“Karšto komentaro” redakcija įkuria labiausiai skaitomų autorių skyrelį.
Toks autorius šiandiena – rašytoja, Kovo 11-osios akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė. Jos originalios mintys, netradicinis požiūris į reiškinius, įtaigus žodis, meninis mąstymas dažnai padeda pamatyti tikrovę tarsi “iš kitos pusės”. Rašytojai signatarei svarbi tiesa. Apie ką ji berašytų, jai svarbiausia – pozityvumas. Vardan pozityvumo ji atveria mūsų dienų negatyvą. Jos straipsniai jau kuris laikas nepasitraukia iš "Karšto komentaro" TOP straipsnių dešimtuko.
Taigi susipažinkite- Vidmantė Jasukaitytė
Gimė 1948 m. liepos 10 d. Šiaulių rajone Pumpučių kaime. Tėvas Kazimieras Jasukaitis (Balčiūnas). Motina Ona Pašviestytė Jasukaitienė. Iš tėvo Kazimiero Jasukaičio skaityti išmoko būdama penkerių, iš karto skaitė Mickevičių, Maironį, Šekspyrą, rusų klasiką, antikinius kūrinius – viską, ką tėvas buvo išlaikęs per karą, o taip pat ir naujas verstines knygas.
1955 m. pradėjo lankyti mokyklą Toločiuose. Po metų mokykla persikėlė į Voveriškius, ten baigė septynias klases, toliau – Šiaulių V vidurinė mokykla ir – po poros metų – vakarinė.
Pradėjo dirbti neturėdama šešiolikos. Studijavo Vilniaus valst. Universiteto Filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. Jos dėstytojai – prof. J.Lebedys, doc. J Kazlauskas. Prof. Lebedys joje įžvelgė būsimą tautosakos bei mitologijos tyrinėtoją, daug iš jos tikėjosi.
1970 m. nesėkmingai ištekėjo, studijas tęsė neakivaizdiniu būdu, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių bei dėl sveikatos jos nutrūko.
Dėl galimybės gauti butą įsidarbino Pataisos darbų įstaigų valdyboje, tačiau patyliukais rašomi eilėraščiai niekaip nesiderino su vidaus reikalų karininko uniforma, kurios ji atsisakė, o tuo pačiu neįmanomai toli atsidūrė ir galimybė gauti butą. Gyveno bendrabutyje su kalėjimų prižiūrėtojais alkoholikais. 1974 m. pagimdė sūnų, o po metų išsiskyrė su vyru.
1976 m. išleido pirmą poezijos knygelę “Ugnis, kurią reikia pereiti”, gavo Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premiją už geriausią metų debiutą. Prozos knygelė “Stebuklinga patvorių žolė” iš karto suteikė jai vietą tarp brandžių rašytojų.
Dirbo “Minties” leidykloje, Kultūros ministerijoje (beje, drauge su Broniumi Radzevičiumi, kuris vėliau nusižudė. Šiame “moksliniame metodiniame” kabinete dirbdama nusižudė ir jauna mergaitė Raja – Renata, į beprotnamį tiesiai iš darbo buvo išvežtas Česlovas Petraitis).
Negalėdama pakelti pažeminimų, kurie liete liejosi iš nomenklatūros ant “visokių poetų ir rašytojų”, išėjo iš ministerijos ir nusprendė daugiau “niekada niekam nebetarnauti”. Su sūnumi sunkiai vertėsi iš autorinių vakarų, honorarų už publikacijas bei knygas, nereguliarių vertimų. Kūrė nuolat. Kūryba visada buvo džiaugsmas.
Antrą kartą 1981 m. ištekėjo už Vinco Rimgaudo Dineikos, garsiojo Druskininkų daktaro Karolio Dineikos sūnaus. Buvo vienminčiai, draugai, abu vertino dvasinę laisvę, istorinę situaciją suvokė vienodai. Rašė ir leido knygas, tapo mylima skaitytojų, knygų tiražai buvo nemaži, G. Padegimo pastatyta pjesė “Žemaitė” buvo vienas geriausių metų pastatymų, rašė teatrui toliau.
Pagimdžiusi dukrą, sunkiai susirgo. Ilgai gydėsi, gyveno su dukra Nidoje, Rašytojų kūrybos namuose. Besigydydama parašė poezijos knyg1 “Saulės perdaug” ir savo plačiai nuskambėjusį romaną “Po mūsų nebebus mūsų”. Romanas buvo daugiau nei metus išlaikytas “Pergalės” (dabar – “Metai”) žurnalo seife. Per tą laiką parašė stambią apysaką “Balandė, kuri lauks”. Pajuto, jog yra “blokuojama”. Per stebuklą šią apysaką pavyko išspausdinti “Nemune”.
Jos apysakos buvo išverstos į rusų kalbą, tačiau kolegų rašytojų dėka išspausdintos nebuvo. Prozos sekcijos pirmnininkas, kuris buvo ir part. organizacijos sekretorius, savo palydimajame rašte nerekomendavo jos kūrinių vertimui. Du rašytojai, būdami Maskvoje, “lyg netyčia” užėjo pas “Sovietskij pisatelj” leidyklos vyriausią redaktorių Tamą, kad knyga nebūtų leidžiama, – Tamas po kelių metų pats papasakojo rašytojai apie šį vizitą. Diplomatinių pastangų, šiokio tokio apsimetinėjimo dėka, (bet, autorės manymu, ir dėl Valentino Sventicko nepartinio požiūrio) – romaną “Po mūsų nebebus mūsų” “Vaga” išleido 45 000 egz. tiražu, kuris visas buvo išpirktas beveik per du mėnesius. Tai buvo kūrybinis triumfas – ji tapo labai populiari. Pajuto ir nuolatinę saugumiečių “apsaugą”, bandymus provokuoti. Tačiau Rašytojų sąjungos vadovybėje dirbantys žmonės nebuvo judai ir ji beveik nenukentėjo.
Prasidėjus Gorbačiovo “atšilimui” su Vytautu Rubavičiumi, Roma Pauraite, Irena Marija Leonavičiūte įsteigė “Sietyną” (su garsiuoju “Sietyno” almanachu neįsivaizduojamai sutapo pavadinimai”) – kultūros ir teatro studiją. Atsirado Didžiojo Virsmo nuojauta. Tą juto ir Komunistų partijos CK. Pasklido kalbos, kad L.Šepetys siekia, jog būtų įkurtas Kultūros institutas, kur jis neva numatęs sau vietą. Vidmantei ir bendraminčiams atrodė, kad turėdami nepriklausomą kultūros ir teatro studiją galės būti laisvi nuo Šepečio vadovavimo kultūrai. Pradėjo dirbti po Kultūros fondo sparneliu, prie kurio buvo registruoti. Tačiau greitai pajuto, kad globalinį Č.Kudabos požiūrį į jiems svarbiausius dalykus meistriškai nušluoja saugumietiška Kultūros fondo direktoriaus pavaduotojo Tarvydo ranka.
1988 metais rašytoja su vyru išvyko į Los Angeles. Išvykimo tikslas buvo parsivežti Bernardo Brazdžionio leidimą Lietuvoje išspausdinti jo kūrybos rinktinę. Knyga buvo išleista per rekordinį laiką – tris mėnesius (maketavo vyras, iliustravo jo mokinys Vilius Šileika). Artėjo “Poezijos pavasaris”, ta proga garbusis poetas buvo iškviestas į Lietuvą. Vidmantė Jasukaitytė lydėjo poetą su šeima per kraštą. „Jutau didingą satisfakciją už savo pastangas. To niekada niekas nebepakartos – tokios euforijos nebeiššauks niekas“, – prisimena tą metą rašytoja.
Pradėjo kurtis neformalios organizacijos. Saugumas stengėsi jų priešakyje pastatyti sau patikimus žmones. Atsirado vienu metu keli bandymai įkurti moterų organizaciją, prasidėjo lyderių tarpusavio ginčai (jų tarpe buvo ir Nijolė Oželytė, ir profsąjungų veikėja Balsienė, ir dabartinė „SOS vaikai” organizacijos vadovė Elena Kubilienė). Platesnio mąstymo moterys kreipėsi į Vidmantę su prašymu padėti joms įsiteisinti. Rašytojų sąjungos salėje buvo įkurta „Lietuvos moterų sąjunga“. Netrukus Operos teatre vyko pirmasis suvažiavimas, Vidmantė Jasukaitytė buvo išrinkta pirmininke.
Išsivaduojamasis judėjimas prasidėjo ir augo pilnu tempu. SSSR spaudoje prasidėjo atakos prieš Lietuvoje vykstančius procesus. Žiaurų terorą dėl to patyrė Lietuvos jaunimas sovietinėje armijoje. Į Moterų sąjungą pradėjo plaukti skriaudžiamų vaikinų laiškai. Arūno Sakalausko tragedija iššaukė ir dar didesnę teroro bangą, o taip pat ir pasipriešinimą jam. Kareivių klausimas tapo esminiu Lietuvos Moterų sąjungos veikloje. „Sietynas“ finansavo dokumentinį filmą šia tema. Laiškus, kuriuos motinos ir patys kareiviai siųsdavo Vidmantei, ji atiduodavo rašytojai V.Žilinskaitei. Pati Vidmantė,kuri labai įsijausdavo į kiekviename laiške atsiskleidžiant likimą, juto, kad gali neišlaikyti tokio kiekio siaubingos informacijos. Taip gimė Vyt.Žilinskaitės knyga – liudijimas „Prašė neverkti“.
Kadangi laiškų kaupėsi, tą žiaurią ir anaiptol ne fasadinę Raudonosios armijos realybę liudijanti medžiaga turėjo būti kaupiama legaliai ir oficialiai, turėjo tarnauti kažkam daugiau, nei privatus gailestis ar užuojauta. Rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, kuri tuo metu buvo garsi ir mylima tautos, drauge su keliomis aktyviausiomis moterimis buvo priimta Aukščiausios Tarybos pirmininko Astrausko. Buvo duotas nurodymas įkurti Kareivių reikalų komitetą prie Aukščiausios tarybos. Tačiau dirbti ten buvo paskirtos dvi visai nepažįstamos moterys. Saugumas tebekontroliavo viską.
M.Gorbačiovui atvykus į Lietuvą, visiškai netikėtai (besirūpinant, kad teisę kalbėti gautų vieno armijoje nužudyto sūnaus tėvas iš Visagino) jai buvo suteiktas žodis. Ta kalba buvo transliuojama per SSSR ir kitų šalių televizijas. Pirmą kartą ne kas kitas, o lietuvė moteris atvėrė patį baisiausią tarybinės tikrovės pūlinį – „nenugalimos tarybinės armijos„ pasibaisėtiną supuvimą, korupciją, kankinimus, žmogžudystes, karininkų girtavimus ir nestatutinius santykius. Ta kalba sukėlė audrą visoje armijos sistemoje. Generolas Lyzičevas pats asmeniškai pažadėjo aiškintis kiekvieną nestatutinių santykių atvejį, davė savo vizitinę kortelę, liepė „skambinti, jeigu kas“.
Žinoma, tai buvo melas prieš viso pasaulio žurnalistų filmavimo kameras. Po šios nenumatytos kalbos M.Gorbačiovas pakeitė rytojaus dienotvarkę ir susitikime su kariškiais, liudininko teigimu, daužė kumščiu stalą. Telegramos rašytojai iš visos SSSR pradėjo plaukti nedelsiant. Laiškanešiai atnešdavo jas rašytojai į namus, net jei ant voko nebūdavo kito adreso, tik Vilnius ir rašytojos pavardė. Telegramos plaukė ir į Rašytojų sąjunga. Rašytoja atsimena vieną telegramą iš Magadano: „Jesli by ženščiny sovietskogo sojuza vybirali by prezidenta, vy by im stali čerez dva časa“. Buvo duotas nurodymas kiekvienam kariniam daliniui parašyti „oproverženije protiv klevety“. Į karinį žurnalą „Zviezda“ suplaukė tiek laiškų, kad jie, surišti pundeliais, užėmė pusę kambario nuo grindų iki lubų. Atvažiavęs žurnalistas liepė juos rašytojai parsivežti, tačiau važiuoti į Maskvą ji tiesiog pabijojo, nes po kalbos Gorbačiovui nuolatos skambindavo į namus kariškiai, grasino ir keikėsi labai jau „iskonno ruskim jazykom“.
Vidmantę Jasukaitytę išdavė karinei prokuratūrai ir „Gimtojo krašto“ atsakingas darbuotojas (dėl jos į redakciją atnešto vieno kareivio laiško su aprašytais išgyvenimais po kruvinų Tbilisio įvykių, kada apgirdyti psichotropinėmis medžiagomis kareiviai su kastuvėliais buvo pasiųsti prieš demonstrantus). Prasidėjo karinės prokuratūros persekiojimas. Pavojų jai sumažino didžiulis populiarumas ir Lietuvos motinų palaikymas.
Artėjo rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. Kandidate į deputatus rašytoją iškėlė Sąjūdis.Tą pačią naktį į namus prisistatė jaunas vyrukas, kuris įtikinėjo, kad rašytoja Vidmantė Jasukaitytė turi atsisakyti savo kandidatūros solistės N.Ambrazaitytės naudai. Rašytoja niekaip nesuprato, kodėl ji turi taip pasielgti, tačiau, kad neaiškus vyrukas išeitų, – buvo jau apie penkta valanda ryto – sutiko pagalvoti. Rytą ji išvažiavo į Vilkaviškį, į literatūrinį susitikimą su skaitytojais, tačiau ten kultūros darbuotojai bei moterų organizacija dar kartą pasišovė kelti ją kandidatu į Aukščiausiąją Tarybą. Taip N.Ambrazaitytės problema buvo išspręsta, tačiau rašytoja buvo neapdairi.
Iš karto po balsavimo ją pasikvietė Vilkaviškio sąjūdžio būstinė ir pareikalavo atsisakyti savo kandidatūros vietinio sąjūdiečio Simanavičiaus naudai. Ji turėjo tris konkurentus, vienas iš jų ir buvo minimas Simanavičius, apie kurį žinojo tik tiek, jog jis mokytojas ir sekmadieniais neva stovėdavęs prie bažnyčios bei stebėdavęs, kas iš mokinių dalyvauja Šv. Mišiose, – tokiems paruošdavęs labai sunkią karinę tarnybą „pas baltas meškas“.
Rašytoja ir dabar įsitikinusi, kad ta baisi vietinio Sąjūdžio, kuriam vadovavo būsimas signataras J.Mačys, opozicija – nebuvo sąjūdžio opozicija, tai buvo KGB opozicija, nes rašytoja buvo labai populiari ir saugumo nevaldoma. Anot rašytojos, abejonės dėl to išnyko, kai sužinojo, kad V.Čepaitis „apsišvietė“ kaip KGB agentas, o jis juk ir vadovavo Lietuvos sąjūdžio rinkiminiam štabui.
Agituoti prieš Vidmantę Jasukaitytė Sąjūdžio būstinės automobiliu važinėdavo garsi aktorė, kuri irgi kandidatavo (Vilniuje) į Aukščiausiosios Tarybos deputates ir kuriai iš Knygų bičiulių draugijos lėšų būdavo išmokama po 120 rublių už kiekvieną susitikimą su Vilkaviškio rinkėjais, kuriuose ji šmeiždavo rašytoją. Tačiau žmonės išrinko savo deputate rašytoją. Nors galybė „sugadintų“ biuletenių liudijo masinį balsavimo klastojimą, kurį, žinoma, atliko saugumo suklaidinti sąjūdiečiai.
Prieš rinkimus prasidėjo aiški tendencija kažkam dubliuoti Moterų sąjungos veiklą, susijusią su skriaudžiamais kareiviais. V.Čepaitis ir M.Laurinkus pradėjo kuruoti lyg iš dangaus nukritusias “Sąjūdžio moteris”, kurios neturėjo jokio įdirbio kareivių klausimais, tačiau kurios nuolat lakstydavo į Sąjūdžio būstinę ir raportuodavo apie viską, ką veikia Moterų sąjunga. Vadove Sąjūdžio moterų buvo Dagilienė, vėliau dirbusi M.Laurinkaus padėjėja. Jie dėjo dideles pastangas, kad Vidmantės vadovaujama Moterų sąjunga kaip ir nublanktų. Tos pastangos nebuvo bevaisės.
Patekusi į Aukščiausią tarybą, rašytoja ir deputatė išvydo daugybę klastos veidų, kurių anksčiau įsivaizduoti negalėjo. “Rašyti nebegalėjau. Negalėjau net įsivaizduoti, kad mane skaitys tie patys beraščiai “patriotai”, kurie tardė ir šmeižė mano sunkiai sergantį tėvą (panašūs į tuos, kurie nužudė Jurą Abramavičių), kurie važinėjo po romane “Po mūsų nebebus mūsų” aprašytąsias vietas ir klausinėjo žmonių, kurių pavardėmis pavadinau romano personažus, ką jie bjauraus gali apie mane pasakyti, kurie ragino duoti mane į teismą. Už šmeižtą – už Lietuvoje skaitomiausią romaną!”, – su nuoskauda ir šiandien prisimena rašytoja šiuos skaudžius įvykius.
Niekada nepriklausiusi jokiai partijai, neparašiusi nė vienos eilutės, šlovinančios komunistinę ideologiją arba kurį nors iš jos vadų, vien dėl tiesos sakymo ji buvo apšaukta komuniste ir turėjo patirti visą organizuotą pasiklydusių ar samdomų žmonių įniršį, patyčias, grasinimus.
Tą patyrė ir jos šeima. Ypač – vaikai. Vytautas Landsbergis, apsuptas pataikūnų, kurių daugelis – buvę saugumo informatoriai ar kadriniai darbuotojai, tikrai nesusigaudė, kas tikrieji Nepriklausomybės priešai. Jis turėjo nuolat apie Aukščiausią Tarybą budintį “megztųjų berečių” elektoratą, ir agresyvių vidutinybių minią, kuri su aklu įniršiu brutaliausiais būdais puldavo tą, kuris būdavo nurodytas kaip p. Landsbergio priešas. Nepriklausomybę ši minia visiškai sutapatino su vienu žmogumi. “Jis visą dėmesį tuo metu skyrė Lietuvos užsienio santykiams – kalčiausi tie, kurie veikė už jo nugaros”, – sako šiandien rašytoja, -“tačiau jo pataikūnai įnirtingai laužė mano šeimos likimą. Tapau jo opozicijoje jo paties pastangomis, kritikuodavau jį, nes mačiau Lietuvos griovimo užuomazgas, nors žinojau, kad jis itin ambicingas ir už kritiką neatleis niekada. Man atrodė siaubinga gėda, kad kada nors kas nors, pakėlęs posėdžių stenogramas, galės mūsų kadencijos deputatus, paskelbusius Lietuvos nepriklausomybę, įvardinti kaip visiškus avinus ūkio valdymo sferoje. Be to, buvau tikra, kad negalima eiti į laisvę ir demokratiją kiršinant mus tarpusavyje, kada mūsų tiek mažai. Negalima buvo kuriant valstybės pagrindus naudotis intrigomis, įskundinėjimais, tyčiomis pakišamais įtarimais.Pakišinėtojų buvo daug ir arti”.
Intrigos virė kasdien. Politinių intrigų mėsmalė traiškė Vidmantę savo dantimis ir ji dar ilgai gydysis randus. Buvo nenuolanki ir neprisitaikanti. Net po naujų rinkimų oponentai nepaliko jos šeimos ramybėje. Buvo stebima, kaip potenciali laisvos ateities priešininkė, nes žodžio kišenėje neieškojo ir dar tebeturėjo didelį autoritetą tarp Lietuvos žmonių, o svarbiausia – buvo įsitikinusi, jog norint sunaikinti ar sumažinti blogį, pirmiausia jį reikia įvardinti.
Tuo metu gi visi, kas matė trūkumus, tyčinį Lietuvos ūkio griovimą, tarpusavio kiršinimą, buvo laikomi tautos priešais. Tai negalėjo padėti spręsti gyvenimiškus klausimus, nuolat susidurdavo su trukdymais, diskriminacija, priešiškumu. Ji net nepajuto, kaip tapo apsupta dirbtinių aplinkybių, jai neveikė įstatymai. Darbo nebuvo nei jai, nei vyrui. Net geriausi Vidmantės Jasukaitytės ir Vinco Rimgaudo Dineikos draugai negali įvaizduoti, kaip jiems pavyko išgyventi, išauklėti vaikus, įskiepyti jiems tikrųjų vertybių sampratą. Vidmantei ne kartą buvo siūloma tapti kurio nors klano “trubadūre” spaudoje, tačiau ji nesutiko.
Bandydama išgyventi, šeima karštligiškai ieškojo išeičių, išbandė daugybę galimybių, bet tuo metu Lietuvoje veikė juodoji rinka, juodieji santykiai, juodasis “biznis”. Paėmusi kreditą apgalvotiems veiksmams su nekinojamu turtu, jį įsigijusi ir įdėjusi į laikraštį skelbimą, jog parduoda, iš karto susidūrė su būdingu naujųjų laikų deriniu: bankas, nekilnojamo turo prekybos organizacija, anstolis, teisėjas, nusikaltėlių gauja, – tokie dariniai beveik legaliai ir visiškai nesislėpdami veikė Lietuvoje. Ji ne iš karto suvokė, kad taip gali būti. Įstatymai buvo (ir tėbėra) palankūs nusikaltėliams. Tokie įstatymai galėjo atsirasti tik esant korumpuotai įstatymus leidžiančiajai valdžiai ir per juos daugybė žmonių nusižudė, buvo nužudyti, prarado namus, tapo benamiais, turėjo apleisti tėvynę. Įstatymai buvo priimami tokie, kad naudingi būtų turto išieškotojui, o norint juos apskųsti, reikėjo sumokėti didžiulį žyminį mokestį valstybei. Šeima prarado namus.
“Atsakingai įvardinu, kad namus iš manęs atėmė Lietuvos teisinė sistema, ranka rankon dirbdama su juodžiausiais banditais. Mano byla Universiteto teisės studentams buvo pateikta nagrinėti kaip teisinis nonsensas. Laimėjusi Aukščiausiąjį teismą, praradau viską – to nėra tikriausiai dar buvę niekur. Man laimėjus, byla buvo persiųsta nagrinėti dar kartą į Apygardos teismą, siekiant nustatyti, ar nėra mano priešininkų veikloje požymių, leidžiančių kelti jiems baudžiamąją bylą. Deja, jų advokato kolegos signataro Motiekos sugebėjimų dėka, jiems buvo pritaikytas “sąžiningo pirkėjo” statusas beveik keturis metus atbuline data! Likau su skolomis ir be namų”, – sako šiandien rašytoja.
Tačiau gyvenimas eina. Rašytoja turėjo akivaizdžiai patikrinti, kiek skiriasi jos įsitikinimai apie dvasios pirmenybę prieš materiją.“Negalima eiti į priekį, žiūrint atgal. Akivaizdžiai turėjau pasirinkti – kūryba ir ateitis ar sugniužti neviltyje dėl praradimų”.
Perėjusi Nepriklausomo Lietuvos gyvenimo deformacijų Golgotas, grįžusi iš netikėtos kelionės po Egiptą, ji vėl pasijuto galinti rašyti. 1999 m., po devynerių metų pertraukos, išleido poezijos knygą “Neiškastam sidabrui pasakyk sudie”. Po to – “Golgotos vynuoges”. Pjudomai teismais dėl namų, siundomai antstoliais, grasinant aplink siautėjantiems šantažuotojams, neturint jokio tikrumo dėl ateities ir kad ir kiauro stogo virš galvos, esant atjungtai elektrai, karštam vandeniui, saugomai ne įstatymų, o tik ištikimo šuns, neįmanomomis sąlygomis ji rašo savo didžiausią gyvenimo romaną “Dievas miršta vienišas” – dokumentinį, filosofinį su magiškojo realizmo inkliuzais romaną. Vakare – be šviesos, kompiuterio klaviatūrą apšviečiant monitoriui. (vienintelė elektros lempa, iš kaimynų atvesta per pastogę – vaikams, kurie ruošia pamokas). Kažkam nuolatos pilant šmeižto ir neįtikėtinų paskalų marias visuomenei – apie rašytoją, kuri neparsiduoda ir neišduoda savo pašaukimo…
Tačiau vaikai užaugo.
Sūnus Kęstutis – informatikas, turi puikią šeimą, jo žmona – Jolanta Girdenytė, sūnūs dvynukai – Džiugas Gabrielius ir Laurynas Mikalojus.
Dukra – dailininkė, Didžiosios Britanijos Sassex universitete su pagyrimu apsigynė Meno magistro laipsnį.
Sūnus Algirdas – Vilniaus Gedimino Universiteto IV kurso inžinerinės informatikos studentas.
Ištikimas bendrakeleivis Vincas Rimgaudas Dineika, paskutiniais mėnesiais iškentėjęs sunkią ligą ir Lietuvos medicinos negydymo pasekmes, šiuo metu pilnas tikėjimo kyla iš ligos patalo, ruošia leidybai savo ilgamečių sakralinės geometrijos tyrinėjimo išvadas.
Ji pati rašo toliau, ieškodama neregimybės ženklų regimybėje ir paversdama tai kūriniais, gyvendama nelengvą ir gana uždarą savo gyvenimą, apipintą klaidžiausiomis ir kvailiausiomis interpetacijomis. Tačiau, atrodo, N.Rerichas yra pasakęs: “Jei tavęs niekas nepuola, sustok ir pagalvok, ar teisingai gyveni”.
Mums svarbiausia, jog ji darbinga, vienu metu dirba prie kelių rankraščių ir dar randa laiko rašyti “Karštam komentarui”.
Vidmantės Jasukaitytės parašyti kūriniai:
”Ugnis, kurią reikia pereiti” – poezija, 1976. Zigmo-Gėlės Gaidamavičiaus premija už geriausią poezijos debiutą.
“Taip toli esu” – poezija, 1976.
“Stebuklinga patvorių žolė” – apysakų romanas, 1981.
“Mano broli žmogau” – poezija, 1982.
“Saulės per daug” – poezija, 1986.
“Po mūsų nebebus mūsų” I dalis – romanas, 1987. Labiausiai skaitomos knygos prizas, J. Paukštelio literatūrinė premija.
“Balandė, kuri lauks” – apysakos, 1989.
“Neiškastam sidabrui pasakyk sudie” – poezija, 1999.
“Golgotos vynuogės” – ese, meditacijos, maldos, laiškai, 2001.
“Marija Egiptietė” – romanas, 2002.
“Tikrasis nebūties veidas” – poezija, 2002.
“Subačiaus gatvė., Getas” – poezija, 2003. Vilniaus radijo ir Vilniaus klubo premija.
“Dievas miršta vienišas” – 2-jų dalių romanas, 2003.
“Stebuklinga patvorių žolė” – apysakų romanas, antras leidimas, 2005.
“Po mūsų nebebus mūsų” I dalis – romanas, antras leidimas, 2005.
Parašytos ir teatruose pastatytos pjesės:
“Žemaitė” – drama, Šiaulių dramos teatras, rež. G. Padegimas.
“Žilvinas” – tragedija, Šiaulių dramos teatras, rež. G. Padegimas.
“Vilkų medžioklė” – drama, Vilniaus akad. dramos teatras, rež.G. Padegimas.
Kino “Žolės šalnys” scenarijus pagal pirmą prozos knygą. Rež. Gytis Lukšas.
Parašytos, bet dėl lėšų stokos kol kas neišleistos knygos:
“La loba” – poezija.
“Kas ten, už sniego?” – poezija.
“Kai mes buvome vilkai” – romanas.
“I killed my daughter – aš nužudžiau savo dukterį” – romanas.
Dar redaguojama ir taisoma:
“Po mūsų nebebus mūsų” II dalis – romanas.
“Senis, arba laiškai Antikristui”
Dokumentinė prozos knyga “Visiškai slaptai. Egzempliorius vienintelis”.
Palaipsniui šiame skyrelyje atsidurs visos V. Jasukaitytės publikacijos, išspausdintos mūsų laikraštyje, bei ištraukos iš jos knygų.
“Karšto komentaro” inf.
