Vidmantė Jasukaitytė
Vienas sadistiškai policijos kankintas asmuo pasakojo, kad panardinus jo galvą į vandenį, dusdamas, jis staiga neteko sąmonės ir pasijuto besąs balandžiu, kuris ramiai lesinėja grūdelius iš savo senelio rankų. O kai vėl virto prie areštinės radiatoriaus prirakintu žmogumi, skausmo sudaužytame kūne nebejautė, tik matė viską lyg pro vandenį. Tą patirtį panaudojau romane “Marija egiptietė”.
Prisimenu, spaudoje rašė, kaip nuo persekiojančios policijos pabėgęs ir įkaitę pagrobęs kalinys, kuris vėliau buvo snaiperio nušautas, įkaitei pasakojo, kad gyvas niekada nepasiduos policijai dėl patirtų nežmoniškų kankinimų, ir rodė nudegintas kojų pirštų tarpupirštes ir nulupinėtus nagus.
Skaitydama literatūrą apie žmogaus pojūčius kankinimų metu, atradau net kelis labai įdomius paliudijimus, kaip didžiausių kankinimų metu žmogui kažkas tarsi leisdavo pailsėti – jis atsidurdavo visai kitoje erdvėje, matydavo gimtąsias vietas, net pažįstamus žmones, o kai sugrįždavo “atgal”, kankinimai būdavo pasibaigę.
Įdomu, ar yra Lietuvoje daugiau tokių policijos areštinėse virtusių balandžiais? Jeigu yra, šių komentarų autorė norėtų susitikti su jais. Grynai kūrybiniais tikslais…
O gal yra kas nors, kas balandžiais virto psichiatrinėje? Pvz. Rokiškio, Utenos, Naujosios Vilnios?.. Ir ne tik balandžiais… Gal kam nors “atrodė”, kad buvo prievartaujamas, mušamas, kad buvo nuodijamas baisius, skausmingus pojūčius sukeliančiais vaistais… Tie liudijimai būtų labai reikšmingi ir reikalingi, ir štai dėl ko. Individualiai bemąstydama apie tai, kas gali būti kūrėjui rimto kūrinio įkvėpimo šaltiniu, netyčia atradau klausimą: ar mane galėtų įkvėpti geram romanui šiurpios ir siaubingos, neįtikėtinos istorijos, kurias kasdien randu spaudoje. Daug kartų buvo siūlyta parašyti “ką nors tokio”, tačiau niekada nemaniau galinti siekti populiarumo, tiražuojant akivaizdų blogį. Tačiau pastaruoju metu, ypač susidūrusi su ponios Jūratės Kiaunienės keleto gyvenimo metų istorija, pradedu keisti savo kūrybines nuostatas. Juolab, kad kadaise, kai mano pjesę “Vilkų medžioklė” režisierius Gytis Padegimas statė Vilniaus akademiniame dramos teatre, kai Lietuvos atmosfera buvo pilna Atgimimo ir laisvės nuojautų, kurias supratau kaip absoliutų gėrį, viešai deklaravau, jog kūrėjas niekada negali savo kūriniuose persikūnyti į blogį, kad jo netiražuotų, išskyrus vienintelį atveją: kada kūrėjas nori konkrečią blogio formą pavaizduoti taip tobulai, jog jis ateityje šia forma visada būtų visų atpažįstamas ir daugiau nebegalėtų egzistuoti.
Šiandiena, kai sužinojau, kad Rokiškio psichiatrijos centras (kaip jis besivadintų) yra dar susijęs ir su “Ekskomisarų biuru”, o tai suprantančiam sako labai daug, norėčiau tik vieno – kad Dievas būtų nepagailėjęs ir man “Meistro ir Margaritos” autoriaus talento… Tačiau, jei sužinotume, kas tuose “centruose” vyksta, abejoju, ar ir Maestro Bulgakovas nebūtų per silpnas tai pavaizduoti.
J.Kiaunienės istorija ir ypač tai, kaip ji vystosi dabar, brangieji ponai, yra tik vienas realus ir tikras įrodymas, koks mūsų valstybės veidas, kurį slepiame po mandagia europietiška šypsena, rankų paspaudimais diplomatiniuose susitikimuose ir aptakiomis nė iš tolo neatskleidžiančiomis realybės metinėmis kalbomis, kurias rodo visos televizijos ir komentuoja politologai (!!!).
Turime šlykčią evoliucionuojančio postkomunizmo santvarką savo valstybėje, kaip tą santvarką bevadintume – esmė ta pati. Turime paslėptą, pogrindinį fašizmą, sistemingai perdavusį savo ideologiją visoms valdymo struktūroms, kurią stropiai saugo vyriausia postkomunistinė-fašistinė institucija – dabartinės Lietuvos teisėtvarka.
Garbiojo Jean Baudrillard simuliakrai mūsuose įgyja tokias formas, kurios graso žmogaus dvasiai ir pačiam žmogui fiziškai, nuo kurių beveik nėra apsaugos, kurių savivalę gina teismai, kurioms veikimo galią suteikia premjerai ir kurias nuo kitų Europos bei pasaulio valstybių žvilgsnio oriai uždengia Aukščiausio Teismo teisėjo ir Prezidento (taip pat simuliakro) mantijos.
Valstybės simuliakras Lietuvoje nebėra postmodernistiškai lengvas, išbaigtas, tarsi fasadinis realybės medija variantas.
Lietuviškuosius postkomunistinius simuliakrus kuria neandertaliečiai, valgantys žalią mėsą ir dėl nudirto kailio gabalo kuoka užmušantys savo gentainį. Lietuvoje pilietis neturi jokių teisių – jis bet kada gali būti susidorojimo objektu. Šie neandertaliečiai sėdi seimuose – jų ten daugiausia – ir rūpinasi vien rinkimais. Jie kuria neandertalietiškus simuliakrinius įstatymus.
Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuri įstatymo vardu pasakytų paskutinį žodį. Pskutinis valstybės žodis pernelyg dažnai nusikaltimą paverčia įstatymiškai teisėtu aktu. O dėl įstatymų tobulinimo, dėl pakeitimų, ko gero, turėtų vykti tikriausi pogrindiniai mūšiai. Įdomu, kiek nukautųjų gulėjo, kai buvo kuriami nutarimai, neva saugantys ligonio asmeninę informaciją apie jo susirgimą. Kai psichiatriniai centrai bei ligoninės tapo uždaros labiau nei kalėjimai? Ko buvo tuo siekiama ir kas nuo ko norėjo apsidrausti? Kieno baimė buvo tokia didelė? Iš tiesų – ar ligoniui pavojingiau, kad kas nors sužinos kuo jis serga, ar pavojingiau, kai jis, uždarytas į psichiatrinę, negali niekam pranešti, ką mato aplinkui ir kas daroma su juo?
Ir dar – kokiu būdu atsirado valstybėje antra sistema, visiškai dubliuojanti policijos veiklą? Kokiam tikslui ji buvo sukurta ir kas jos sukūrėjai? Šiandien visiškai aišku – “ekskomisarai” yra susiję su kai kuriomis nusikalstamomis veiklomis. Kaip taisyklė – kur tik pinigų plovykla – ten “objektą” saugo “ekskomisarai”.
Baisu pagalvoti, kad valstybėje egzistuoja visiškai oficiali represinė institucija, kuriai “kažkokiu būdu” pavaldžios uždariausios valstybėje ligoninės, kur patekęs žmogus praktiškai visiškai neturi jokių teisių, o jo “nepakaltinamumas”, konstatuotas tokioje įstaigoje ir patvirtintas vyr. gydytojo parašu, garantuoja, kad viduje vykdomi nusikaltimai prieš žmogų ir jo teises niekuot nebus atskleidžiami teismuose.
Manau, kad Lietuvoje tokiose įstaigose, kur policinė struktūra ranka rankon dirba su psichiatrais, šiuo metu pilnai gali vykti nusikaltimai, pralenkiantys Lubiankos žiaurumus.
Teko skaityti, kad šiuo metu Prancūzijoje, o taip pat ir kitur, yra tiriami žiaurūs nusikaltimai, padaryti vaikų namuose, kuriuose dirbo sadistai, atkasama sudegintų kaulų, ieškomi liudininkai. Valstybės rimtai ir atsakingai žiūri į tokias siaubingas anomalijas dabartinio laikmečio fone. Ar nepakanka Lietuvos Generalinei prokuratūrai kad ir vieno ponios Jūratės Kiauninės atvejo, kad būtų atliktas išsamus auditas psichiatrinėse ligoninėse, kurį atliktų ne vien Sveikatos apsaugos ministerijos komisija? Į šią komisiją turėtų įeiti ir visuomenėje žinomos asmenybės, o pirmiausiai – p. Dainius Puras, kuris eilę metų nenuilstamai dirba, kad psichiatrinėje ligoninėje atsidūręs pilietis jaustųsi tebesąs visuomenės nariu, o ne įkalinta beteise būtybe.
Gal pravartu būtų visiems sužinoti, kiek ligonių gydoma niekur pasaulyje nebevartojamais vaistais, elektros šoku ir – o, siaube! – gal pasirodytų, kad netyčia kur kas egzistuoja ir slaptas “krematoriumas”? Nes tai, ką patyrė Jūratė Kiaunienė, leidžia kurti pačias baisiausias fantazijas.
Bet kurioje šalyje užtektų vieno vienintelio panašaus atvejo, kad būtų daromos reformos, keičiami įstatymai, kad bereikalingas sistemos uždarumas būtų panaikintas. Nežmoniška, kai psichiatrinėje atsidūręs žmogus, negali niekam paskambinti, negali būti lankomas, jam negalima atnešti gėliu, skanėstų pakalbėti, palaikyti… (Atsiminkime mūsų tautos genijų M.K.Čiurlionį, kuriam pervarginta psichika atsidūrus tokioje įstaigoje praėjusio amžiaus pradžioje, nebuvo leidžiama tapyti, o jo darbai, atlikti ten, buvo paprasčiausiai sudeginti krosnyje).
Tai egzistuoja Lietuvoje dabar. Pridėkime dar, kad į psichiatrinę bet ką bet kada galima uždaryti be teismo nutarties ar būti nuvežtam ir “saugomam” ekskomisarų vyrukų…
Taip gali atsitikti vienišai pensininkei, kurios buto gviešiasi jauna, sveika, niekur nedirbanti kaimynė,arba verslininkei, kuriai pernelyg gerai sekasi meniškas, retas verslas. Psichiniu ligoniu pilnai gali būti pavadinta ir rašytoja, rašanti šį straipsnį, nežiūrint į jos kūrybinius sugebėjimus, reikalaujančius ne vien tik sveiko loginio proto, bet dar ir žmogiško jautrumo bei daug kitų savybių.
Išties…
Pradedu tikėti rašytoju Vytautu Petkevičiumi, kad visas mūsų išsivadavimas tikrai sugalvotas buvusiųjų specialiųjų tarnybų. Jiem reikėjo laisvės, kur jie nebūtų priversti pakeisti savo požiūrio į daiktus bei reiškinius, tačiau atsikratytų turtinės “uravnilovkos” ir niekas neberibotų jų turto kaupimo apetitų. Ir nebereikėtų prieš Maskvą atsiskaityti – jie patys sau “Maskva” ir patys – visų partijų viršūnėse, pirmieji rinkimų sąrašuose. Ir niekas jų negali pajudinti, nes – “trūksta svarių įrodymų”.
Tačiau prisiminkime “balandžius”.
O kas, jei vienas kitas balandis, Aukščiausiojo valia parskridęs atgal į gyvenimą, neužmirš, ką matė ir patyrė kalėjime, areštinėje, psichiatrinėje ligoninėje? O jei jis dar bus ir nepraradęs kalbos dovanos? O jei dar atsiras ir kas išklauso nelaimingojo ir nelaiko jo išprotėjusiu, patiki?..
Įdomu, kaip jaustųsi tie iškrypę, prasigėrę, degradavę, iš žmogaus kančių susikrovę turtą, manipuliuojantys žmonių likimais, nuteisiantys nekaltus “antžmogiai”, jei per pasaulį iš Rytų Europos kurios nors postkomunistinės šalies pereitų koks romanas apie balandžius, kurie nugali tamsą? Kuris neišvengiamai priverstų kiekvieną bet kurios šalies skaitytoją pasidomėti – o kas gi buvo tuo metu tos šalies premjerais, prezidentais?.. Juk tie žmonės dar tikisi ilgus metus išbūti politikoje ir veržiasi net į tarptautinę politiką? Ar jie kartais nebijo jei ne dėl savo, tai dėl savo vaikų vardo?Ar jų vaikai ir anūkai nebus priversti keisti savo pavardes? Juk gėda turėti tą pačią pavardę, kurią turi siaubingas plačiai nuskambėjusios knygos herojus… Vadintis kad ir kur kas žaismingiau – Franku Kruku – juk nelabai kas norėtų…
Tiesą sakant, juk tik jie vieni ir gali šiandien tą padaryti – balandžiai.
Todėl – nepasiduokite, ponia Jūrate.
Kažkas labai bijo, kad jūsų skausmo istorija neįgautų pagreičio iki rinkimų, nes tada kažkieno rinkiminė kampanija subliūkštų kaip muilo burbulas.
Nepsiduokite, mieloji balande…
Yra įkurta nukentėjusių nuo teisėtvarkos organizaciją, kuri vadinasi “Desperacija”. Jai vadovauja mūsų bičiulė Giedrė Gorienė. Mūsų, nukentėjusių, labai daug, ir jei netylėsime, išeisime iš vidinės desperacijos, kurią patyrėme gyvendami savo valstybėje. Valstybė yra mūsų. Nesvarbu, kad jie mano, jog jie valdo valstybę, ekonomiką, teisėtvarką ar kiekvieno iš mūsų likimą…
Bet Valstybė yra mūsų.
Jie šiandien niekaip nepatikės, kad balandžiai nugali tamsą, bet taip yra – balandžiai nugali, nes žmogaus, virstančio balandžiu, kelio jie negali kontroliuoti.
Kiekvieno laikotarpio istorija turi savo šiukšlyną.
Jie ten jau užsiėmė savo vietą.
2008-08-28
"Karštame komentare" skaitykite: Rokiškio "psichuškė" – po A.Sadecko sparneliu
