Prof. Povilas Gylys
Ir anais laikais, ir pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjo, kad ir nebyli, nuostata, jog mokytojas, mokslininkas, meno žmogus ir apskritai „biudžetininkas“ yra išlaikytinis. Ta nuostata kyla iš neteisingo turto ir ekonomikos suvokimo.
Taigi, ar tikrai mokytojas yra išlaikytinis ar net parazitas?
Į šį klausimą argumentuotai gali atsakyti tik tada, kai žinai, kas yra turtas. Kai žinai, tuomet lengviau pasakyti, kas yra ir kas nėra turto kūrėjai.
Jei dvasinės sferos darbuotojai, tarp jų ir mokytojai, bei apskritai „biudžetininkai“ nekuria turto, jie – išlaikytiniai. Tačiau, visgi, jei jų darbo, veiklos produktai yra visuomenės turto dalis, jei savo veikla jie prisideda prie visuomenės turtėjimo, prie ekonominės gerovės kilimo, kitaip tariant, jei jie yra produktyvi ekonomine prasme grupė, tuomet jie laikytini lygiateisiais visuomenės nariais, kurių negalima vadinti nei išlaikytiniais, nei, juo labiau, parazitais.
Mano jaunystės metais oficialiai dominavo marksistinis ekonomikos supratimas (visuomenės pasąmonėje dar gyvi kai kurie to mentaliteto likučiai). To supratimo pagrindu buvo formuojama reali ekonominė praktika, turto ir pajamų paskirstymas. K. Marksas mokė, ir tai buvo klaida, kad turtą sudaro daiktinės gėrybės – stalai, kėdės, puodai ir pan. Iš to sekė, kad ekonomika apima tik daiktinių gėrybių sritį. Tuo tarpu visą dvasinės kūrybos sritį jis manė esant neekonomine, turto nekuriančia visuomenės dalimi, kuri jo buvo pavadinta antstatu.
Ką tai reiškė? Ogi tai, kad vieninteliais visuomenės turtintojais buvo pripažįstami tik staliai, tekintojai, suvirintojai, žemdirbiai ir t.t. Nes tik jie kuria daiktinę formą turinčias gėrybes.
Remiantis aukščiau pateikta marksistine prielaida, jog tik daiktai sudaro visuomenės turtą, tenka pripažinti, kad mokytojas, mokslininkas ar menininkas yra išlaikytiniai. Lygia greta su kitais neekonominiame, turto nekuriančiame antstate veikiančiais individais ir jų grupėmis- su teisininkais, administratoriais, politikais ir t.t.
Klasikinio marksisto supratimu, visi šie žmonės reikalingi, tačiau jie tik naudojasi daiktinės, materialinės gamybos sferoje sukurtomis ekonominėmis gėrybėmis, turtu. Pagal tokį supratimą jie yra gal ir ne parazitai, bet išlaikytiniai. Mūrininkai, dailidės ir t.t. sukuria turtą, o „antstatiniai“ dvasinės sferos darbuotojai juo naudojasi. Taip, jie reikalingi, bet ne jie ekonomiškai „maitina“ visuomenę.
Vėliau mes parodysime, kodėl marksistinis ekonomikos ir apskritai visuomenės suvokimas yra ydingas. Dabar tepasakysime, kad jis yra grįstas neteisinga prielaida, jog ekonominės gėrybės gali būti tik daiktinę formą turinčios. Ne, visuomenė turtinga ne tik daiktais, bet ir dvasinės kūrybos produktais. Pirmiausia žiniomis.
Marksizmas didžia dalimi nuėjo į praeitį ir dabar pasaulyje dominuoja kita ekonominė paradigma – ekonominis liberalizmas. Dažniausiai jis pristatomas neoliberalizmo vardu. Jo rėmuose galioja kitos prielaidos ir, atitinkamai, kitas turto bei ekonomikos suvokimas.
Neoliberalų nuomone, turtas yra tik prekės. Ir nesvarbu, ar ta prekė yra daiktas, ar paslauga, dvasinis produktas. Svarbu, kad ta gėrybė cirkuliuotų rinkoje, kad jai būtų moki paklausa.
Neoliberalaus mokymo rėmuose ekonomika yra tapati prekes kuriančiai rinkai, verslui. Galima sakyti ir kitaip – ji sutapatinama su kapitalistine ekonomine sankloda. Jei esi prekių gamintojas, jei organizuoji verslą, esi turto kūrėjas, visuomenės „maitintojas“. Jei tavo veiklos produktas nėra prekė, tuomet nepriklausai visuomenės turtintojų sluoksniui. Tu esi gal ir reikalingas tai visuomenei, tačiau esi verslo sektoriaus išlaikytinis.
Neoliberalus ekonomikos supratimas, viena vertus, yra diametrialiai priešingas marksistiniam – K. Marksas manė, kad rinkos santykiai, kapitalizmas laikui bėgant turi išnykti. Kita vertus, jis panašus į jį. Ir klasikiniai marksistai, ir neoliberalai į dvasinės kūrybos atstovus žiūri kaip į neproduktyvius, turto nekuriančius, jei jų kuriami produktai nėra prekės. Vadinasi, kaip į išlaikytinius. O patyliukais, nebyliai – ir kaip į parazitus.
Abi šios – marksistinė ir liberali – politekonominės nuostatos yra, pirma, neteisingos ir, antra, turi labai apčiuopiamų, praktinių neigiamų pasekmių, nes virsta dvasinės kūrybos sferos diskriminavimu, jo privatizavimu, jį paverčiant rinkos objektu, viešojo, biudžetinio sektoriaus finansiniu smaugimu, jo darbuotojų menkais atlygiais ir pan.
Detaliau tai aptarsime šios temos tęsinyje. Šiandien tepasakysime – mokytojas, kaip ir kiti dvasinių produktų kūrėjai, nėra nei išlaikytiniai, nei, kaip kartais tyliai pagalvojama, parazitai. Jie yra labai svarbios visuomenės turto dalies kūrėjai.
Iki kito karto.
