Bendrasis vidaus produktas – BVP – tai vienas iš svarbesnių šalies ekonomikos raidą apibūdinančių bendraekonominių (makroekonominių) rodiklų. Svarbesniu, bet ne vieninteliu.
BVP – tai naujos pridėtinės vertės kiekis ir suma, sukurti gaminant produktus ir teikiant palaugas. BVP skaičiuojamas ketvirčiais kaip gamintojų ir paslaugų teikėjų produktų pardavimų pajamų ir jų gamybai panaudotų meterialinių sanaudų skirtumas. Kitaip kalbant, BVP – tai į parduotus produktus bei pasklaugas įdėto darbo ir jo socialinio draudimo kaina, sukurti ir gauti pelnai bei sumokėti mokęsčiai.
BVP vertinamas ir skaičiuojamas tais metais galiojusiomis kainomis, t. y. nominalus BVP ir palyginamomis, 2005 m. kainomis, t. y. realus BVP (dar vadinamas BVP ,,apitimi“ ar net ,,kiekiu“, nors ir vertine bei pinigine išraiška).
BVP rodiklis plačiai naudojamas tarptautiniams palyginimams ir pasaulio ekonomikos vertinimams. Jis ne idealus ir dažnai kritikuojamas. Bet lyg šiol dar niekas nepsiūlė įtikinamo ir visuotinai pripažintino jo pakaitalo.
Naudojant ir pasikliaujant BVP rodikliu (su visais jo galimais trūkumais) ir mes nuolat ir kasmet vertinam mūsų šalies ekonomikos raidą bei jos įpatumus. Štai ir šiemet sulaukėme, kaip ir kasmet, ,,statistinio“ praėjusiųjų metų užbaigimo įvertinimo: Lietuvos statistikos departamentas tikrai pradžiugino įspūdingais ekonomikos atsigavimo rodikliais: BVP augimas +3,6 %, palyginti su praėjusiais, 2011 m. Nors, palyginti su analogišku 2011 m. augimu (+5,9 %) tai ir kažkiek kukliau, bet vis gi tai – augimas.
Nominalus BVP (112,4 mlrd. Lt), jau pasiekė ir net 0,4 % viršijo jo didžiausią dydį (111,9 mlrd.Lt) prieškriziniais, 2008 matais. Deja, realus BVP (83,6 mlrd. Lt) prieškirizinio 2008 m. lygio (88,2 mlrd. Lt) dar nepasiekė ir yra dar mažesnis nei jo dydis buvo 2007 m.(85,7 mlrd. Lt).
Minėtus ekonomikos (BVP) atsigavimo ir augimo džiaugsmus menkina bent šie, iš to paties BVP kaitos matomi, reiškiniai.
Pirma. Nuo 2010 m. dideli ir net didėjantys ketvirtinio augimo netolygumai, pasireiškiantys vis didėjančiais ketvirtinio augimo kritimais metų IV ir I ketvirčiais: 2010K4 -3,4 %, 2011K4 -5,5 %. 2012K4 -4,3 %.
Deja šis grafikas pastebimai ,,nepritaria“ gan ryškiam augimo didėjimo optimizmui, kuris rodomas LSD natūriniame (BVP apimtys mln. Lt)
2 pav. Bendrojo vidaus produkto kitimas
Papildžius BVP grandininės apimties, pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką, natūrinius (mln. Lt) duomenis jų kaitos, palyginus su praėjusiais ketvirčiais LSD duomenimis %, gauname mažiau optimistinį bet gerokai realistiškesnį šalies ekonomikos raidos tendencijų vaizdelį.
Ir nors taikomas ,,sezoninis“ BVP apimties koregavimas ir turi sunkiai nusakomą ekonominę prasmę (kas būtų, jei būtų taip, kaip nebuvo, o ir būti negalėjo), bet tokio koregavimo vien matematinė prasmė įtikinamai rodo, kad ekonomikos augimas nuo 2010 m pabaigos reikšmingai lėtėja.
Galima teigti, kad realios ekonomikos augimo lėtėjimą sąlygoja ir taip vadiniamas ,,palyginimo bazės efektas“, t. y. nuolat didėjanti palyginamojo laikotarpio BVP apimtis. Bet, bene įtikinamiausiu BVP o ir visos šalies ekonoikos kaitos priežastimi turėtu būti įvardijama BVP gamintojų ir kūrėjų, t. y. dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas (bent iki 2011 m. prsdžios).
Reikšmingai sumažėjo dirbančiųjų skaičius pagrindinėse materialinės gamybos veiklose (žemės ūkis ir miškininkystė, kasyba, karjerų ekspluatavimas ir apdirbamoji gamyba, elektros, dujų ir garo tiekimas, statyba): nuo 376,7 tūkstančio 2008 m. pradžioje iki 260,7 tūkstančio, arba -30,8 % 2010 m pradžioje. Nuo to laiko dirbančiųjų skaičius šiose veiklose padidėjo iki 298,2 tūkstančio 2012K3 pabaigoje, arba +14,4 %.
Antra. Reikšmingas ir nuolat didėjantis kaitos (didėjimo) atotrūkis tarp nominalaus ir realaus BVP. Štai kad ir praėjusiais, 2012 m., reliam BVP išaugus 3,6 % (dėl ko tikrai galime džiaugtis) , nominalaus BVP augimas buvo reikšmingai spartesnis: +5,7 %. Per devynis narystės ES-je matus (2004-2012 m., palyginti su 2003 m.) šalies ekonomka – realus metų BVP išaugo 33,6 %, o nominalaus BVP augimas matuojamas net 96,4 %, t. y. 2,9 karto spartesnis.
VP santykis, vadinamas defliatoriumi, ekonomine prasme yra ne kas kitas, kaip BVP vertės galiojusiomis kainomis palyginimas su jo (BVP) apimtimi arba kiekiu, nors ir vertine išraiška, bet palyginamomis kainomis. O tai, savo ruožtu, yra tapatu BVP kainai, kurios kaita rodo ne ką kitą, kaip BVP infliaciją.
Pats žodis ir juo įvardijamas reiškinys ,,infliacija“ (lot. Infletio), reiškia išpūtimą, kalbant apie pinigų kiekį, kainas. Defletio – nupūtimas.
Todėl nominalaus BVP vertės išpūtimas yra mažiau džiuginantis ir net negatyvus BVP ir šalies ekonomikos raidos raiškinys.
BVP defliatoriaus 2012 m. dydis (1,34) jau bauginantis, nes jis reiškia, kad, palyginti su 2005 m. kainomis, dabartinio BVP rinkos (galiojančios) kainos net 34,4 % yra padidintos ir jas tokiu mąstu tanka ,,nupūsti” (,,defliuoti“), kad pagamintą ir sukurtą BVP įvertinti 2005 m. galiojusiomis kainomis ir išmatuoti jo realų dydį. BVP defliatorioaus (ir jo ,,išpūtimo”) bei vartojimo (VKI) infliacijos kaitą.
Taigi, BVP defliatoriaus infliacija ir jo ,,išpūtimas“ per buvimo ES-je devynis metus įspūdingas: 47,0 % ir net lenkia sukauptą per tą laką vartojimo (VKI, vidutinę metų) infliaciją.
Kalbant apie nominalaus BVP infliaciją būtina grįžti prie jau minėtos nuostatos, kad BVP skaičiuojamas kaip gamintojų ir paslaugų teikėjų produktų pardavimų pajamų ir jų gamybai panaudotų meterialinių sanaudų skirtumas. Analogiškai, tik vartotojų krepšelio parduotoms prekėms ir paslaugoms skaičiuojamas ir VKI, t. y. vartojimo infliacija.
O tai reiškia, kad bet koks BVP ar VKI vertės (dydžių) ,,išpūtimas“ neįmanomas, jei tam nepritars jų pirkėjai ir ne bet kaip, o tik savo savo piniginių atvėrimu, t. y. perkant jiems siūlomas prekes ir paslaugas pardavėjų deklaruojamomis kainomis. Todėl jau minėti BVP ir VKI verčių ,,išpūtimai“ reiškia, kad jų legalizavimui pirkėjai turėjo ir išleido atitinkamai daugiau pinigų.
Abejonių nekyla, kad pardavėjai, didindami pardavimų kainas (o jie visada turi siekti pardavimų maksimaliomis kainomis), negalėjo pasirūpinti ir pinigų kiekio, disponuojamų pirkėjų piniginėse, didinimu. Bet pardavėjai pardavimų kainas didina tol, kol jos yra priimtinos pirkėjui. Priešingu atveju pirkėjas joms ,,nepritaria“ savo piniginės uždarymu ir pardavimai neįvyksta.
Todėl, kalbant apie prekių ir paslaugų infliacijos (kainų ,,išpūtimo“) priežastis ir veiksnius, būtina, kaip ir prekių pirkimo atvejais, pasirūpinti … pinigais, tikriau – išmatuoti ir įvertinti jų kiekio kaitą bei atsiradimo šaltinius.
BVP gamybą bei apyvartą ir šalies ekonomiką visumoje aptarnaujantį pinigų kiekį apibūdina pinigų kiekio indikatorius – nominalus pinigų junginys P3 (platieji pinigai), likučiai mėnesio pabaigoje. Kad būtų daugiau palyginamumo su BVP kaita, skaičiuojama už metus, ir pinigų kiekių likučiai mėnesių pabaigoje perskaičiuojami į vidutinius metų pinigų kiekio likučius, buvusius apyvartoje kiekvieno mėnesio pabaigoje.
Vidutinis metų plačiųjų pinigų (P3) kiekis šalies ekonomikoje 2012 m. buvo 53896 mln. Lt ir padidėjo, palyginti su jų kiekiu 2011 m. 10,4 % (įskaitant ir bankrutuojančio banko ,,Snoras“ pinigus, 4555 mln. Lt). Per devynis narystės ES-je metus (2004-2012 m., palyginti su 2003 m.) šalies ekonomikai (metų realus BVP) išaugus 33,6 %, ją aptarnaujantis pinigų kiekis (P3) išaugo nuo 16483 mln. Lt 2003 m. iki 53896 mln. Lt 2012 m., t. y. net 3,3 karto! Šalies ekonomikos (BVP) ir pinigų kiekio kaitą matome.
O tai reiškia, kad , nors ir santūriai augant šalies ekonomikai, ją aptarnaujantis pinigų kiekis augo keleriopai sparčiau ir, tokiu būdu, nuolat didėjo realių produktų ir vertybių prieaugiu nepadengtų pinigų kieks, jo infliacija (,,išpūtimas“) bei nuvertėjinas. Bendroji pinigų inaflacija (pinigų kiekio ir realaus BVP kaitos indeksų santykis) 2012 m turėtų būti matuojama 6,5 % , kai vartojimo infliacija buvo 3,1 % o BVP defliatoriaus infliacija 2,0 %.
Jau paskelbtų 2012-jų (ir patikslintų ankstesniųjų) metų statistikos duomenų pagrindu galima apibūdinti mūsų ekonomikos bent svarbiausiųjų rodiklių kaitą per praėjusius, devynerius buvimo ES-je metus:
- šalies ekonomika (realus metų BVP) išaugo nuo 62,6 mlrd. Lt 2003 m. iki 83,6 mlrd. Lt 2012 m., arba +33,6 % (kaitos indeksas 1,336);
- o ekonomiką aptarnaujantis plačiųjų pinigų (P3) vidutinis metų kiekis padidintas nuo 16,5 mlrd. Lt 2003 m. iki 53,9 mlrd. Lt 2012 metais, arba 3,3 karto (3,269);
- o tai, savo ruožtu, sąlygojo ,,galimybę” sukaupti vartojimo infliaciją (vidutinis metų VKI) iki 43,5 %;
- o bendroji pinigų infliacija bei jų nuvertėjimas turi būti matuojamas 144,5 % (3,269/1,336=2,446).
Ką tai reiškia mūsų praktiniame ir kasdieniniame gyvenime? O, gi tai, kad:
- vidutiniam darbo užmokesčiui padidėjus daugiau nei du kartus (107,2 %, kaitos indeksas 2,072), pinigų nuvertėjimas ir jų infliaciją ta džiugų didėjimą suvalgė iki -15,3 %;
- vidutinei senatvės pensijai padidėjus net 2,4 karto (kaitos indeksas 2,447), bendroji pinigų infliacija bei jų nuvertėjimas visą tą džiugų didėjimą suvalgė iki visiško šnipšto: vos +0,1 %;
Deja, infliacija, t. y. BVP vertės ,,išpūtimas“, naudingas visiems biudžetams, kadangi tokiu būdu ,,sėkmingai“ vykdomi jų pajamų planai. Bet ar ilgai galėsime ,,džiaugtis“ infliaciniais biudžetais?
BVP vertės infliacinis ,,išpūtimas“ reikšmingai ,,gerina“ visus makroekonominius rodiklius, kurie skaičiuojami palyginant su nominaliuoju BVP, % – tais ,,nuo BVP“: šalies ekonomkos ir valdžios skolų rodikliai ir pan. Tik kažin, ar galime džiaugtis tokiais rodiklių ,,gėrėjimais“?
Kartu nominalaus BVP vertės infiacinis išpūtimas didina šalies įsipareigojimų sumas, kurios taip pat skaičiuojamos procentais ,,nuo nominalaus BVP“: gynybos biudžetas, narystės mokėjimai ES-goje bei kitose tarptautinėse organizacijose.
Bet svarbiausia yra tai, kad siautėjantčios vartojimo, BVP ir bendroji pinigų infliacijos dirbtinai didina eksportui gaminamų prekių ir paslaugų savikainas ir kainas ir menkina mūsų šalies konkurencingumą eksporto rinkose.
Siautėjanti infliacija ir pinigų nuvertėjimas didina atotrukį tarp dirbančiųjų darbo pajamų ir jų (pajamų) perkamosios galios ir taip menkina dirbančiųjų pragyvenimo galimybes. O tai, savo ruožtu, yra ekonominė paskata emigracijai į tas šalis, kur darbo pajamos užtikrina aukštesnį pragyvenimo lygį.
Turimi BVP kaitos duomenys, deja, verčia teigti, kad šalies ekonomika rieda į stagfliaciją: lėtėjant ekonomikos augimui ne mažėja pinigų pasiūla bei siautėjanti jų infliacija bei nuvertėjimas. Nes ir santūrus ekonimikos augimas lydimas ne efektyviu (kuriant pridėtinę vertę) vis didėjančio pinigų srauto naudojimu.
Jei minimos tendencijos išliks ir nuo 2014 m., naujos ES-os finansinės paramos perspektyvos (dėl kurios derybų rezultatais jau džiaugiames), tai dėl neefektyvaus pinigų panaudojimo ir dėl to klestinčios infliacijos mes niekaip negalėsime būti ,,pageidaujamu“ eurozonos nariu.
Vladas Trukšinas,
Statistikas,
Nepriklausomas analitikas.
2013 02 11
