Trys skaičiai įrodo, jog pasaulis pralaimi kovą su globaliniu atšilimu. Pirmasis yra garsieji 2 laipsniai Celcijaus – riba, kurios pasaulis susitarė neviršyti šylant klimatui. Jau dabar matyti, kad susitarimas patiria fiasko. Antra yra numatyta anglies dvideginio riba, kuri galėtų patekti į atmosferą per artimiausius 50 metų išvengiant klimatologinių katastrofų. Nustatyta riba yra 565 gigatonos ir tai atrodo dideli skaičiai. Tačiau remiantis dabartinėmis tendencijomis toks anglies dvideginio kiekis į atmosferą bus išleistas vos per 16 metų. Taigi nuo plano atsiliekama kone trigubai. Ir paskutinis opus dalykas – požemiuose likusios naftos kiekis. Šiuo metu apatiniuose žemės kloduose galėtų būti naftos, kuri sudegdama išleistų į aplinką apie 2795 gigatonų anglies dioksido. Paradoksalu, tačiau aplinkosaugininkų nuomone dar neiškastos naftos kiekis yra per didelis.
Šią problemą pažymėjo Pietų Afrikos Respublikos mokslininkas Jonathanas Dealas, kuris taip pat mano, jog šiuo metu reikia jaudintis ne dėl naftos trūkumo, o dėl jos pertekliaus gelmėse. Sudeginus tokį kiekį naftos negalima kalbėti apie klimato katastrofų išvengimą. Jo nuomone, neverta tikėtis, jog kas nors leis neišnaudoti šių gelmėse slypinčių turtų. Juolab, jog faktiškai jie jau parduoti ir paversti kokiu nors piniginiu ekvivalentu. Taigi nors nafta vis dar slypi gelmėse, žvelgiant ekonominiu požiūriu ji jau yra virš žemės.
Apie priklausomybę naftai savo paskaitoje kalbėjo ir filantropas Yossie Hollanderis, kuris didelę gyvenimo dalį skyręs verslui, nusprendė užsiimti visuomenine veikla pasirinkdamas aplinkosaugos ir ypač priklausomybės naftai kryptį. Y. Hollanderis netgi įkūrė atskirą „Laisvi nuo degalų“ fondą.
Įrodydamas, kokie esame priklausomi nuo naftos ir jų magnatų, Y. Hollanderis pradeda vaizdžiu pavyzdžiu – naftos išteklių vertė yra didesnė už bet kokį kitą pasaulyje esantį turtą. Ar galima tikėtis, jog kas nors atsisakys tokio turto aplinkosaugos vardan? Pasaulyje yra aukso, kuris bendrai galėtų būti įvertintas 8 trilijonai dolerių, bankuose esamų depozitų už 14 trilijonai dolerių, verslo kompanijų bendras turtas gali būti vertinamas beveik 70 trilijonų dolerių, o valstybių skolos siekia 102 trilijonus dolerių. Ir pagaliau pasaulio naftos rezervas gali būti vertinama – 180 trilijonų. Remiantis Y. Hollanderio logika, naftos sektorius yra pats galingiausias pasaulyje.
Pasaulyje tiesiog nėra tokių pinigų ar kitų ekvivalentų, kuriais būtų galima nupirkti visas naftos atsargas. Čia susiduriama ne tik ekologinėmis, tačiau ir ekonominėmis problemomis – nafta veda prie ekonominių krizių. Y. Hollanderį gąsdina ne tik klimato atšilimas ir oro tarša, tačiau ir tai, jog vis daugiau pasaulio gyventojų išlaidų skiriama šiam iškastiniam turtui.
Jungtinėse Amerikos Valstijose nafta sudaro net 70 proc. išlaidų skiriamų kurui. Kiekvieną dieną importuojama naftos už 1 milijardą dolerių ir tai sudaro didžiausią dalį užsienio prekybos disbalanse (15 proc. užsienio prekybos deficito). Tuo tarpu anglies anglis, branduolinis kuras ir atsinaujinantys šaltiniai sudaro tik 8 proc. visų valstybės išlaidų kurui. Nors šios kuro rūšys padeda išgauti 81 proc. elektros.
Angliai per metus išleidžiama vos apie 30 milijardų dolerių. Panašios yra ir emisijų proporcijos. Transportas sudaro gerokai didesnę taršos dalį negu elektrinės. Taigi pagrindinė energetikos problema turėtų būti ne anglies keitimas dėl elektros, tačiau naftos keitimas dėl transporto. Visgi žvelgiant į dabartinę politiką transporto ir jo priklausomybės naftai problema yra nustumiama į šoną.
Taigi nors naftos aplinkosauginiu požiūriu yra daugiau negu reikia, tačiau nestabdant jos vartojimo keliaujama link ekonominės prarajos. Ekspertai ginčijasi, kiek tiksliai naftos yra likusios žemės gelmėse, tačiau kad ir koks būtų atsakymas, akivaizdu, jog mobilumo ir urbanizacijos procesai yra greitesni nei naftos išgavimą. Y. Hollanderis teigia, jog didžiausią grėsmę kelia milijardinės šalys – Kinija ir Indija. Jose vyksta milžiniška urbanizacija, į miestus persikelia po 15 milijonų kaimo gyventojų per metus. Įsikūrę miestuose jie nebeina pėsti į savo laukus, į savo darbus miestuose paprastai važiuojama. Paskui gyventojus keliauja ir maisto produktai, šie nebėra tai, kas susirenkama savame darže. Todėl gąsdinančiais tempais auga šių valstybių naftos suvartojimas. Viskas veda prie neišvengiamo dalyko – naftos brangimo.
Vartojimui augant panašiais tempais naftos pakaks dar 1000 metų, tačiau opesnis klausimas – kiek naftos mes turime, kuri kainuotų mums įprastą kainą – apie 50 dolerių už barelį? Y. Hollanderio atsakymas – tokios pigios naftos pasaulyje praktiškai nebeliko. Klodai galintys aprūpinti daugybę kartų nebedžiugina, jei barelio kaina kada nors sieks 1000 už barelį (t.y. apie 20 kartų daugiau nei dabar).
Daug kas daroma pakeičiant taršius energijos išteklius saulės, vėjo ar netgi branduoline energetika, tačiau jos yra bejėges keičiant taršiausią sektorių – transportą. Y. Hollanderis siūlo laužyti transporto monopolį ir pareiti prieš šių šaltinių – metanolio, etanolio, gamtinių dujų ir elektros. Visi jie pigesni, švaresni ir yra gali būti prieinami jau šiandien.
Atsiranda trys problemos – automobilių gamintojai, degalinės ir įstatymai. Daugelis automobilių nėra pritaikyti švaresniam kurui arba bent jau jų mišiniams. Pavyzdžiui, Kinijoje ir Brazilijoje populiariais tampa benzino ir metanolio arba benzino ir etanolio mišiniai, tačiau JAV tokių automobilių beveik nėra. Tačiau net jei būtų pakankamai tokių automobilių – nėra degalinių, kurios prekiautų tokiais mišiniais. Juk degalinės yra priklausomos nuo naftos kompanijų.
Europoje ši problema nėra tokia aktuali kaip JAV. Čia mažiau problemų kelia tiek automobilių konvertavimas į benzininių variklių į dujinius, tiek dujų įsigijimas degalinėse. Palyginimui – Europoje variklio pakeitimas kainuoja apie 200 eurų, JAV – 6000 dolerių ir daugiau. Natūralu, jog amerikiečiai nėra motyvuoti keisti variklių tokiomis kainomis, o degalinės pardavinėti natūralias dujas, kadangi pirkėjų beveik nėra.
Pats Y. Hollanderis papasakojo kuriozinį atvejį, kuris įrodo, jog kai kurie aplinkosauginiai reikalavimai yra tokie absurdiški, jog veikia prieš ekologiją. Turėdamas elektra varomą automobilį Y. Hollanderis buvo priverstas sumokėti baudą už tai, jog šis neturi pažymėjimo dėl automobilio taršumo. Priežastis paprasta – elektromobiliai apskritai neskleidžia emisijų ir to neįmanoma išmatuoti nesant jokiam dujų išmetimo įrenginiui.
Y. Hollanderis tiki, kad išsivadavimas iš priklausomybės naftai yra įmanomas, ir kiekvienas jau dabar turi pradėti rūpintis tiek aplinka, tiek savo pinigine. Kita vertus, prisiminus kokia yra žemės kloduose slypinčios naftos vertė, galima įsivaizduoti, kaip gali būti laužomos iniciatyvos švarinant transporto sektorių.
