Vidmantė Jasukaitytė
Esu nepartinė ir niekada jokiai partijai nepriklausiau, todėl laisvai galiu bendrauti su visų partijų ir visokių pažiūrų žmonėmis. Susipriešinimą tarp “kairės” ir “dešinės” visada laikiau dirbtiniu, nes, mano giliu įsitikinimu, aktyviausiems ir labiausiai bijantiems atpildo buvusių slaptųjų tarnybų tarnams saugiausias užutekis kaip tik buvo dešinė, ir buvo aiškiai matomos kai kurių pastangos įsitaisyti kuo arčiau aukščiausios Tarybos, vėliau – Atkuriamojo Seimo Pirmininko. Tokie laiku metė bilietus (tačiau dėl savo buvusios veiklos niekada viešai neapgailestavo).
Esu įsitikinusi, kad partiniai, kurie liko partijoje, yra verti pagarbos vienu aspektu – kad neskuba išsižadėti principų vardan prisitaikymo prie naujos valdžios, neverčia kailio.Tokie žmonės man visada labiau imponavo negu persidažėliai, juo labiau, kad paskutiniais dešimtmečiais į partiją buvo priimami tik patys nepriekaištingiausi, – o argi galima kaltinti žmogų, kad jis prisiima narystę partijoje dėl to, kad galėtų atskleisti savo sugebėjimus, kažko pasiekti savo veikloje, moksle, gamyboje?
Kaip ne kaip, jeigu Lietuva Tarybų Sąjungoje buvo pirmaujanti respublika, – to niekaip nebūtų galėję būti be partinių lietuvių, nes partija, kaip žinome, tada vadovavo viskam. Tačiau taip, matyt, atrodo tik žvelgiant iš paviršiaus. Tikriausiai žmonėms, staiga atsidūrusiems tarsi ir aukštesniame lygmenyje, ypač, kada oficiali propaganda skelbia, kad tas sluoksnis yra aukštesnis savo sąmoningumu, kad partiniai – priešakinė gyvenimo linija, – tikriausiai nori nenori ima patikti tas buvimas tame “aukštesniame” sluoksnyje, jie įgauna savotišką tarsi apsaugą, niekas tavęs nebegali viešai smerkti ar įvardinti tavo netobulumą. Esi partijos narys – reiškia, savaime įgauni didesnį laisvės laipsnį absoliučiai visiems savo veiksmams, esi tarsi po skėčiu, po priedanga ir nejučiomis susitapatini su tuo skėčiu. O paskui pasirodo, kad ir nebemokėtum gyventi be tos priedangos. Skėčio spalvos apšviečia tavo veidą ir niekas nebežino, koks esi iš tikrųjų.
Šiandien niekaip negalime tvirtinti, kad pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas būtų kuo nors trukdęs Atgimimo procesui Lietuvoje, – greičiau jis, būdamas tarp dviejų jėgų – tautinio išsivadavimo ir Maskvos, – sugebėjo pačiu nepavojingiausiu būdu išlaviruoti taip, kad nebuvo preteksto panaudoti jokių jėgos priemonių tam išsilaisvinimui sustabdyti, o kas sako atvirkščiai – paprasčiausiai yra politiniai priurpaliai, norintys prisidėti sau dar kelis “taškus”, puldami negyvą liūtą – tokia šiandien yra buvusi komunistų partija. Ir apie tai nebeverta kalbėti.
Partijos nebėra, jos vadovas – sugebėjęs įgyti didžiulį žmonių pasitikėjimą, šiandiena sunkiai serga ir mes jam linkėkime kuo geresnės sveikatos ir kuo daugiau jėgų. Juo pasitikėjo net tie, kurie nekentė komunistų ir kurie buvo nukentėję nuo tarybų valdžios, – išties fenomenali charizma…
Tačiau liko nariai, kurie, ne tik pakeitę porą kartų savo partijos pavadinimą, bet ir perėję kitokias mutacijas, dabar vadinasi socialdemokratais ir, kad ir kaip bebūtų keista, pagal savo elgesį jie nebėra nei komunistai, nei socialdemokratai.
Mutantai Socialdemokratų partijoje
Taip greičiausiai įvyko todėl, kad į partijos gretas atėjo taip vadinama naujoji karta, kuri apdairiai buvo ugdoma kaip būsimieji partiečiai. Jie dabar sudaro savo partijos politinį elitą ir yra valdžios viršūnėje. Tačiau, išmokę daugybę formalių dalykų bei politinio susiklausymo, jie tapo neatpažįstamo darinio ideologai pagal išorinius skiriamuosius ženklus, o pagal vidinius… Sunku net pasakyti.
Šiaip ar taip jie tapo žaidėjais, – gudriais, vieningais, nuolatos strateguojančiais, ypač vertinančiais socialinį saugumą, o ir saugumą apskritai. Dėl savo saugumo jie nevengia jokių sandorių, kurie tik gali atnešti pelną. To juos išmokė iškreiptas rinkos dėsnis, kaip škvalas, užgriuvęs nepriklausomą Lietuvą, nušlavė daugybę vertybių, sunaikino ir pražudė daugybę gyvybių. Jie naudojasi korupcija savo partijai stiprinti, žinoma, tikrai kai kurie iš jų nepamiršta savęs.
Tai mažiausiai liečia arba visai neliečia žmonių, kurie turi aiškią profesiją, didžiulį profesinių žinių bagažą, kuriems partijoje gerai jaustis leidžia jų ilgametė profesinė bei partinė patirtis, bei nuoseklumas, išplaukiantis iš pažiūrų. Tai, manau, neliečia ir tų, kurių profesija – politikas, filosofas, kurie gerai žino politinių žaidimų klasiką. Ir neliečia tų, kurie iš padorumo nekeitė politinio kailio, nepersiėmė pažiūromis, kuriomis arba nepasitikėjo, arba nepasitikėjo žmonėmis, kuriančiais naują tvarką. Tie yra ir visada bus toli nuo politinio elito, tačiau būtent jie padaro, kad partija būtų pilnavidurė. Savotiški donorai, iš to nepatiriantys kokių nors malonumų sau. Pasiaukojantys.
Keista partija, turinti tiek daug klusniai besiaukojančių vardan partijos, kurios patys nėra nė kiek perpratę ir visiškai nėra suvokę jos esmės, – kas ir dėl ko ją sudaro, kokia jos paskirtis, istorinis vaidmuo…
Ką jau ką, o užangažuoti ta partija mokėjo. Vardan kažkokių simuliakrinių idėjų, kurių šiandien plaikstosi tik sunešioti apdarai nuo seniai sudūlėjusio kūno.
Tačiau dvidešimt metų po nepriklausomybės leidžia pradėti galvoti ir apie istorinį partijos vaidmenį. Kuo ji prisideda prie valstybingumo stiprinimo, prie demokratijos. Kokias vertybes ji išpažįsta ir skelbia, ir vardan ko.
Šiandiena mane labiausiai stebina šioje partijoje vienas dalykas – jos amžino priešo fenomenas. Niekaip negaliu suvokti, kaip žmonės, kai kurie jau kelintą kadenciją dirbantys Seime, vis dar negali žiūrėti į vieną pusę drauge su visais pagrindiniuose valstybės vystymosi strategijos principuose. Juk partijos viena nuo kitos skiriasi tuo, kad skirtingai mato kai kurių klausimų sprendimo galimybes. Bet valstybė… Valstybės ir jos žmonių gerovė – tai švyturys, į kurį šiaip jau turėtų plaukti visų partijų laivai. Deja…
Amžino priešo turėjimas – būtinas šios partijos gyvybės variklis. Kartais susidaro įspūdis, kad visas partijos, kuri šiuo metu opozicijoje tikslas, – subombarduoti “poziciją”. Nesvarbu, ką toji “pozicija “ skelbia, ko siekia, – amžinieji partijos strategai išeikvoja daugybę energijos, kad ją nurungtų, apjuoktų, pažemintų ir būtinai, kad tai pasiektų visą tautą.
Kam iš tiesų rūpi valstybė
Šių eilučių autorė visai neatsitiktinai siūlė baigti žvaigždžių karus ir paspausti rankas trims aiškiems esamiems ar buvusiems lyderiams. Neatsitiktinai ir ne iš romantinių polinkių – tiesiog akivaizdu, kad apačioje esantis kiekvienos partijos elektoratas elgiasi lygiai panšiai, kaip ir jų vadovai viršuje. Tiesiog gaila žmonių gyvenimui skirto laiko, kuris eina apkrėstas kažkokio įniršio. Prieš ką? Prieš savo pažįstamą, kuris priklauso kitai partijai? Kvaila ir juokinga…
Bet partijos perpetuum mobile visai nejuokingas. Todėl, kad amžinas Lietuvos socialdemokratų partijos priešas ir taikinys – tie, kurie sudaro idėjinį laisvos Lietuvos pagrindą. Šiuo metu tai – Tėvynės sąjunga.
Taip, ten nuo pat pradžių buvo gausybė prisiplakėlių, perbėgėlių iš komunistinės praeities stovyklos. Taip, ten nuo pat pradžių šmirinėjo visokie KGB, GRU, CŽV… – na ir kas? Partijos idėja, kol ji gyva ir neiškreipta, kiekvieną verčia tapatintis su savimi. Kai nebebus nė vieno, kuris tą idėją neš, partiją galima laikyti nebeegzistuojančia.
Šiuo metu tikrai yra, kas laisvos, nepriklausomos Lietuvos idėją puoselėja. Ir dabar – pykite nepykite, purkšaukite nepurkštaukite – vienas iš stipriausių tvarkingos, teisingos Lietuvos idėjos nešėjas yra Vytautas Landsbergis. Todėl, kad laisva tėvynė – tai laisvas ir orus žmogus. Ir vienintelis iš garsių politikų tik šis asmuo tebemato ir be teismo Rokiškio psichiatrinėje uždarytą verslininkę, ir aukštus postus užimančių nebaudžiamų pedofilų prievartaujamą vaiką, ir daugelį “žemiškų” dalykų, nuo kurių jau seniai nusigręžė ir nebesiteikia matyti kiti tautos išrinktieji į valdžią tam, kad ją gintų nuo tos pačios valdžios.
Iš tiesų – juk pirmutinis socialdemokratų rūpestis, kiek suprantu, eilinis pilietis, mažasis žmogus. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad jų rūpestis kaip tik – “didieji” žmonės. Susitapatinti su “didžiaisiais” – štai kur suka bures jų laivas. Su Didžiaisiais, kurie sugebėjo kiršindami tautą, mulkindami žmones, meluodami ir apgaudinėdami, nuslėpti savo tikrąją prigimtį ir atsidurti aukščiausioje valdžioje. Šiuo metu jie ir yra pagrindinė, stiprioji chuntos dalis.
Na, žinoma, stipriausias tas, kas valdo šalį, – Prezidentas. Paskui – teisėtvarką. Na, aišku, dar bankai… Bet bankai – tokia sistema, kuri žaidžia savo žaidimus. Nualintoje šalyje jie gali žaisti ką tik nori, nes valdo pinigus. Na, dar Seimas ir Vyriausybė… Bet tai – vieni niekai. Jie priklauso partijoms, o partijas visada galima nupirkti. Net nereikia pirkti visų, – nupirkai vadą arba “parėmei” partiją – ir viskas…
Ką daryti su nevaldoma Prezidente?
Su Prezidente – sunkiau. Šiuo metu ji neatrodo valdoma. Matytis tik, kad jai daromas didžiulis spaudimas. Įtariu, kad aplinka, kuri ją supa ne šiaip sau, o suformuota suineresuotų sluoksnių, kurie gali priklausyti ir chuntai.
Visiems aišku, kad šalyje klesti korupcija, kad postus užima ne vienas nusikaltėlis, kad būtina kažką skubiai keisti.
Pirmą kartą per dvidešimtį metų Prezidentė vykdo nepriklausomą politiką, teikiančią didelių vilčių, kad chuntai bus suduotas smūgis. Tai reiškia – smūgis korupcijai, konrabandai, pinigų plovimui ir, ko gero, net jų padirbinėjimui.
Pirmą kartą matosi tolimų vilčių žaros, kad savo valstybėje kada nors galėsime gyventi oriai. Reikia tik, kad Seimas vieningai pritartų kai kuriems akivaizdžiai pribrendusiems žingsniams, kuriuos šiuo metu kaip tyčia paspartino trūkęs supuvusios teisėtvarkos pūlinys. Tai – garsioji pedofilijos byla, kuri turi būti tiriama, teisingai tiriama. To laukia visa valstybė. Čia yra išbandymas kiekvienos partijos ir kiekvieno politiko.
Tačiau ką mes girdime, kas vyksta?
Kaip jie veikia
Pirmiausia, Prisikėlimo partija, kurios lyderis Seimo Pirmininkas, sukuria naktinių posėdžių situaciją, kuri nepasiruošusių ir ekonomiškai neišprususių naujųjų seimūnų rankomis sukuria visišką chaosą ir pasėja daugybės žmonių aimanas.
Tada opozicija kelia triukšmą tautoje, – žiūrėkite, ką jie padarė. Tada vienas iš politinio daržo išmestas, akivaizdžiai remiantis chuntą politikas su savo partija staiga ima rinkti parašus dėl priešlaikinio Seimo paleidimo.
Truputį prieš tai susikuria Jungtinis demokratinis judėjimas, kuris iš pradžių, prisiplakęs prie judėjimo “Kitokia Lietuva” (turinčio savo tribūną Pūko radijuje), veikdamas tarsi šio vardu susirenka sau gausią auditoriją ir, kaip paaiškėja, ima remti G.Vagnoriaus partiją.
Suskilus Prisikėlimo partijai, grupė politinių atskilėlių, nesuvokiančių, kokiais tikslais einama į Seimą, susideda su šia partija ir – neįmanomas dalykas – Vagnoriaus partija, neperšokusi žemiausio barjero per rinkimus, staiga įgyja savo frakciją Seime. Neparlamentinė partija ima daryti įtaką, diktuoti sąlygas, šantažuoti, nes – ji jau siekia valdžios ir už nugaros turi K.Čilinsko vadovaujamą Jungtinį demokratinį judėjimą.
Lygiai tą patį padaro Prisikėlimo partija. Tikriausiai tikint, kad paulauskininkai surinks reikiamą kiekį balsų dėl Seimo paleidimo, iškeliama sąlyga – arba mes gauname Kultūros ministro postą arba – ardome Seimą. Į kultūros ministrus taiko pats Arūnas Valinskas. Į Kultūros ministrus – asmuo, kuris už penkių minučių viešai paniekinamai atsiliepia apie Prezidentę.
Lygiai dar už penkių minučių socialdemokratai, kurie jau seniai gyrėsi savo naująja programa, kurią esą jie įgyvendins, kai taps dauguma, paskelbia savo pareiškimą, kur kritikuojama valdančioji koalicija – jų amžinieji priešai – ir kur kaip vienas iš svarbiausių valdančiosios koalicijos nusikaltimų įvardijamas “galvų kapojimas” teisėtvarkai ir neleidimas teismams dirbti savarankiškai.
Štai kas! Supratote?
Štai kam reikalingi daugumos-mažumos persirikiavimai. Kad naują Generalinį prokurorą tvirtintų dauguma, kurioje jau bus socialdemokratai.
Štai ką remia šiandieniniai socialdemokratai, – prokuratūtą, iš kurios aukščiausios vadovybės pašalinti jau trys asmenys, aiškios chuntos figūros. Neleisti “savarankiškai” dirbti teismams tai reiškia ir toliau kentėti teisėtvarkos žaizdas apmirusiame, praradusiame orumą tautos kūne. O “kapoti galvas prokurorams” – tai reiškia “Tegyvuoja pedofilijos ir visi kiti nusikaltimai, kuriuos tik įmanoma paslėpti, pažeidžiant visus įmanomus įstatymus”. Tą jau supras kiekvienas pilietis.
Ir dar…
Už viso šito – visiškas nesiskaitymas su Prezidentės politika. Nes tik jos sprendimai sukėlė visišką sumaištį chuntos gretose. Tvirta valia, ateities kelio matymas, kuris kartais virsta plonu siūleliu, vigiuojančiu per klastingiausius trukdymus, per mažai kompetentingos ir tikriausiai korumpuotos aplinkos apsuptai Prezidentei, kurią gali kritikuoti kiekvienas vaikėzas – štai situaciją į kurią ji papuolė tikriausiai dėl to, kad nesidavė valdoma. Be jokios abejonės – ir į laiškus, kurie rašomi Prezidentei atsako kažkas iš personalo, net neįsigilinęs į laiško turinį. Tad nesistebėkite žmonės, kurie po dviejų metų neteisingo kalinimo, pasiskundę Prezidentei , gaunate atsakymą:”dėkojame už iniciatyvumą. Gražaus pavasario”. Taip buvo visus dvidešimt metų ir neįmanoma jo išvalyti per kelis mėnesius. Jeigu už patarėjo teisės klausimams vietą Prezidentūroje reikalaujama kelių milijonų litų kyšio, – įsivaizduojate, kokius kai kam reikšmingus sprendimus gali patarti Prezidentei patarėjas. Iš kaltinimų, kurie jau jau seniai jai mėtomi, galima suprasti, kad Prezidentė patarėjais aklai nepasitiki, o laikosi savo principų. Kaip kerštas už nepaklusnumą staiga – pats neįsivaizduojamiausias kaltinimas: Dėl Drąsiaus Kedžio mirties kalta ji, Dalia Grybauskaitė…Iš tikro kažkas nepatiko chuntai Prezidentės veikloje…
Sunkus paveldas, ir Prezidentė su juo susitvarkyti turi palaikoma tautos. Svarbu, kad šiandien visi suvoktume – ką ir dėl ko turime palaikyti. Vilkų avies kailyje šiandien kaip niekad daug.
Dėl socialdemokratų pareiškimų… Aš asmeniškai nuoširdžiai apgailestauju, kad juos skelbia p. A.Butkevičius. Šiltas žmogus, geras specialistas, bet – per mažai tapatinantis save su valstybe, o per daug – su partija. Už šių pareiškimų akivaizdžiai stovi kažkas tvirtas, pavojingas, negailęstingas tautai ir labai mylintis save. O gal ir turintis nuodėmių prieš Teisingumą. Tas “kažkas” šaltu stratego protu kuria toliau kovos su savo “amžino priešo” fantomu, nepagalvodamas kad tai kova su pačiu savimi. Jam išradingai antrindami padeda naujai paruošti senosios komunistų partijos ideologai. Horizonte plaukioja pinigų tumulai, kuriuos kažkas pasiruošęs užmokėti, už atvirus greitkelius be šlagbaumų korupcijai, konrabandai, narkotikų prekybai.
Tikrieji socialdemokratai turi jausti kartėlį ir bent šiek tiek skausmo – juk jų gyvenimas su socialdemokratiniais idealais šiandien patiria smarkią infliaciją. Visi esame žmonės ir visiems skaudu, kai pamatome, kad mūsų kelią kažkas pakreipė kitur… Ir neturime jėgų ar valios ką nors pakeisti.
O aš džiaugiuosi, kad gyvenimas ir aktyvus stebėjimas politinio valstybės gyvenimo man suteikė progą pakoreguoti savo pažiūras. Šiandiena ypatingai gerbiu Prezidentę ir ja pasitikiu. Taip pat visiškai pasitikiu profesoriaus Vytauto Lansbergi streteginiu žvilgsniu ir linkiu pasitikėti kitiems. Tautai būtina turėti savo idealų vėliavas, apie kurias ji burtųsi. Tikiu, kad ši kadencija jas iškels tikrai. Jau iškėlė.
Kad skaitytojams būtų aiškiau, noriu pasakyti, kad ir toliau tebesistebiu nepaprasta vitališka profesorės Kazimieros Prunskienės gyvenimo jėga, o taip pat labai gerbiu pozityviai aktyvų Algirdo Brazausko gyvenimo laikotarpį Atgimimo laikais bei jo pasirinkimą.
Iš klaidų mes mokomės, bet laimingiausias tas, kas išmoksta pamokas iš pirmos klaidos.
Kvaila gyventi atsigręžus į praeitį, kada turi eiti į priekį. Klaidos – tai praeitis. Dar kartą -”Iš darbų juos pažinsite”… Sebėkime ir analizuokime darbus, ir mažiau klysime.
2010-04-29
