Gediminas Radvila
Pirmus tris kartus žadintuvą ignoravau. Tada, lemtingąjį ketvirtą kartą, aš, įsiutęs kaip šis velnio aparatas mane drįsta kelti vos tik man užmerkus akis, smogiau, tvojau ir daužiau per jį ir jo armiją mygtukų, kol kažkas subraškėjo ir ramybė sugrįžo. Kartu su tyla sugrįžo ir sveikas protas. Ketvirta valanda po pietų. Už trijų valandų prasideda McLoud’ų ir Akli koncertas Lukiškių kalėjime. Pašokau nuo grindų. Šviežiai pravertas akis pasitiko apgailėtinas vaizdas: visur išmėtytos užrašų knygelės, rašikliai, akinantis kompiuterio ekranas su bbno$ koncerto straipsniu ir pakankamai tuščių kavos puodelių silpno charakterio žmogui patirti infarktą vien į juos pažvelgus. Nuo greito atsistojimo aptemo akyse. Galva pradėjo plyšti iš skausmo. Sukandęs dantimis ir suspaudęs kumščius laukiau, kol kančia praeis, ir išlėkiau pro duris, link Vilniaus centro.
Rašytojo gyvenimas nėra lengvas, ypač muzikos srities žurnalisto, kurį kartais užklumpa koncertų sezonai, ypač padažnėję pasauliui nusisukus nuo pandemijos. Tik prapuolus apribojimams, atlikėjai, du metus badavę, sulėkė ant kiekvienos laisvos scenos, kad atpirktų prarastą laiką. Dieną ir naktį miesto gatvės dega nuo muzikinės karštligės. Atsidūrus viduryje viso šito reikalo tenka išgyventi dvi valandas ausis plėšančios muzikos ir fizinės žalos iš tūkstančių įšėlusių žiūrovų (koncertų auditorijos, po pandemijos, įgavo ankščiau nematytą ir neregėtą kiekį energijos). Tada, kaip dovana, į rankas įkrenta tyli diena, kai reikia atsigauti ir iš karto lėkti į kitą pasirodymą.
Nemanau, kad žmogaus organizmas sutvertas tokiems reikalams. Nuo jų atsiranda visokiausi šlykštūs šalutiniai reiškiniai: galvos ir ausų skausmai, sumušti šonkauliai, nihilizmo priepuoliai. Aišku, vienas iš įdomiausių tokių reiškinių yra miego grafiko pavirtimas… miego improvizacija. Paprasčiausiai, keliavimas pro Vilniaus koncertus, sustojimas prie netikėtų gatvės pasirodymų, naujų įrašų ieškojimas suėda dieną. Ir lieka laiko tik porai dviejų valandų nusnaudimų per parą. Toks nuovargis, sudėtas su pastoviu skubėjimu į kitą tašką ir pastoviai venose degančiu adrenalinu, sukelia keistą efektą. Kai žmogaus organizmą apima šis efektas, visas jo dėmesys ir protinė jėga susitelkia į išgyvenimą, lyg žmogus žaibiškai greitai važiuotų miesto gatvėmis. Praeities nusivylimai, dabarties problemos ir ateities nerimas išnyksta. Visa tai nesvarbu, kol gatvės liejasi prieš akis ir visas miestas patampa šviesų šou. Svarbu tik išvengti bučinio su stulpu šimto kilometrų per valandą greičiu. Arba patekti į auditoriją prieš muzikai prasidedant. Kodėl šis efektas toks svarbus? Jis sutampa su pankų filosofija.
Ši žmonijos atmaina, suteikusi nihilizmui, anarchijai ir chaotiškai roko muzikai vietą ant dievų kalno, manau, yra vienas iš įdomiausių XX ir XXI a. reiškinių. Pridėjus padidinamą stiklą prie pankų visuomenės pasireiškia begalė kultūros savotiškų subtilybių. Pavyzdžiui, pankų revoliucija JAV ir Didžiojoje Britanijoje pasiekė viršūnę aštuntojo dešimtmečio paskutinėse akimirkose bei iškart po devintojo dešimtmečio gimimo. Tuo metu tose šalyse pragyvenimo lygis plūduriavo aukso zonoje. Taip, kaip tik kai patogus gyvenimas ir lengvi turtai tapo prieinami didžiajai daliai visuomenės, milijonai atmetė tradicinį kelią, pasirinko gatves, dūmuose skęstančius barus ir anarchiją. Po to, kai vakaruose išblėso pankų ugnis ir dauguma buvo arba nugalėti greito, chaotiško gyvenimo būdo, arba sugrįžo į civilizuotą visuomenę, Lietuvą užkrėtė šis judėjimas. Senuose numeriuose esu apie jį daug rašęs – seni ir jauni Lietuvos pankai mane puikiai pažįsta. Nors ir kaip žurnalistas negaliu leisti sau atrodyti kaip vienas iš jų, aš juos traukiu. Mūsų charakteriai ir filosofijos puikiai sutampa. Net neklausęs mane dažnai supančių odinių striukių iš akių galiu suprasti, kas juos nuvedė į šitą kelią. Kova už laisvę. Kova už individualumą. Apskritai, kova. Šie mūšiai niekada nesibaigia. Bent jau taip galima paaiškinti, kaip Lietuvoje, po nepriklausomybės, vis vien didėja pankų visuomenė ir Lukiškių kalėjime svilinantį penktadienio vakarą susirinko vos ne tūkstantis veidų.
Nors ir Vilniuje tikrai nėra barų, klubų ir šlykščių užkampių stygiaus, kurie puikiai priimtų tokio pobūdžio koncertą, Lukiškių kalėjimas visus kitus muzikos namus aplenkia. Šis išblukusių plytų, grėsmingas gigantas turi keletą veidų. Tą penktadienį, kai atsistojau prie scenos, ant kurios buvo ruošiami grupės McLoud instrumentai, šis gigantas užsidėjo 1980-ųjų Losandželo kaukę. To laikotarpio Losandželas pagimdė vieną iš ryškiausių pankų judėjimų, grupes Black Flag, X, Germs ir daug kitų. Kol Lukiškių kalėjime batai lipo nuo plaukiojančio pigaus alaus, kol plaučiai degė nuo karšo, tiršto debesies tabako dūmų, kol paskutinė gitara buvo derinama, buvau įsitikinęs, kad ant scenos iššoks jėgų žydėjimo Black Flag ir pradės groti savo legendinio pirmojo albumo dainas. Tačiau ant scenos iššoko McLoud’ai. Daininko Luko Malinausko plikai nuskusta galva jau spindėjo nuo prakaito, chalatas plevėsavo nuo lengvo vėjelio. Kai jis pačiupo gitarą, pirma eilė fanų pradėjo žviegti. Tada suskambo „Kaip Gera Mušti Paną“ pirmosios natos, ir žiūrovai, kaip kariai mūšio lauke išgirdę trimitus, pradėjo vienas į kitą daužytis. Tuo pačiu metu aš iš nuostabos susiraukiau ir šypsojausi.
McLoud’ai – tikrai savotiška grupė. Jie labiau laikosi Vakarų pankų principų negu lietuviškų standartų.
Išgirdus jų dainas lengva susiimti už galvos, nes jos – kaip šaltų akių, akmeninio veido žmogus, dažniausiai kalbantis ironiškai arba sarkastiškai, kurio humoro jausmas nesuprantamas. Net ir profesionaliam anarchistui arba satyros meistrui gali būti sunku susivokti, kada McLoud’ai kalba rimtai, o kada juokauja. Aišku, kaip ir tas šaltų akių, akmeninio veido žmogus, ši grupė turi kitą pusę, pasirodančią tik geriau jų įsiklausius.
Vienas iš pirmųjų McLoud’ų „hitų“, daina suskambusi koncerto pradžioje, „Pajusk Kaip Gera Mušti Paną“, įkūnija ankstyvą grupės stilių: grėsmingos metalo gitaros, žemę drebinantys būgnai ir tekstas parašytas iš nusigėrusio, neišsimokslinusio idioto perspektyvos, sudainuotas perdėtu, aukštu panko balsu. „Smok, vožk, tvok / Pajusk kaip gera / Vanoti, lupti, pulti / Mušti paną“, – Lukas Malinauskas rėkia priedainyje. Auditorijoje prasideda masinis trankymasis, daužymasis, skrenda drabužiai, griūna žmonės. Daina ir pašiepia grupės mažiausiai gerbiamus visuomenės individus, ir parodo tylią visuomenės problemą. Nors dainos aranžuotė pastoviai keičiasi, pastoviai sudomina, ausis drasko jausmas, lyg grupė persistengė bandydama šokiruoti, priversti nusijuokti. Nėra subtilumo, detalių, kurios pasireiškia po kelių perklausymų. Tokie dalykai atsirado „Be Pykčio“ albume. Vienoje iš jo ryškiausių dainų „Prostitucija“ galima išgirsti puikiai atliktą satyrą, ironiją ir sudėtingą aranžuotę. „Aš dar niekad nebuvęs su prostitute / Ne dėl to, neturėčiau babkių ar ką,“ – pradėjo McLoud’ai. Po ilgo posmo, kalbančio, kaip dainos veikėjas bijo venerinių lygų, teismų ir šlykščių stoties butų, atidundėjo priedainis, pakeliantis visą Lukiškių kalėjimo auditoriją į dausas: „Prosti – tuti – tuti – tuti – tuti – tucija jėga.“
McLoud’ų pasirodymo pike, chaotiškų šokių ir trankymusi tarpe teko įžvelgti kažką geltono. Bananą, įvyniotą į prezervatyvą. Šis geltonas, be galo keistas reiškinys dingo iš akių akimirką. Suskambo juokas. Pakėliau akis. Tas bananas atsirado ant scenos, dainininko rankose.
Atidundėjus McLoud’ų pasirodymo paskutiniam etapui, žeme plaukė tvanas alaus ir didžioji dalis žiūrovų atrodė, lyg kolektyviai buvo apsupti, sumušti ir apvogti. Netrūko kraujo ir prakaito.
Ir lyg šių kraupių vaizdų būtų buvę negana, įvyko kažkas dar baisiau: dainininkas Lukas Malinauskas pasakė kalbą, kaip gana roko ir triukšmo, ir grupė pasišalino nuo scenos. Liko tik jis. Tada pasirodė reperis IYE. Suskambo elektriniai hip-hopo būgnai ir pradėjo skambėti jų naujausiojo albumo „Red Flags“ pamišę eksperimentai, maišantys hip-hopo, ska, pankų garsus. Aplink mane tūkstantis akių išsprogo, burnos prasivėrė, o šokiai nustojo – ne vien tik aš nesitikėjau tuo, ką išgirdau. Bet Lukas Malinauskas, atrodo, nuspėjo tokią reakciją. Jis pažvelgė į žiūrovus ir kartu su IYE atliko šiuos kūrinius (kurie vis labiau skambėjo kaip gilios narkomanijos kliedesiai, trečios bemiegės nakties smegenų paskutinės mintys) dar energingiau. Ir po truputį atlikėjų energija užkrėtė žiūrovus. Nuslūgo pasimetimas ir sugrįžo chaotiški šokiai bei anarchija. Aš, labiau įsiklausęs į šias dainas, pradėjau šypsotis kaip velnias, paspaudęs rankas su naiviu žmogeliu. Taip, šie „Red Flags“ albumo eksperimentai – neįtikėtinai keisti. Tačiau jie lygiai taip pat įdomūs: dainos, kaip „Kissas“ ir „Pilk“, sudarytos iš kelių skirtingų dalių, juda pagal šokti priverčiantį ritmą ir įstringa į galvą su begalėmis kartų besikartojančiais priedainiais.
Galiausiai, Lukui Malinauskui ir repo eksperimentai nusibodo. Atgal į sceną jis pasikvietė grupę, pradėjo groti gitaros ir McLoud’ų žinomiausia daina „Jeigu Būčiau Dievas“. „Jeigu būčiau Dievas ir galėčiau viską sutvarkyt kaip noriu / Visų pirma paprašyčiau nesiklaupti man po kojom / Nestatyti man brangių ir nenaudingų pastatų / Nes tų, kam trūksta pinigų, yra ne vien tarp kunigų, ar ne?“ – ramiai prasideda kūrinys ir dainininkas vardina, ką nuveiktų Dievo vietoje, ir po truputį kyla įtampa, kol pasiekia aukštumą su žodžiais: „Jeigu būčiau Dievas ir galėčiau pasakyti, kam gyventi, o kam ne / Visi Kunigai seniai jau degtų pragare / Ir mirtų tie, kurie galvoja, kad Jėzulis negražus / Ir niekas nebevaikščiotų į SEL‘o koncertus.“ Staiga gitaros pradėjo žviegti kaip skerdžiami gyvuliai, o dainininkas rėkė lyg pamatęs giltinę. Staigiai ir vėl sugrįžo ramybė. Prasidėjo kitas posmas. Po to ir vėl pakilo garso banga, nuslūgo. Dainą pabaigė žodžiai: „Jei būčiau Dievas, viešpatautų pavydėtina taika / Blogo žodžio nieks nedrįstų pasakyti niekada / Bet matydamas, koks pasaulis progresuoja / Galėčiau drąsiai teigt, kad Dievas neegzistuoja.“
Baigus McLoud’ų pasirodymui teko akimirką sustoti, atsikvėpti, susimąstyti. McLoud’us sunku suprasti (tikėtina, ir jiems patiems). Jie amžinai kovoja ir kovos prieš kažką. Ir jie per daug talentingi būti pankais. Šitam žanrui reikia atlikėjų, kurie moka tris akordus, vieną būgnų ritmą ir dainuojant nesugeba pataikyti į natą. O klausant McLoud’ų gyvai, kurių būgnininkas pastoviai keitė ritmus, gitaristas grojo nesibaigiančiai intriguojančius rifus, o dainininkas pasitelkė begalę skirtingų balsų, pasijaučiau lyg jų vieta – studijoje prodiusuoti be galo sudėtinga progresyvaus roko albumą.
Prabėgo penkiolika minučių. Ramiausios gyvenimo penkiolika minučių. Po patirtos anarchijos kūnas reikalavo prigulti ant asfalto ir pasinerti į miegą. Bet man neleido pareiga įamžinti šį pasirodymą ir prisidėti prie Lietuvos muzikos pasaulio.
Ausis perdūrė susijungiančių gitaros laidų garsai. Ant scenos pasirodė juodai apsirengusi trijulė. Akli.
Matote, nors ir McLoud’ai – vieni iš žymiausių (jei ne žymiausi) Lietuvos pankų, jų keistumas ir vulgarumas stabdo jų muziką nuo masinio populiarumo. Tokiems atlikėjams sunku išparduoti Lukiškių kalėjimą savarankiškai. Reikia kviestis pagalbą. Pagalboje nėra jokios gėdos, kai iškvietus ją atkeliauja Lietuvos post-panko veidai Akli.
Akli muzika elementari: purvinos gitaros, robotiški ritmai, rėkiantys vokalai ir grėsmingi sintezatoriai. Bet tas paprastumas atliktas su meistriškumu. Kiekviena nata ten kur tūri būti, kiekvienas žodis – puikiai parinktas. Pradėjus grot Akli dainoms apimą noras pasiduoti, prasmegti į žemę visam laikui. Tuo pačiu, rankos savaime kyla į orą, kojos – juda. Klausant jų praeitų metų albumo „Refleksija“ supratau, jog jis sukurtas tamsioms žiemos naktims, žvelgiant pro pilkšvo daugiabučio langus. Nuspėjau, kad jis ir sukurtas gyviems pasirodymams. Negalėjau numatyti, kad pasirodymo metu bus neįtikėtinai sunku kreipti dėmesį, įsiklausyti į žodžius ar net dainas, kurios groja. Nuo pirmųjų natų, Akli antplūdis garso užhipnotizuoja. Viskas susilieja į vieną, priverčia judėti, šokti, pradangina visą aplinkinį pasaulį. Atsipeikėti sugebėjau tiktais tada kai sugrojo jų praeitų metų pavasario šedevras „Šventi“ ir kai dainininkui užsiminus apie tragišką karą Ukrainoje pradėjo bliauti gitara, bosas sugrojo bliuzo ritmą, o būgnai mušė klasikinio roko tempu. Iš karto atpažinau daina. Visi aplinkiniai žiūrovai irgi. Tai buvo Black Sabbath „War Pigs“. Po keturiasdešimties metų šis įrašas, originaliai peikiantis Vietnamo karą ir ginklų pramonės nusikaltimus, išliko aktualus ir populiaresnis negu kada nors buvo praeityje. Akli versija – skoninga ir energinga. Jie ją atliko kaip Black Sabbath, pridėdami žiupsnelį jiems būdingos nevilties ir pykčio. Jų pasirodymo pabaigoje, kaip širdis daužanti krūtinę iš nerimo, užgrojo šalti sintezatoriai ir pastovus, kaip gatvės šurmulys, būgnų ritmas. „Apmaudu matyt / Kad taip / Nyksta siela / Bet aš sustot seniai negaliu“ dainuoja Akli, kaip varnos pradeda kranksėti gitaros. Lukiškių kalėjimą sudrebina riksmas – „Stipriau!“ Būgnai pradėjo daužytis lyg bandytų pradėti žemės drebėjimą, gitaros įžiebė jėgos akordus. Riksmas nuslūgo, baigėsi garso audra. „Sunku kasdieną /
Man paslėpt savo gėdą / Bet lengva pasiduot /Jai kartu“ – toliau ramiai dainuoja Akli. Ir vėl buvo pradedamas rėkti žodis „Stipriau“. Ir vėl sužaibavo muzikos audra. Baigėsi paskutinė daina „Nuobodu“ ir ausims dar zvimbiant dainininkas prakalbo apie jos istoriją. Kaip ji buvo sukurta apie žmogų, kurio jau nebėra ir kaip mes, žiūrovai, turėtume save saugoti. Jo kalbą nutraukė ant scenos užskridusi liemenėlė. Nusijuokę Akli pranešė, kad nors ir čia pabaiga, šou dar nesibaigė. Kad kol žmonės Lietuvoje linksminasi, tol kiti Ukrainoje kenčia. Akli pasikvietė McLoud’us ir aptemusį Lukiškių kalėjimą panardino mėlyna šviesa – abi grupės sugrojo niūrią John Lennon „Imagine“ versiją.
Žinoma, kad pankai amžinai kovoja. Tai prieš visuomenės normas, tai už laisvę. Švelniam balsui, dainuojančiam: „Imagine there’s no heaven / It’s easy if you try / No hell below us / Above us, only sky“ („Įsivaizduok, nėra jokio rojaus, tai lengva, jeigu pabandysi, nėra ir jokio pragaro, virš mūsų – dik dangus“), supratau, kad būtent šitie pankai kovoja už taiką ir žmonių gerovę. Ir jie kovoja vieninteliais jiems žinomais ginklais – anarchija ir gera muzika.
