Kaip kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus buvau apkaltintas melu ir šilumos ūkio politikos neišmanymu. Lietuvos šilumininkų asociacijos vadovas V. Stasiūnas balandžio 10 d. rytas.lt paskelbtame straipsnyje kaltinančiu tonu greičiausiai išreiškė kai kurių asociacijos narių nerimą, kad kandidatas į Lietuvos Prezidentus atskleidžia puikiai žinomus faktus, kelia juos į viešumą.
Pirmiausiai noriu nuoširdžiai padėkoti p. V. Stasiūnui, kad jo kaltinimai išprovokavo rimtą pokalbį apie tai, kas žiemą rūpi daugumai Lietuvos šeimų. Norėčiau paklausti pono V. Stasiūno, jei aš taip blogai išmanau šilumos ūkį, kodėl Ignalina jau daugiau nei dešimtmetį yra mažiausių šildymo kainų ir žaliosios energetikos plėtros lyderė, o Vyriausybė visos Lietuvos mastu ėmėsi įgyvendinti būtent Ignalinoje pasiteisinusį kompleksinės renovacijos plėtros modelį, kur savivaldos vaidmuo ne mažiau svarbus nei privačių įmonių ar bankų?
Ponas V. Stasiūnas įsižeidė, kad konstatavau ne vieną kartą ekspertų minimą faktą, jog privačiam verslui nesiseka monopolinių paslaugų rinkose. Štai paimkime balandžio mėnesio oficialią Valstybinės kainų ir energetikos komisijos šilumos kainų ataskaitą (www.regula.lt) ir atidžiai pažiūrėkime trečią grafiką. Jame matome visų 60 Lietuvos savivaldybių šilumos kainas, pelnus, kuro rūšis. Iš grafiko akivaizdu, kad šilumą mažiausiomis kainomis vartotojams tiekiančių įmonių grupėje (nuo 17 cnt/kWh Utenoje iki 22 cnt/kWh Kretingoje) dominuoja tos, kurios kontroliuojamos savivaldybių ir nėra išnuomotos privačioms įmonėms. Jos taip pat dažniau naudoją biokurą, kuris yra net tris kartus pigesnis, nei įvežtinis kuras.
Tuo tarpu didelių kainų grupėje (nuo 29 cnt/kWh Alytaus iki 32 cnt/kWh Prienų) beveik išimtinai dominuoja gamtinės dujos ir privatus sektorius. Akivaizdu, kad ilguoju laikotarpiu tokia statistika reiškia vieną – vis mažiau savivaldybių pratęs nuomos sutartis su privačiais tiekėjai ir vis daugiau pasikliaus savo jėgomis. Būtent tokią alternatyvią politiką skatinčiau būdamas Prezidentas.
Gaila, kad ponas V. Stasiūnas klaidina skaitytojus teigdamas, kad privatūs šilumininkai pirmieji ėmė atsisakinėti brangaus mazuto bei dujų ir perėjo prie biokuro. Noriu tas šilumininkų insinuacijas paneigti: pirmosios prie biokuro perėjo pačios savivaldybės (Molėtų, Biržų, Ignalinos), tiksliau, jų valdomos įmonės dar 1997-98 metais. Ukmergė tai padarė tik po to, kai savivaldybė su gyventojų pagalba laimėjo politinį ir teisminį mūšį ir išvarė privatininkus iš savo rajono šilumos ūkio, tuos pačius, kurie vis dar kankina Prienų ir Trakų gyventojus „kosminėmis“ kainomis (virš 30 cnt/kWh).
Jokiu būdu nesakau, kad biokuro naudojimas ir savivaldybės valdymas automatiškai reiškia mažą kainą. Yra ir blogų pavyzdžių savivaldybėse. Tačiau tendencija aiški.
Tęsdamas atsakymą į V. Stasiūno kaltinimus, noriu paklausti, kas trukdo šilumos įmonėms kuo greičiau pereiti prie gana pigaus vietinio kuro be papildomų mokesčių mokėtojų remiamų projektų. Ar apskritai yra interesas mažinti kainą?
Tačiau net jei atsiranda biokuro katilinės, vis tiek lieka galimybė manipuliacijai. Ne paslaptis, kad kai kurios įmonės, valdydamos vieno ar kito miesto šilumos sistemas, pačios perkasi iš savo dukterinių įmonių kurą, siekdamos maksimaliai padidinti savikainą ir bandydamos „išspausti“ ir patvirtinti maksimalią kainą vartotojams per Valstybinę kainų ir energetikos komisiją. Šio proceso niekas rimtai nekontroliuoja. Tuo tarpu šilumininkai tik viešai skelbia, kad šilumos kainas reguliuoja valstybė. Tai ar reguliuoja?
Kada šilumos tiekėjai – rimtai ir iš esmės – ims mažinti savo gaminamos šilumos bei jos transportavimo kaštus? Juk ir nuo to labai priklauso gyventojų šilumos sąskaitos. Apie tai šilumininkai labai nenori kalbėti, tarsi tai būtų vos ne valstybinė paslaptis. Nereikia tokių paslapčių ponai: pristatykite prašau visuomenei jūsų valdomo ūkio nusidėvėjimo laipsnį, bei patiriamus šilumos nuostolius ją gaminant bei transportuojant. Ir ant kieno pečių sugula kasmetiniai patiriami nuostoliai? Tuomet viskas bus aišku.
V. Stasiūnas savo straipsnyje taip pat klaidina skaitytoją, teigdamas jog aš nežinau, kaip reguliuojamas šilumos įmonių pelnas. Pelnas iš tiesų yra reguliuojamas, bet aš TV laidoje neminėjau pelno, o kalbėjau apie pajamas. Visus savo tikslus šilumininkai gali pasiekti per pajamas ir išlaidas – nupirkti jiems palankių ekspertų „išvadas“, užsakyti reklamą, važinėti prabangiomis mašinomis ir t.t.
Štai mano klausimas visiems Lietuvos politikams: kiek dar ilgai nemaža dalis Lietuvos šilumos įmonių bus savotiškos „nustumtų ar pasitraukusių nuo lovio“ politikų sanatorijos? Etatai tokiose įmonėse išpūsti, vadovaujančių personų algos ten tokios, kokių pavydėtų net ministrai ar Seimo nariai. Tad kol taip bus, šilumos įmonės, paklusdamos Kainų komisijos nustatomam mažam pelno procentui, žais su kainomis išpūsdamos kaštus ir šitaip didindamos savo galutinės produkcijos kainas. Tuomet tebūnie gaunamas pelnas mažas, vartotojai vis tiek šilumininkams apmoka su kaupu. Taigi: kiek visa tai dar tęsis?
V. Stasiūnas straipsnio pabaigoje teigia, kad šildymo kainos mažės, kai tik mažės energijos vartojimas (gyventojai renovuos namus, taupys). Norėtųsi, kad šie žodžiai „nueitų į dangų“, nes aš turiu rimtą abejonę, ar nenutiks tas pats kaip su sumažėjusiu elektros vartojimu. Kokia prasmė gyventojams mažinti energijos sąnaudas, jei šilumininkai vis vien didins kainas ir šeimų sąskaita nemažės.
Bronis Ropė
