Gal ir nuskambės, kaip senas anekdotas, bet (per) daug kartų teko būti šios situacijos liudytoju. Užsienis, koks nors renginys ar konferencija. Po jos dūzgės kokiam nors naktiniame pieno bare. Kompanija tarptautinė, o gal ir tarpkontinentinė, bet jeigu joje pasitaiko bent du iš šių trijų dedamųjų (susitinka lietuvis, lenkas ir suomis) – prasideda kažkokios antivaržybos ir bandymai būti pirmiems pasaulyje. Na, bent kažkur. Net jei tai – dugnas, ir tas didžiausias alkoholio suvartojimas ar savižudybių skaičius tenkantis 100 tūkst. gyventojų.
Vilniuje, 2019 m. duomenimis, 100 tūkst. gyventojų savižudybių skaičius siekė 12,4 ir iki šios dienos keitėsi neženkliai. Sostinės savivaldybė, kartu su kitomis organizacijos siekia jį sumažinti iki 10-ties. Kaip ir kodėl užsibrėžti tokie tikslai, kaip atrodo savižudybių algoritmas sostinėje ir kaip prie jo prisideda prieš pusantrų metų įsteigta Savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatoriaus pareigybė? Viktorija Andreikėnaitė, einanti šias pareigas, sutiko kartu leistis į kelionę per šią klausimų jūra.
Artėjančios savižudybės ženklai
Visų pirma pašnekovės paprašiau įvardyti, kokie ženklai ar poelgiai gali išduoti, kad, pavyzdžiui, kolega ar šeimos narys galimai svarsto atimti sau gyvybę?
„Sunku keliais sakiniais perteikti informaciją iš mokymų, kurie trunka keturias valandas, nesinori, kad susidarytų įspūdis, jog tai yra lengva… Viskas stovi ant šios trejybės: Netektis. Skausmas. Intuicija“, – sakė V.Andreikėnaitė.
Netektis, reiškia, kad žmogus ko nors neteko. Tai gali būti artimo ar brangaus žmogaus netektis, gali būti ir įžymybės ar socialinio statuso netektis, taip pat ir sveikatos, darbo netekimas, finansinė netektis.
Antra, jei kalbant su žmogumi jaučiame, kad jis patiria skausmą. Tai galima pamatyti jo akyse, išgirsti jo žodžius (jam skaudu, nesiseka). Galima jausti, kad žmogui skauda širdį ir jis nežino, kaip su tuo dorotis. Jam visur skauda ir jis nežino, kur su tuo skausmu dėtis, tiek dvasiniu, tiek fiziniu. Tad matyti, kad žmogui reikalinga pagalba.
Pasak pašnekovės, svarbu atskirti, kai, tarkim, kalbamės su žmogumi po skyrybų: „Taip, jam tuo metu skaudu, bet jis kalba apie ateities planus, gal lankosi pas psichologą, tad intuityviai jaučiame, kad šiam žmogui viskas bus gerai. Bet jei mūsų intuicija kužda, kad čia kažkas negerai, gali būti, kad toks žmogus galvoja apie savižudybę. Tad jei šalia neatsiranda kito žmogaus, kuris geba kalbėti apie savižudybę, nes tai – jautri tema, turinti daug tabu, o žmogus nesikreipia pagalbos, tos mintys gali tik aštrėti ir vesti prie veiksmų.“
Tam tikram gyvenimo etape kiekvienam mūsų gali kilti tokių minčių, todėl svarbu tai pastebėti. Tad antras žingsnis – tiesus ir atviras klausimas apie savižudybę. „Tai nėra eilinis klausimas – jį užduoti reikia mokytis. Yra galvojama, kad tiesiai paklausus žmogaus apie savižudybę, galėtume jį net paskatinti pakelti ranką prieš save. Tai – vienas didžiausių mitų mūsų visuomenėje. Jei mes apie tai neklausime ir nekalbėsime, padėti negalėsime. Kažkas turi drįsti tai daryti. Kita vertus, gali būti, kad suklydome. Ir tas žmogus apie savižudybę negalvoja. Tada vėl kyla klausimų, ar taip neįžeisime, ar nepakenksime santykiui?“ – pasakoja V.Andreikėnaitė.
Gal šioje vietoje galimas ir dar vienas scenarijus, kai žmogus daug šypsosi, juokauja, yra vakarėlių siela, o vieną dieną sužinai apie jo savižudybę…
Pašnekovė atkreipė dėmesį į svarbią detalę prieš pat savižudybę. Žmogus jau priėmęs sprendimą gali tapti itin socialus, eiti į vakarėlius. Jis žino, kad jau neturi ko prarasti, tad išnaudoja paskutines dienas ar valandas. Gali prasidėti kalbos apie brangių daiktų atidavimus. Jo nuotaika tikrai gali būti gera. Nesant specialistu šitoje vietoje sunku susivokti. Ypač, jei matėte žmogų, kuriam buvo blogai. Tad staigus pagerėjimas irgi gali būti ženklas.
Padėti, bet nepakenti
Trečias žingsnis. Išgirdus, kad žmogus galvoja apie savižudybę reikia tiesiog kvėpuoti ir pabūti su tuo. Vėliau paklausti, kas nutiko, kiek laiko jis apie tai galvoja? Ir patartina tokio žmogaus nepalikti vieno. Reikia kalbėtis, bet nebandyti jo linksminti, kalbėtis apie tai, kas jam rūpi. V.Andreikėnaitė sako per mokymus dažnai išgirstanti klausimą, kaip elgtis, jei žmogus nekalba?
„Svarbiausia pasistengti visus sunkius jausmu išbūti kartu. Tai nėra paprasta. Savižudybės krizė yra rimta. Čia reikalinga specialisto pagalba. Toliau kalbantis su tuo žmogumi galima bandyti kartu ieškoti tokios pagalbos ir kartu užtikrinti jo saugumą. Duoti į rankas lankstinuką, jog pats kreiptųsi pagalbos, nėra geras kelias. Kartu paskambinti, palydėti iki įstaigos, kur teikiama pagalba, jei tik tai galime padaryti.
Pats žmogus gali tikrai būti pasimetęs. Su juo ar jo artimaisiais reiktų sutarti konkrečius žingsnius. „Kada nors“ – netinka, nes jau gali būti ir per vėlu, – V.Andreikėnaitė. – Mūsų tikslas padėti ir palydėti tiek, kiek tuo metu galime, užtikrinti, kad toks žmogus, tokioje būklėje neliktų vienas. Tai jau ketvirtas žingsnis – nukreipti ten, kur bus suteikta pagalba.“
Tad pagalbos algoritmo santrauka būtų tokia:
Pastebėti: netektį, skausmą, reaguoti intuityviai.
Tiesus ir atviras klausimas, ar negalvojama apie savižudybę.
Užtikrinti saugumą.
Nukreipti į ten, kur teikiama pagalba
Jei žmogus galvoja apie savižudybę sakyti: „ką tu čia nusišnekti, žiūrėk, lauke šviečia saulė, ką čia prisigalvojai“ arba priminti, jog jis turi du vaikus ir žmoną – nebūtų teisingi žingsniai.
Žiniasklaidos įtaka
Žmogui priimant sprendimus dėl savižudybės įtakos turi daug veiksnių. Žiniasklaidos įtaka irgi jaučiama, sako V.Andreikėnaitė. Tekste jau minėti savižudybių skaičiai tenkantys 100 tūkst. gyventojų buvo net ir padvigubėję, kai aktoriaus V.Šapranausko mirtis, pasak pašnekovės, buvo romantizuota ir dramatizuota, o dažnai ir nevengiant skambių frazių, pavyzdžiui, „karstas paskendo gėlių jūroje“ ir pan.
Savo ruožtu už savižudybių algoritmą Vilniuje atsakinga specialistė sakė, kad dirbama tiek su prevencija, mokymais, tiek ir su artimaisiais savižudybei įvykus. Dažnai ji inicijuoja pokalbius, skambučius artimiesiems, taip siekiant suteikti jiems paramą arba nukreipti ten, kur ji galėtų būti profesionaliai suteikta.
Lina Toločkienė, „Lietuvos sveikata“
