujotiekį iš tos pusės per Lenkiją. Ir tai ekonomiškai nėra naudinga – nes Norvegijoje dujos yra 20-30 procentų brangesnės, nei Rusijos dujos Europoje. O dar plius dujotiekio statyba…
Taigi kol kas alternatyvų rusiškoms dujoms nėra.
-Kodėl iki šiol Baltarusija, Užkaukazės šalys, Pabaltijys, Moldavija turėjo lengvatas perkant dujas iš Rusijos? Nuo ko čia priklausė tas svyravimas? Ir kodėl, pavyzdžiui, „Gazpromas“ nekėlė kainų palaipsniui – pvz., kasmet po 25 proc. ar pan., tačiau pakėlė beveik 100 proc. per vieną kartą?
-Šitas kainų šuolis buvo anksčiau numatytas – tai mūsų Vyriausybei neturėjo būti naujiena. Aišku, apie tai niekas nešnekėjo, tačiau tai buvo žinoma – „Gazpromo“ rengimasis padidinti kainas buvo žinomas anksčiau. Tik mūsų Vyriausybė tikriausiai negalvojo, kad tas kainų šuolis bus toks greitas ir toks skausmingas.
„Gazpromas“ yra priėmęs savo naują strateginę doktriną – kad 100 procentu pereina į rinkos ekonomiką. Ir tai nebuvo jokia naujiena.
Iki šiol Pabaltijui, Užkaukazės šalims, Moldavijai buvo taikomos nuolaidos, nes tuo klausimu buvo padirbėjusios vyriausybės – buvo sukurtos bendros įmonės su „Gazpromu“, dalis valstybinių įmonių akcijų parduota „Gazpromui“. Ir tai buvo visose Jūsų išvardintose šalyse. Ir būtent todėl „Gazpromas“ buvo padaręs tą lengvatą.
Be to, mūsų lobistai iš Lietuvos, kurie čia užsiima dujų verslu, stengėsi, kad dujos nebūtų brangios ir kad nebūtų šuolio, galinčio pakenkti ekonomikai.
Ukrainoje, aišku, buvo truputį kitaip: ten dujų kainos išaugo, kai susipyko Rusijos ir Ukrainos valdžios. Tada visos lengvatos Ukrainai buvo panaikintos, ir Ukraina turėjo pirkti dujas tokiomis pat kainomis, kaip ir Europa.
Dabar prie europinių kainų prisijungs ir likusios šalys, tarp jų – ir Lietuva.
-Premjeras Gediminas Kirkilas teigė, kad dujų pabrangimas – tai politika. Esą jei Seimas nebūtų priėmęs dujų kainų reguliavimo įstatymo, tai dujos Lietuvai kitąmet nebūtų tiek daug pabrangusios. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
-Taip, tokio dujų kainų šuolio galėjo ir nebūti, bet mūsų Seime buvo priimtas įstatymas, kuris prieštarauja Lietuvos Vyriausybės ir „Gazpromo“ sutarčiai – ten juodu ant balto parašyta, kad dujų kainų reguliavimo neturėtų būti. Ir kai Lietuva sulaužė sutartį, „Gazpromas“ priėmė radikalų sprendimą: parduoti Lietuvai dujas ta kaina, kokia yra rinkoje – nei daugiau, nei mažiau.
Aš manau, kad Lietuva kitąmet galėjo turėti kokiais 30 JAV dolerių pigesnes dujas. Paskaičiuokite – mes perkame virš 3 milijardų kubinių metrų dujų. Tai galėjome sutaupyti apie 90 milijonų dolerių – ir tai yra milžiniška suma. O mums trūksta pinigų švietimui, policijai, sveikatos apsaugai… Taigi, kažkas arba nemoka, arba nenori skaičiuoti. Ir dabar mūsų vartotojai turės mokėti už neprotingus politikų žingsnius.
-Mūsų skaitytojai vis tiek nesupranta: kodėl „Gazpromas“ taip supyko, kad vienai įmonei įstatymu buvo nustatytos pelno ribos? Nes niekam ne paslaptis, kad šitą dujų kainų reguliavimo įstatymą „prastūmė“ konservatoriai, užsirūstinę ant „Dujotekanos“, kad šie viešai prisipažino parėmę konservatorius…
-Čia kalbama ne vien tiktai apie „Dujotekaną“ – po tuo pačiu „plaktuku“ papuolė visos penkios įmonės, prekiaujančios dujomis.
O jeigu kalbėtume apie „Dujotekaną“, tai čia yra ne politika – čia yra skirtingos verslo grupės, norinčios atstovėti savo verslo interesus. Ir „Dujotekana“ yra viena iš tų verslo grupių, prieš kurią nukreipė ugnį kitos verslo grupės. Ir Seimas buvo įtrauktas ne į politinius žaidimus, o tikrą ekonominį lobizmą.
Ekonominis lobizmas, kuris buvo susijęs su „Dujotekana“ ir su kitomis energetinėmis kompanijos, akivaizdus – tai yra dujų kainų reguliavimas. Ir tai atvedė prie problemos, apie kurią mes dabar šnekamės.
Kalbant apie partijų rėmimą, tai „Dujotekana“ parėmė visas partijas – jos gavo pakankamai dideles paramas. Tačiau kažkodėl konservatoriai norėjo parodyti save kitaip – gal išsigando žodžio „Gazpromas“ ar pan. – ir prisidėjo prie Darbo partijos iniciatyvos. O Darbo partijoje – tai vėlgi daugiau asmeniniai jų lyderio, o ne pačios partijos interesai…
-Kodėl pas mus nekalbama apie dujų kainų liberalizavimą? Pasak ekspertų, dujų kainos tose valstybėse, kuriose įvyko kainų liberalizavimas, nukrito. Ką Jūs apie tai galėtumėte pasakyti?
-Dujų kainų liberalizavimas Lietuvoje? Prašau! Tačiau nors ir kiek mes ją liberalizuosim, vamzdis – tai vienas… Ir šituo vienu vamzdžiu dujos teka į Lietuvą. Ir tas galutinis tiekėjas tai vienas – „Gazpromas“. Todėl kol kas šitas liberalizavimas – nerealus.
Aišku, mes galvojame apie suskystintų dujų terminalą, apie naujas elektrines. Tačiau visa tai bus tik rytoj – šiandien mes turime vieną vamzdį ir vieną „Gazpromą“.
Šiandien reikia pasakyti tiesiai šviesiai: naujos atominės elektrinės mes greičiau kaip per 10 metų nepastatysim. Poreikis elektros po to, kai uždarysime Ignalinos atominę elektrinę, išaugs stipriai. Ir iš kur reikės paimti elektrą?
Yra keletas variantų: galime nusipirkti elektros energiją iš kitos šalies, galime modernizuoti elektrinę ir perversti ją ant dujų, galime brangiau gaminti elektrą, kūrenant elektrinę mazutu, galima įvežti oro emulsioną. Ir čia visos verslo grupės kovos, nes norės tą paklodę patraukti į savo pusę.
Pigiausias variantas, mes žinome, yra pervesti elektrinę į dujas. Bet tada labai išaugs priklausomybė nuo Rusijos…
-Lyg tai dabar nebūtų…
-Būtent. Tačiau dabar niekas nenori pripažinti, kad šiandien Lietuvoje yra vos ne šimtaprocentinė priklausomybė nuo Rusijos energetinių resursų.
Atominė elektrinė – kam priklauso branduolinis kuras? Rusijai. Iš kur visos atsarginės dalys? Iš Rusijos. Ir problemos nėra – elektrinė labai sėkmingai dirba.
Naftos kompleksas kam priklauso? Skirtingoms verslo grupėms: ten ir žydų kapitalas, ir amerikonų kapitalas, ir kokio tik ten kapitalo nėra… Bet naftą mes irgi gauname iš Rusijos.
Dujas irgi gauname iš Rusijos.
Taigi šiandien esame tokie pat nesaugūs, kaip ir būsim rytoj. Tačiau tam, kad būtume saugesni, mes turime vesti rimtus diplomatinius pokalbius su savo kaimynais. Ir mes turime būti garantuoti dešimt metų į priekį, kad gausime energetinę žaliavą.
Todėl šiandien mes turime sąžiningai sau pasakyti: mes turime energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Ir, atsižvelgdami į tai, nežaiskime neaiškių politinių žaidimų, o žiūrėkime savo ekonomikos ir savo žmonių.
-Kaip keisis Lietuvos energetinė politika? Ir nuo kokių faktorių tai priklausys?
-Pas mus yra priimta energetikos strategija. Šitoje strategijoje numatyti mūsų dešimtmečio žingsniai – ką mes darysime energetikos srityje. Pas mus taip pat priimtas naujos atominės elektrinės statybos įstatymas. Šitas įstatymas yra pakankamai griežtas, ir jame pilna aiškumų, ką mes turėsime daryti.
Dabar matome, kad vyksta pakankamai rimta įvairių skirtingų verslo grupių kova dėl to, kas dalyvaus naujos atominės elektrinės statyboje – kas bus nacionaliniu investuotoju. Ir ta kova – nieko baisaus: kai vyksta rimta kova, tuomet galima surasti protingesnį ir geresnį variantą. Tik laikas neturėtų būti tempiamas: turi būti aiškus nacionalinis investuotojas ir turi būti pradėtos derybos su kitomis šalimis, kad būtų sukurta galinga bendra įmonė, kuri statys elektrinę, – kad ji būtų pastatyta laiku. Bet jeigu mes du ar tris metus tempsim gumas ir negalėsim apsispręsti, kuri gi verslo grupė bus tas nacionalinis investuotojas, tada nieko gero nebus, ir tada mes turim pasakyti tiesiai šviesiai: ar mes pirksime elektros energiją (bet tai bus labai brangu), iš kur mes pirksime (artimiausia šalis yra Rusija), už kokią kainą pirksime, arba mes statysime naujas dujomis kūrenamas kogeneracines elektros stotis.
-Ką tai reiškia?
-Tai elektrinės, kurios, be šilumos, gamina ir elektrą. Jos gali aptarnauti gamyklą ir šalia esančias gyvenvietes. Ir šių elektrinių pagrindinis kuras yra dujos.
Tokios elektrinės irgi galėtų būti išeitis iš padėties, tačiau Lietuva turi apsispręsti, kuriuo keliu ji eina – nes Ignalinos atominė elektrinė bus uždaryta 2009 metais, o dabar paskutinės 2007-ųjų dienos. Reikia skubėti, kad mes neliktume be elektros.
-Nuo ko šitas sprendimo priėmimas priklauso?
-Aišku, tai priklauso nuo politinės konjunktūros – kokia bus politinė valia. Šiandien politika yra subalansuota – nes dėl politikos sutaria ir kairieji, ir dešinieji, ir centras. Ir sprendimai yra priimami tokie, kurie atitinka daugeliui gyventojų sluoksnių. Jeigu politikoje būtų tik dešinieji, tai laimėtų tik vienas gyventojų sluoksnis, o kiti – pralaimėtų. Lygiai tas pats būtų, jeigu politikoje būtų tik kairieji. Todėl šiandien yra pakankamai gerai subalansuota politinė situacija, nes priimami sprendimai tenkina ir kairiuosius, ir dešiniuosius, ir centrą.
-Ūkio ministras V.Navickas yra užregistravęs įstatymo pataisą, kad būtų atšauktas šitas dujų kainų reguliavimas. Kokioje stadijoje šiandien yra šis įstatymo projektas?
-Šitas įstatymo projektas yra kažkur Vyriausybėje. Seimo jis dar nepasiekė…
-O jeigu jis pateks į Seimą ir bus atšauktas?
-Aš labai abejoju… Mes žinome, kad Viktoras Uspaskichas šiandien yra partijos pirmininkas, jis duos komandą savo partijai balsuoti prieš, konservatoriai… Greičiausiai jie irgi užims tokią pačią poziciją, kokią buvo užėmę pavasarį. Todėl, kad būtų atšauktas šitas įstatymas, gali pritrūkti balsų.
Bet politinis žingsnis yra geras – ūkio ministras V.Navickas iš tiesų žengė gerą žingsnį. Ministras parodys, kad „Vyriausybė dirba ta kryptimi, tačiau Seimas tam nepritarė“.
Tačiau, aišku, gali būti ir kita situacija: gal Seimas peržiūrės šitą įstatymą, kadangi kainų reguliavimas nieko neduoda – nes sureguliuotas pelnas užkirto kelią įmonių plėtrai ir vamzdyno renovacijai. Tokiai kompanijai kaip „Dujotekana“ šitą įstatymą yra lengviau pergyventi (ji galės sumažinti savo investicinius projektus), tačiau „Lietuvos dujoms“ tai yra smūgis – šitas įstatymas gali atvesti šią įmonę prie katastrofos.
-Kokios?
– Pagal šį įstatymą „Lietuvos dujoms“ nelieka pinigų investicijoms. O mums reikia vamzdžių pralaidumą – dujotiekio magistralę padidinti vos ne dvigubai! Už kokius pinigus „Lietuvos dujos“ tai darys? Mes patenkinome kokias tai politines ir vieno ar kito žmogaus verslo ambicijas, bet Lietuva ir paprasti žmonės čia prarado. Ir, mano nuomone, šitas dujų kainų reguliavimo įstatymas jokios naudos nedavė, o vien tik padarė didžiulę žalą mūsų ekonomikai.
-Tačiau konservatoriai, atseit, tuo įstatymu siekė pažaboti partijų ir žiniasklaidos finansavimą.
-„Dujotekana“ priėmė sprendimą neremti jokių politinių jėgų. Ir kitos kompanijos eina prie to, ir, be to, įstatymas to neleis daryti.
Aš asmeniškai, pavyzdžiui, nemačiau jokios perspektyvos tokioje sovietinėje kainų reguliavimo sistemoje. Čia sovietai, žinot, reguliavo viską ir „nureguliavo“ iki galo – tą mes puikiai šiandien žinome.
Tačiau šiandien mes gyvename liberaliose rinkose, ir todėl kitaip, kaip anticivilizuotais, aš negalėčiau pavadinti tų žingsnių, kurie neatneša mūsų ekonomikai naudos.
-Dėkojame už pokalbį.
„Karštas komentaras“
