Daugybė tėvų kasdien šaukia ant savo vaikų ir net nesusimąsto apie tokio savo elgesio pasekmes. Apie šaukimo priežastis, reikšmę ir visapusiškas pasekmes vaikams pasakoja porų, šeimų ir tėvystės, kognityvinės ir elgesio terapijos konsultantas bei trijų sūnų tėtis Vaidas Arvasevičius ir Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorė, vaikų ir jaunimo stovyklos „Laisvės kodas“ organizatorė, trijų dukrų mama Eglė Kislovski.
Kai tėvai šaukia, jie manęs nemyli
Pasak Vaido, labai maži vaikai dar yra stipriai prisirišę prie tėvų, todėl bet kokį ekstremalų jų elgesį jie priima gana skausmingai – toks tėvų elgesys trikdo jų ryšį ir prieraišumą.
„Tėvams šaukiant, maži vaikai jaučia didesnę grėsmę nei vyresni. Jie gali jaustis atstumti ir labai sutrikę, nes nesupranta nei klausimo, kuris sprendžiamas šaukiant, esmės, nei to, ką jie blogai padarė. Tuo metu vaikai negali galvoti, negali suprasti to, ką sako tėvai. Jie patiria milžinišką stresą ir yra linkę tik gintis.
Na, o maži vaikai dažniausiai ginasi verksmu, susigūžimu ar bandymu save apsaugoti, o ne kokiu nors atsaku šaukiančiam suaugusiam. Jie negali išsakyti savo nuomonės, paaiškinti savo elgesio ar ketinimų.
Mažieji galbūt net nesupranta savo ketinimų, o tėvai jų ir netyrinėja, nebando išsiaiškinti, todėl pasąmoningai vaikai gali suprasti, kad tėvai nesidomi jų vidiniu pasauliu. Vaikas supranta, kad tėvai tuo metu jo nemyli“, teigia Vaidas.
„Jeigu ant vaiko šaukiama, jis supranta, kad tėvai yra galios pozicijoje, kad jie – labai galingi. Tokiu būdu demonstruojamas šaukiančiojo pranašumas. Tai – didelė jėga, kuriai vaikas atsispirti negali. Net jeigu bandys, sulauks atsako dar didesne jėga, tėvai dar stipriau šauks ar naudosis kitomis priemonėmis – neadekvačiais, nesusijusiais apribojimais. Visa tai – vaikų ir tėvų ryšio trikdymas“,- teigia porų, šeimų ir tėvystės konsultantas. Pasak jo, galios demonstravimas, šaukimas niekaip nėra susiję su meile.
„Nors vyresni vaikai jau gali suprasti, kodėl tėvai šaukia, bet galios demonstravimo principas išlieka ir šaukimas visada verčia žmogų išsigąsti, o paauglį, tikėtina, ir kovoti. Šaukimą paaugliai taip pat suvokia kaip atstūmimą, nesupratimą – prastos kokybės santykį. Dažnai konsultacijose jie pasakoja negalintys susikalbėti su tėvais, patiriantys nepagarbų jų elgesį – pakeltą balsą, neišklausymą, negirdėjimą, nuolatinį veikimą iš jėgos pozicijos“,- pasakoja Vaidas.
Tėvų šaukimas trukdo vaikams gerai mokytis, o suaugus – kurti santykius
Vaido Arvasevičiaus teigimu, rėkdami ant vaikų, sukeliame jiems įtampą, stresą, neigiamas emocines būsenas. Na, o patirdamas stresą, susijusį ne su pažinimo procesu, kas yra normalu, o su kitų žmonių santykiu su juo, vaikas negali mokytis. Vaikas, patirdamas aukšto lygio stresą, negali tinkamai suvokti ir įsisavinti to, kas jam sakoma, nes jo smegenys veikia gynybos, o ne pažinimo režimu.
„Jeigu šeimoje ant vaiko nuolat šaukiama, jis patiria stresą ne tik tada, kai šaukiama, bet ir tada, kai tai nevyksta. Šio vaiko smegenys veikia pavojaus režimu, susijusiu su tuo, kad jis bet kada gali būti apšauktas. Tai gali reikštis ne tik prastesniais pasiekimais ar pažintine veikla, bet ir nesaugaus tipo prieraišumu, kai vaikas vis bando gerintis prie tėvų ar jiems pataikauti.
Taip pat vaikas, ant kurio šaukiama, gali būti piktas, irzlus, pykti dėl smulkmenų. Tėvai gali nesuprasti, kodėl jis taip elgiasi. Nesuprasdami, kodėl vaikas toks irzlus, jie dar daugiau ant jo šaukia, o jis tampa dar irzlesnis ir jam dar sunkiau sekasi dalyvauti namų buityje ir bendrame šeimos gyvenime. Taip užsisuka labai ydingas ratas, kurį sunku sustabdyti, nes nesuprantma pagrindinė problemų priežastis“,- svarbiomis žiniomis dalinasi Vaidas.
Pasak konsultanto, ateityje tie, ant kurių buvo šaukiama, gali nesijausti saugūs, jautriai reaguoti kitiems kalbant pakeltu balsu – tai jiems reikš grėsmę.
„Dažnai suaugę žmonės teigia, kad partneriui ant jų šaukiant, kalbant pakeltu balsu, tai atrodo tarsi santykių griūtis, nors šaukiantis partneris galbūt to pernelyg nesureikšmina. Tam, ant kurio vaikystėje buvo šaukiama, toks partnerio elgesys gali nesąmoningai priminti vaikystės patirtis ir jau aptartą tėvų galios poziciją, todėl verčia arba gintis, bėgti arba sustingti.
Taip pat, suaugęs žmogus, kurio tėvai šaukdavo, gali būti linkęs šaukti pats – ant savo vaikų, sutuoktinio ar kitų. Tai, ką gauname ir patiriame vaikystėje, ir toliau keliauja su mumis per gyvenimą. Mes tuo dalinamės su kitais žmonėmis“,- sako Vaidas Arvasevičius.
Vienos dvynių mamos istorija
Tarptautinio projekto „Prašau, mama, nešauk“ lektorė ir konsultantė Eglė Kislovski pasakoja anksčiau maniusi turinti priversti dukras jos klausyti, daryti tai, ką reikia, tada, kada reikia, o tai pavykdavo pasiekti tik šaukiant.
Eglė, auginusi dvynes viena, daug dirbo, o vaikai, rodėsi, vis trukdė susikaupti, nevėluoti ir tiesiog ramiai tvarkyti savo reikalus.
„Iš tikrųjų mano susierzinimo priežastis buvo ne vaikai, o tam tikros mano emocijos ir išgyvenimai, trukdantys tinkamai reaguoti ir priimti savo vaikus“,- dalinasi Eglė.
Ji teigia, kad viskas pradėjo iš lėto keistis tik jai mokantis vertybėmis grįstos psichologijos, domėtis vaikų raida ir jausmais, santykiais, tikrąja jų prasme bei tuo, kas ji, apskritai, yra bei ką šiame gyvenime veikia.
„Pajutusi, supratusi, kad naujasis buvimas – daug geresnis, grįžti atgal, būti ten, kur buvau, tikrai nebenoriu“,- šypsosi Eglė.
