Gedimino prospekte, Vilniuje rugsėjo 18-20 dienomis, šurmuliavo respublikinė šventė „Derlius 2015“ ir „Tautų mugė“. Tai gražia tradicija tapęs jungtinis renginys, papildantis vienas kitą, kur veiklos sau randa ne tik mūsų žemės ūkio darbuotojai, prekiaujantys savo produkcija, amatininkai, bet ir renginio lankytojai.
„Derliaus“ šventėje apsilankiusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir gausus ją lydinčiųjų būrys šventės dalyviams ir svečiams palinkėjo malonių akimirkų.
„Didžiuojuosi, kad Jūsų darbščios rankos, mieli žemdirbiai, ne tik duoną augina. Jau tapo tradicija, kad šios šventės organizatoriai ir rėmėjai, tarp kurių visuomet esame ir mes, Žemės ūkio ministerija, šią dieną pagerbia ne tik žemdirbius, bet ir liaudies meistrus, menininkus, kaimo bendruomenes ir kitus kaimo šviesuolius, puoselėjančius tautinį paveldą. Norint rudenį nuimti gausų derlių ir sukaupti pilnus gėrybių aruodus, reikia ir profesinių žinių, ir patirties, ir didelės atsakomybės, žinoma, meilės“, – šventės atidaryme kalbėjo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.
Renginys „Derlius 2015“ buvo skirtas Etnografinių regionų metams paminėti. Renginio svečiai lankėsi specialiuose kiemeliuose, kuriuose puikavosi atskirų rajonų savivaldybės. „Derliaus 2015“ renginio tikslas padėkoti žemdirbiui už jo nelengvą darbą.
Kaip matė mūsų žemdirbį Maironis?
Mūsų istorija ir kultūros vystymasis tampriai susietas su žeme ir čia triūsiančiais žmonėmis. Žemdirbys negali nebūti darbštus – jokia tinginystė neįmanoma, kai už kelių dienų ar savaitės apsileidimą po pusmečio gali tekti sumokėti bado mirties kainą. Žemdirbys negali nebūti religingas – jo derlius priklauso nuo dievų, todėl kiekviena derliaus ar sėjos šventė yra religinio pobūdžio ir visas žemdirbio kalendorius yra religinis. Tad tikrai turime konstatuoti – lietuvis žemdirbys visada privalėjo būti doras, darbštus, religingas. Taip matė mūsų žemdirbį didis tautos poetas Maironis.
Kalbant apie lietuvius, pirmiausia prisimintina, kad mūsų tauta, kalba, pagrindiniai ritualai, nors ir labai archajiški, susiformavo ar veikiau iš bendro baltų masyvo išsiskyrė maždaug apie 500 m. po Kr., tautų kraustymosi Europoje pabaigoje, ir galima nutuokti, kad vienas baigiamųjų lietuvių formavimosi etapų ir buvo įvykiai, inspiruoti būtent šio tautų maišymosi etapo pabaigoje.
Tradiciją perėmė ir modifikavo valstiečių luomas. Kai ką jie turėjo perimti iš senosios oficialiosios religijos, tačiau tikrai ne jos visumą. Tradicija įgavo naują pavidalą ir reiškėsi jau kitokiais būdais. Kultas buvo nutrauktas, vietiniai aukojimai prie akmenų, medžių kurį laiką tebebuvo atliekami, bet greitai iš jų liko tik ritualai, galiausiai apeigos, o dar vėliau – susiliejo su krikščioniškomis šventėmis, kurios atėjo iki mūsų dienų.
Tad tokių tradicijų palaikymas yra reikalingas mūsų žmogui. Jis geriau pažįsta aplinką, kaimo žmogų ir jo darbą, o Vilniaus svečiai ir gyventojai turėjo galimybę paragauti geriausių rudens gėrybių, pasikalbėti su žemdirbiu apie jo darbus ir godas.
Problema – biurokratai ir smaugiantys mokesčiai
Pakalbinome ir mes išsidėsčiusius savo produkciją prekystaliuose smulkiuosius žemės ūkio produkcijos perdirbėjus. Pirmas, dar vasaros „kvapu“ dvelkiantis, gaiviųjų gėrimų prekiautojas vilnietis Vaidas: „Nesu naujokas lauko prekyboje, prekiauju šalta kava ir gaiviaisiais gėrimais iš populiarėjančio ir beveik tampančiu visų kurortų įprastu prekybos tašku, miniveno automobilio. Šiam verslui įstatymas kaip ir nekliudo, yra pakankamai gerai sureguliuotas prekiauti tokiais gaminiais. Čia labai daug kas priklauso nuo vietos, o gauti gerą vietą yra labai sunku. Sakyčiau, didesnė problema yra savivaldybėje, o jei dar tiksliau, jos biurokratiniame aparate ir pačiuose renginio organizatoriuose. Jie sudaro didesnį erzelį, nei galiojantys įstatymai“.
Visas Gedimino prospektas pakvipęs šviežios žuvies gardžiu dūmu. Vasaros sezono pabaiga ir derliaus šventė atviliojo Šventosios šviežios žuvies prekybininkus į sostinę pasireklamuoti ir tūlam pirkėjui pranešti, kad pajūrį aplankyti galima rudens bei žiemos laiku ir čia rasti šviežios ką tik išrūkytos žuvies.
„Apie žuvį galima kalbėti daug ir ilgai, pasakysiu tik tiek, kad tai sveikas ir žmogui reikalingas maisto produktas“, – su šypsena teigia, Šventosios žuvies prekiautoja Giedrė.
„Paskutiniu metu, po euro įvedimo, pabrango žaliava, kurią iš jūros pargabena žvejai. Perkame ją, nieko nelieka daryti, skrodžiame, ruošiame rūkymui. Patys ją rūkome ir parduodame vartotojui. Kol kas dar nesiskundė nė vienas pirkėjas. Ir šiandien čia, sostinės centrinėje gatvėje, rūkysime žuvį – turime atsivežę rūkyklą.
Mano manymu, mokesčiai smulkiam ir vidutiniam verslui galėtų būti diferencijuoti. Kaip tam žmogui pagelbėti, kad stotųsi ant kojų?
Reikia pripažinti, kad šis verslas tikrai yra sezoninis ir labai daug priklauso nuo mūsų kaprizingos vasaros. Tai nėra kokia tai naujovė, mes prašome mokesčių atidėjimo, tarkime, pirmaisiais metais minimalūs mokesčiai, antrais, trečiais – didėja.
Pradžioje reikalingos pakankamai ne menkos investicijos. Bankams mes esame visiškai neįdomūs. Su tokiais kaip mes net nekalba, arba sąlygas pasiūlo tokias, kad pradedi galvoti, gal paprasčiau užsiregistruoti į darbo biržą, gauti socialines išmokas ir galva neskauda, o pasitaikius progai emigruoti.
Tai – netoliaregiškas valstybės požiūris į verslą“, – sako šventojiškis Marijus.
„Nuo pirmų dienų esame apmokestinami pilna mokesčių našta, o šiame etape mums reikalingos apyvartinės lėšos ir žaliavos įsigijimui, ir įrangai, ir transporto papildomos išlaidos, o kur dar kainų svyravimai.
Kita didžiulė bėda – tai perdėtas valstybinių institucijų biurokratizmas, kuris čia visai nereikalingas. Man reikalingas patarimas, o ne pastovūs grasinimai dėl nebūtų dalykų.
Norėdami pradėti verslą Šventojoje, 2014 metų žiemos pradžioje padavėme tvarkyti dokumentus ne tik Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, bet ir kitoms institucijoms, o galiausiai baigėme derinimo, registravimo, leidimų ir kitų dokumentų tvarkymą tik 2015 metų birželio gale. Ar tai protinga? Kiek praradome laiko ir pinigų?“ – retoriniu klausimu užbaigia mūsų pokalbį Marijus.
Pienų ūkių galėtų būti ir daugiau, bet…
Negalima nepastebėti ir pieno produktų gausumo ir įvairovės, nors pieno „karas“, atrodo, dar neišsikvėpęs: sūrių – kokių tik nori, sūrio ir varškės gaminiai su razinomis, kmynais, pipirais, akys raibsta. Praeiti pro šalį neįmanoma.
„Norint pagaminti tokį sūrį, reikalingas nuoširdus darbas, gerai prižiūrėti savo gyvulius, dirbti su galva, o ne lakstyti po Briuselius. Reikia manyti, kad tokie žmonės labai gerai gyvena, nes nedaugelis gali sau leisti tokias „ekskursijas“, vien tik dėl to, kad pastovėti prie didelio pastato ir, grįžus namo, muštis į krūtinę, tvirtinant, kad buvo pasiekti pergalingi rezultatai. Taip ir norisi paklausti, o kur tie rezultatai?“- emocingai diskutavo savo ūkio savininkę Alvyda.
„Mes nesame didelis ūkis, negaminame didelių kiekių pienelio, su juo daug sunkiau. Dirbame stropiai, su meile savo darbui, pasveriame kiekvieną savo žingsnį, planuodami, kokia produkcija yra paklausiausia, kad galėtume išgyventi ir dar turėti pelno šioje rinkoje.
Didieji prekybininkai mums, mažiesiems gamintojams, kelia nerealius reikalavimus, sąlygas ir terminus, taikydami drakoniškas sankcijas. Dėl šios priežasties mūsų produkcijos nėra didžiuosiuose prekybos tinkluose. Dirbame su privačiomis mažomis parduotuvėmis, turime savo ūkininkų parduotuvėlę Biržų rajone, daug dėmesio skiriame smulkiesiems užsakovams, kurie užsisako mūsų sūrių.
Netingime apsilankyti ir kituose mūsų respublikos miestuose ir miesteliuose, ypač kur vyksta įvairiausios šventės. Čia surandame naujų užsakovų, o kad mūsų produkcija sveika ir skani, galite matyti, kiek yra lankytojų prie mūsų prekystalio, na, ir aš pati, ar nesveikai atrodau.
Mūsų gaminamas sūris tikrai yra kaloringas, riebus ir sveikas mūsų organizmui.
Žinau ne vieną ūkininką, kuris imtųsi šitokios veiklos, bet bijo didelių ir drastiškų mokesčių. Reikia sutikti, mokesčius reikia mažinti, nes jie tikrai yra per dideli. Čia sumažinus gi tie pinigėliai parbėgs kitu pavidalu“, – tvirtina Alvydos kolegė.
„Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai reikalingi, čia neginčysiu, priklauso: vandens, kraujo, pienelio tyrimai būtini, kokybė nuo to gerėja, nors dar negirdėjau, kad nuo mūsų gaminamos produkcijos kas tai būtų susirgęs. Didesnė bėda, sakyčiau, yra gamybininkai, kurie superka iš mūsų žaliavą, moka mažus centukus, o parduodami prekybiniams centrams pasiima didžiulius pelnus. Tai protu sunkiai suvokiame.
Pateiksiu pavydį palyginimui: kad pagaminčiau vieną sūrį, supilu tris, keturis litrus pieno. Jo supirkimo kaina 0,12 EU/l. Pagamintą sūrį parduodu už 3-3,5 EU. Štai tokia matematika.
Tada kyla natūralus klausimas, kurį norisi užduoti tiek Žemės ūkio ministerijai, tiek mūsų Vyriausybei: kodėl niekaip negalime sustyguoti jau kelintus metus žemės ūkyje vyraujančio chaoso, kuris veda į šios šakos visišką sunaikinimą?“ – retoriniu klausimu baigia mūsų pokalbį Biržų rajono ūkininkė Alvyda.
Kam reikalingi Žemės ūkio rūmai?
Tokias nuotaikas dėstė ne tik sutikę pasikalbėti „Derliaus“ šventėje dalyvaujantys ūkininkai, bet drastiškesnes mintis išsakę ir nepanorę pasiskelbti dalyviai, su kurių mintimis nesutikti negalima.
Daugeliui užkliuvo „šventės“ kaina. „Jei jau kviečiamas esu į tokią „Derliaus šventę“ pasigirti savo darbo rezultatais, kodėl turiu mokėti už vietą?“ – klausia Kazlų rūdos ūkininkas. – „Skaitau Žemės Ūkio Rūmų (ŽŪR) tinklalapyje – informacija norintiems prekiauti šventės „Derlius 2015” metu Vilniuje (Gedimino prospekte, nuo Vasario 16-osios iki J.T.Vaižganto g.) šeštadienį ir sekmadienį, kviečiame registruotis tel. 8 610 64149 – Renata Baltrušienė. Prekybinio ploto 3 m x 3 m kaina – 70 Eur (su PVM). Kas tai? Įteisintas reketas? Ar giminės „versliukas“ po rūmų vėliava? Pagaliau, kam jie yra reikalingi?“
Pasidomėjus tokiais žemės ūkio darbuotojų ir amatininkų teiginiais, norisi organizatorių paklausti: kiek buvo gauta valstybinių lėšų šio renginio vykdymui ir kaip jos buvo panaudotos?
ŽŪR ir jos vadovai jau ne kartą yra papuolę į Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės akiratį, kurios išvadose galime įžvelgti jų veikloje buvus galimai piktybiškų veiksmų – nes didžiąją dalį valstybės biudžeto lėšų (iki 80 proc.) rūmų administracija panaudoja darbo užmokesčiui ir Sodros įmokoms. Auditoriai yra nustatę, kad lėšas įstatymų nustatyta tvarka LR Seimas, LR Vyriausybė ir LR Žemės ūkio ministerija, po kurios sparnu šildosi šie rūmai, skiria žemdirbių savivaldos institucijų funkcionavimui, o ne funkcionierių darbo užmokesčiui. Todėl konstatuotina, kad ir šios gautos lėšos gali būti panaudotos ne pagal paskirtį.
Tikimės, kad valstybinės kontrolės institucijos išsiaiškins, o mes pasistengsime apie tai informuoti mūsų žemės darbuotojus, kurių triūsas yra gerbtinas, prieš kurį kiekvienas nusikeliame skrybėlę, kad esame sotūs ir ant mūsų stalo netrūksta gėrybių.
Rimas Špėlis
