Vidmantė Jasukaitytė
romanas-misterija
(…)
Jis pažadino Mariją, greitai susirinko menką savo mantą, pasiėmė kūdikį ir tyliai išėjo pro vartus. Marija viską darė klusniai, ką Juozapas jai sakė ir nebuvo nė vieno nereikalingo klausimo. Juozapas jautė, kad reikia skubėti ir tai persidavė Marijai. Buvo šilta naktis. Jie nusileido už miesto ir pasuko ton pusėn, kur žinojo esant didįjį karavanų kelią, kuriuo pirkliai keliauja į Egiptą arba kuriuo atkeliauja egiptiečiai su savo prekėmis, – baltais kaip sniegas audiniais, kvepalais ir visokiais kitokiais nuostabiais dalykais. Jie visą naktį nepratarė vienas kitam nė žodžio. Auštant ji atkreipė dėmesį į kelią, kurį matė po gyvulio kojomis. Smėlis atrodė pažįstamas, labai pažįstamas ir ji apsidairė, ar nesimato kur horizonto aukštumoje žalio, didelio išsikerojusio medžio. Medis jų laukė dar labai toli priekyje. Ji suprato, kas jai rodėsi akyse laikant vakar vakare ant rankų kūdikį.
Išaušus jie lengviau atsikvėpė ir pradėjo persimesti žodžiais. Kuo labiau tolo nuo Betliejaus, tuo lengviau darėsi Juozapui, krūtinę atleido siaubo gniaužtai, bet juos abu apėmė liūdesys.
Jie bėgo nežinodami nei kur, nei nuo ko. Ir vienintelis kelrodis ir patarėjas buvo tai, ką Juozapas su Marija jautė savo širdimis.
Tik tiek…
Priekyje jų beveik per ištiestos rankos atstumą nesiliesdamas žemės tarsi plaukte plaukė angelas, bet saulė švietė ir jis susiliejo su šviesa, todėl jie jo negalėjo matyti. Juozapas galvojo, kad negalimas dalykas jog žmogui angelas kelis kartus pasirodytų… Negalimas daiktas… Bet Juozapas tai matė savo akimis ir su jomis ginčytis negalėjo. Ir jis pagalvojo,- koks svarbus dangui jo tautos likimas, jeigu jis globoja jų sūnų kiekviename žingsnyje. Tik jis nesuprato, jog jie neša glėbyje pasaulio likimą
XXX
Erodas džiūgavo, – dabar tas pasaulio valdovas tikrai jo rankose – ir laukė kol jis atsiras rūmuose prieš jį su savo tėvais.
Pirmiausia jis paklaus tėvo, – kas jam leido, kas paskatino jį galvoti, kad jo sūnus gali būti pasaulio valdovu.
Paskui jis ištardys motiną, – kaip jai galėjo ateiti į galvą, kad ji savo įsčiose nešioja ir galiausiai pagimdo tokį, kuris gali tapti pasaulio karaliumi. Nieko sau… Iš kur tokios mintys ir kas jas sukėlė. Kas laukia naujo valdovo, kam tai reikalinga ir kam tai būtų naudinga. Tą šunytį jis lieps sukapoti į gabalus, ir, paruošus dubenyje, lieps sušerti patiems gimdytojams. Štai ką jis padarys su tuo pasaulio valdovu. O tėvams jis parodys, kas iš tikro yra valdovas ir jie net mirę neužmirš susitikimo su tikruoju valdovu…
Erodas patogiai atsisėdo krėsle, ištiesė ir užkėlė ant kėdutės skaudančias kojas ir negalėjo ramiai net krėsle nustygti, – vis jautė, kaip jo kūnu plūsta galingos bangos nuo kiekvienos minties apie tuos akiplėšas. Tokiu metu jis jausdavosi ypatingai stiprus, tos pykčio bangos jam pridėdavo sveikatos ir sumažindavo nepatogumą dėl šlapiuojančių kojų. Tuo metu jis pats galėdavo nugalabyti kiek tik nori niekingųjų, nes jo ranka sunkų lenktą kalaviją laikydavo lengvai kaip smėlyno nendrę. Dažnai jis pasiimdavo jį ir iš įsiūčio kapodavo orą, vienas pats savo didžiojoje menėje. Jis tada sukdavosi ore, pašokdavo į viršų, sukdamasis vietoje kirsdavo priešais save nematomą galvą ir pasitenkinimo virpulys perliedavo jo įsiaudrinusį kūną. Jo kojos susipančiodavo į puošnų ilgą apsiaustą, kuri jis kartais net nusiplėšdavo, ir tada švaistydavosi aplinkui beveik nuogas, jausdamas užplūstant nenusakomą malonumą. Kalavijo ašmenyse buvo išgraviruoti senoviniai ženklai, reiškiantys prakeiksmus priešui, kurių niekas neįstengdavo perskaityti, – tokie seni rašmenys tai buvo, tačiau Erodas žinojo, kad tas, kuris žuvo nuo kalavijo, neturės ramybės ir po mirties.
Erodą žydų tikėjimas mažai jaudino. Jis žinojo, kad žydai idumiečius per prievartą apipjaustė vos prieš šimtą metų, taigi jį nelabai jaudino tikėjimas į vieną Dievą. Jo pasaulio supratimas buvo mišrus ir jame maišėsi tai vieno kurio, tai kelių tikėjimų vaizdiniai, – kas tuo metu buvo jam visų priimtiniausia. Ir jis su malonumu priėmė jam iš vienos tolimos žemės atsiųstą kardą su paaiškinimu, kad šiuo kardu nukirtus priešą jis ir po mirties neranda ramybės. Taip, jis norėjo, kad jo priešai nesimaišytų jam po kojų, bet kad nebūtų mirę galutinai, – tegu neranda ramybės, – tegul…
Šį kartą kardas gulėjo ant tam tikro stalelio jo krėslo dešinėje. Jis pats sėdėjo ir sunkiai valdėsi, jis nekantravo… Tačiau jo ištikimų šnipų dėka galų gale bus užbaigta su tuo apsišaukėliu. Ir jis laukė. Jis laukė keršto akimirkos. Saldaus keršto akimirkos.
Sargyba, išsiųsta suimti apsišaukėlio su jo tėvais, negrįžo ilgai. Buvo apžiūrėta šventykla, apklausti kunigai ir senelis Simeonas, – niekas nieko aiškaus negalėjo pasakyti apie vaikus, kurie buvo atnešti apipjaustymui. Taip, visi jie Jeruzalės arba jos apylinkių gyventojai… Apeigos jau baigėsi, visi išskubėjo namo. Vaikai pavargo, ėmė verkti. Tėvai juos išsinešė, palikę šventyklai auką… Daugiau nieko nebuvo galima sužinoti. Giedojo. Taip, angelai visada džiaugiasi, kai naujas narys prisijungia prie Dievo tautos…
Buvo peržiūrėtos moterų patalpos. Buvo peržiūrėtas visas atriumas, visi portikai, apeita kiekviena kolona, – tikrai šventykloje apsišaukėlis nesislėpė.
Sargybos vyresnysis liepė kareiviams pasklisti po Jeruzalę ir sustabdyti kiekvieną, kurį pamatys nešant kūdikį, jeigu paaiškėtų, kad jis šiandien apipjaustytas. Kareiviai bėgomis išbėgo ir pasklido po visas puses, o romėnai susidomėję žvelgė žemyn nuo Antonijos tvirtovės bokšto, – kas gi čia per sujudimas.
Tačiau netrukus kareiviai susirinko sutartoje vietoje ir sargybos vyresnysis įsakė visiems grįžti pas Erodą. Taip, jie matė daug vaikų, bet nematė nieko, kas primintų ieškomą naujagimį…Visi buvo pilni baimės, bet grįžti reikėjo.
Erodo pykčiui nebuvo ribų.
Dabar jau niekas jo nebegalėjo sustabdyti.
Jis pats, jis pats suras apsišaukėlį.
Erodas persimainiusiu balsu pasiuntė savo ištikimą žmogų į šventyklą, kad atneštų raštą, iš kur buvo tie žmonės, kurie šiandieną atnešė savo vaikus į šventyklą. Jis žinojo, kad jo ieškomasis yra iš Betliejaus, ir jei šiandien nors vienas vaikas buvo atneštas iš Betliejaus, jokių abejonių nebebus – jis žinos, ką daryti. Jis jau dabar žinojo, ką daryti. Geriau tegul žūsta šimtas nekaltų, negu išlieka vienas kaltas.
Jis liko vienas ir sugniaužęs kumščius taip, kad nagai įsirėžė į delnus, ne savo balsu suspiegė. Tas jo spiegimas virto riaumojimu, o vėliau urzgimu, – tik taip jis begalėjo užslopinti jį draskančią keršto aistrą. Ji buvo tokia didelė, kad jis pats vos beišlaikė. Jis sustingo susigūžęs ir įsmeigė akis į besileidžiančią saulę, o jo vidus virė kaip ką tik paruošti mirtini nuodai, kuriuos juodaodis nuodytojas supila į uždarą indą.. Diena ėjo jau į pabaigą, o saulė buvo raudona, kaip ir tą vakarą, kai jis buvo atidavęs kareiviams savo žmoną Marianą. Ir tada jis buvo pilnas panašaus laukimo, tik tada jis laukė nesuvokdamas, ko laukia, ir jame virė, jį draskė ir audrino dar tebetrokštantis išsiveržti ir save įprasminti piktadarybėje jo juodasis pašaukimas, – dabar gi, jis laukė gerai žinodamas, jog jei nors vienas iš Betliejaus atneštas vaikas šiandien buvo apipjaustytas, jis įsakys ten nužudyti visus kūdikius iki dvejų metų. O kad jis ir vėl nebūtų apgautas, jis tą patį padaryti įsakys ir Jeruzalėje. Geriau tegul žūsta visi nekalti, negu išlieka vienas kaltas.
xxx
Kareiviai išžygiavo į Betliejų naktį. Pirmieji saulės spinduliai juos užklupo prie pat Betliejaus sienos, kaip tik toje vietoje, kur uoloje žiojėjo anga į karavano gyvulių stovimvietę. Ta patalpa dabar buvo užimta, ten gulėjo keli kupriai, o lauke, nugaromis atsirėmę į sieną snausdama sėdėjo sargyba. Ją pažadino kareivių žingsniai ir vyrai išsigandę pašoko, tačiau kareivių vyresnysis mostu nuramino išsigandusius ir liepė kareiviams supti miestą. Netrukus ginkluoti pasiuntiniai eidami miesto gatvėmis jau skelbė Erodo įsakymą susirinkti visiems tėvams su kūdikiais iki dvejų metų miestelio aikštėje prie šulinio. Kareivių žingsniai buvo duslūs, jų ginklai ir šarvuotas karinis apdaras skambčiojo, o jų grubūs gerkliniai balsai ir trumpi durklai bei ragotinės rankose nežadėjo nieko gero. Jie buvo samdiniai, atvykę iš kitų šalių ir jų veiduose nesimatė nieko, išskyrus žiaurastį. Panašu, kad jie žinojo, kas turi įvykti, nes jų bruožai buvo rūstūs, kaip kiekvieno, kas tariasi atliekąs teisingą pareigą. Jie tarnavo ir dabar turėjo progos atidirbti už atlyginimą. Jie ėjo miestelio gatvėmis ir šaukė
-Karaliaus įsakymas. Karaliaus įsakymas. Visi, kas turi vyriškos lyties vaikus iki dvejų metų, nedelsiant privalo susirinkti prie šulinio. miesto aikštėje. Už neklausymą – mirtis.
Tai buvo netikėta Betliejui. Žmonės skubiai kėlėsi, vėrė vartus ir kaišiojo galvas į gatvę, norėdami sužinoti, kas atsitiko. Vyrai stengėsi prisigretinti prie kareivių ir ką nors išklausti, tačiau palikdavo negailestingai atstumti, ir skubiai smukdavo atgal į savo kiemą tartis su kitais namiškiais, ką tai galėtų reikšti. Tai iš vienur, tai iš kitur pasigirdo moteriškas klyksmas, – motinos pirmos pajuto nelaimę ir kad ir raginamos vyrų tylėti ir nekelti panikos, nes tai esą nieko baisaus, negalėjo ramiai imti savo vaikų ant rankų ir eiti ten, kur jų laukė pražūtis.
Saulė kilo sparčiai ir nerimasties vis didėjo. Kelios šeimos su vaikais ant rankų stovėjo aikštės pakraštyje ir nesiryžo artėti prie šulinio. Kiti iš savo kiemų dairėsi į gatvę, norėdami pirmiausia sužinoti, kas gi čia bus ir paskui, jeigu nieko tokio, dar įvykdyti karaliaus įsakymą, o jei kas – slėptis. Užeigos namų svečiai, kurie su mažu karavanu buvo apsistoję vienos dienos poilsio, tylomis stebėjo, kas gi čia vyksta. Jie buvo irgi svetimšaliai ir tos šalies tvarka jų nelietė, tačiau tai, ką jie matė, buvo nesuvokiama ir baisu.
Saulė kilo sparčiai, o Erodas buvo įsakęs, kad saulei pakilus jau viskas būtų baigta.
Matydamas, kad gyventojai neskuba paklusti, sargybos viršininkas įsakė kareiviams veržtis į namus ir atvesdinti neklusniuosius jėga. Nuo tų kurie buvo aikštės pakraštyje, per jėgą atskyrė moteris ir vaikus ir varu stumė į vidurį, plėšė iš rankų klykiantį kūdikį, ir perverdavo jį kalaviju arba nukirsdavo galvą.
Saros akys susidūrė su kareivio akimis, jos akys laikė prirakinusias jo akis prie savųjų, o rankos blaškėsi ir taikstėsi, kaip čia geriau uždengti klykiantį kūdikį, kuris buvo prie krūtų. Visą amžinybę filistinietis žvelgė į moters akis, o paskui staigiu judesiu čiupo už pro sulenktą alkūnę išlindusios vaikiškos kojos ir taip patraukė į save, kad kūdikis pamėlo ir jam dingo balsas. Motina paleido jį, pajutusi, kad jis gali būti perplėštas, jeigu laikys jį ilgiau, ir ji buvo paskutinė, kuri jo pagailėjo. Sekančią akimirką kūdikis buvo nutrenktas į žemę ir primynus jį koja, pervertas kalaviju, prieš pat iš siaubo sutingusią ir pamiršusią rėkti motiną, už jos nugaros besiblaškant dviejų kareivių laikomam tėvui. Kareivis nukėlė kojos pėdą nuo kūdikio kirkšnies, lėtai ištraukė durklą ir įsmeigė žvilgsnį į suakmenėjusios Saros akis, po to apsisuko ir nueidamas išgirdo baisų klyksmą, kuris privertė smarkiau suplakti jo širdį.
Hana kūdikį laikė prie krūtinės. Jis ieškojo lūpomis krūties ir ją rado. Hana jau matė, kas įvyko su Sara. Ji buvo viena, – jos vyras buvo išvykęs su reikalais pas gimines. Kareiviai jau artėjo prie jos, ji matė jų akis, ji traukėsi atbula į judančių, šaukiančių žmonių būrį, vis taisydama krūtį, kad patogiau būtų kūdikiui žįsti, – ką dar ji galėjo jam duoti… Pabėgti nebuvo kur… Ji susmuko ant žemės, jį dengdama savimi, vis taikydama, kad krūtis neišsprūstų kūdikiui iš burnos, ir pamatė priešais save smėlyje basnirtas vyriškas kojas. Vienos jų buvo paaugliškos, o kitos apaugusios juodais susiraičiusiais gyvaplaukiais. Paskui ji pajuto, kaip jos galvą už plaukų kažkas plėšia atgal ir ji nebespėjo net surikti, tik sugargaliavo, stengdamasi rankomis išlaikyti kūdikį prie krūties. Po to ji pajuto smūgį į paširdžius, ir nugrimzdama į nebūtį suvokė, jog tai smūgis jaunojo kojos… Kai atsigavo, oras virpėjo, bangavo ir tirpdamas lipniai kaip karštas miltinis kisielius liejosi ant jos ir jį tokį lipnų, tokį tirštą ir taip varvantį padarė sumišę su saule pilni sielvarto moterų balsai ir tik ji viena neturėjo tokio balso ir nuo to, kad ji negali net surikti, jos širdis susitraukė ir tapo mažytė ir sueižėjusi, kaip sudžiuvusios žievės gabalėlis.
Rachelė laikė du. Vienas buvo jai ant rankos, o kitas stovėjo įsikibęs į antrąją, pusiau slėpdamasis už jos rūbo. Jos vyras buvo čia pat, su ja ir su vaikais, ir akimirksniu suprato, kokia baisi nelaimė ištiko juos ir visą žydų tautą, nes ji valdoma karaliaus, kuris žudo ją pačią. Jis buvo mokytas, jis žinojo Įstatymą ir skaitė senuosius pranašus. Jam iškilo prieš akis eilutės: “ Ir bus daug šauksmo Ramoje. Tai Rachelė rauda savo vaikų. Ir niekas jos nepaguos, nes jų nebėra,” – ir jis jau žinojo, kad tai išpranašauta. Tik viena jo pati Rachelė turi du kūdikius, kuriuos gimdė vieną po kito ir tik jai skirti pranašo žodžiai. Ak, Viešpatie, kaip sunku būti tavo valios vykdytoju, – persmelkė jo širdį įkaitintas durklas. Mintys sukosi jo galvoje, bet nė viena nebuvo išganinga, ir jis, pasakęs Rachelei: “Palauk. aš pasikalbėsiu su vyresniuoju,” – pasuko prie jo, palikęs ją vieną su dviem vaikais.
Jos klyksmą jis išgirdo nuėjęs vos dešimt žingsnių.
Atsigręžęs pamatė, kaip oru skrieja mažasis ir išgirdo jo žnegtelėjimą ant akmeninio grindinio prie pat šulinio. Jis puolė prie kūdikio, kuris jau neberodė gyvybės žymių, bet čia pat stovėjęs kareivis staigiu kaip gyvatės gėlimas judesiu nukirto mažytę juodaplaukę galvą, kuri kiek pariedėjo atbėgančio tėvo link, mėšlungiškai truktelėjus kūneliui. Jis akimirką nebesumojo, ką daryti. Imti į rankas sūnaus tik galvą buvo nesuvokiama, jis negalėjo net suvokti vaiko galvos atskirai nuo kūno. Rachelė klykė ir klykė antrasis kūdikis, tempiamas kareivio. Rachelė jo nepaleido, kažkaip sugebėdama kelias akimirkas išsaugoti vaiką. Ji klykė gindamosi ir kartu žiūrėdama į jį, jai reikėjo pagalbos, bet jis negalėjo nutolti nuo naujagimio galvytės, kuri gulėjo jau skaisčiai raudono kraujo klane ir buvo visai prie jo kojų. Bet štai prišoko dar du kareiviai, stvėrė Rachelę už pečių, už rankų, vienas nuplėšė jos galvos apdangalą ir apsivijęs aplink ranką jos ilgus plaukus staigiu judesiu atgal ją pervertė ant žemės, o kitas išplėšė kūdikį ir už mirksnio, švystelėjus lenktam durklui, jis įsmigo į kūdikio kaklo duobutę ir kūdikis buvo beveik perrėžtas pusiau kartu su jo menkais rūbeliais.
Tėvui aptemo akyse ir jis pajuto, kad nebegali įkvėpti oro, jis jautė rėžiantį skausmą nuo kaklo apačios iki vidurių, tarsi pats būtų perrėžtas pusiau. Jis rodos akimirką užsimerkė, o kai atmerkė akis, pamatė, kad klūpo ant žemės ir kruvinomis rankomis deda vaiko galvytę prie kūno. Rachelės riksmas staiga liovėsi ir jis pamatė, kad ji saujomis griebia kruviną smėlį ir grūsdama jį sau į burną stengiasi nuryti, o akys baigia iššokti iš akiduobių. Jis suprato, kad tuoj neteks ir jos ir paėmęs kūdikį su nukirsta galva, susirietęs kaip žvėris keliais šuoliais atsidūrė greta jos. Jis padėjo naujagimį šalia vyresniojo sūnaus ir apkabino žmoną ir tą pačią akimirką suvokė, kad ji jam nebe žmona ir niekada nebebus žmona, nes tai, kas įvyko šį rytmetį, juos išskyrė galutinai. Jie niekada daugiau nebebus vyras ir žmona, nes nuo dabar jie yra paniekintieji ir paniekinta yra jų sueitis, ir paniekintas jo nuogumas, kuris susidūręs su jos nuogumu buvo pajėgus prišaukti gyvybę…
-Kam tu mus palikai, – suklykė Rachelė ir jos balse jis pajuto neapykantą,- kam tu mus palikai…
Jis neturėjo nė vieno žodžio, kuriuo galėtų teisintis. Jis tik glėbė ją ir spaudė prie savęs, žinodamas, kad spaudžia nelaimę, amžiną, nebepataisomą, nepanaikinamą…
-Kam tu mus palikai, – kriokė Rachelė ir lygiai taip pat kriokė, šaukė ir klykė daugybė motinų ir vyrų…
Paklaikusios klykiančios motinos vienos kumščiais puolė kareivius ir buvo nubloškiamos čia pat ant kruvino grindinio prie kelių begalvių kūnelių, kurių dar trūkčiojo tai rankytė, tai kojytė, o kitos sukniubusios čia pat prie savo nužudytų kūdikių rankomis sėmė dulkęs, sumišusias su krauju, ir braukė jomis sau per veidus
Netrukus kraujo buvo daug ir jis jau lašėjo į šulinį, kuris buvo apsuptas iš sielvarto sukniubusių ar besiblaškančių žmonių kamuolio, ir jį tvirtu žiedu supo ginkluoti, apdulkėję ir kruvini samdyti Erodo kareiviai.
Vieni kareiviai laikė apsupę nelaiminguosius kūdikius ir kančios palaužtus jų artimuosius, kiti šukavo miestą – kiekvieną kiemą, kiekvieną uoloje iškaltą būstelį ir tai šen tai ten pasigirsdavo motinos klyksmas,- tai reiškė, kad ne visi pakluso karaliaus įsakymui, – buvo tokių, kurie žūtbūt norėjo išsaugoti savo kūdikį. Netrukus miestelis buvo iššukuotas ir du ar trys kūdikiai dar buvo atnešti ir sumesti pro kareivių žiedą į vidurį, smarkiai klykiant ir draskantis jų motinoms ir kitiems artimiesiems, kurių kareiviai pro savo žiedą nebepraleido.
Tada kareivių vyresnysis liepė suskaičiuoti visus nužudytus kūdikius ir jų buvo dvidešimt šeši.
Saulė jau buvo pakilusi, kareiviai traukė link Jeruzalės, palikę šią dieną visų laikų atminty, ir aikštė prie šulinio tuštėjo nuo žmonių ir jų aimanų. Viena tik Rachelė sėdėjo smėlyje ir nieko nereginčiomis akimis žvelgė į savo kruvinas rankas. Ji nekentė jų, nes jos nesugebėjo išsaugoti dviejų gyvybių, kurias jos įsčios padovanojo šiam pasauliui ir gyvenimui.
Kai ji galų gale pakėlė akis ir pamatė, kad visoje aikštėje nebeliko nieko išskyrus ją, jos vyrą, ir abu jos nelaimingus kūdikius, suprato, kad nuo šios minutės ji yra kitame pasaulyje, kitame gyvenime ir kad nieko, kas buvo su ja anksčiau ji nebepažįsta, tai yra nebepasiekiamai toli nuo jos ir ji beveik nieko iš to, kas buvo iki šiol, nebeprisimena. Jos vyras buvo nebe jos, o visai svetimas žmogus, su kuriuo daugiau ji niekad nebeišdrįstų dalytis naktimi guoliu ir savo įsčiomis. Ji jautėsi baisiausiai paniekinta ir paniekinta buvo viskas, kas su ja vyko iki šiol.Paniekintas buvo visas jos gyvenimas ir net jos vaikai buvo paniekinti. Ji pajuto, kad lygiai tą patį jausmą jaučia ir tas, kuris iki šiol buvo jos vyras ir tas bendras juos jungiantis jausmas juos skyrė amžiams. Ji atsikėlė, sausomis akimis apžvelgė viską aplinkui, pakėlusi akis pažvelgė į dangų ir bereikšmiu veidu pasilenkė prie negyvo naujagimio. Ji norėjo jį paimti ant rankų ir tarsi miegantį parsinešti namo, tačiau pamatė, kad dėl nukirstos galvos negali to padaryti. Tada paėjėjo keliolika žingsnių į šoną, kur dulkėse gulėjo jos sutryptas galvos apdangalas. atsinešė jį, patiesė ant žemės, susidėjo ant jo savo vaikus, apvyniojo ir paėmė į glėbį kaip kokį įprastą nešulį ir nuėjo. Jos vyras ėjo jai iš paskos. Jis žinojo, kad negali padėti jai nešti šios naštos ir dar jis žinojo, kad ji nuo šiol yra jo nelaimės ir skausmo sesuo ir kad jis niekada daugiau nesilies jos moterystės, nes į tokį pasaulį, kur kiekvieną akimirka tavo meilės, vilties ir gyvenimo vaisius gali būti taip paprastai nuraškytas paliekant jį kruviname aikštės smėlyje, paprasčiausiai nebeįmanoma bešaukti gyvybės.
-Ak, Viešpatie, kaip sunku vykdyti tavo valią, – atsigręžė į Dievą jo širdis ir vienintelė jo viltis, kad yra kažkas daugiau negu ši auka, buvo pranašo pasakyti žodžiai – Ir raudos Rachelė savo vaikų, nes jų nebėra.
Tu žinai, ką darai, o Viešpatie, ir viskam Tavo valia…
Mažam miesteliui to, kas įvyko, buvo per daug ir jis skambėjo nuo raudų, šūksnių ir aimanų, tačiau jie negirdėjo nė vieno garso. Jų sielos buvo apkurtusios gyvenimui ir ausys nebeprisiėmė jo garsų.
(…)
Kaip ir buvo išpranašauta, budeliai Jėzaus kaulų nesulaužė. Atsiųsdamas kareivių būrį kalno apsaugai, Poncijus Pilotas, kuris jau buvo atidavęs galilėjiečio kūną Juozapui Arimatiečiui, įtarė jį esant mirusį ir liepė kitiems dviems užbaigti ekzekuciją. Ir budeliai geležinėmis kuokomis sutriuškino dviejų plėšikų blauzdikaulius aukščiau kelių ir žemiau kelių, o taip pat ir rankas. Norėdami būti tikri, kad jie niekaip nebeišgyvens, po kelis smūgius sudavė ir kiekvienam į krūtinę. Sukrėstas Jėzaus kančios Abenadaras neleido jiems prisiartinti prie Jėzaus, tačiau pats, kad būtų jo kareiviška pareiga atlikta, užsėdo ant arklio, pavarė jį pro Jėzų Kristų ir jodamas pro šoną smeigė ietimi tarp šonkaulių. Jo ietis buvo medinė, sudedama ir ilga. Jos geležinis antgalis buvo alkūnės ilgio, o plačioji buožės dalis – delno pločio. Ji pervėrė Jėzaus šoną ir išlindo šalia menties nugaroje. Kraujas jau buvo atsiskyręs nuo vandens ir abu tekėjo atskirai, o tai reiškė, kad smūgio metu jis jau buvo miręs.
Tačiau tai, kad Abenadaras, norėdamas būti sąžiningas karys, turėjo perverti šoną nukryžiuotajam teisiajam, pakeitė pakeitė visą jo gyvenimą. Jis pajuto savyje Tiesos dvasią, kuri nebeleido jam toliau gyventi dvigubo gyvenimo ir jis tapo Lionginu, ištikimu Mokytojo pasekėju visą gyvenimą.
xxx
Numirėliai dar tebevaikščiojo Jeruzalės gatvėmis ir tebeskelbė Šventyklos kiemuose. Jie buvo sudžiuvę, sudūlėjusios marškos vyniojosi nuo jų, krito, ir ruduose į seną papirusą panašiuose veiduose pasirodydavo įkritusios akys ir ilgos, papilkėjusios, išsidraikiusios barzdos. Jų balsai buvo duslūs ir kartais atrodė, kad jie ir tėra balsas, aplipęs sudžiuvusiu Negyvosios jūros dumblu ir apvyniotas įkapėmis. Visi bėgo nuo jų, krito veidai į žemę, slėpėsi, ir tik vienas Quajafa, matydamas, kad visas valdžia, įskaitant ir jo uošvį Aną yra baisiausiame siaube ir panikoje, stengėsi neprarasti savaitvardos ir, atsistojęs šventykloje prieš persigandusią minią, skelbė, kad tai yra galilėjiečio burtai ir kad jo šėtonas rodo savo galią. Ir vėl atsirado tokių, kurie patikėjo.
Tuo tarpu motina Marija sėdėjo ant žemės, vieną koją sulenkusi prieš save ir prisėdusi, o priešais ją buvo paguldytas jo sūnus. Jo galva ir pečiai buvo ant sulenktosios motinos kojos. Ji laikė apkabinusi jį ir glostė jo veidą, plaukus, kaire ranka laikydama jį apkabinusi, dešiniąją kėlė sau prie lūpų jo pervertus delnus ir bučiavo.
Moteris atnešę jai maišą vandens, dubenis, o ji, mirkydama kempinę bei audinio skutelį į vandenį, šluostė jo kaktą, galvą, skruostus, vis nugręždama kruviną ir purviną vandenį vėl mirkė į tyrą, ir taip darė tol, kol veidas, plaukai, kaklas tapo visiškai švarūs. Ji išrinko jam iš galvos nulūžusius ir giliai įsmigusius dyglius, išvalė burną, paskui paglostė jo iškankintą ir kančios pašventintą veidą ir uždengė jį skepeta.
Visos ašaros jau buvo išverktos. Ji prašė jo, kad leistų jai mirti drauge, bet jis neleido… Dabar ji turi jį ir ji atliks, kas pridera motinai. Dabar ji turi jo kūną ir tai yra viskas, kas liko iš jos sūnaus, o taip pat ir iš viso jos gyvenimo – stebuklų, pavojų, beatodairiško tikėjimo Dievo valia ir iš archangelo Gabrielio pranašystės… Ji buvo laiminga, kad jam nebeskauda. Kad niekas daugiau nebegalės jo kankinti, pažeminti ir tyčiotis.
Nikodemas nuo kalno papėdės atsiuntė žmogų, kuris pasakė kareiviams ir budeliams, kad yra atvykę pirkliai, kurie nori nupirkti nukryžiuotojo rūbus ir šie su malonumu pardavė drauge su viskuo ir jos austą vientisą vilnonį audinį, kurį išaudė, kai jis buvo dar berniukas. Kol vyko derybos dėl rūbų, ji atsiplėšė Klaudijos Proklos padovanotos skepetos gabalėlį, apvyniojo juo savo pirštą ir mirkydama į vandenį krapštė iš jo žaizdų purvą, sukrešėjusį kraują, plovė, valė jo kūną, o kai viskas buvo nuplauta ir išvalyta iki strėnų juostos, atidengė skepetą nuo veido ir kiekvieną žaizdą tepė mira, kvepalais, ir barstė iš kelių dėžučių, kurias atnešė Juozapas Arimatietis, paslaptingų akmenų, augalų lapų, šaknų ir gydančių medžių žievės milteliais…
Magdalietė sėdėjo prie Jėzaus kojų, nes žinojo, kad jis nedraudė jai ten būti. Ji plovė jas. Bučiavo, šluostė savo plaukais, barstė milteliais kurie nugali puvimą. Ji prisiminė, kaip Kefar Nahume, jo motinos namuose ji atėjo pas jį nakčia ant stogo ir atsigulė prie jo kojų, kaip Ruta Moabitietė pas Boazą ir kaip gulėjo ten nuščiuvusi, susirangiusi kaip prijaukintas šunytis, visa susigūžusi, bijodama pajudėti. Tada jis ištiesė koją ir pakedeno jos plaukus, ir ji pašoko…
-Ar kuo patarnauti, Viešpatie? – parklupo ant kelių Magdalietė ir pakėlė į jį akis ir niekada po to nepamiršo jo veido, kuriame švytėjo akys, pilnos kažko, kas žmogų padaro panašų į angelą.
-Ką man liepsi daryti, Viešpatie, tą aš darysiu, – beveik be garso tada atsakė Magdalietė.
-Aš noriu, kad tu išmoktum vieną labai seną maldą ir kad mes abu pašlovintume šią valandą Dievą Visuresantįjį, kuris savo valia kuria visa pats iš savęs ir be kurio nėra nieko, kas galėtų būti. Kuris vienas yra Meilė, nes nė vienas žmogus be Dievo negalėtų mylėti, tai Dievas myli mus per žmones. Mano Tėvas tikrai myli mane, nes siunčia man žmogų, kurio širdis pilna meilės man, – siunčia tave. Ir tave Dievas myli nepaprastai, nes jis leido mums susitikti, – mano širdis taip pat pilna meilės tau. Tikrai tikrai tau sakau… Tikėk manimi…
– Viešpatie, mes einame, o tu lydi mus, Tėve mūsų, mes grįžtame, o tu pasitinki mus, o Visagalintysis, mes trokštame, o tu išpildai…- netikėtai pradėjo Kristus giedoti negirdėtus žodžius… Mes trokštame, o tu išpildai, mes užmigdome kūną ir gimstame tavyje.
Marijai staiga užėmė kvapą. Nauja, visiškai nauja, iki šiol nesuvokta Viešpaties žodžių prasmė atsivėrė jai.
-Mes tavyje gimstame, kuris neturi vardo, nes visi vardai tavo.
Jai pasirodė, kad Viešpats jai paliko paslaptį, paslapties raktą… Jo mirties, Jo kančios, Jo dabartinio būvio paslapties raktą…
Ir ji visa nirte paniro į anos nakties prisiminimą…
-Mes išlaisviname save nuo aklų kūno budelių, jie įnirtę, nes akli, todėl mes juos atiduodame tavo valiai.
-Mes užmigdome ir tavo valiai atiduodame Nežinojimą, liūdesį, nesaikingumą, geidulingumą, neteisingumą, godumą, melą, pavydą, gudrumą, pyktį, skubotumą, klastą.
-Mes, laukiantieji, džiaugiamės, Dievo galybės į pagalbą atėjo, kad sukurtų kūną Dievo žodžiui ir dabar jis gyvas.
-Atėjo džiaugsmo pažinimas, atėjo susilaikymas ir nepasitikėjimo neliko, atėjo kantrybė ir geidulingumas išnyko, atėjo teisingumas ir mes išteisinti
-Brolybe, šalia tavęs godumui neliko vietos, tiesa atsiranda ir klasta gėdingai traukiasi, o kai pasirodo gėris – Gyvenimas ir šviesa – jo palydovai.
-Mes regime šviesą savo mintyse – ji supinta iš daugybės galybių, nes iš jos šviesa švelniai liejasi ir gamtos ugnis į viršų pakyla.
-Protas tėvas visko, ir jis iš Dievo. Žmogus apdovanotas protu, trokšta pats kurti, nes regi kūrimo vaisių. Dievas tam duoda galią ir kūrimo šalinį atveria, kūrybos upės atiteka, tam kas ryžtasi kurti.
-Mes laukiantieji, padėk mums save pažinti, mes pažinti save trokštame, kad pasiektume visiško gėrio.
– Kas savęs nepažindamas vien kūną puoselėja, tas pojūčiams atsidavęs klajoja tamsoje su mirties baimės apsiaustu.
-Viešpatie, mes einame, o tu lydi mus, Tėve mūsų, mes grįžtame, o tu pasitinki
-Šventas esi, Dieve, Visatos tėve, kurio valia pildosi tavo paties galiomis.
-Šventas esi, kurs trokšti būti atpažintas, ir kuris atpažįstamas viskuo, kas jam priklauso.
Kur jis yra? Kur jis dabar yra? Juk Viešpats tiek kartų kartojo, kad jis ir Tėvas yra viena… Ji visa įsitempė nuo nesuvokto, bet jaučiamo žinojimo, – kaip atpažinti jį? Ji pajuto, kad atpažinti Viešpatį ten, kur jis dabar yra – jos pareiga, jos pašaukimas…
-Mes einame į tave, kūno budelius užmigdę, aklus ir įniršusius tavo valiai atidavę, mūsų širdys pilnos tavo gyvenimo srauto, tavo meilės ir žodžio… O Visuresantysis, priimk žodžio auką.
-O priimk žodžio auką, – mūsų širdys jau tyros, o priimk žodžio auką mūsų protas pabudęs.
-O priimk žodžio auką, Tėve visur esantysis, priimk žodžio auką, Tėve amžinasis…
– Šviesa tavo liejasi iš dangaus, nuplaudama visa, kas pasaulį kankina, šviesa tavo liejasi, šviesa tavo liejasi, – tavo meilė liejasi ir pagydo aklumą…
Koks švelnus tada buvo jo balsas ir koks skaidrus, ir ji atsiminė tą palaimą, kuri persmelkė ją, peraugo ir ji tapo bekūnė, perregima, tarsi vien balsas. Tačiau dabar ta palaima turėjo kitą turinį. Dabar joje slėpėsi žinojimas, kad Viešpats nemirė. “…Mes užmigdome kūną ir gimstame tavyje…”, – ar ne taip jis giedojo?..
Skambanti naktis ir du balsai, plaukiantys joje, kylantys čia į viršų, čia neriantys pažeme, išsiskiriantys ir vėl susitinkantys erdvėje tebebuvo joje ir tai buvo taip gyva, taip gyva ir kartu – nebegražinamai toli… Ir ji pravirko. Pravirko tyliai ir iš pačios Genezareto ežero gilumos. Pravirko iš tos nakties mėnesienos ir iš žvaigždžių bemirgančių danguje. Pravirko iš tolimų pakrantės kalnų kontūrų, iš savo nelaimingos vaikystės ir iš moteriškos meilės išminties, kurią tada pajuto jo motinoje, pravirko iš pačios gelmės tos paslapties, kurią tik pajuto, – atpažinti jį ten, kur jis yra, nes jis – gyvas.
Ji nebesirovė sau plaukų, nors išmėčiusi jau buvo juos kuokštais, ji nebesidraskė sau veido nagais, – jis buvo visas ir taip suraižytas ir jai nė maž neskaudėjo. Ji verkė, ir pati Meilė liejosi į ją iš Amžinybės, bet jis buvo sakęs jai, kad meilė yra jo Tėvo dovana ir nebesijuto atstumta.
Jos Viešpats nepasitraukė iš šio pasaulio. Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į Jeruzalę. Viskas buvo taip pat, – pro vėl atidarytus arkinius vartus jau vėl keliavo žmonės, vieni pėsti, kiti ant arklių, asilėlių, kupranugarių. Ant stogų taip pat sėdėjo žmonės… Šis vakaras turėjo būti avinėlio valgymo vakaras… Viskas buvo taip pat, kai jis galėjo visa tai regėti. Ji pajuto, kad tas pilkai gelsvas peizažas – didelis miestas su savo Šventykla ir sinagogomis, valdovo rūmai, Antonijos tvirtovė, miesto siena su gynybiniais bokštais, vartai, keliai vedantys čia ir iš čia, tolimi kraštai, Negyvoji jūra, Chirbet Kumranas, – ir taip – į visas puses… Didelis, toks didelis pasaulis, kurį jis taip begaliniai mylėjo, yra amžiams įplaukęs į jo melsvai žalsvas akis ir širdį, ir tame pasaulyje buvo plotelis vietos ir jai, raudonplaukei moteriai iš Magdalos, miesto nuo Genezareto ežero pakrantės…
Ji verkė tyliai, panašiai, kaip teka požeminės upės, slėpdamos savyje neišpasakytą jėgą, ir ta jėga buvo ištikimybės jėga. Ji mylėjo jį ir mylinti širdis juto, kad jis negali mirti. Jeigu jos Viešpats būtų pasakęs tik vieną pamokslą, tą kurį ji girdėjo prie ežero, kai pirmą kartą prie jo prisartino, ir to vieno pakaktų, kad širdis niekada nesusitaikytų su jo mirtimi, nes jo žodžiuose buvo kažkas, kas keitė pasaulį, kas liko nematoma, bet gyva. Dabar gi jis išvaikščiojo visas žemes, kiek kelių lietė jo pėdos, kiek aikščių girdėjo jo balsą, kiek priekalnių virpėjo nuo jo naktinių maldų… Jis gydė ir guodė, ramino žmonių sielas ir sklaidė jų nuodėmes. Jis juos mokė su meile, kaip mažus vaikus ir pilnas širdgėlos stebėjo šliaužiančią į ją išdavystę… Jis buvo stiprus ir nepajudinamas, kaip Hebrono kalnas, o tuo pat metu atviras ir neapsaugotas kaip vos gimęs kūdikis… Ir ji pajuto, kad jis įrašė save į šios žemės peizažą, į žmonių širdis ir atmintį, – kad jis yra visur, kad jo pilnas pasaulis, ir ji – niekada jo neužmirš ir neišduos… Ji kaip nors, iš visų savo esybės jėgų atspės tą paslaptį, – ji supras, kur jis dabar yra.
Jis kalbėjo, kad už trijų dienų prisikels, tačiau niekas, kas regėjo jo mirtį ant kryžiaus ir kas matė, kaip motina valo skudurėliu ir tepa aliejais jo žaizdas, nebeprisiminė tų žodžių. O jei kas ir prisiminė, manė, kad tai vienas iš jo palyginimų ar keistenybių, kurių jis yra prikalbėjęs kalnus, laukdamas, kad klausantieji prasmę išsiaiškintų patys… Ne, niekam šią valandą net į galvą neatėjo, kad jis galėtų prisikelti, net Magdalietei. Ji tik norėjo kažkokio ženklo, kuris pasakytų, kur Viešpats dabar, – per daug jau akivaizdus buvo jo nukankinimas. Viena tik motina plovė jį, tepė,aliejais, barstė milteliais ir jautė laimę. Ji jautė tikrą laimę, kad jau niekas niekada jo nebekankins, nebetampys jo sausgyslių, nebenarstys jo sąnarių, niekas jo nebežeis, nebežemins, nebeniekins… Ji jautė, kad jis pasislėpė nuo jų, nuo šio pasaulio aukštųjų ir žemųjų, nuo jo viešpačių ir padugnių, kurie vieni nuo kitų visai nesiskyrė.
Ji sutvarkė sūnaus kūną iki juostos ir atidavė Juozapui Arimatiečiui ir Nikodemui, kad šie užbaigtų darbą. Jie pasiėmė jį, o ji paliko sėdėti, vieną koją sulenkusi ir prisėdusi po savimi., įbedusi akis ten, kur prieš valandėlę regėjo sūnaus veidą.
-Kai tai įvyks, tu savo kentėjimuose būk ramesnė už kitus, nes tu pirmutinė mane pamatysi, – tarsi išgirdo ji savyje jo žodžius.
Ir nurimo, nes suprato, kad ji mirs greičiausiai iš visų, regėjusių jo kančią.
XXX
Jėzaus kūnas buvo baigtas tvarkyti, išteptas balzamuojančiais tepalais, apdėtas žolėmis, įvyniotas į ilgą drobinę maršką, paguldytas ant drobulės, paskui padėtas ant odinių neštuvų ir uždengtas odiniu dangčiu. Magdalietė priskynė lauko gėlių ir dėjo drauge su Arimatiečio pirktomis žolėmis. Ji, nors ir suprato, kad nebelemta su Viešpačiu išsiskirti, tačiau laužė rankas vėl… Neštuvus iš priekio paėmė nešti Arimatietis ir Nikodemas, o iš galo Jonas ir Abenadaras, ir nusileido žemyn nuo kalno į slėnį. Iš paskos ėjo motina Marija. Jai nebebuvo silpna, jai nebediegė širdies, jai nebesvaigo galva ir nebedrebėjo kūnas. Pasaulis jai tapo didelis, daug didesnis ir tuštesnis. Jai buvo per daug vietos jame, ir ji stebėjo tą naujai atsivėrusį pasaulį tarsi pirmąkart matydama. Visų svarbiausia dabar jai buvo žinojimas, kad jos sūnus nebepasiekiamas niekam ir jam niekas daugiau nebepakenks. Joje nebebuvo ašarų. Jos širdis rodėsi sausa, kaip žemė, kurioje niekas nebeišaugs ir nebepražys. Ir palyginimas apie sėklą, kurią pasėjo sėjėjas, tiko ir jai. Dievas pasėjo joje sūnų ir ji turėjo jį išauginti tokį, kokio Jis troško ir ji buvo tą padariusi.. Daugiau ji buvo nebereikalinga niekam.
Iš paskos ėjo jos sesuo Helio Marija, Magdalietė, Kleofos Marija, Veronika, Husos Joana, Morkaus Marija, Zabediejaus Salomė, Salomė iš Jeruzalės, Zuzana, Jėzaus tėvo Juozapo brolio duktė Hana, Kasijus ir kareiviai. Maronė iš Naimo, Dina iš Samarijos, suframietė Mara ir kitos nuėjo į Betaniją pas Lozorių ir jo seseris pranešti, kad Viešpatį jau laidoja, nes Lozorius, Morta ir Marija bijojo per ilgai viešai rodytis Golgotoje, kad nebūtų suimti.
Liūdna nedidelė eisena slinko per Juozapato slėnį. Saulė taip pat slinko link laidos. Alyvmedžių bei krūmų šešėliai ėjo ilgyn. Liūdnai skambejo psalmės ir dusliai aidėjo einančiųjų žingsniai…
Iš už kalvos kažkas iš išblaškytų mokinių sekė akimis einančiuosius ir nubėgo į grotą pasakyti, kad Viešpatį jau laidoja. Grota buvo pilna pasislėpusiųjų. Visi tylėjo. Jie pajuto, kad prieš juos atsiveria visai kitas gyvenimas, gyvenimas, kurio jie dar nepažįsta, bet jie turės įsilieti į jį ir pereiti, kiekvienam nešant savo kryžių. Jie suprato, kad dabar kiekvienas iš jų bus išbandytas, kiekvienas turės gyventi visai kitaip, negu iki šiol, ir visa, ką darė jis, dabar turės daryti jie.
-Broliai, prašneko Jokūbas, vyresnysis Jono brolis, – ko mes tylime? Argi nesakė mums Mokytojas, kad esame kalnų viršūnės, kurias jau palietė saulės spinduliai?.. Taip, tai mes. Mes matėme ją, saulę, ir mes turėsime apie tai pranešti. Mes turėsime žadinti slėnius, kad ir jie pasiruoštų ją išvysti…
-Bet bus baisu, – ištarė Petras, – atsimenate, kaip jis liepė mums budėti, kad neįkristume į gundymą. Budėti – tai ne taip paprasta. Tai labai sunku. Turėsime išmokti…
-O ar Mokytojas mums nepaliko tavęs su Jonu, kaip vyriausiųjų?- įsiterpė Tomas, – štai reikia eiti ir jį susirasti, kad vėl visi būtume kartu. Reikia vėl visiems susėsti aplink stalą ir laužti duoną. Tai Dievo kūnas. O kadangi jis buvo Dievo sūnus, – tai ir jo kūnas. Padarykime tai ir vėl būsime su juo vienybėje. Turime pajausti, kad jis yra duonoje, kad yra vyne, kad yra visur, kaip ir jo Tėvas yra visus ir bus visada…
Jie kalbėjo ilgai ir pirmą kartą po viso pergyvento siaubo pajuto ramybę. Kelias, kuris atrodė sustojęs, vėl nuvingiavo tolyn per tūkstantmečius ir ši grota Alyvų kalne, apaugusi gebenėmis ir vijokliais, buvo tik mažytė pradinė prieiga tolimiems keleiviams, tik vartai iš namų, į kuriuos nebelemta sugrįžti, tik slenkstis kurį peržengus atsiveria begalybė. Nors jie tą vakarą dar nematė, koks tas kelias tolimas, tačiau Mokytojas jau buvo gyvas ir vėl vedė juos. Ir jie prisiminė viską, ką jis jiems kalbėjo apie mokinio pašaukimą ir tik dabar suvokė, kodėl jis tada taip sakė:
-Senas laikas baigiasi ir ateina naujasis laikas, o ši diena ir kelias, kurį mes nuėjome skelbdami Viešpaties valią, yra riba tarp senojo ir naujojo laiko. Tačiau kad ir ateis naujasis laikas, dar labai ilgai bus žmonių, kurie gyvens pagal senojo laiko Įstatymus. Senojo laiko žmonės bijos Dievo ir stengsis jį papirkti, o naujojo laiko žmonės bandys gyventi santarvėje su juo. Tačiau neįmanoma bijoti to, kuris yra vien meilė ir tobulybė, kaip ir neįmanoma papirkti to, kuris pats yra viskas, nes viskas iš jo, netgi tai, ko dar nėra. Senojo laiko žmonės sieks atpirkti savo nuodėmes ir kentės, o naujojo laiko žmonės mylės ir sieks tobulumo. Visada tarp jų bus ir šventų teisuolių, kurie trokš tik vieno – padėti kitiems, o kai jie sugrįš atgal į žemę kaip mokiniai, jie pradės mokytis didžiojo Meilės mokslo. Tačiau neįmanoma mokytis meilės, šviesos, ramybės ir džiaugsmo, neinant meilės, šviesos, ramybės ir džiaugsmo keliu, ir tai yra mokinio kelias. Senojo laiko žmonės visada sieks naudos ir turtų ir atlygins kitam akimi už akį ir dantimi už dantį. Naujų laikų žmonės trokš užuojautos ir trokš visiems patikti. Tačiau nuo vargų daugelis svyruos, neišlaikys išbandymų ir pasiduos pagundoms, praradę pasitikėjimą savimi. Šventuoliai trokš šlovės ir garbinimo už savo gerus darbus ir liguistai išgyvens nepakankamą garbinimą, ar orumo įžeidimą, nes už viską jie trokšta pagyrų ir liaupsių atlygio. Vien mokinys neieško jokio atlygio, jis nesipiktina ir nesusigundo, neįsižeidžia ir nekreipia dėmesio į pažeminimą. Iš tiesų iš tiesų sakau jums,- vien mokinys mokosi, – visi kiti tiktai užsiima savimi. Mokinys nekritikuoja ir nesidomi kitų klaidomis. Jam egzistuoja tik teisingas gyvenimas, meilės gyvenimas ir jo jis siekia. Jam Dievas – ne baudžiantis ir naikinantis, ne teisiantis, o amžinos Meilės, Šviesos, Ramybės ir Džiaugsmo Viešpats. Ir jis siekia tokio gyvenimo žemėje. Išmintis ir Tiesa – labai tolimiems laikams. Dabar pasauliui reikalinga Meilė. Meilė eina drauge su šviesa ir tai teikia Ramybę bei taiką. O visa tai drauge atneša džiaugsmą. Tačiau tai kol kas nesireiškia paprastų žmonių gyvenime, – tai tik mokinių savybės, nes tai yra dieviškojo gyvenimo vaisiai ir mokinys jų ragauja. Mokinys turi tik vieną kelią, jis žvelgia tik viena kryptimi ir tik vienu būdu pažįsta gyvenimą – meilės būdu. Jis turi tik vieną Mokytoją ir žino, jog tas Mokytojas myli jį. Tačiau mokinys ilgai bus bandomas ir ilgai bus reikalaujama iš jo meilės triūso. Kad jis pasiektų Dievo karalystę ir amžiną gyvenimą, turi pažinti Dievą ir Kristų, – dieviškąjį, tobuląjį žmogų – kaip Dievo sumanymą jį kuriant. Kad tai įvyktų, žmogus turi išmokti kurti, kaip Dievas, – jis turi kurti save pagal Dieviškojo Kristaus pavidalą, pabaigti save, ištobulinti ir atsistoti prieš Kūrėją sakydamas:”Štai aš – toks, kokį norėjai mane matyti, kai kūrei mane”.
Tačiau anksčiau, negu tai įvyks, mokinys turės patirti didžiąją tylą, kur nėra jokio garso ir jokios šviesos. Tada iš savo sielos gelmių, visa savo esybe, visa širdimi jis turi šaukti: “Viešpatie, trokštu tave pažinti visu, kuo tu išsireiški ir kuo neišsireiški, nes esu iš tavęs ir esi Vienintelis, kuris gali man suteikti šviesą.” Jeigu mokinys sugebės taip susitelkti, kad visa, kas jį sudaro, kreipsis vieningai į Dievą, kažkur erdvėje jam nušvis mažytė šviesa ir jį užlies džiaugsmas. Ir jis išgirs Dievo balsą, – tai jo mokytojas, kuris tars: “Tu trokšti mane patirti? Tad pradėk dirbti. Nūnai pirmoji tavo diena tavo Gyvenime. Tavo pasaulis apleistas ir tuščias, ir tamsa tvyro virš bedugnės. Atskirk tamsą nuo šviesos ir imkis tvarkyti savo pasaulį. Tark:”Tebūnie šviesa”. Ir jei mokinys iš tikro yra jo išrinktasis, jis tars, ir visa jame nušvis. Ir mokinio gyvenime prasidės šviesos laikas.
Nors jie dar nesuvokė visų šių žodžių reikšmės nes, tai atverti gali vien tik kelias, tačiau suprato, kad jeigu jis nebūtų tada jų pasakęs, jie šiandien nežinotų, kuo skiriasi iš visų kitų žmonių ir neturėtų savyje kelionės galios.
XXX
Jėzus buvo paguldytas visiškai naujai iškaltame kape. Karstas buvo dviejų pėdų aukščio, padėtas kapo gale ant akmeninio paaukštinimo. Tai buvo uolos gabalas, gražiai nudailintas, su iškalta viduje suvynioto į maršką žmogaus pavidalo ertme. Jėzus buvo paguldytas, prieš tai įtiesus didelę, baltą drobulę. Kapas buvo prismilkytas, prikvėpintas, ir kai motina Marija, įėjusi atsisveikinti su sūnumi, atsisėdo jo galvugalyje, o Magdalietė parimo kojugaly, atrodė, kad tai ne Motina ir Mylimoji atsisveikina Sūnumi ir Viešpačiu, bet kad jos dvi, pasinėrusios giliuose apmąstymuose čia sėdi sustingusios iškilmingoje rimtyje jau daugelį amžių ir sėdės, kol bus ši žemė ir ši kalva. Buvo panašu, tarsi jos būtų deivės, iškaltos iš spalvoto akmens, kurias romėnai mėgsta matyti savo šventyklose. Smilkalų, kvapų aromatai, gėlių žiedai ir giedamos psalmės kiekvieną iš esančiųjų kape pripildė įsitikinimo, kad mirtis yra ne kas kita, kaip poilsis dangiškojo Tėvo akivaizdoje, ir po kančių kelio, bei Golgotos žvėriškumų, šis piliastrais ir karnizais papuoštas kapas, žibintų ir žvakių šviesoje plukdantis giliąsias būsenas žadinančius aromatus, tikrai atrodė tarsi dangaus kampelis, kur nebėra nei žiaurumo, nei klastos, o tik amžina ramybė ir užuojauta siautėjančiam pasauliui.
Kai jie kapą apleido ir ant jo angos buvo užritintas didžiulis akmuo, Abenadaras su keliais kareiviais liko saugoti, nes toks buvo vyresnybės įsakymas. Fariziejai nepamiršo Jėzaus pažado prisikelti ir tuo netikėdami, laukė kad jo mokiniai ateis išvogti jo kūno.
Tą vakarą visi, kurie pažinojo pranašą iš Galilėjos, jautėsi labai savotiškai. Vienus buvo sukrėtęs saulės užtemimas ir žemės drebėjimas, kitus – plyštanti šventyklos uždanga, jos sienų skilimas ir pasirodę mirusieji.
Motina Marija tą vakarą buvo atvesta pas Juozapą Arimatietį į jai skirtą mažą vieno kambario namelį pakraštyje to kiemo, kur jos sūnus visai neseniai valgė paskutinę vakarienę.
Susirinko pas ją keli artimieji, moterys, atėjo kai kurie mokiniai ir dalijosi visi savo mintimis, meile, švelnumu ir užuojauta. Geriesiems žmonėms atrodė, kad jie palengvina jai skausmą. Tačiau ji sėdėjo tylėdama, kaip žemė, ir jai iš galvos niekaip neišėjo sūnaus žodžiai. Štai čia, tame pat kambarėlyje vakar vakare jis apkabino ją, padėkojo už ištikimybę ir pasakė:
– Kai tai įvyks, savo kentėjimuose būk ramesnė už kitus, nes tu pirmutinė mane pamatysi.
Staiga ji panoro vėl patirti tą pačią nakties platybę kuriame truks tik jo… Tačiau naktis su savo smaragdiškai žalsvu dangaus pakraščiu bus liudininkė, kad jos gyvenimas – ne sapnas, – ji tikrai stovėjo po šiuo dangumi, jie susitarė, kuriuo metu jis dvasiškai valgys su ją laužomą paplotėlį, paskui jis apkabino ją ir pasakė:
-…tu pirmutinė mane pamatysi…
Ji atsikėlė, ir atidariusi duris peržengė slenkstį.
Priešais ją plytėjo naktis. Kažkokie žmonės ėjo per kiemą, matyt, valgyti Velykų avinėlio, tačiau jie pro kolonas pasuko į šoną ir nuėjo matyt į kitą patalpą, esančią už menės, kurioje paskutinę vakarienę vakar valgė jos sūnus. Čia pat buvo vartai iš prekyvietės, prie kurių jos su Magdalietę vakar ryte jį sutiko. Kokia laimė, kad ji ryžosi eiti tą tolimą kelią iš Kefar Nahumo į Jeruzalę… Ji galėjo jį prarasti net nebūdama šalia jo… Jie galėjo jį atimti iš jos jai nieko nežinant. Bet ji juk viską žinojo… Kodėl ji leido jam išeiti iš Kefar Nahumo, kodėl nesulaikė jo… Mintys ėmė maišytis, atsargūs, prislopinti nakties garsai susipynė su girdėtais vakar ir užvakar, su siaubingais šios dienos, forumo, pretoriumo, Golgotos ir su tais, kurie gyveno jos širdyje nuo seno, kaip atminimas šviesiausių ir gražiausių jos gyvenimo valandų, virš kurių švietė dėkingumo Visagaliui už jos sūnų saulė. Ji pajuto, kad nebegali susikaupti. Čia visko buvo per daug… Čia visko buvo per daug. Per daug gatvių ir namų, kurie jį prisimena, per daug žmonių, kurie jį matė ir dalyvavo jo mirties misterijoje, per daug žemės, kurią lietė jo pėdos, per daug dangaus, kuris visad buvo virš jo… Visas gyvenimas ėmė skrieti pro jos akis ir visur buvo jis, jis, jis… Jis, nes jis įkūnijo viltį ne tik jos, bet ir visų pavergtųjų, skriaudžiamųjų Izraelio vaikų…Visą gyvenimą ji puoselėjo tą viltį, bet visa tai – niekai. Jie turi tai, ko yra verti. Jie neverti laimės, nes patys nesirūpina kitų laime. Tie kurie valdo, nemoka tarnauti, ir tik vienas jos sūnus žinojo, kad atėjęs valdyti ateina ir tarnauti. Tik jis vienas žinojo, kad žeminantis kitą pats krenta žemyn, tik jis vienas žinojo…
-…tu pirmutinė mane pamatysi…
Jis ją apkabino, priglaudė prie krūtinės ir pasakė… Ir vakarykštis vakaras iškilo prieš ją kaip nuskendęs miestas, kuris amžinai švytės ir nenumaldomai trauks, nuolat ir nuolat iškildamas iš atminties ir draskydamas širdį, jos gyvenimą, kiekvieną jos valandą… Tai buvo ką tik, visai neseniai, bet jai atrodė, kad tai buvo pernai. Tas laikas, kai jis kalbėjo, vaikščiojo, gyveno, buvo baisiai nepasiekiamai toli nuo šios nakties. Laikas nuo vakar vakaro iki šiandien vakaro buvo pakitęs. Kančia jį deformavo, ištempė ir ji niekada jo nebesuriš. Dabar tai jau nebe vienas laikas. Tas laikas, kuris buvo persmelktas kančios, virpėjo sopuliu ir skausmu, buvo ne laikas, o pilna kančios bedugnė. Ji dabar plauko virš tos bedugnės žvelgdama į dangų, gaudydama nakties tylą ir bandydama įkvėpti amžinybės vėjo gūsį, bet – nieko… Ji net nebejaučia skausmo, tik negali sustabdyti bėgančių minčių, vaizdų, nuotrupų, praeities gabalėlių… Tik liko žinojimas, didelis, tvirtas ir nenugalimas, kuris ją laiko suėmęs savo nagais ir nepaleidžia, – žinojimas, kad tai, kas įvyko su jos sūnumi, su jos kūnu ir krauju, kuriame gyveno Dievo dvasia, yra nebepataisoma ir labai labai labai skaudu, tačiau tai nėra net skausmas… Todėl, kad vietoje skausmo joje tarsi asfalto gabalėlis, kuriuos kartais Negyvoji jūra išmeta iš savo gelmių, joje plaukioja palengvėjimas, kad jos sūnus dabar saugus ir niekas niekas niekada… Staiga ji su pasibaisėjimu pajuto, kad ji tartum grąžina savo sūnų atgal, grąžina savo sūnų tam, kas jį jai atsiuntė ir gražina savavališkai, nes tai, kas jo laukė čia – per daug neįmanoma.
-Esu nuolanki savo Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal Tavo valią, – pralėkė mintyse žodžiai ir susitaikymas, gyvas ir nesuvokiamas, įsmigo jai į širdį kaip tūkstantis adatų. Ir tai buvo dar baisiau…
Bet staiga ją užliejo šviesa.
Ir ji pamatė…
Pro didįjį namą, nuo storos akmeninės tvoros, kuri toje vietoje visiškai sutapo su miesto siena, iš kiemo gilumos jos sūnaus siluetas, lengvas ir švytintis, plaukė link jos oru vos vos pakilęs nuo žemės. Jis visas virpėjo šviesa, jis buvo jos apsuptas, ji tarsi nešė jį, o viduryje tarsi žvakės dagtis stovėjo jis, apsidengęs baltu esėjo rūbu, ir nebuvo jame matyti jokios žymės, kad jis būtų kankintas. Jis plaukė lėtai lėtai, kad ji galėtų įsižiūrėti į jį ir praplaukė visai netoli jos, link didžiųjų vartų į prekyvietės aikštę.
-O sūnau, – norėjo ji sušukti, bet pajuto, kad jai nebereikia to, – už ją šaukė jos kūnas, jos siela, jos akys, jos pilkai mėlyno rūbo klostės, jos paslėpti po galvos apdangalu plaukai.
Ir jis atsakė jai palaimą teikiančiu virpuliu. Ji pajuto, kad naktis užvirė. Aplink ją virė oras, virė naktis, virė, virpėjo, kunkuliavo mainėsi, ir tik ji viena buvo stabili, kaip akmens kolona ir per sunki tam, kas darosi aplinkui, nes ji dar turėjo kūną.
-Kai tai įvyks, savo kentėjimuose būk ramesnė, negu kiti, nes tu pirmutinė mane pamatysi…
Tie žodžiai dabar nušvito visai kitaip.
Jis nepamiršo jos, savo vargšės, nuolankios motinos ir ji jau pajuto jo globą, – jis pasirodė jai, kad suramintų… Ir visa, ką jis kalbėjo, įvyks taip, kaip jis sakė.
-Aš numirsiu, bet po trijų dienų prisikelsiu, – prisiminė ji…
Ir ją užplūdo galingas ir neišreiškiamas laukimo jausmas.
Ir begalinis dėkingumas jam, jos brangiausiam sūnui, kad jis nepamiršo, išlaikė savo žodį ir prisiminė ją, savo motiną, nevertą Viešpaties tarnaitę…
Ją užplūdo begalinis tikėjimas juo. Tikėjimas ir žinojimas. Žinojimas, kad jis dar pasirodys. Kad jis ateis, neįtikėtinas, tvirtas ir neišvengiamas. Kad jis nusileis tiesiai į jų tarpą ir jo nebus galima nei paneigti, nei pakeisti, nei sustabdyti. Kaip liūtis nuo kalnų teka upeliais į slėnius, taip ateis jos sūnus pas tuos žmones, ir ji pajuto jo pergalę. Jis vieną dieną pasirodys, ir jie pamatys jį, kaip pamato priekalnes apsipylusias ryškiaspalviais gėlių žiedais… Ir tai bus jo valanda, ir visiems bus akivaizdu, jog negalima nužudyti jos sūnaus, kuriame gyva Dievo dvasia.
Jis ties vartais išnyko…
Keli šešėliai artėjo nuo miesto sienos iš kiemo gilumos, kur buvo mažyčiai varteliai į užmiestį. Ji pažino juos. Tai išblaškyti mokiniai rinkosi pas vėl draugėn…
Ji mylėjo juos, bet nebenorėjo kalbėtis nė su kuo, ir įėjusi į savo namelį atsisėdo ant gulto. Tai buvo ženklas, kad ji nori likti viena.
-Esi mūsų visų motina, – kažkas nusilenkė jai, bet ji žiūrėjo tik sau po kojomis, nes nenorėjo išblaškyti savyje to, ką prieš kelias akimirkas regėjo. Visi pasišalino.
Kai Magdalietė ją paguldė, ji pajuto, kad ji guli apsiklojusi laukimu, dideliu kaip pasaulis. Šioje naktyje nebetilpo niekas, tik laukimas. Laukimas buvo jos namai, jos oras, jos maistas, jos apdaras ir jos kurpės. Laukimas buvo virtęs viskuo, ką ji regi aplinkui. Laukimas kaip galinga banga stvėrė ją ir sviedė į patį savo sūkurį, jis nešė ją, trankė ir daužė, jai skaudėjo, jai plyšo širdis, naktis jai buvo aštri, kaip suskaldyti akmenys, bet ji žinojo, kad išlaikys, nes jis turi sugrįžti… Jis sugrįš.
Paskutinės, siaubingos dienos vaizdai jai maišėsi ir lėkė pro akis čia išnirdami, čia dingdami, čia vėl pasirodydami. Vieną akimirką jai pasirodė, kad ji mato sūnaus kapą iš vidaus ir du vyrus, spindinčiais rūbais, sėdinčius prie jos sūnaus.
Nuo jų sklindanti šviesa apšvietė kapą… Ji juos pažino, tačiau tai nebestebino jos – vieną ji sutiko kadaise ankstyvą rytmetį, kai leidosi nuo kalno tolimame Egipto mieste, kur buvo su Juozapu atsidūrę gelbėdami sūnų, o kitą atrado už miesto, uoloje, ieškodama esėjų, – tą mažą, sausu pergamentiniu veidu… Ji juos nuolat regėdavo savo regėjimuose, vienas, – tas aukštas, su saulės disko karūna ant galvos, – kadaise prašė jos palaiminimo…
-Sveika, Karaliene, Dievo Malonės pilnoji, tu esi pagarbinta tarp moterų ir pagarbintas tavo sūnus, kurį Dievas per tave dovanojo pasauliui, – visu jos kūnu liejosi ir visoje esybėje skambėjo ne kartą girdėti žodžiai, – ar nori išeiti pas jį, kad tavo širdies nebedraskytų skausmas?
-Ne, – ji lėtai papurtė galvą, – esu menka Viešpaties tarnaitė, noriu išgerti visą man skirtą taurę, kaip išgėrė jis. Myliu šį pasaulį, kurį pamilo mano sūnus, kur paliko jo pėdsakai, kur tebėra jį regėjusieji… Ir te nebūnie nieko man, ko nebūna kiekvienai iš mūsų.
Ji žvelgė į pašarvotą sūnų, užtiesta drobule, tarsi norėdama ją peržvelgti, tačiau ten, kur jis gulėjo, nesimatė jokių pasikeitimo žymių, išskyrus tuos du vyrus, kurių atsiradimas čia reiškė nenutrūkstamą Kūrėjo rūpestį pasauliu. Jai buvo aišku, kad tai – Didieji Darbininkai… Tai buvo Kelio Viešpačiui tiesėjai… Tai buvo Baltieji Broliai, kurie dirba Amžinybėje, kad jos pasaulis būtų su sujungtas su Amžinybe ir kad tuo keliu galėtų eiti visi, neišskiriant nė vieno. Ir tai reiškė, kad ji nėra palikta be vilties.
Bet ji tame regėjime neužsibuvo. Ji norėjo budėti čia ir sulaukti.
Ji žinojo, kad begalinė aukštybė ir gelmės yra viena, o nesibaigiantis laikas yra kiekvieno iš žmonių. Jai širdis sakė, kad ši valanda viską keičia ir nuo šiol gyvenimo ir Amžinybės vienovę vėl galės patirti visi, kas eis paskui jos sūnų… Bet jai svarbiausia dabar buvo jo sulaukti čia ir ji dabar jau žinojo, kad jis sugrįš…
Tik ji nežinojo, jog jo sugrįžimas tetruks tik keturiasdešimt dienų.
Ir kad po to, kiekvieną dieną jo ims ilgėtis vis daugiau ir daugiau žmonių, kad tas ilgesys tęsis tūkstantmečius, jis apims žemę ir plaikstysis virš jos, kaip dykumoje šaukiančiojo balsas:
-Tieskite Viešpačiui kelią.
Ir kažkas, tai išgirdę, užsikrės tuo laukimu, sirgs juo, jie lauks Ateinančiojo ir dirbs, rūpindamiesi, kad tai greičiau įvyktų. Jie lauks ateinančiojo ne vien sau, o visiems be išimties, ir klos savo gyvenimus tarsi apsiaustus po Ateinančiojo kojomis, tarsi palmių šakas tada, kai jis įjojo ant asilaitės į Jeruzalę ir nebeišjojo iš jos, kad tai paliktų pasaulio atmintyje per amžius. Ir kada nors tas kelias plačiai nusidrieks per žemę, pražydęs tikėjimu tų, kurie jį tiesė, ir pasaulis žinos, kad Jis ateis tuo keliu…
AMŽINOJO ŽYDO PASAKOJIMAS
Tai yra toli gražu ne viskas. Apie jį nepapasakota daug daugiau, negu papasakota. Todėl aš, kuris jį mačiau, sakau: tikėkite juo, nes jis buvo.
Jis buvo daug ypatingesnis, negu apie Jį rašo, nes liko tik apgailėtini duomenys ir tie iškraipyti, o tokie, iš kurių būtų galima atstatyti pilnesnį Jo atvaizdą, buvo nuslėpti. Ir tai dėl to, jog tie, kurie ėjo po Jo, patys negalėjo suvokti Jo mokslo didybės ir galios, todėl be gailesčio braukė ir slėpė viską, ko patys nesuprato. Jis buvo daug didesnis, daug tvirtesnis, daug daug ypatingesnis, daug paprastesnis ir svarbiausia – daug labiau visiem pasiekiamas. Ir jis tvirtino, kad kiekvienas gali toks būti.
Aš likau sukrėstas susitikimo su Juo, bet manu, kad toks likau ne aš vienas.
Negrįžau namo iš karto po šventės, nes kokia gi ta šventė… Aš
Labai norėjau pamatyti jį prisikėlusį, kad galėčiau ramiau gyventi, nes tikėjau juo. Ir jį pamačiau.
Vienas žmogus man pasakė, kur jis ateis atsisveikinti su savo mokiniais ir nuėjau ten. Jau buvo praėję gal keturiasdešimt dienų o gal ir daugiau. Ėjau vienas į nurodytą vietą ir nedrįsau klausti, ar teisingai einu, nes bijojau kam nors pasisakyti, ko ieškau, kad šnipai nepraneštų ir jo vėl nesuimtų. Slėnyje už aukštesnės kalvos, gerokai už Jeruzalės, pamačiau žmonių būrelį ir priėjau ten. Atsistojau pasauliui, kad geriau matyčiau, nelabai gerai girdėjau, ką kalba, nes nedrįsau prisiartinti, – aš juk nebuvau jo numylėtas mokinys, – bet supratau, kad jis sako štai ką:
-Praeis valandėlė – ir nebematysite manęs, praeis kita valandėlė ir vėl mane pamatysite. Dabar aš jus palieku, bet bijau, kad jūs nepaslystumėte, nes dabar matote mane ir tai ne visi tikite, – tad kaip jūs tikėsite į mano tėvą, kurio nesate matę, kai nebebus manęs ir nebebus, kas palaiko jūsų tikėjimą…
-Mes tikėsime tave, Viešpatie. Tikėsime tave, Ganytojau… Nepalik mūsų…- girdėjosi šūksniai. Žmonės puolė ant keliu ir barstė savo rūbus dulkėmis bei smėliu.
-Kaipgi jūs tikėsite ir mylėsite Dievą, kurio nesate matę, jei nemylite žmogaus, kurį gerai pažįstate, jei nemylite savo artimo, kuris augo ir gyveno tarp jūsų?.. – tęsė jis tarsi negirdėjęs.
Aš prisislinkau arčiau, žiūrėjau ir galvojau, – tu teisingai kalbi, -kaip jie tikės tave, kai tavęs nebebus, jei negynė tavęs nė vienas, kai buvai, gydei ir mokei juos. Kaip jie tikės tave ir Tėvą, jei nebematys tavęs ir nebegirdės tavo pamokančių žodžių. Juk Erodas piktas, romėnai galingi, o tavęs, kurs esi išmintingas, nebebus.
Staiga pajutau savyje skambant Jo balsą. Jis skverbėsi per mano kūną ir pradėjau visas virpėti nuo to:
-Kas ieško ir regi širdimi, tam nereikia matyti akimis ir girdėti ausimis…Ir tas visada gali mane atrasti. Nuo šiol būsiu visur, nes mano tėvo karalystė yra ir mano karalystė, ir kaip jis yra visur, taip ir aš būsiu visur.
Argi taip gali būti? Negi jis kalba man? Priėjau dar arčiau ir visas virpėdamas pakėliau galvą į jį.
Jo akys žvelgė tiesiai į manąsias ir ėjo per mane kiaurai.
Aš suklupau ir pajutau, kaip begalinė palaima užlieja mane visą. Tai jis kalba man… Aš taip pat jo negyniau, aš taip pat jį išdaviau. Aš taip pat esu kaltas, o jis kalba man…
-Tu neišdavei manęs ir neišsigynei, bet buvai nedrąsus ir nedrįsai anksčiau prisiartinti. Bet kas priartėja širdimi, tam nebereikia eiti per dykumą ieškant, – jo balsas skambėjo mano ausyse, mano akyse, mano kauluose, raumenyse ir gyslose. Jo balsas skverbėsi pro mano nučiurusio rūbo klostes ir liejosi man į širdį, nuo kurio jinai užsidegė ir kaip didelis karštas kamuolys ėmė pulsuoti. Niekas aplink to, matyt, negirdėjo, nes visi barstėsi sau galvas smėliu ir verkė dėl jo atsisveikinimo.
-Viešpatie, atleisk man mano nedrąsumą, bet aš budėsiu, kol tu ateisi pas mus vėl, aš budėsiu ir nebeleisiu, kad kas tau bloga nutiktų, – pro ašaras išgirdau savo nedrąsų balsą.
Kai pakėliau galvą, jis jau buvo virš žemės. Jo veidas, jo rankos ir kojos švietė kaip auksas, vėliau taip pat ėmė spindėti jo rūbas ir jis darėsi permatomas. O jo rūbas kylant plaikstėsi tarsi nuo vėjo, nors buvo karšta ir nė mažiausio vėjelio nebuvo.
Neapsakomas gailestis suspaudė širdį, ir jutau kaip pasiryžimas sulaukti jo ir nebeleisti, kad kas jį nuskriaustų įleido šaknis į mane ir tos šaknys aižė visą mano esybę.
-Aš lauksiu tavęs, Viešpatie. Aš turiu tave apginti, nes savo akimis mačiau, kad tu nekaltas, – veržėsi iš manęs rauda su žodžiais.
-Jei taip nori… – vėl persmelkė Jo balsas, nors Jis jau buvo gana aukštai, aplink Jį oras virpėjo, kaip virpa apie dykumos miražą per karštį ir greit Jis išnyko iš mūsų akių, tik toje vietoje pasiliko auksinio dangaus plotas, tarsi mėnuo būtų pamiršęs susirinkti savo šviesą.
Ir tada atsigręžiau.
Dykumos smėlis, ką tik atrodęs švelniai rausvas ir saulėtas tapo tamsus ir jo raudonumas atrodė grėsmingas. Gerokai toliau nuo būrio smėlyje parklupusių žmonių, raudonos smėlio kalvos fone, stovėjo vieniša moteris užsidengusi galvą gobtuvu ir jo nuleistą kraštą laikė pakėlusi ant veido, kad jo nesimatytų. Jos akys buvo įsmeigtos į dangų ir ji atrodė kaip nendrė, Viešpaties pasodinta smėlynuose.
Kai mes visi ėjome būriu, ji nepajudėjo. Vienas iš mokinių, atrodo, pats jauniausias, pasuko prie jos ir tarė:
-Eime, o motin, tavo sūnus sugrįš ir paguos mus…
-Jis niekada nebuvo mano sūnus, – išgirdau jos liūdną ramų balsą, – taip kalba žmonės, kai nebetenka visko, kai sudega namai, o potvynis nuplauna į jūrą visus artimuosius, kai reikia pradėti viską iš naujo, tarsi pasaulis būtų sugriuvęs – jis niekada nebuvo mano sūnus, mano širdis buvo tik takelis ateiti jam, mano širdis buvo jo sparnai, kurie jį pakėlė į amžinybę, mano širdis buvo ugniakuras, kuris degino jo tykančius pavojus, – kas dabar yra mano širdis, – ji tuščia kaip naktis, kai vėjas neša per ją žvaigždynų kalbą, o aš stengiuosi pagauti jo balsą iš tolybių ir nebegaliu… Jis niekada nebuvo mano sūnus, – jis buvo amžinybės sūnus, kurį pagimdė mano įsčios…
-Nekalbėk taip, o motin, tu žinai, kad jis tavo sūnus ir kad mylėjo tave labiau už viską pasaulyje, – paprieštaravo Jo mokinys, – tu juk tiki, kad jis ateis, apkabins ir priglaus tave prie krūtinės…
-Jis amžinybės sūnus, – romiu balsu atsakė moteris, – o amžinybė nė vieno nemyli labiau ar mažiau, ji visus myli vienodai, nes visi priklausome jai. Ir aš esu tik maža smiltis sušvitusi nuo jo šviesos, aš esu jo sandalo pėdsakas smėlyje, kai jis nuėjo tolyn, ir man turi to užtekti.
Jos balsas buvo romus, kaip jūros dugnas išlieka romus siaučiant viesului, dūžtant laivams ir skęstant žmonėms, tačiau jame buvo kažkas baisiai skaudaus, – atrodė, kad įkaitintas virbas prismeigė tą balsą prie jos pačios ir jis liko sužeistas, ir jis niekada nebeatsitrauks nuo jos ir nebepakils į padangę.
Aš nubėgau tekinas, visus palikdamas toli sau už nugaros, nes negalėjau klausytis jos balso, nes nuo jo plyšo širdis, o nubėgdamas dar spėjau išgirsti:
-Ir kai jis ateis, jis neateis pas mane, – jis ateis pas visus ir aš niekada neturėsiu jo daugiau, negu turi pasaulis. Ir tik mano širdis paliks atverta, kad gaudytų nuotrupas, kai jis su pasauliu kalbėsis, mane apkabins tik jo rūbo šlamesys ir glausis prie mano širdies tik jo žingsnių garsas, kurį vėjas atneš man, kai jis eis per kalnus pas jo trokštančią minią…
Aš supratau, kodėl Viešpats Tai moteriai davė Šitą sūnų, – kad ji įdėtų į jį silpnojo stiprybę, bejėgio nepalaužiamumą ir šios akimirkos amžinybę.
Kartą šiaurėje, vienos mažos valstybės, kuri yra prie Baltijos jūros, sostinėje ėjau pro didelius rūmus su kolonomis, kurie stovi ant aukšto kalno, senovės karaliaus, to miesto įkūrėjo medžioklės vietoje. Buvo ankstyvas rytas, saulė vos patekėjus, o aš skubėjau į to miesto šventyklą pagarbinti Jo, nes buvo kaip tik ta pati šventė, kada minimas Jo prisikėlimas. Tų rūmų kolonos ir laiptai man priminė senovinius statinius, tačiau čia buvo kažkoks supainiotas stilius ir netiko šiems laikams nei šiam miestui.
Aš sustojau kolonų papėdėje, pakėliau galvą aukštyn, apžvelgiau ir prisiminiau didingą Jeruzalės šventyklą, kuriai nebuvo lygių pasaulyje ir kurią romėnai sulygino su žeme praėjus keliasdešimčiai metų po jo nukryžiavimo, kaip jis ir buvo sakęs:”akmens neliks ant akmens”…
Po to pažvelgiau žemyn, kur plytėjo miestas. Nors aušo, bet namuose kai kur dar degė namų langai, gatvėmis važinėjo mašinos, apie kurias niekas negalvojo Jo laikais… Šiame mieste buvo daug žmonių tariančių Jo vardą, bet labai mažai tebuvo Jį pažįstančių, ir nesaugumo jausmas, kurį spinduliavo nerimo apimtos žmonių širdys, plaikstėsi virš to miesto, kaip rytiniai gaisai danguje. Aš pagalvojau, kad pasaulis per mažai pasikeitė nuo to laiko, kai jis pranašavo Dangaus karalystės atėjimą. Žmonės taip pat kariauja, nekenčia vieni kitų, daugumą taip pat valdo pinigas arba noras praturtėti. Dėl turto vieni kitų išsižada, išduoda, žudo… Skirtumas tik toks, kad apie jį visi yra girdėję ir žino, kad jis skelbė meilę ir Jo kad Dangiškasis Tėvas neatstums nė vieno. Iš tikro – per daug lėtai pasaulis keičiasi. Reikia, kad jis ateitų dar…
Ir tada iš už rūmų, nuo kalno pusės, nuo senų kapinių priartėjo prie manęs žmogus. Tai buvo nesenas vyras, tačiau labai nuskurdęs, panašus greičiau į valkatą ar į benamį, nes niekas jo išvaizdoje neliudijo, kad jis turi namus.
-Bičiuli, duok man pinigų, kurių nestokoji, – paprašė jis.
Aš įkišau ranką į kišenę ir ištraukiau didelį pinigą, kurį buvau gavęs už Jo skulptūrą, kurią iškaliau ant anksti mirusio poeto kapo, bet trumpam susimąsčiau, – ar verta duoti tiek daug nepažįstamam, gal būt valkatai – šiaip sau?.. Pakeisti šį pinigą į smulkesnius banknotus nebuvo kur.
-Bičiuli, nedvejok… Esu labai pavargęs ir alkanas, o mano kelias dar ilgas. Duok vardan Jo…
-Vardan Jo? – Nustėrau, pajutęs, kad kažkas už tų žodžių slypi. Kažkas reikšmingo ir svarbaus.
-Aš gi buvau tryliktas, – su nuoskauda ištarė jis, – aš buvau pats mažiausias ir pasimečiau nuo kitų, kai jį suėmė. Jis man sakė, jog esu tryliktas, kad kai nebebus išdaviko, mūsų vėl būtų dvylika… Bet manęs niekas lig šiol neprisiminė… Gal dar išdavikas tebėra gyvas?
Aš jam padaviau banknotą ir pajutau, kad žemė susiūbavo po kojomis.
-Vardan Jo, – pasakiau paduodamas.
-Vardan Jo… Dėkoju, bičiuli, – nulenkė jis galvą, pridėdamas ranką prie širdies.
Jis nuėjo susikūprinęs, sulinkęs, nuėjo neatsigręždamas, o aš stovėjau, žvelgiau jam įkandin ir keistas drebulys krėtė mane. Apsidairiau. Kažkas aplinkui buvo pasikeitę…
Staiga pajutau, kad pasaulyje nesu vienas toksai, kuris noriu, kad Jis ateitų. Pajutau, kad nuo manęs nutolo mano rūpesčio ir mano Tiesos brolis. Panorau jį sustabdyti, puoliau vytis, bet… Niekur jo nebebuvo. Jis buvo jau kažkur dingęs, tarsi prasmegęs į žemę..
Aš greitai pabėgėjau už tų rūmų su kolonomis, – nieko nebuvo. Pabėgėjau takeliu, kuris sukosi už kalno, – nieko… Pažvelgiau žemyn, net nubėgau iki plačių laiptų, vedančių nuo kalno – nieko, net žingsnių nesigirdėjo…
Ir aš vėl likau vienas.
Tačiau šį kartą – su nuojauta, kad tokių kaip aš yra daugiau.
(…)
ABOUT VIDMANTE JASUKAITYTE‘S NOVEL „DIEVAS MIRSTA VIENISAS“ („GOD DIES ALONE“).
Prof. Elena Bukeliene,
Vilnius University
„God dies alone“ by Vidmante Jasukaityte is unique novel in many respects. First of all, the theme – the life of Jesus and his family, his mission and his death in the contexct of a very difficult epoch. It must have taken the writer a great deal of inner strenght, self-confidence, a special spiritual quality and, most probably, a vocation for this work to sustain her courage through the book. Any attempt to simplify the subjects and be superficial would appear as irresponsible adventurism and a profanation of eminent matters. This does not happen. Not only is the novel writen with talent but also with inspiration and deeply felt spiritual revelation. „God Dies Alone“ captivaties by its authenticity, subtile inspiration, intimate warmth and intuitive psychological motivation.
Especialy important furthemore, the times of the novel: its historicity, and the philosophical motivation of Christianity. Regarding historical facts, the author describes of the rule of Herod the Great, that fates of his wives and children. In a remarkably interesting manier the writer analyses his inner states and, later, his son Herod Antipas‘ misfortunes and complexes, the attitude of the governor of Judea Pontius Pilate and so on. A vivid imagination helps the author to create a solid and complete plot stucture. Without a flaw she conveys the biograpfy of Jesus, artistically and in detail describes Mary and Joseph‘s fleeing from Herod, their life. Into the story line of Jesus‘ family she entwines stori lines of his friends from Bethany: Lazarus, Mary and Martha. The author gives an interesting version of Judas: the earthly motyvation of his betrayal.
Judging from how much space and attention is given to esus and Mary it is obvious that the story revolves around them. Maru embodies the ideas of motherhood, self-sacrifice, suffering and love. More than that, she appears as a vital source of comfort and care for the humanity that spurts out where it is needed the most. Thewriter creaties a very andconvincing portrait of Mary as a human. We. brought up in the western Christian tradition, get a different view of the life of a simple woman from Nazareth who bore nine children as wel as of her divine mission. The mission of Mary as a mother is very sinificant, howeverit is no less important mto demonstratehow she tried to comprehend the calling on her son. She is the one to Joseph died without having understood that the Messiah would not be the one to liberate the Jews from the yoke of the Romans and make them the most glorified nation in the world. Mary, who had a more versatile mind, understood that the way of the liberation of the human soul her son had chosen would lead to God and Love rather than a bloody fight and inevitable death. She accepted the fate of Jesus as given by God, shared his suffering, and believed in its meaning and his resurrection. The two sides of Mary‘s character – mother and the chosen and that looksa at this world from the perspective of eternity add mystery and mystical charm to her portrait so lovingly depicted by the writer.
The author, like Mary Magdalene, dares to take a very close look at the personality of Jesus and his life wich, according to her, was always lived „ on the margin“ between he natural and the supernatural. The author does not strive to retell the teaching of Christ that made the base for the most influential religion in the world. However, it is apparent that she endeavors to draw our attention to the trend of those teachingand the status of the Master. Jesus is extreme in what he demands: he justificies the one that is mistaken, but does not justify the one who leads a faulty life; patiently teaches the meslead, but is stern to hypocrities. The essence of man is truth, and authenticity. The conveys the dimension of perfection, expresses his yearning for and idieal personality, becoming ant examph of one himself.
The ideas the author states through the character of Christ have always been and still are essential to all of society. They make the ethical foundation for the coexistence, relations and tolerance between people and nations.
——————————————————————————————————————————————————————————————————————————————
Ass.Prof. Dr. Gintaras Beresnevicius
At first sight the two-part novel astounds you bt its volume and theme ( is there anything new to say?). HYowever, words and thoughts are abundant; the eternally biblical events when looked at in metaphizical light have much unknown, unnoticedand overooked to real. We get a new book of a new style, even though in the beginning it seems to be „only“ a novel about Jesus and the Holy Family. Because the author‘s religious, professional and, of course, literary competence it is a very powerful and wel-written book. Moreover, unlike many modern writers who write on biblical subjects, V.Jasukaityte knows what she is writing about. A specialists of religious studies, I did not find any faults, on the contrary, all the religious details stuck to each other perfectly and made the base for a beautiful literary palace.
The novel is eclectiks: it encompasses Hermes Trismegistus, Isis and Jesus. Nevertheless, the author manages to keep the balance and not to slide into swamps of occultism. She manages not to get lost in this very complicated subject. We may call this book a metapfysical and religious novel rather than abstractly „spiritual“. The book is substantiated and that is its main value. It has an auhentic story line and a continuous metapfysical perspective. The comparison of Isis and Mary and inserting pf Osiris and Horus into the field of Christianity is justified be the line of religious experience drawn by the author. Tyhis truly genuine and identifiable experience justifies the miscellany. We often forget that experiences should be connected with the texts. Moreover, the gospel is not a dogmatic fairytale, but a reminder of what you do and how you treat God and those near you.
That novel has two target reader groups: men and women. Through words and quotations the writer tries to reach the rational nerve of men that requires a reliously judicious way with words. Men need explanations and the bigger part of the novel contains those explanations. Women are considerably better at recognition, which in this book is determined by religious experiences, crucial to Christianity. And it doesn‘t matter that they are brought to life, using Egyptian myths ar Hellenistic syntheses. Today it may be even more effective to many than theological tractates and is only a different way to the same destination.
The book is a challening and pwerful novel, metaphysical novel.
——————————————————————————————————————————————————————————————————————————————
Dr. Phil. Vilius Guzauskis
Head of „Homo liber“ publishing house
Lithuanian literary critics greeted this new novel by Vidmante Jasukaityte as an outstanding phenomen of their cultural life. The book was presented and well received at the Science Academy. As Doloresa Kazragyte, a famous national actress, pointed out in the discussion weekly magazine „Nemunas“: „This novel is a miracle of Lithuanian literature. I have real many books about the life of Christ, but neither of them compares to what V. Jasukaityte has written“. A nationally renowned specialist of religion Gintaras Bresnevicius highly estimated the book from both thematic and artistic standpoints.
Regarding its subject the novel is rather specific: the historical period of t birth of Christianity, the geography and history of Jewich land. The author feels at home on the banks of Jordan river. She places her story into a convincing geographical dimensions and welds the traditions and moral principles into a continous picture of a distant past in a distant country. However, to my mind, the success of the novel lies in the ability of the author to convey the eternal flow of exsistential values. Various resourses of human exsistence come t life in a distant historic epoch. The majority ofr the reviewers of the book very vell evaluated the emotional suggestiveness of historical characters, especially negative ones, and the synthesis of the describes events and experiences.
The fact that the reader is riveted to a widely known story by the author‘s artistics resourcefulness also proves the quality of this writing. The writer is so assertive that it does not matter to the reader whether from the Cabala or Egyptian wisdom she draws all that helps her create a complete chronology and in intricate story line. The immense amount of information that the author has accumulated is masterfully woven into the artistic fabric.
In conclusion, this novel-mystery is significant for its universal qualities that give prominence to the ethical and phylosophical ideals of Christianity.It is especially urgent to societies that have experienced the atheistic ideology of Soviets. However, it is no less important to the people that independentl and consciosly seek spiritual development. The novel deserves to be called a mystery that helps to reinforce Christian values in 21st century.
