Profesinis perdegimas – kas tai?
Profesinį perdegimą galima apibūdinti kaip emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būseną, susiformavusią veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kylantiems darbo situacijose. Kitaip tariant, tai chroniško streso fone susiformavęs sindromas, ilgainiui išsekinantis darbuotojo emocinius (energetinius) ir asmenybinius resursus (Pacevičius J., 2006).
Perdegimo sindromo sąvoka dažniausiai siejama su žmonėmis, kurių profesija tiesiogiai susijusi su pagalba kitiems, nuolatiniu bendravimu, rūpesčiu, empatija, besąlygišku atsidavimu darbui. Kasdienis nuoširdumas bei atsidavimas pagalbos ieškantiesiems reikalauja daug emocinių, dvasinių ir fizinių pastangų, todėl visų šių faktorių veikiami socialiniai darbuotojai gali patirti stresą, laikui bėgant peraugantį į perdegimo sindromą.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, pagalbą teikia užmegzdami kontaktą su šeimos nariais, įsigilindami į šeimos situaciją, skatindami įžvelgti vyraujančias problemas šeimoje, kartu ieškodami pagalbos sprendimo būdų ir galimybių. Socialiniai darbuotojai, dirbdami komandoje su atvejo vadybininkais bei kitais pagalbos šeimai/vaikui specialistais, siekia užtikrinti geriausius vaiko interesus atlikdami šeimos stebėseną, pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą, esant poreikiui pasinaudodami ir išplėstinės šeimos ar bendruomeniniais ištekliais. Viso to tikslas – įgalinti šeimą savarankiškai užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, tinkamai savarankiškai tenkinti vaiko poreikius.
Perdegimą socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis srityje lemia nemažai rizikos faktorių – neigiamas, priešiškas, o kartais ir agresyvus paslaugų gavėjų požiūris į teikiamas paslaugas, didelis darbo krūvis, ribotas kokybiškų nemokamų pagalbos priemonių ir paslaugų tinklas, įtemptos darbo valandos, tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas. Neretai profesinis perdegimas socialiniame darbe baigiasi darbo pakeitimu, visiška apatija, emociniu lūžiu. Visuomenėje susiformavusi nuostata ir socialiniams darbuotojams keliami lūkesčiai dažnai tampa papildomu faktoriumi, lemiančiu padidintą profesinio pergedimo riziką.
Įspėjamieji profesinio perdegimo požymiai:
*Per didelis aktyvumas;
*Savanoriški neapmokami viršvalandžiai;
*Įtemptas darbo grafikas, tarsi neturi laisvo laiko;
*Nemiga;
*Emocinis išsekimas/nuovargis;
*Šaltumas/cinizmas;
*Sumažėjęs potraukis darbui (abejingumas, nenoras kasdien eiti į darbą, nuolatinės pertraukos);
*Konfliktai asmeniniame gyvenime (nesutarimai su vaikais, antra puse);
*Apatija supančiai aplinkai.
Profesinį perdegimą socialiniai darbuotojai taip pat patiria dėl per žemos asmeninės savivertės, neorganizuotumo, motyvacijos stokos, neigiamų emocijų, negebėjimo gauti grįžtamojo ryšio, dėl ko perdegimas perauga į depresiją. Patyręs profesinį perdegimą, socialinis darbuotojas visiškai nesidomi aplinka, linkęs pasyviai bendrauti su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, darbe tampa pesimistu, nesiekia profesinio tobulėjimo, vengia dalyvauti įstaigų organizuojamuose užsiėmimuose, dažniau patiria sveikatos problemų.
Profesinio perdegimo prevencija ir pagalbos būdų galimybė, dirbant socialinį darbą
Socialiniam darbuotojui ypač svarbu mokėti nusistatyti ribas, tinkamai planuotis savo darbo ir poilsio laiką, stengtis dirbti susikoncentravus ties vienu darbu vienu metu. Taip pat būtina nepamiršti ir savęs – skirti laiko savo pomėgiams, artimiesiems, kokybiškam poilsiui ir turiningam laisvalaikiui, rūpintis savo fizine ir psichine sveikata. Galimybė periodiškai dalyvauti supervizijose ar intervizijose, dalintis kylančiais sunkumais, sulaukti įžvalgų, grįžtamojo ryšio ir palaikymo iš kitų specialistų yra vertingas pagalbos sau būdas. Darbuotojų emocinei savijautai ir stabilumui daug įtakos turi ir darbovietėje tvyranti atmosfera – pasitikėjimu ir empatija grįsti santykiai tarp kolegų, palaikanti vadovų pozicija yra gera profesinio perdegimo prevencinė priemonė.
Tam, kad galėtume padėti kitiems, turime mokytis dirbti tiek su savimi, tiek su kitais, tiek iš kitų. Padėti kitiems geriausia galime tada, kai patys jaučiamės turintys, ką duoti.
Straipsnį parengė socialinė darbuotoja Daiva Taujenė, atvejo vadybininkės Kristina Balnė ir Neringa Stasiuvienė
