„Gyvenu šioje sodyboje beveik trisdešimt metų, greitai bus jubiliejus. Patiko. Dar studijų metais gėrėjausi mūsų gamta, viliojo pievų kvapas, miškas, jame gyvenantys žvėrys ir paukščiai. Čia mačiau darną ir ramybę. Kai atvykau į šią sodybą, net nemaniau, kad kažkada teks savo kiemą ginti ginklu. Ir nuo ko? Nuo užklystančių vilkų“, – dėstė Vytautas, baigęs pedagoginį, o po to, panoręs, įgijęs miškininko specialybę.
„Jau keletą metų taip, anksčiau to nebuvo. Retsykiais pastebėdavai vilko pėdas ir tiek. O dabar nėra pavasariais ir rudenį ramybės. Iškritus sniegui su savo ištikimu keturkoju išeiname ieškoti vilkų pėdų. Du kartus pėdos nuvedė į vilkų urvus. Miškas tankus, galima sakyti, drėgnas raistas, štai, ir įsikūrė. Nekvailas padaras, pajutęs grėsmę, nebegrįžta, išeina išsivesdamas savo šeimyną. Tad man ramiau ir mano aplinka gyvena be grėsmių“, – pasakoja Vytautas.
Oficialiuose šaltiniuose teigiama, kad šalyje yra mažiausiai 292 vilkai – 84 daugiau nei 2013 m. (2014 m. vilkų apskaita nebuvo tvarkoma – redakcijos pastaba). Tačiau šiais skaičiais netiki nei miškininkai, nei medžiotojai, nei ūkininkai, nes vilkė paprastai veda 4–6 vilkiukus, kitą kartą vados būna ir gausesnės.
Vykdant vilkų apskaitą 2013 metais privačiuose miškuose medžiotojai aptiko 132, o miškininkai valstybiniuose miškuose – dar 222 vilkų pėdų. Vadovaujantis dar 1964 m. patvirtinta laukinių žvėrių apskaitos metodika, apskaita vyksta tik 20 proc. visos teritorijos ribose – logiškai galvojant, vilkų teoriškai yra bent penkis kartus daugiau.
„Esame čia iš tų laikų, keturios sodybos, visi ūkininkauja, aš čia toks laisvamanis „prie miško“ ir „meno“, bet pilkį pažįstame ne iš pasakojimų. Vieną kartą, senokai, buvo įsisukę pavasarį, prieaugį kaimynų padraskė. Gaila buvo žiūrėti. Suėjome vyrai, papypkiavome ir nusprendėme, kad reikia kaip tai tvarką įsivesti. Keletą naktų sugulę panaktinėjome, smulkiais šratais jauniklius pavaišinome, kokį tai laiką buvo ramu, aplenkdavo mūsų pusę. Padėjo“, – neskubėdamas dėstė Vytautas.
Vilkai, mokydami savo jauniklius, aukų nesirenka. Jiems patogus grobis – pamiškėje besiganantis gyvulys.
Mūsų pasienio pakraštyje dažnai ūkininkai randa paklaikusius iš baimės likusius gyvulius – apkandžiotus, praradusius jauniklius, išdraskytais viduriais, bet dar gyvus. „Keistai atrodo – rūpinamės vilkais, bet numojame ranka į draskomą gyvulį“, – sako Vytautas.
2012–2013 m. medžioklės sezono metu nušautas 31 vilkas, 2013–2014 m. – 38 vilkai. Paradoksas: remiantis oficialiais statistikos duomenimis, 2011 m. pradžioje buvo 739 vilkai, per keturis ateinančius medžioklės sezonus leidus sumedžioti tik 129, vilkų sumažėjo iki 292.
Tokią informaciją randame Aplinkos ministerijos viešinamoje informacijoje, tai patvirtina ir medžiotojai. Atsakymas greičiausiai slypi kitur – Europos Sąjungoje vilkai yra saugomi Berno konvencijos, tačiau Baltijos šalys turi teisę reguliuoti jų populiaciją, gaunant finansavimą. Lietuva yra įsipareigojusi išlaikyti ne mažiau kaip 250 vilkų. Štai todėl Aplinkos ministerijos klerkams greičiausiai ir rūpi ne tiksli vilkų populiacija, o formuluotė „ne mažiau“.
„Kad ir ką augini – karvę, avį ar tą vištą, vis tiek pikta, kai įsisuka kailiniuotasis lengvesnio pramano pasigriebti, o čia vilkas ir dar ne vienas. Jų populiacija pastaruoju metu tikrai yra padidėjusi. Jaučiame. Einu pamiške, plikomis rankomis, keliuku pupsi traktorius, žiūriu, vilkšunis stovi akis įbedęs. Uodega nuleista, nebūdinga gyvuliui, mintimis sumečiau, kad aplinkiniai tokių nelaiko, neuostinėja nosį nuleidęs, bet žiūri tokiu veriančiu žvilgsniu… Ir tik gerai įsižiūrėjęs supratau, kad tai vilkas. Riktelėjau kelis kartus ir tiek jį temačiau – nėrė į mišką, – prisiminimais dalinosi Vytautas. – Pavasariais, kai jaunikliai paauga, vilkai pasidaro aktyvesni. Bet šis padaras yra labai atsargus, užtenka vieną kartą gerai „įperti“ į kailį, užmiršta tavo laukus ilgam ir eina lengvesnio grobio ieškoti, jauniklius mokinti į kitas vietas“.
„Jei grubiai pasakyti…“
Vilkų daroma žala ir su tuo susijusios problemos atėjo ir į Anykščių kraštą. „Prisimenu, pokario laikotarpiu, tada aš dar buvau mažas, tėvai tarpusavyje kalbėjo: „Vilkai pamiškėje sudraskė besiganantį kumeliuką“. Tais laikais buvo įvykis visame rajone. Medžiotojai buvo nustebę, čia niekada dar nebuvo vilkų, net miške sudraskyto gyvulio neaptikta. O šiandien vilkai atakuoja palaukėse ganomus gyvulius ir nieko negalime padaryti. Toks susidaro vaizdas ir peršasi mintis, kad mes gyvename dėl jų“, – kalbėjo Anykščių rajono ūkininkas Stanislovas Pikčiūnas.
„Pasakysiu grubiai, kaip ūkininkas: šios srities specialistai nei velnio nieko neveikia. Aplinkos apsaugos ministerija ar jai pavaldžių institucijų pareigūnai turi pradėti vesti apskaitą, o ne iš lubų teikti skaičius, kiek mūsų miškuose gyvena vilkų, kokia jų populiacija. Keistai atrodo, kai vienoje informacijoje teikiama vienokia informacija, kitoje atvirkščiai.
Tikslios vilkų padarytos nuostolių sumos dar neturiu, popieriukus tąsome, tačiau ir taip aišku, kad šie praradimai gerokai viršys valstybės kompensaciją. Negausiu ne tik išmokų už prarastas ėriavedes ir prieauglį, augintą mėsai, bet neteksiu ir tiesioginių išmokų, nes ūkyje sumažėjus gyvulių skaičiui nebeužtenka gyvulių ganyklų plotams užpildyti, kaip to reikalauja sutartiniai įsipareigojimai. Reikalingas proporcingas skaičiavimas – tiek privačių, tiek ir valdiškų miškų, o ne taip – „pamatavo“ 20 procentų valdiškuose miškuose galimas pėdas, o 80 procentų pamiršo.
Kai sudėjome tuos rezultatus, kaip nustato patvirtintos Aplinkos apsaugos ministerijos normos, ir medžiotojų, ir gamtos apsaugos skaičiai atitinka tuos rezultatus, ką fiksuoja urėdijos, įsivedus boniteto skalę, kurioje aiškiai matomas miško našumas.
Ar valdininkai iš savo kabinetų minkštų kėdžių ir personalinių automobilių taip temato mūsų problemas, o gal nemoka skaičiuoti? Gal čia slypi kitos priežastys?
Mus pasiekia ir tokia informacija, kad ES parlamentui teikiama klaidinga informacija, o tai reikėtų traktuoti kaip dokumentų klastojimą, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi. Mano nuomone, jiems ir patikėtos tokios tarnybos, kad būtų vedama padori ir tvarkinga apskaita.
Pagal patvirtintą apskaitos reglamentą, vilkų sumedžiojimo duomenis ir medžiotojų teikiamas apskaitas, Lietuvoje yra žymiai daugiau jų, o daroma žala tai patvirtina. Taikykime patvirtintas apskaitos normas, o ne bandykime ūkininko sąskaita tvarkyti ir pridengti savo nepadarytus darbus, norint pasirodyti šventesniais už šventuosius“, – nevyniodamas žodžių į vatą rėžė ūkininkas.
Tai kiek vilkų apsigyvenę rajonuose?
Kalbantis su atskirų savivaldybių žemės ūkio skyrių administracijos darbuotojais, jie negalėjo atsakyti, kiek vilkų apsigyvenę jų rajone, bet kad daroma žala paskutiniais metais yra padidėjusi ir labai jaučiama, patvirtino dauguma savivaldybių žemės ūkio skyriai.
„Aš už tai, kad šią populiaciją reikia mažinti, – nedvejodama pasakė Dalia Venskūnienė, Vilkaviškio rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus darbuotoja. – Proto reikia turėti, teigiant, kad Lietuvoje yra tik 300 vilkų. Žymiai daugiau. Paskaičiuokime, kiek papjovė per vasarą galvijų. Kokie nuostoliai ne tik ūkininkui, bet ir valstybei“.
Pykčio dėl padarytos žalos neslepia ir Kęstutis Šimkus, Šiaulių rajono ūkininkas. Jis stebisi, kodėl Aplinkos apsaugos ministerijos taiko tokias iškreiptas ir realijų neatitinkančias taisykles.
„Aš negaliu apginti savo nuosavybės, o jis, išėjęs iš miško, gali draskyti mano rankomis ir prakaitu užaugintą turtą! Ar sveiko proto dar likę? Sprendžiame klausimą: ar mes dėl vilkų, ar vilkai turi būti savo gyvenamosiose vietose? Kitaip būsime priversti uždaryti savo ūkius ir naikinti verslus. Viena ėriavedė sveria apie 60 kilogramų, man bus sumokama 200 eurų. Mieli ponai, o žala, kuri yra nepamatuojama? Ėriavedę reikia užauginti, paruošti, kad vestų sveikus ir veterinarijos sąlygas atitinkančius ėriukus“, – piktinosi ūkininkas.
„Vien tik Šilalės rajone per praėjusius metus papjauti 49 naminiai gyvūnai, nukentėjo net 37 ūkininkai. Šių metų nuostoliai dar skaičiuojami ir jie tik augs, nes vilkai saugomi labiau nei ūkininkai ir jų gyvuliai. Paradoksas, tačiau tiesa tokia – viena gyvūnų rūšis yra svarbesnė už kitą. Vienas vilkas yra svarbesnis už dešimtis sudraskytų, merdinčių naminių gyvulių,“ – susitikime sakė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.
Kalvarijos savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vyriausioji specialistė Laura Bagdonaitė sakė, kad jų rajone papjauta 18 galvijų prieauglio ir 12 avių. Ūkininkams jau išmokėta daugiau nei 4 344 tūkst. eurų žalos.
Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra teigė, kad vilkai – pagrindinė jų rajono bėda. Į Šilalės savivaldybę kreipėsi 37 ūkininkai, kuriems vilkai sudraskė 49 galvijus (iš jų 7 avis). Padaryta 10 305 eurų nuostolių. 2013 m. į savivaldybę kreipėsi 19 pareiškėjų, kuriems vilkai papjovė 26 galvijus (iš jų 4 avis), patirta žala siekė 4 437 eurų. Šiais metais jau kreipėsi 11 ūkininkų, kuriems vilkai sudraskė 13 galvijų, patirta nuostolių už 2 509 euro.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, praėjusiais metais vilkai sudraskė 706 ūkininkų augintinius – buliukus, telyčaites, avis, ėriavedes, ožkas, karves. Kiek kaimo žmonėms dėl patirtų nuostolių išmokėta kompensacijų, informacijos nėra.
„Taip ir norisi paklausti: ar žmogui, baigusiam socialinius mokslus, yra sunku susigaudyti elementariose gamtos tiesose? Tokiam tikrai ne vieta ministerijoje, o, kad neliktų be darbo, drąsiai sakau, įdarbinsiu pas save piemeniu, avis ganyti, susipažins su gamta, galės paskaičiuoti, kiek į pamiškę saulėlydyje išeina vilkų. Kaip paslaptį, nemokamai pasakysiu tokiam viceministrui: vilkai dauginasi, ir jei pas mus, kaip teigia mūsų ministras, Lietuvoje yra 292 vilkai, tai jau kitoje vadoje jų gali būti per tūkstantį. Viceministre, ar jūs nemokate viščiukų skaičiuoti rudenį?“ – žvelgdamas į pamiškę išrėžė ūkininkas Stanislovas Pikčiūnas.
Rimas Špėlis
