Su senstančia visuomene auga ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų skaičius. Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovo prof. Mariaus Miglino, epideminį mastą pasiekusios ligos didina inksto recipientų sąrašą: „Lėtinę inkstų ligą sąlygojantys veiksniai – padidėjęs kraujo spaudimas ir II tipo cukrinis diabetas – vystosi dėl pasaulyje vis didėjančio nutukimo. Lėtinė inkstų liga paveikia visas pacientų gyvenimo sritis – darbinę veiklą, gebėjimą susilaukti vaikų, mitybą, net ir socialinį gyvenimą – kur gali išvykti atostogų ir ar iš viso gali išvykti.“
Inksto transplantacija – tai pirmo pasirinkimo gydymo būdas pacientams, sergantiems galutinės stadijos lėtine inkstų liga. Inksto donoru gali tapti sergančiojo artimas giminaitis arba miręs žmogus, kurio organus artimieji paaukoja transplantacijai: „Sergančiam žmogui tai yra neįkainojama dovana, nes sėkminga inksto transplantacija pakeičia ne tik paciento, bet ir jo artimųjų gyvenimą – pacientas vėl gali grįžti į jam įprastą gyvenimą, dirbti, kurti šeimą, nebepriklausyti nuo inkstų veiklą pavaduojančių aparatų (dializės procedūrų), pamiršti negalavimus ir prastą savijautą,“ – sako prof. M. Miglinas.
Inksto transplantacijos mūsų šalyje atliekamos daugiau nei pusę amžiaus – nuo 1970-ųjų – per šį laikotarpį pasikeitė šios sudėtingos operacijos aplinkybės ir medicininės priemonės. Paskutinė inksto transplantacija Santaros klinikose atlikta 62 metų pacientei, kuri inksto transplantacijos laukiančiųjų sąraše išbuvo 3 mėnesius.
„Kai buvo pradėtos inksto persodinimo operacijos, jų buvo nedaug ir recipientams (laukiantieji transplantacijos) buvo taikomi atrankos kriterijai, iš kurių vienas buvo amžiaus apribojimai – vyresni pacientai į laukiančiųjų sąrašus nebuvo registruojami ir transplantacijos neatliekamos, pasakoja prof. M. Miglinas. – Dabar vyresni pacientai įrašomi į laukiančiųjų eilę, jų sveikatos priežiūrai skiriamas didelis dėmesys dėl su vyresniu amžiumi susijusių gretutinių ligų rizika. Populiacijai senstant ir daugėjant vyresnių žmonių skaičiui, medikai turi ruoštis šioms tendencijoms, nes didėjant amžiui, lėtinėmis ligomis taip pat ir lėtine inkstų liga sergama dažniau, didėja ir dializuojamų pacientų amžius.“
Pacientė Birutė Sakalauskaitė: „Inkstų liga klastinga“
Panevėžietė Birutė Sakalauskaitė paklausta apie jos ligos istoriją sako, kad ją sudaro didelė šūsnis medicininių išrašų: „Tokia ilga diagnozės paieška rodo, kad inkstų liga klastinga, praėjo daug laiko, kol galiausiai patekau į Santaros klinikas, kur buvo diagnozuotas pažengęs glomerulonefritas (inkstų kamuolėlių uždegimas) ir vaskulitas (inkstų kraujagyslių pažeidimas). Ligos laipsniui nustatyti darytos ir kelios inksto biopsijos, ne kartą teko ir ligoninėje pagulėti, sveikatos būklė buvo stebima – dažni vizitai tyrimams atlikti, galiausiai buvo nutarta pradėti hemodializės procedūras, trukusias 10 mėnesių.“
Pacientė B. Sakalauskaitė sako, kad užtruko ir registravimas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą: „Inksto transplantacijos laukiau, nes neveikiant inkstams, gyvenimas yra su gausybe apribojimų – dėl skysčių kiekio, maisto pasirinkimo, dializės procedūrų. Todėl esu dėkinga už gydytojų ir slaugytojų priežiūrą iki transplantacijos – už atliktus III lygio gydytojų specialistų tyrimus, kurie yra būtini registruojant pacientą į transplantacijos laukiančiųjų registrą.“
Transplantacijos B. Sakalauskaitė laukė 3 mėnesius: „Iškvietimui transplantacijai buvau pasirengus kiekvieną minutę – daiktų krepšys buvo sukrautas. Tikrai norėjau, kad transplantacija būtų atlikta Santaros klinikose, nes šios įstaigos gydytojai mane gydė ir ruošė transplantacijai. Tą lemtingą vakarą atsimenu puikiai – tik užmigusi išgirdau skambant telefoną. Pamačiusi nepažįstamą numerį pagalvojau apie du dalykus – arba kažkas suklydo renkant numerį, arba kvies į transplantaciją. Tai ir buvo antrasis variantas – pakvietė atvykti.“
Pasak pacientės, ligoninėje toliau viskas vyko labai operatyviai – greitai vyko sveikatos būklės ištyrimas: „Rezultatų laukėme atskirame jaukiame kambaryje. Konsiliumo metu buvau informuota, kad man bus atlikta transplantacija. Viskas vyko operatyviai, profesionaliai, atidžiai, lenkiu galvą ir dėkoju už visų atsakingą darbą.“
Gydytojas urologas: „Operacija sėkminga. Pooperacinis laikotarpis sklandus, komplikacijų nebuvo“
Urologijos centro gydytojas urologas Gediminas Platkevičius sako, kad įprastai donoro inkstas įsodinamas į pilvo apačioje esančią klubinę sritį: „Standartiškai savi inkstai, nors ir neveikiantys, nėra šalinami, jei nėra medicininių indikacijų – nėra patologijos, dėl kurios reikėtų juos šalinti: inkstų navikai, pasikartojančios inkstų infekcijos, kartais inkstai būna labai didelės apimties (dėl policistinės inkstų ligos). Tokiais atvejais, kai reikia pilvo ertmėje vietos, inkstai pašalinami.“
Sėkmingai inksto transplantacijai svarbi kraujagyslių būklė, kūno masė. Pasak gydytojo urologo G. Platkevičiaus, transplantacija užtruko beveik 3 val. – įprastai tiek ir užtrunka. Pacientė neturėjo antsvorio, tai palengvino chirurgo darbą, nes operacija atliekama lengviau, vidinės struktūros lengviau pasiekiamos. Inkstams pergabenti iš Latvijos buvo naudojamos perfuzinės mašinos – prietaisai, kurie palaiko kiek įmanoma fiziologiškesnę inksto būklę, kol jis transportuojamas nuo eksplantacijos (inksto paėmimo) iki transplantacijos. Kai donoras yra vyresnio amžiaus, nustatomi aterosklerotiniai pakitimai, inkstai talpinami į perfuzines mašinas siekiant ilgesnį laiką išlaikyti jų kokybę: „Šie aparatai veikia pulsuojančios perfuzijos principu, atitinkančiu širdies funkciją, nes kraujas taip pat pulsuojančiai išmetamas į kraujotaką. Tokia technologija yra naudojama ir išsivysčiusioje Europoje, todėl mūsų klinikos atitinka pasaulinius standartus,“ – sako G. Platkevičius.
Lėtine inkstų liga sergantys pacientai gydomi gydytojų nefrologų ir urologų
„Pooperacinis laikotarpis praėjo sklandžiai, dializių nereikėjo – visi inkstų veiklos rodikliai tapo kaip sveiko žmogaus, – laikotarpį po transplantacijos apibūdina prof. M. Miglinas. – Sunki inkstų liga – galutinė inkstų ligos stadija ir dializės procedūros – baigėsi sulig transplantacija. Ši transplantacija reikšminga dar ir tuo, kad donoro inkstus padovanojo kaimyninė Latvija, nes šioje šalyje nebuvo recipientų, kuriems tiko šie organai. Tai yra svarbus bendradarbiavimas tarp šalių, nes donorų organų trūksta.“
Inksto transplantacijos mūsų šalyje laukia beveik 140 recipientų, iš jų 3 vaikai. Transplantacijos laukimo laiką galėtų sutrumpinti tarptautinis bendradarbiavimas.
Prof. M. Miglinas sako, kad dauguma ES šaliu yra susijungusios į organizacijas (Eurotransplant, Scandiatransplant, Swisstransplant) – keičiamasi organais, ypač aktualu išskirtiniams pacientams: „Mes esame maža šalis, mažas ir donorų pasirinkimas. Dėl to labiausiai kenčia imunologiškai įjautrinti (med. sensitizuoti) pacientai – jiems sudėtinga parinkti organą. Įsijautrinama po buvusių kraujo perpylimų, po nėštumų ir po buvusių inksto transplantacijų. Vidutiniškai inkstas veikia 10–15 metų. Kadangi inkstai transplantuojami jau 53 metus, tai pakartotinų transplantacijų reikia vis daugiau – antros, trečios, ketvirtos ar net penktos. Jiems labai sunku parinkti tinkamą donoro inkstą, arba net neįmanoma. Jei tarsi pasmerkti dializuotis visą gyvenimą, nors kai kurie yra tik 30 metų amžiaus. Įstoję į tarptautinę organizaciją, būtume lygiateisiai nariai, žymiai daugiau donorų organų ir inkstas pirmiausia būtų siūlomas būtent tokiems imunologiškai jautriems pacientams. Atsirastų galimybė jiems padėti,“ – aiškina prof. M. Miglinas.
Santaros klinikose tęsiamas 1970 m. vilniečių chirurgų transplantologų pradėtas darbas – tai yra pirmasis ir daugiausiai patirties turintis centras, čia atliekamos inksto transplantacijos iš nesuderinamų kraujo grupių, kasos-inksto komplekso, kasos salelių transplantacijos.
Apie inksto transplantacijas
2022 m. Lietuvoje atliktos 77 inksto transplantacijos iš mirusio ir 7 iš gyvo donoro. Santaros klinikose atitinkamai 47 ir 2. Inksto transplantacijos šiuo metu laukia 137 asmenys.
Inkstų transplantacija nuolat tobulėja: imuninę sistemą slopinantys vaistai tapo efektyvesni, turintys mažiau pašalinių poveikių, atsirado perfuzijos aparato taikymo galimybė, organų transplantacijos atliekamos nepaisant imunologinių barjerų, pagerėjo pacientų ir transplantuotų inkstų išgyvenamumas. Pacientų po inksto transplantacijos 5 metų išgyvenamumas siekia 84 proc., 10 metų – 73 proc., o transplantuoto inksto – atitinkamai 72 proc. ir 54 proc.
Santaros klinikose pirmą kartą Baltijos šalyse atlikta ir dviejų organų – inksto ir kasos transplantacija (2008 m.), inksto transplantacija iš nesuderinamos kraujo grupės donoro, taikant specialių paruošimą (2010 m.), gyvo donoro inksto laparoskopinė paėmimo operacija (2017 m.), kasos salelių transplantacija po inksto transplantacijos (2021 m.).
Inkstų persodinimo operacijų rezultatai nesiskiria nuo kitų Europos ir pasaulio transplantacijos centrų. Lietuvoje pacientai gauna modernų šiuolaikinį gydymą, juos prižiūri patyrę specialistai, procesą profesionaliai koordinuoja didelė komanda.
