Vytenis Paulauskas
Vasarą Seimo nariai gerai pailsėjo, pasivažinėjo po užsienius, todėl dabar, rudenį grįžę į Seimą, bus pilni jėgų ir imsis darbų – kurs naujus įstatymus, kurie savo ruožtu kurs ir naujas problemas valstybėje, ir gąsdins žmones vis naujomis reformomis.
Net ir būdami opozicijoje konservatoriai sugebėdavo Lietuvos represinių struktūrų vadovais paskirti savo žmones. Apie tai, kad energetika taip pat yra konservatorių teritorija, galima spręsti iš jau seniai pasireiškusios sveiku protu nepaaiškinamos energetikų meilės konservatorių lyderio G. Landsbergio žmonos A. Landsbergienės mokykloms. Apie šios meilės priežastis iki šiol niekas taip ir neišdrįso aiškintis, nes tai yra tabu.
Energetikos sektoriuje nuolat vyko kažkokios reformos. Įmonės buvo jungiamos, skaidomos ir vėl jungiamos, buvo keičiami jų pavadinimai. Buvo kuriamas toks voratinklis, kurio sistemos niekas nesuprastų, tačiau kuriame tą voratinklį valdantys vorai galėtų sėkmingai gaudyti grobį. Tie vorai vardan savo gerovės yra pasiryžę dėl kelių eurų skolos už elektros energiją eilinį vartotoją perduoti skolų išmušinėtojams.
Žmonės tikisi, kad juos gelbės valstybinis elektros tiekėjas. Tačiau tas tiekėjas pareiškė – nesitikėkite iš mūsų mažų elektros kainų, mūsų kainos bus pačios didžiausios. Kodėl? Gal todėl, kad tam tiekėjui reikia gauti didelius pelnus savininkams? Juk paaiškėjo, kad tas valstybinis tiekėjas jau nebe valstybinis, bet pusiau privatus. Ir tą tylią privatizaciją (prichvatizaciją?) įvykdė buvusi S. Skvernelio vyriausybė. Tai dar kartą patvirtino tai, apie ką buvo galima spręsti jau ir anksčiau – kad S. Skvernelis, nors jis ir vaidina didelį opozicionierių, iš tiesų tėra tik konservatorių klonas.
Beje, R. Karbauskis žiniasklaidoje teigė, kad jis nieko apie tą „Igničio“ privatizavimą nežinojo, sužinojo tik dabar. Tuo nereikėtų stebėtis. Juk tuomet, kai R. Karbauskis ir S. Skvernelis buvo dar toje pačioje partijoje, jie sutarė taip, kaip šuo su kate, o konservatoriams palanki žiniasklaida formavo blogo „valstiečio“ R. Karbauskio ir gero „valstiečio“ S. Skvernelio įvaizdį.
Konservatoriai siekia visas valstybines įmones paversti akcinėmis bendrovėmis. Tai leidžia valstybines įmones labai lengvai privatizuoti. Pardavei dalį akcijų saviems, ir valstybinė įmonė jau privati, dedanti tiems saviems auksinius kiaušinius.
Sakoma, kad toks valstybės ir privataus kapitalo sujungimas suefektyvina įmonės darbą. Tas „efektyvumas“ pasireiškia tuo, kad labai lengva tokiu atveju padalinti pelną ir nuostolius tarp valstybės ir privataus kapitalo. Valstybei paliekami nuostoliai, o privatininkams atitenka pelnas.
Kur dingo „lašinukai“?
Pramonininkai gyrėsi, kad praėjusieji metai jiems buvo labai sėkmingi, Lietuvos pramonė augo rekordiniu tempu. O Lietuvos banko vadovas G. Šimkus sakė, kad praėjusiais metais Lietuvos verslas gavo 10 mlrd. eurų pelno, taigi, užsiaugino nemažo storio „lašinukus“.
Palyginimui galima pasakyti, kad šiemet visi Lietuvos biudžetai (valstybės, savivaldybių, Sodros, sveikatos draudimo fondo) sudaro 20,6 mlrd. eurų.
Tačiau šiemet padidėjus elektros, dujų, šildymo kainoms verslininkai pradėjo eilinę verkimo kampaniją. Jie teigia, kad jeigu valstybė nekompensuos jiems tų padidėjusių kainų, tai jie bankrutuos, o keliolika įmonių dėl to jau sustabdė savo veiklą.
Tačiau kaip gi yra su tais „lašinukais“, kur jie ištirpo? O valstybė juk turi ir daugybę savo įsipareigojimų – reikia didinti finansavimą labai svarbioms sritims (švietimui, sveikatos apsaugai, pensijoms, krašto apsaugai ir kt.) tiek, kad jis bent kompensuotų infliaciją. O privatus verslas, skirtingai negu valstybė, turi neišsenkantį savo padidėjusių sąnaudų finansavimo šaltinį – jos gali padidinti savo produkcijos kainas (ir verslininkai, beje, šia galimybe aktyviai naudojasi, nepaisant jų viešų pareiškimų).
Verslininkai teigia, kad jie didinti kainų negali, nes tokiu būdu prarastų savo konkurencingumą užsienio rinkose. Tačiau juk visos Vakarų, Europos Sąjungos įmonės patiria tas pačias problemas, susijusias su padidėjusiomis energijos kainomis, taigi, šiuo atveju konkurencingumas dėl to nekinta.
Manau, kad nemažai įmonių sumažino savo produkcijos apimtis ne dėl elektros kainos, bet dėl to, kad jos dėl sankcijų prarado žaliavų šaltinius Rytų rinkose, o taip pat neturi ir galimybės realizuoti savo produkcijos tose rinkose.
Labai mėgsta viešojoje erdvėje paverkti dėl žlungančio viešbučių ir restoranų verslo E. Šiškauskienė, bandydama tokiu būdu iš valdžios „išmušti“ mokesčių lengvatų toms sritims. Viešbučių verslas priklauso nuo turistų, todėl, kai buvo uždarytos valstybės sienos, šis verslas patyrė nuostolių, o, kai pandemija baigėsi, verslas atsigavo.
Restoranų verslas tuo labiau klesti, kuo šalies žmonės geriau gyvena, kuo jie savo kišenėse turi daugiau pinigų. Tačiau verslininkai nori, kad žmonės pinigų turėtų kuo mažiau, kad žmonių realios pajamos mažėtų, nes verslininkai Trišalėje taryboje nepritarė minimalaus atlyginimo didinimui, nors, norint kompensuoti 20 % siekiančią infliaciją, atitinkamai 20 % reikia didinti ir minimalų atlyginimą. Naivu tikėtis, kad žmonės eis į restoraną tik todėl, kad jam vadovauja koks nors per televiziją nuolat rodomas maisto gamintojas arba, kad restoraną valdo kokia nors estrados žvaigždė arba buvusi banko darbuotoja.
Privačios įmonės veiklos tikslas yra gauti pelną. Pasibaigus metams įmonės savininkai sprendžia, ką su tuo pelnu daryti. Pelną gali pasiimti įmonės savininkai dividendų pavidalu arba galima visą pelną arba jo dalį palikti įmonės tolimesnei veiklai finansuoti – suformuoti apyvartines lėšas, o taip pat suformuoti atsargas nenumatytiems atvejams. Taigi, jeigu įmonės savininkai yra atsakingi ir praėjusiais metais turėjo daug pelno (kaip gyrėsi verslininkai ir ką rodo statistika), tai ir dabartiniai iššūkiai, susiję su energetikos kainomis, jiems yra išsprendžiama problema.
O jeigu įmonės savininkai užaugintus „lašinius“ valgo tik patys, tada belieka jiems tik verkti ir maldauti Vyriausybės, kad ji iš valstybės biudžeto – iš visų mokesčių mokėtojų pinigų dotuotų privačios įmonės verslą.
Kuo čia dėtas karas Ukrainoje?
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, Lietuvos valdžia trimitavo – mes sakėme, kad Rusija puls, todėl mes tam ruošėmės ir esamai situacijai pasiruošėme geriausiai iš visų ES šalių, nes nutraukėme visus energetinius ryšius su Rusija. Tačiau dabar ta pati Lietuvos valdžia aiškina – Lietuvoje elektros kaina yra didžiausia iš visų ES šalių ir dėl to kalta Rusija.
Vis dėlto, kuo čia dėta Rusija, jeigu Lietuva su ja neturi jokių ryšių? Jeigu dujų ir elektros kainos didėja kelis kartus, tai reiškia, kad dujų išgavimo ir elektros gamybos sąnaudos yra daug mažesnės negu jų pardavimo kainos ir kažkas iš to gauna didžiulius pelnus.
Lietuvos valstybinė – privati energetikos įmonė taip pat generuoja didelį pelną, o taip pat generuoja ir dideles kainas. Todėl politikai turėtų ir analizuoti šios įmonės veiklą, jos sudaromas sutartis dėl energetinių išteklių pirkimo ir dėl įmonės skelbiamų kainų, kad visa tai leistų organizuoti normalią įmonės veiklą, tačiau nebūtų akcininkų pasipelnymo šaltiniu. Deja, įmonės veikla yra užslaptinta, nes, matyt, tokiu būdu kai kam drumstame vandenyje labai patogu žuvį gaudyti.
Užtat valdžia eiliniams elektros vartotojams siūlo išeitį pagal tradicinį liberalų principą – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Ko nesugeba padaryti valstybė, tą turi pasidaryti eilinis žmogus – statyti nuosavas elektrines ir gaminti elektrą.
Tačiau kaip po to iš tokio chaoso pagimdyti idealią tvarką – kad visiems elektros vartotojams būtų užtikrintas nuolatinis stabilus elektros tiekimas, nepriklausantis nuo vėjo, saulės ir kitų gamtos kaprizų.
Maži „putinukai“ valstybės tarnyboje
Liberalizmo šmėkla ir toliau klaidžioja po valdžios kabinetus. Netikėtai šiame kontekste viešojoje erdvėje pasirodė ir buvusio Lietuvos banko vadovo V. Vasiliausko fizionomija. Būdamas Lietuvos banko vadovu jis pasižymėjo tuo, kad sugebėjo „išvalyti“ komercinių bankų sektorių taip, kad jame liko faktiškai vien tik švediškų bankų monopolis.
Matyt, pabaigus darbą Lietuvos banke, V. Vasiliauskui nusibodo atostogauti, ir jis įsidarbino ministrės pirmininkės I. Šimonytės patarėju. Užduotis labai atsakinga – padaryti valstybės tarnautojų reformą.
Darbą nuspręsta pradėti nuo viršaus – valstybinių įstaigų vadovams atlyginimus padidinti dvigubai. Tiems vadovams bus suteiktos neribotos galios, bus įteisinti tokie darbdavio ir darbuotojo darbo santykiai, kokie egzistavo devynioliktame amžiuje. Jeigu vadovams atlyginimai bus padidinti dvigubai, tai darbuotojams skirtą darbo užmokesčio fondą planuojama palikti tokį patį, koks buvo, jo nedidinti. Taip pat iš darbuotojų bus atimtos kuklios dabar jų turimos socialinės garantijos, sumažinta atostogų trukmė. Vadovas nustatys, kiek jam reikia darbuotojų, koks turi būti jų darbo krūvis ir kiek jiems mokėti už darbą.
Tikimasi darbuotojams padidinti darbo krūvius ir tokiu būdu išsiversti su esamu, nepadidintu darbo užmokesčio fondu. Tokiu būdu, įvedęs į valstybės tarnybą gerai apmokamus vadovus – „neklystančius“, visagalius, mažus putinukus, V. Vasiliauskas tikisi Lietuvos valstybės tarnybą pakelti į aukštesnį, pasaulinį lygį.
