Arba kodėl jau „tai“ reikia žinoti ir ne specialistui (atsakymas straipsnio gale)
Šiais metais Sveikatos ministerijai paskelbus, kad pradėjo didėti nepatenkintų pacientų skaičius apsilankius pas odontologą, pabandykime kuo paprasčiau išsiaiškinti, rodos, elementarius vertinimo kriterijus. Paminėkime tik kelis svarbesnius – estetika (formos, spalvos ir t.t.) ir funkcija (formos, kramtymo efektyvumas, kalba ir t.t.).
Estetika
Apie estetiką, kaip ir apie krepšinį, Lietuvoje gali komentuoti visi. Kiekviena epocha pasižymėjo savo laikinais ar subjektyviais estetikos idealais, kol galiausiai prieiname prie šių dienų objektyvesnio estetikos suvokimo – formuojasi ne vien „struktūrinė“, bet ir „funkcinė“ estetikos sąvoka, kurią reikia suprasti ne vien kaip daiktavardį, kuris dažniausiai atitinka „čia ir dabar“ vertinimą, bet ir veiksmažodį, apimantį daugybę mūsų elgesio veiksmų nuo pat kūdikystės iki to kaip mes atrodome ir elgiamės dabar. Pvz., visai vienaip mes galime estetiškai vertinti rankose laikomą rudeninį lapą ir visai kitaip, kai matome jį sklendžiant žemyn, suvokiant gamtos ir net kosmoso harmoningus procesus.
Kaip ir gamtoje, taip ir pas žmogų – viskas harmoninga ir proporcinga. Istorijoje ne vien tik dailininkai taikė „auksines taisykles“ nustatyti idealias formas. Ovalo, apskritimo, trikampio, kvadrato, stačiakampio, rombo, apversto trikampio, širdies – šios dantų formos tiesiogiai atitinka bendrąsias kūno formas. Kaip ir visi žmogaus kūno dalių dydžiai, kreivės taip pat skaičiuojami proporcingai pagal individualius paciento matmenis.
Kadangi esame gamtos dalis – pažeidus bet kokias proporcijas sulaukiame neigiamų padarinių.
Visi dantys, dantis laikantis aparatas, žandikaulių kaulai, dantis gaubiantis minkštasis audinys, žandikaulio sąnariai ir neuro / raumenų sistema yra nepaprastai jautrūs ir tarpusavyje susiję – tiek su smegenų veikla, nervine įtampa, tiek eisena. Geras specialistas iš tolo gali nustatyti, kokias problemas turi pacientas ir dėl kokių priežasčių jos atsirado.
Dažnai šios priežastys siekia ne tik genus, bet ir paciento brandą nuo kūdikystės – kada veikiamas fizinės veiklos ar įvairių įpročių formuojasi proporcingas / neproporcingas ir taisyklingas / netaisyklingas vystymasis, nulemiantis individo ne tik fiziologinius (sąkandis, mimika, asimetrija, eisena, laikysena ir t.t.), bet ir psichologinius ypatumus (įtampa).
Spalva
Pasitaiko, kad vis dar išgirstama, kai specialistas nustato dantų spalvą: „Vyriška“, „Moteriška“, „Kalnų levandų atspalvio“ ir t.t. bei užsako pagaminti protezą. Žmogeliui, pilnai prikišta lignino burna, telieka tik linguoti galva ir pasitikėti specialistu, o vėliau… tik apgailestauti. Nustatant dantų spalvą dažnai tik spėjama, kokia tai spalva, jos nesistengiant suvokti.
Pradedant „suprasti“ spalvas ir šviesą, bene sunkiausia būna suprasti, kad mes matome ne pačią šviesą ir spalvas, o tik jos atspindžius. Vienas pavyzdžių tai suprasti – apšvietus baltą lentą skirtingos spalvos lempomis pamatysime, kad balta lenta tampa spalvota. O jeigu dar ant lentos padėsime skirtingų spalvų, skirtingo permatomumo stikliukų kombinaciją ir per juos paleisime vienos spalvos šviesą, o ji grįš jau visai kitos… Tada jau visai susipainiojame savo subjektyviame šviesos ir spalvų suvokime.
Palikime šiuos „sunkumus“ Niutonui, o mes pabandykime kiek tik galima paprasčiau suprasti spalvas. Išsirinkime daiktą ir pabandykime nustatyti spalvos standartinius pagrindinius parametrus: 1. Tonas (bangos ilgis), 2. Prisotinimas (pigmentų kiekis) 3. Ryškumas (stiprumas).
Pabandykime tai įsivaizduoti protezavime dėliojant skirtingo šviesos pralaidumo keramines medžiagas.
1. Tonus suvokiame kaip skirtingas spektro spalvas (bazinę spalvą). Odontologijoje plačiai naudojamame „Vitos“ firmos (Lumin vaccum) spalvų rakte jis žymimas A – rusvas, B – gelsvas; C – pilkšvas, D – rausvas (kitose raktuose dar būna baltas tonas).
2. Prisotinimas (intensyvumas) – tai pigmentų kiekis medžiagoje. „Vitos“ firmos rakte jis žymimas skaičiais. Kuo daugiau pigmentų, tuo spalva intensyvesnė.
3. Ryškumą geriausiai suvokti tyrinėjant juodai baltą fotografiją (tamsių ir šviesių tonų žaismas).
4. Skaidrumas (translucensija) – šviesos pralaidumas. Galima paminėti ir daugiau šviesos atspindėjimo savybių kaip „fluorescencija“ (šviesa sugeriama ir pailginamas jos ilgis), „opalescencija“ (mažų dalelių šviesos išskaidymas emalėje) bei daugelį kitų.
Toliau panagrinėkime kaip šviesa „skrodžia“ dantį, atsimuša ir grįžta iki mūsų akies (kur vėliau prasidės ir smegenų veikla bandant ją suvokti, palyginti bei sutapatinti).
Dantukui augant, kaip ir medžiui, jame formuojasi vidinės „rievės“, taip vadinamos „redzius“ augimo strijos. Išeidamos į danties paviršių jos sudaro nelygumus, vadinamais „perikymata“. Ši nelygi danties paviršiaus struktūra išskaido šviesą, kuri atsimušusi į skirtingame gylyje esančius mažiau skaidrius danties vidinės struktūros pigmentus, grįžta iki mūsų akių. Tad pagamintas lygaus paviršiaus dantų protezas visiškai kitaip atspindės šviesą (bus kitos spalvos).
Dantų technikas, norėdamas atkartoti natūralų dantį, kartais panaudoja ir iki dvidešimties skirtingų savybių keraminių medžiagų.
Aišku, analizuojant spalvas, reikia nepamiršti kaip jų atspalviai kinta ir nuo aplinkos apšvietimo. Taip pat reikėtų paminėti, kad šiai dienai jau yra išrasti ir spalvos nustatymo prietaisai, bet… jie kol kas dar gamtos nesupranta ir visų šviesos žaidimų nefiksuoja.
Formos ir funkcija
Taip, kaip išsiaiškinome, kad net ir dantų spalva priklauso nuo danties paviršiaus struktūros (perikymata), taip daugelis žmonių (o ypač moterų) dantų formas vertina tik iš estetinės pusės.
Taip, dantys atkuriami taikant simetrijos, proporcijos ir kitus struktūrinės estetikos principus, bet taip pat taikomi ir funkcinės estetikos principai – kaip dantys harmoningai santykiauja ne tik tarpusavyje, bet ir su visu organizmu.
Jei dėl prasto dantų protezavimo ar restauracijų kalbos defektus (pvz., šveplavimą) ar bendrą išvaizdą pastebime iš karto, tai apie kramtymo efektyvumą (kuris yra gerokai svarbesnis) dažnai ir nesusimąstome, kol neprasideda problemos.
Netaisyklingai atstatytas sąkandis gali jums pasireikšti ne vien sąnarinės galvutės skausmu, o nesukramtytas maistas, pūdamas ir skleisdamas toksinus, gali prišaukti ne tik žarnyno ligas, bet ir vėžį.
Taip kaip po protezavimo ar dantų restauracijos (plombavimo) tikrinami estetikos reikalavimai, taip turėtų būti tikrinama ir dantų funkcija sumalti maistą. Pavyzdžiui, „Riešutų testą“ pažangūs specialistai taikydavo dar nuo praėjusio amžiaus.
Dažnai odontologas tik „suveda“ sukandimą pašlifuodamas keliančias vietas, bet visai neatstato ar nepatikrina iš dantų techniko nupirkto protezo gumburų funkcionalumo malant maistą. Todėl maistas dažnai tik suspaudžiamas, o ne sumalamas. Tad… gal pasigilinkime ir čia.
Norime mes to ar nenorime, bet laikui bėgant dantys atlikdami savo funkciją dyla, o maisto malimo efektyvumas mažėja. Taisyklingo sąkandžio atstatyme dantų eilių, kreivių ir gumburų taškiniai kontaktai turi būti ne tik reikiamoje vietoje, bet ir harmoningai funkcionuoti su visa raumenų, nervų, kaulų, sąnarių sistema bei tuo pačiu metu turėti laisvę įvairiuose judesiuose.
Nesvarbu, ar odontologas savarankiškai plombuoja dantis, ar su dantų techniko pagamintais dantų protezais bus taisomi pacientų dantų defektai, bet galutinis estetinis ir funkcinis rezultatas bus pasiektas tik gerai išmanant žmogaus priekinių ir šoninių dantų anatomiją, morfologiją bei kramtomojo aparato biomechaniką.
Kiekvieno žmogaus dantys tuo pačiu ir skiriasi, ir yra vienodi pagal savo atliekamą funkciją – priekinių dantų atkąsti, šoninių – susmulkinti maistą.
Jei bus gaminamas protezas – būtina naudoti veido žandikaulio lanką nustatyti tik jūsų individualų sąkandį ir apatinio žandikaulio judesius, be ko dantų technikas negalės pagaminti kokybiško protezo, kurio kiekvienas danties elementas galėtų atlikti savo funkciją.
Analizuojant šoninių dantų kramtomuosius paviršius būtina suprasti, kaip girnų principu veikia ypatingai efektyvi gumburų, duobių, vagų, velenėlių sistema. Apie šį galingą „konvejerinį malūną“ aprašė A. Gysi, (1865 – 1957). Jis rašė, kad gumburai ne šiaip turi būti, o turi atlikti tikslų darbą keliaudami griežtu savo judėjimo keliu.
Vadovaujantis šiuo „okliuziniu kompasu“ svarbus kiekvienas danties elementas, kuris atlikęs savo funkciją perduoda „estafetę“ gretimam gumburui, duobelei ar dantukui. Ir tik po galutinio proceso galime nuryti smulkiai sumaltą košytę.
Jei dantis neturi bent vieno savo elemento – jis nekokybiškai atlieka savo funkciją. Jei trūksta ekvatoriaus – maistas traumuoja dantenas, jei trūksta bent vieno gumburo – maistas tik suspaudžiamas, bet ne sumalamas, o jei gumburai netaisyklingos formos – jie negeba maisto nustumti tolesniam malimui. Dėl to ir skiriasi dantų, jų gumburų forma pagal atliekamą savo funkciją (juk nenaudojame grėblio kasimui, o kastuvo semti vandeniui).
Tik harmoningai atlikdami savo funkciją dantys taisyklingai paskirsto didžiules (matuojama šimtais kg.) jėgas perduodami jas dantų šaknim (jų kiekis priklauso nuo atskiro danties krūvio) ar protezui.
Mažiausia šio ryšio disharmonija, nepakankamas kontaktinis ryšys tarp dantų eilių ar netolygus jėgų išskirstymas, nenatūrali dantų vainikėlių forma gali turėti pačias rimčiausias neigiamas pasekmes ne tik kramtymo „aparatui“, bet ir visam žmogaus organizmui. Užtektų nemokšiškai atstatyti (ar visai neatstatyti) vos tik vienų pagrindinių krūminių dantukų gumburus.
Aišku, kurį laiką dėl smegenų kompensacinių reakcijų organizmas pasąmoningai stengsis kompensuoti iškilusias problemas paskirstydamas kitaip kramtymo jėgas, bet… laikui bėgant jos vis tiek pasireiškia ne tik fiziologijoje (raumenų įtampa, eisena, odos raukšlės ir t.t.) bet ir psichologijoje (nervų sistema, irzlumas, griežimas dantimis ir t.t.).
P.S. Kai Lietuvą sukaustė giminystės ryšiais paremti santykiai, komercinės šeimos ir gašlus nepadorumas, kai griaunami laisvos rinkos dėsniai, pradedame pastebėti kai kurias anomalijas.
Darosi juokinga kai net iš Seimo tribūnų kišamasi į nusistovėjusias šeimos vertybes, kada reikalaujama iš dieduko ir močiutės turėti raštiškus sutikimus, jei jie drįstų vienas prie kito prisiglausti.
Kai valstybės išskirtinai remiamoje spaudoje net pavadinimuose daromos rašybos klaidos, kai vidurinėje mokykloje gavę lietuvių kalbos ir matematikos dešimtukus studentai viename žodyje daro po dvi klaidas ir nežino, kas yra proporcinė lygtis, ir drįsta dėstytojui sakyti, kad ne jo reikalas studento išmanymas ar „nesiruošiu mokytis, nes mama pasirūpins mano darbu“, o administracija nurodo, kaip tokius studentus vertinti ir saugoti, nes… jų tėveliai pasiturintys.
Juokinga, kai tai vyksta ne vien švietime, bet… kai tai pereina į mediciną – jau darosi ne taip juokinga kad iš aukštų tribūnų cituotume Šveiką, nes sveikata – labai jau asmeniška. Tada susimąstai, pradedi gilintis ir pastebi, kad dažnai daugiau išmanai ir už kai kuriuos „specialistus“, nors ir pigios materijos ištroškę įtakotukai liepia juos tik girti, nesigilinti arba… tylėti. Gėriui tereikia tik tylėti ir nieko nedaryti, kad blogis jį sunaikintų.
Dantų technikas Imantas Palšauskas
