Į Lietuvos Futbolo Federacijos (LFF) veiklos kritikų gretas įsijungiau ne todėl, kad turėčiau kokių tai savų interesų. Mano vienintelis interesas – siekis reformuoti Lietuvos futbolą, padaryti jį skaidrų ir efektyviai valdomą, kad visiems mums nebūtų gėda sėdėti tribūnose Lietuvos rinktinės rungtynių metu.
Tačiau atsistatydinti žadantis LFF prezidentas J.Kvedaras nori pakeisti temą. Vietoj to, kad kalbėti apie futbolo problemas iš esmės, jis pasirinko taktiką ad hominem argumentais atakuoti atskirus asmenis – maždaug mes visi tokie kaip jis – J.Kvedaras. Į tokią J.Kvedaro „malonę“ patekau ir aš.
Už skleidžiamą šmeižtą J.Kvedaras turės atsakyti teismine tvarka.
Pripažįstu, kad esu padaręs gyvenime keletą klaidų, kurių šiandien nepadaryčiau, bet už jas jau atsakiau ir nenorėčiau ne pelnytai būti teisiamas antrą kartą. Taip, mano sūnus yra padaręs tai ko neturėjo padaryti. Ir jis privalo už tai atsakyti. Gal būt, aš turėjau jį kitaip auklėti ir tame kas su juo atsitiko yra ir mano kaltės. Bet nei mano praeitis, nei mano sūnaus klaidos neturi nieko bendro su šiandienine mano veikla. Norėčiau paprašyti korektiškumo.
Aš turiu verslą, man nereikia atlyginimo iš LFF, man nereikia turėti verslo interesų su Lietuvos futbolu. Tačiau aš pasiruošęs, kartu su savo kolegomis remti futbolą, jei tam atsirastų skaidrios prielaidos ir sąlygos.
Su bendraminčiais sieksime, kad LFF nebebūtų valdomas šeimyninės rangos arba uždaros žmonių grupės vardu.
Žmonės, užgrobę LFF ir nuleidę Lietuvos futbolo prestižą į neregėtas žemumas, turi įžūlumo toliau sakyti netiesą, kaip jie toliau gerins Lietuvos futbolą. Pastaruoju metu stebime procesus, kai siekiama, kad vietoj J.Kvedaro ateitų kitas, galbūt jaunesnis „kvedaras“. Net jei Lietuva turės nacionalinį futbolo stadioną, Lietuvos rinktinė nepradės jame geriau žaisti.
Tikiuosi, kad visi suprantame – jei prie LFF vairo išliks dabartinė futbolo „bendruomenė“, pasitikėjimas nebus atkurtas. Nebus pasitikėjimo, nebus ir investicijų į futbolą, Lietuvos vaikai neturės galimybių žaisti savo mėgstamą žaidimą ir liks be ateities.
Pagarbiai,
Raimondas Karpavičius
